2017 m. liepos 15 d., šeštadienis

Knyga: Guzel Jachina "Zuleicha atmerkia akis"



Guzel Jachina. „Zuleicha atmerkia akis“. – Vilnius: Alma littera, 2017.

Sveiki,

Drąsus dar vienas mėginimas priminti, kad rusų kultūra nesibaigia vien tik Putinu ir politika, bet šioje galingoje šalyje yra dar ir turtinga kultūra, ypač literatūra. Kasmet šiuolaikinės rusų literatūros sulaukiame vertimų vos kelių knygą, tad smagu, kad Alma littera po Olgos Slavnikovos išversto romano 2017 nenukabino rankų ir pamažu grąžina rusų literatūrą į verstinės konkurencingus literatūros nišas. Tiesa, įtariu, kad Rusijoje Didžiosios knygos premija apdovanota Guzel Jachninos romanas Zuleicha atmerkia akis vertimą į lietuvių kalbą turėjo ne vien Liudmilos Ulickajos užnugaris, kiek nepamiršta tremties tema, kuri primena skolas Rusijos politinės santvarkoms tiek nuskriaustiems lietuviams, tiek G. Jachinos aprašomiems Kazanės srities gyventojams. Tokia „teisinga“ literatūra, kuri remiasi tautos potyriais ir vaizduoja Sovietų Sąjungos virsmą ne taip gražiai byloja ir apie šiuolaikinės literatūros tendencijas Rusijoje – visgi nesama tokios jau griežtos cenzūros, bet Ezopo kalbos nepamirštiems vyresniosios kartos skaitytojams Zuleicha atmerkia akis kūrinį be jokios abejonės gali suvokti ne vien kaip meninį potyrį, bet ir savotišką manifestinę, politiką kritikuojančią literatūrą.

Autorei vargu, ar rūpėjo kažką kritikuoti, menkinti ar įrodinėti, o tuo labiau atlikti misionierės funkciją, atkuriant istorinę tiesą. Istorijos atokiuose Rusijos miesteliuose nesumeluosi, žmonės turi atmintį, todėl autorė rėmėsi savo močiutės pasakojimais apie totorių išbuožinimą į Sibirą, nuvertus carinę imperiją ir į valdžią atėjus raudoniesiems. Toli gražu romanas ne biografinis, tačiau gyvų ir autentiškumą liudijančių detalių galima rasti nemažai, ypač romano pradžioje, kai tekstas pirmuosius 100 puslapių tiesiog įsiurbia akylųjį skaitytoją, panardindamas į juslių liūną. Pirmuosiuose šimtą puslapių randame atokaus kaimo gyvenimą, musulmonišką stepių gyvenimą ir jaunąją Zuleichą, praradusią ne vieną dukrą, todėl laikoma namuose ne kaip žmona, o kaip vergė, kuri nuo pat ryto dirba, bandydama įtikti vyrui ir aklai uošvei Vampyrei. Būtent „vienos trobos susigyvenimas“ ir buvo pati įtaigiausia ir įdomiausia knygos dalis, kuriame aidi ir senieji mitiniai pasakojimai, ir mistiniai folkloriniai elementai, žiaurūs tarpusavio žmonių santykiai.

Romaną galima „kaltinti“ netolygumu, nes ilgas tremties proceso aprašymas pakankamai užtęstas ir jau neblogai atpažįstamas kitose literatūrose, pavyzdžiui, Ruta Sepetys Tarp pilkų debesų ar Dalios Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevo jūros, pastarosios, tikriausiai savo autentiškumu ir įtaigumu niekas nebepramuš, o štai Guzel Jachina leidžia sau literatūriškai įsikeroti, bandydama suderinti nuspėjamą meilės istoriją tarp Zuleichos ir komendanto Ignatovo, kuri man priminė iš esmės kitą skaitytą knygą apie susipriešinusių karo fronto meilę suomių rašytojas Katja Kattu Už nuodėmes bus atleista, kurioje absoliučiai užburiančiai perteikta moters aistra. G. Jachinos romanas „ramesnis“ ir šioji meilės istorija labiau veikiama veikėjų sąmonės ir Zuleichos kultūrinių ir moralinių įsitikinimų tramdymo. Kitą vertus – autorė akivaizdžiai norėjo žaisti taisykles laužančiais prigimtiniais žmonių jausmais, kas visada audrins skaitytoją.

 Guzel Jachina

Persiritus jau per šimtąjį auksinį puslapį, knyga išsikeroja dar ir dėl pasikeitusių žaidimo taisyklių, todėl joje tampa tremties literatūros puikiai atpažįstamų potyrių ir jau skaitytų aplinkybių, kas, bent man, kūrinį padarė nebe tokį stelbiantį ir ryjantį dėmesį. Pradedama pasakoti atskira Ignatovo istorija ir iš esmės įspūdingoji Zuleicha „susitraukia“ iki vargšės nėščiosios traukinyje, kuriai rūpi tik jos kūdikis. Išplėtojami ir kai kurie antraplaniai veikėjai, ypač vokiečių kilmės daktaras, jo beprotybės perteikimas išties keistas ir magiškas, kiek netikėtas ir peržengiantis realististinius kūrinio rėmus. Kitą vertus, kaip pavaizduoti sudėtingus pašlijusios sąmonės procesus, jeigu nemistifikuojant? Moksliniai terminai šiuo atveju tik atvertų romane vilkduobes.

Be knygos netolygumo galima paminėti, kad knyga ne tiek literatūriška, kiek kinematografiška, nors pirmoji pusė paveiki ir norisi žerti komplimentus vertėjai Zitai Marienei, kuri „pagraibė“ ir įdomesnių, senovinių žodžių formų, kad net kviptelėjo metų vertėjos krėslo pamušalu, bet likusi knygos dalis plaukė jau be didesnio įnykimo. Kinematografiškumą lemia ir tai, kad autorė kuria kiną (straipsnis: „Mėgstu paprastas istorijas“) ir šiuo metu palengva rašo dar vieną kūrinį. Romanas kaip filmas, konstruojamas tarsi atskiros scenos, bet tikriausiai rusų rašytoja Liudmila Ulickaja ne veltui parašė knygai įvadą, girdama autorę už grąžinančią rusų literatūrai kiek kitokį literatūrinį balsą. Manau, ji turėjo labiau galvoje turinį, ne tiek literatūrinę raišką, nes kinematografiškumu priminė Alvydo Šlepiko Mano vardas Marytė ir šis rašymo būdas, kai neišgyventos tiesiogiai rašytojų patirtys, labai tinka.

Minėjau, kad autorė žaidžia susipriešinusių frontų meile – išbuožintoji ir komendantas bolševikas, tačiau knyga kur kas įtaigiau ir jautriau užčiuopia Zuleichos motinystės instinktus ir juos perteikia kaip išgyvenimo ir gyvasties šaltinį – kraujas kalba už savąjį kraują, todėl knygos finalas tarp Zuleichos ir Sibire užaugusio sūnaus Juzufo išties jaudina labiau, nei Ignatovo gailestingumas ir jo nušalinimas iš pareigų. Motinos ir vaiko ryšys tampa kertiniu akmeniu tiems politiniams neteisybės vėjams virš Angaros upės ir revoliucijos ištiktos Rusijos. 

Kažkas klausė, ar verta skaityti Zuleicha atmerkia akis? Dabar neabejoju, kad tie, kurie praleido pro akis tremtinių literatūrą ir dar nesugraužė Tarp pilkų debesų, knyga padarysianti kur kas stipresnį įspūdį, nei tikriesiems skaitytojams veteranams. Bet kokiu atveju, reikia džiaugtis, kad šiuolaikinė rusų literatūra neužmiršta ir retkarčiais blyksteli verčiamų kūrinių sraute.


Jūsų Maištinga Siela

2017 m. liepos 14 d., penktadienis

Filmas: "Morgana" / "Morgan"



Sveiki, skaitytojai ir filmų gerbėjai,

Siaubo trileris „Morgana“ (liet. Morgan) (2016), mano nuomone, iš visų sukąstų pastangų sukurtas tam, kad užpildytų neįsimintinų „chilinimui“ skirtų filmų srautui, kuriuos dažniausiai žiūrime nuvargę po darbų, dažniausiai įsiropštę su laptopais į lovą ir nė neįpusėję, jau užverčiame ekranus, nes paprasčiausiai nei filmas mus pernelyg domina, nei jėgų belieka jį ištverti. Tiesą sakant, aš ištvėriau iki galo ir tik dėl to, kad buvau gerai išsimiegojęs.

Filmas apie ką? Mokslinės fantastikos pagrindu kalamas siaubo trileris apie pakeistų DNR žmonių veisimą, kurie vadinami „daiktais“. Absoliučiai filmas tipažinis: veikėjų charakteriai vienplaniai, nuspėjami, neišraiškingi. Filmas iš esmės, kaip ir ta mokslinė fantastika, negyvas, sintetinis ir tai jaučiasi nuo pirmųjų iki paskutinių kadrų. Siužetinė linija pernelyg primityvi ir po filmo apie visokius dirbtinius intelektus, atrodo, gana prastokai. Stebina nebent surinktų aktorių srautas, kuris išties įspūdingas, bet jų vaidmenys tokie primityvūs, kad tiesiog jų talentas ir patirties įdirbis išnyksta mažo biudžeto filme, kad atrodo, lyg žiūrėtume itin mėgėjiškai nufilmuoto ambicingo režisieriaus darbą.

Žinoma, filmą kažkiek stumia į priekį trilerio vyksmas, tačiau ir jis pernelyg nuspėjamas, kažkur matytas, o kulminacija ir atomazga, nors ir verčia žiūrėti iki galo, bet iš esmės ji nuvilianti, nes nėra nė kruopelytės inovacijos. Kate Mara, „Kortų namelio“ aktorė, absoliučiai neįdomi ir tipažinė, pagaliau neįdomi mano atradimas Anya Taylor-Joy, kuri turi superinį potencialą, bet kol kas tai prasčiausias jos atliktas vaidmuo. Ir tai visai ne jos kaltė, bet režisūrinio įdirbio stoka, originalumo stoka, negyvumas ir sterilumas, kuris turėjo lyg ir būti filmo atmosferinis niuansas, buvo tiesiog nevykęs. Net nesiūlyčiau žiūrėti neįsimenančio ir pilko filmo, kuris negali nieko daugiau pasiūlyt nei tiesiog „prastumti laiką“. 

Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 48/100
IMDb: 5.8


Jūsų Maištinga Siela

2017 m. liepos 12 d., trečiadienis

Šios dienos daina: LP - Lost on You [lyrics / žodžiai]



Sveiki, brangūs skaitytojai, 

Paskutiniu metu pas mane tikras muzikos renesansas! Tikriausiai dėl to, kad vis per atostogos atsiranda laiko klausytis tam, kas iš tikrųjų teikia malonumo. Neseniai atrasta amerikiečių atlikėja pasivadinusi vardo ir pavardės inicialais LP iš tikrųjų yra iš pietų Italijos kilusi atlikėja Laura Pergolizzi (g. 1981). Iki mokyklos pabaigos 1996 metų ji gyveno Italijoje, vėliau persikėlė į JAV, kur 2001 metais išleido pirmąjį savo albumą, tačiau didelio komercinio dėmesio nesulaukė. 2004 metais ji bendradarbiaudama su Linda Perry įrašė išties gerą ir kritikų pripažintą albumą, tačiau klausytojai buvo nedėkingi ir atlikėjos muzika dėmesio nesulaukė netgi su reklaminiais pliūpsniais.

Tikriausiai to pakako, kad LP nutiltų bene dešimtmečiui ir dirbtų tik prie kitų atlikėjų muzikos. 2014 metais ji vėl išleido albumą, kuris, regis, sekė ankstesniųjų komercines nesėkmes, o tai gana suprantama, nes atlikėjos muzika nekomercinė, netgi, sakyčiau, alternatyvi, tačiau 2016 metais pasirodęs „Lost on You“ albumas padarė revoliuciją ir atlikėja išties tapo žinoma dėl pagrindinės albumo dainos „Lost on You“, kuri tapo itin populiari Europoje. Pirmąsias pozicijas beregint iškopė Lenkijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, Turkijoje, Graikijoje ir t. t., todėl atlikėja ėmė rengti Europoje koncertus. 

Jos singlas Prancūzijoje tapo deimantiniu, o tėvynėje Italijoje – triskart platininiu. Dainininkė man pasirodė kaip amerikietiškoji Zemfira. Homoseksualumo neslepianti atlikėja išties scenoje atrodo išskirtinė, charizmatiška ir neatitinkanti pop standarto, kas galbūt ir lėmė ilgą ir sudėtingą pripažinimo kelią. Daina „Lost on You“, kaip jau galite įspėti, apie jos buvusius santykius su mergina – asmeniška lengvai klausoma sunkiai nusakomo stiliaus baladė, kuri bent jau man ypač išraiškingai skamba, kai LP ją atlieka gyvai. Siūlau pasiklausyti audio ir gyvo atlikimo:

LP – Lost on You (vaido klipas):


LP – Lost on You (gyvas atlikimas):


Žodžiai / Lyrics
"Lost On You"
When you get older, plainer, saner
Will you remember all the danger
We came from?
Burning like embers, falling, tender
Longing for the days of no surrender
Years ago
And will you know

So smoke 'em if you got 'em
'Cause it's going down
All I ever wanted was you
I'll never get to heaven
'Cause I don't know how

Let's raise a glass or two
To all the things I've lost on you
Oh-oh
Tell me are they lost on you?
Oh-oh
Just that you could cut me loose
Oh-oh
After everything I've lost on you
Is that lost on you?

Oh-oh-oh-oh, oh-oh
Oh-oh-oh-oh
Is that lost on you?
Oh-oh-oh-oh, oh-oh
Baby, is that lost on you?
Is that lost on you?

Wishin' I could see the machinations
Understand the toil of expectations
In your mind
Hold me like you never lost your patience
Tell me that you love me more than hate me
All the time
And you're still mine

So smoke 'em if you got 'em
'Cause it's going down
All I ever wanted was you
Let's take a drink of heaven
This can turn around

Let's raise a glass or two
To all the things I've lost on you
Oh-oh
Tell me are they lost on you?
Oh-oh
Just that you could cut me loose
Oh-oh
After everything I've lost on you
Is that lost on you?

Oh-oh-oh-oh, oh-oh
Oh-oh-oh-oh
Is that lost on you?
Oh-oh-oh-oh, oh-oh
Baby, is that lost on you?
Is that lost on you?

Let's raise a glass or two
To all the things I've lost on you
Oh-oh
Tell me are they lost on you?
Oh-oh
Just that you could cut me loose
Oh-oh
After everything I've lost on you
Is that lost on you?
Is that lost on you?

Jūsų Maištinga Siela