Taip
jau nutinka, kad man patinkanti muzika, bent jau didžioji jos dalis, „ateina“
atsitiktinai ir netikėtai. Šįkart neteisingai vedant raktinį žodį į YouTube. Ėmiau
klausytis atsitiktinai išmestos muzikos ir net žioptelėjau. Kas čia per kalba? Beveik
negirdėta, primenanti finų-ugrų, gal net suomių, tačiau nė velnio. Man nežinoma
muzikos grupė pasivadinusi SouQy Band
yra iš Indonezijos. Jeigu kas nors pasakytų užvakar, kad klausysiuosi kažkokios
grupės iš Indonezijos, būčiau smilių pasukiojęs į smilkinį. Šiandien klausausi bene
garsiausią šios grupės atliekamą dainą „Jelas sakit“ (liet. Aiškus skausmas).
Kelerius
paskutiniuosius metus gyvuojanti jaunų vaikinų grupė iš Rytų dainuoja lyrines
dainas, pritariant elektroninės gitaros garsams. Internete mažai informacijos
apie šią grupę, tad siūlau tiesiog pasiklausyti jų šios dainos ir, kas žino,
gal ir jums visai patiks.
Iš
tikrųjų labai nemėgstu Jūros šventės. Metai iš metų kiurksau namuose ir niekur
nelendu. Nebent vakarais, kai tvankumos prisisunkę namai prašosi gaivos. Tada pėdinu
apie tvenkinį, stebiu grįžtančius autobusus, pilnus žmonių. Ir galvoju, kaip
jie pailsi toje tvankumoje, toje vienas kitų žvilgsnyje, prisilietimuose, pasistumdymuose,
koncertų aikštėse, o jei dar staiga į tualetą užsinori. Tiesiog ne poilsis, o chaosas,
į kurį kasmet žmonės neria kaip į nuotykį ir jaučia pasitenkinimą. Prisiminiau
vaikystėje karves, kurias pirmąkart išveda į pievą po ilgos žiemos. Nuostabus jausmas,
o vasaros gilioje kaitroje jos tik tingiai persisotinusios guli kur paunksmėje.
Ir kaskart galvoju, kaip gerai, kad manęs ten, Jūros šventėje, nėra ir kartu
pykstu, kad galėčiau būti.
Naktį
ėjome stebėti mėnulio užtemimo. XXI amžiuje paties didžiausio ir ilgiausio.
YouTube transliavo tiesiogiai, bet joks kompiuteris neatstos, ką galima ir vėl
pažiūrėti, o štai gyvai... Išeini, apsuki kvartalą ir supranti, kad iš vakarų
atslinkę debesys paslėpė tą XXI amžiuje vmenąkart rodomą Lietuvai vaizdelį. Nė gramo
mėnulio. Štai tau užtemimas. Ir likimo ironija – rytuose ir šiaurėje dangus
plikutėlis, dar matosi gęstanti žara. Astrologai pasakytų, kad Lietuvai
pasisekė, kad užtemimo nesimatė tiesiogiai, nes juk tai kartu ir sąmonės
užtemimas, išbandymai, karmos atpirkimo metas ir kt.
Šiandien
perskaičiau du įdomius faktus. Vienas iš jų apie rūkymą. Ten rašoma, kad nuo
rūkimo sumažėja spenelių kraujagyslės ir jie gali tapti violetiniais, o vėliau
dar ir susitraukti bei nuvysti. Įdomu, ar nors viena motina, rūkanti nuo
devynerių su bernais, prarado nors vieną spenelį, ar šis faktas pernelyg iš
piršto laužtas. O kitų kūno dalių kraujagyslės netampa violetinėmis?
Kitas
faktas, apie kurį retsykiais vis pagalvodavau. Kas nutiktų, jeigu Žemė nustotų
suktis aplink savo ašį. Regis, net buvo apie tai sukurtas veiksmo fantastinis
filmas, tačiau to jie tikrai neparodė. Faktas sako, jei Žemė sustotų,
kiekvienas iš mūsų būtų nublokštas 1200 kilometrų per valandą greičiu į Rytus,
nes būtent tokiu greičiu sukasi mūsų planeta. Įsivaizduoju Putiną ir Trumpą
skriejančius tokiu greičiu. Trumpo priklijuoti plaukai nebeatlaikytų, o ką jau
kalbėti apie šlapimo pūslę... Nors gravitacinė jėga vargu ar leistų šitiek
skrieti, kaip sako faktas.
O
tvankuma iš Lietuvos nesitraukia. Nesinori nieko daryti ir dėl to kiek pikta
ant savęs. Žinote, esu žmogus su pretenzijomis sau. Labai noriu veiksmo,
kelionių, bet visko su saiku ir kai esu kaip įšaldyta žuvis tvankumoje ir
negaliu, ir nenoriu judėti, imu dusti savo paties iškvepiamu oru.
Gerai
nebent tie naktiniai pasivaikščiojimai po kvartalą, toli nuo tos beprotiškos Jūrų
šventės, šurmulio, žmonių su savo įsitikinimais, požiūriais, alaus bokalais,
klykiančiais vaikais.
Bet taip
jau metai iš metų, kai karšta, norisi vėsumos, kai vėsu, sakom, kad vasara
sušik*a. Ar tai ne pirmas požymis, kad reikia keistis?
Julian Barnes. „Laiko triukšmas“ – Vilnius: Baltos
lankos, 2017. – 208 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Lietuvoje
britų rašytojas Julian Barnes (g. 1946)
išties turi ištisą būrį gerbėjų. Kasmet pasirodo vis po kokią nors šio rašytojo
kūrinį, o iš nuogirdų supratau, kad bus bandoma prisikviesti rašytoją į
Vilniaus knygų mugę. Mano paties santykis su šiuo rašytoju kaskart vis
svyruoja. Prieš metus įsigijau jo romaną Laiko triukšmas (angl. The Noise of Time), bet kurį laiką
laikiau užmestą, nes vis „iššokdavo“ kiti kūriniai. Tiesą sakant, net
nebemaniau, kad kada perskaitysiu, kadangi nublanko tie kadaise suskaityti
kūriniai Gyvenimo lygmenys ir Pabaigos jausmas.
Nepasakyčiau,
kad J. Barnes kūryba itin paveiki, tačiau tą skaitymo akimirką galima sulįsti
kaip vinutei į lentą. Išties J. Barneso kūrybą gera skaityti – lėti, neskubūs,
gyvenimiškos patirties ir filosofijos pripildyti sakiniai tiesiog plaukia. Laiko triukšmas – ne išimtis. Grįžti prie
J. Barnes kūrybos paskatino neseniai paskelbta geriausia ir kokybiškiausia 2017
metais išleista verstinė knyga, kuria ir tapo Laiko triukšmas. Vertėja Nijolė Regina Chijenienė išties verta
aukščiausių pagyrų, tačiau, žvelgiant, bent mano akimis, į praėjusiais metais
išleistų knygų stirtas, nemanau, kad būčiau skyręs pirmą vietą Laiko triukšmui.
Tam įtakos
turėjo perskaityta rusų rašytojos Liudmilos Ulickajos knyga Imagas, kuri iš esmės aprėpia Tarybų Sąjungos
laikotarpį ir vaizduoja trijų vyrukų atskirus likimus, blaškomus veidmainiško komunistinio
režimo. Jeigu L. Ulickajos Imagas yra
grandiozinis epinis pasakojimas, išplėtotas ir itin sodrus, tai J. Barnes šalia
jos atrodo ganėtinai santūriai – taupus, susikoncentravęs į realiai egzistavusį
kompozitorių Dimitrijų Šostakovičių
(1906-1975) ir iš esmės, kas šiaip J. Barnes būdinga, atrodo fragmentiškas. Trys
pasakojimo centrai – kas dvylika metų per keliamuosius metus D. Šostakovičius
apmąsto besikeičiančią Sovietų Sąjungą, savo paties gyvenimą, muziką ir
politinius užkulisius. J. Barnes dar patrauklus ir dėl to, kad jo kūrinio apimtys
„patogios“ šiuolaikiniam skaitytojui, bijančiam, kad nuo storos knygos nutirps
rankos.
Laiko triukšmas –
biografiniais motyvais parašytas kūrinys. Stebina abejotinos temos pasirinkimas
– komunistinio režimo laikotarpio atskleidimas, kurį aprašo britų rašytojas. Tai
tas pats, sakytume, kas lietuviui rašytų apie kokio nors Musolinio politikos
apgaubtą Italiją, nors italų kultūra tolima ir atsieta nuo lietuvių, veikiau
knyginė ir dokumentinė, kaip britui žinot apie Sovietų Sąjungą. Turint galvoje,
kad J. Barnes kruopštus rašytojas, jau po kelių puslapių aišku, kad jo
suvokimas apie komunistinį režimą gana išsamus ir aiškus. Nieko nesiskiriantis
nuo L. Ulickajos matymo, tad kas abejoja, kad britas negalėjo deramai
atskleisti komunistinio pasaulio, tas gali mesti abejones į šalį.
Romanas
daugiasluoksnis ir apimantis ne vien tik politinį kontekstą. Istorija „išspinduliuoja“
Dimitrijaus Šostakovičiaus gyvenimo filosofiją, požiūrį į muziką ir savo padėtį
toje veidmainiškoje mėsmalėje. Gyvenant prie Stalino, kompozitoriaus opera
smarkiai sukritikuojama tuometiniame laikraštyje Pravda ir nuo tada pagrindinis veikėjas laukia kulkos į kaktą. Gyvendamas
su pasmerkimo baime, jis tikisi greitos mirties, tačiau nutinka taip, kad
aplinkiniai kompozitoriai miršta kaip muselės, o jis vis pergyvena kitus. Mirties
ir režimo patirta trauma taip smarkiai paveikia veikėją, kad „kulto garbinimo
laikotarpis“ nulemia ne tik jo likimą, bet ir visą gyvenimo kokybę, santykį su
žmona Nita, meiluže ir vaikais.
Julian Barnes
Neretai
pasakotojas taikliai, kone sentencijomis pateikia veikėjo siaubingą patirtį
režime, aprėpdamas nesuderinamą politinį veidmainiškumą ir bendražmogiškas vertybes:
„Tironija reikalauja mylėti partiją,
valstybę, Didįjį vadą ir Vairininką, liaudį. O meilė vienam žmogui –buržuazinė ir siaura – atitraukia nuo tokių
didžių, kilnių, nesavanaudiškų, besąlygiškų „meilių“. Šiais laikais žmonėms
nuolat gresia pavojus netekti dalies savęs. Kuo labiau terorizuojami, tuo
greičiau jie pavirs kažkuo kitu, kažkuo mažesniu ir menkesniu – vien dėl
savisaugos instinkto. Taigi jis ne tik nerimavo, bet kartais nežmoniškai bijojo
– bijojo, kad meilės dienos eina į pabaigą (p. 101)“.
Nemažai
autorius skiria dėmesio ir tiems instrumentams, kabos kodui, kuris padėjo D. Šostakovičiui
laviruoti toje politinėje arenoje. Ypač daug pasakojama apie ironijos svarbą tuometinėje realybėje. Akivaizdu, kad kompozitoriui visa ko atsvara buvo muzika
ir tik turėdamas absoliučią klausą, jis gebėjo kurti ir girdėti tai, kas
anuomet politikų galvoms nelabai patiko. Iš esmės kaip Marinos Stepnovos
romanuose, taip ir Laiko triukšme, pagrindinis
veikėjas yra be galo talentingas, tačiau jo talentą gniuždo režimas. Kaip ištverti
nepakeliamą kančią, kada negali savęs realizuoti? Štai, ką mąsto veikėjas apie
tiesos ir melo peripetijas: „Kas gali
pasipriešinti laiko triukšmui? Tik ta muzika, kuri mūsų viduje, mūsų muzika,
kurią kai kas geba paversti tikra muzika. O ši, jeigu tik yra tokia galinga,
tikra ir tyra, kad užgožia laiko triukšmą, per šimtmečius virsta istorijos
šnabždesiu (p. 142)“.
Iš
tikrųjų Laiko triukšmas, bent man,
netikėtas J. Barneso temos pasirinkimas. Kiekviena jo knyga labai skirtinga,
nors esama bendrų ir tik autoriui būdingų pasakojimo ir kalbos, pasaulio
regėjimo ir pasaulėžiūros, filosofijos tendencijų. Galima pasidžiaugti, kad Laiko triukšmą turėtų puikiai
perskaityti vidurinės kartos ir vyresnieji skaitytojai, kurie dar jaučia
posovietinio režimo paliktą traumą. Galbūt vakarams L. Ulickajos literatūra
nepasiekiama, užtat J. Barnes nuveikė puikų darbą, jis ne tik sukūrė D.
Šostakovičiaus portretą, bet leido vakarų skaitytojams priminti istoriją ir kur
link kartais galima nueiti, norint, kad pasaulis būti geresnis. Reikia manyti,
kad niekada neprireiks „sielos inžinierių“ ir kad žmogus iš prigimties yra
laisvas, o ne molio gabalas, spardomas ir mindomas, kaip įsivaizduoja tironas. Išties
gera J. Barnes knyga – ir literatūra, ir istorijos priminimas, žinoma, ir taiklus
perspėjimas šalims, einančioms nacionalizmo keliu.
P.
S. Pridedu pasiklausyti ko gero man pačiam žinomiausią D. Šostakovičiaus valsą,
kuris taip kadaise tiko S. Kubriko filmo „Plačiai užmerktos akys“ (1999)
takeliui.
Apie
dailę ir tapytojus rašau labai mažai, gal dėl to, kad mažai tuo domiuosi. Bet būna
tokių netikėtų akimirkų, kada aptinku, kas traukia akį nagrinėti ir tyrinėti
tapytojų paveiksluose. Taip nutiko su iš Kubos kilusiu Gustavo Diaz Soso darbais. Tapytojas gimė Kuboje 1983 metais, 2002
metais Kalifornijoje baigė dailės akademiją auksiniu medaliu. Kurį laiką pasiėmęs
paskolą gyveno Ispanijoje, vedė įvairius kursus, tapė...
Jo
paveikslais pasižymi visuomeniškumu ir yra labai modernūs. Visų pirma Kubos
kultūros atributais, bet labiausiai jis vertinamas dėl kafkiško požiūrio į
visuomenę. Dažnai atrodo jo paveikslai kaip Babilio bokšto statybos, dominuoja desakralizuotas
ir apviltas dangus. Pasižiūrėti galite paspaudę ir išsididinę jo išties dėmesio
vertus darbus.
Šiandien
noriu pasidalyti dar vienu Lanos Del Rey
kūriniu pavadinimu „Music to wach boys to“, kuris buvo įtrauktas į jos albumą „Honeymoon“,
pasirodęs 2015 metais. Tai antrasis šio albumo singlas. Apskritai tariant, nors
singlui ir sukurtas vaizdo klipas, daina nebuvo itin sėkminga komerciškai. Prancūzijoje
ji pasiekė 117 vietą, Švedijoje 17, o Britanijoje 186 vietą.
Man asmeniškai
„Haneymoon“ kol kas mažiausiai patikęs Lanos Del Rey muzikos albumas, tačiau
dainoje „Music to wach boys to“ yra kažkas itin magiško, paženklinta vandens
stichija, pripildyta raminančios lopšinės garsų. Puikus ir vizualiai užpildytas
vaizdo klipas veikia kvapais, prisiminimais ir asociatyviais vaizdiniais. Siūlau
patiems pasižiūrėti ir pasiklausyti.
Žodžiai
/ Lyrics
"Music To Watch Boys To"
(I like you a lot)
Putting on my music while I'm watching the boys
(So I do what you want)
Singing soft grunge just to soak up the noise
(Blue Ribbons on ice)
Playing their guitars, only one of my toys
(Cause I like you a lot)
No holds barred, I've been sent to destroy, yeah
Pink flamingos always fascinated me
I know what only the girls know
Hoes with lies akin to me
I, I see you're going
So I play my music, watch you leave
(I like you a lot)
Putting on my music while I'm watching the boys
(So I do what you want)
Singing soft grunge just to soak up the noise
(Blue Ribbons on ice)
Playing their guitars, only one of my toys
(Cause I like you a lot)
No holds barred, I've been sent to destroy, yeah
Velveteen and living single
It never felt that right to me
I know what only the girls know
Lies can buy eternity
I, I see you leaving
So I push record and watch you leave
(I like you a lot)
Putting on my music while I'm watching the boys
(So I do what you want)
Singing soft grunge just to soak up the noise
(Blue Ribbons on ice)
Playing their guitars, only one of my toys
(Cause I like you a lot)
No holds barred, I've been sent to destroy, yeah
Live to love you
And I love to love you
And I live to love you, boy
Live to love you
And I love to love you
And I live to love you, boy
Nothing gold can stay
Like love or lemonade
Or sun or summer days
It's all a game to me anyway
(I like you a lot)
Putting on my music while I'm watching the boys
(So I do what you want)
Singing soft grunge just to soak up the noise
(Blue Ribbons on ice)
Playing their guitars, only one of my toys
(Cause I like you a lot)
No holds barred, I've been sent to destroy, yeah
Putting on my music while I'm watching the boys
Putting on my music while I'm watching the boys
Tiesiog
amerikietiška svajonė. O kas nenorėtų gyventi Amerikoje arba bent kartą ten
apsilankyti? Bet tiesa yra kur kas paprastesnė: patys amerikiečiai nori tapti
kanadiečiais. O kas bent yra pas mus kalbėjęs apie Kanadą kaip apie svajonę? Galbūt
pavieniai, negarsiai. Štai Rihanna, kuri turi kai ką pasakyti.
Užklysti
„ant straipsnio“ ir galvoji, kokia taikli mintis, kad turi tai pamatyti ir
daugiau žmonių. Ramunės Jurkuvienės
mintys vaiko globos klausimais ir ne vien tik tuo klausimu, bet apskritai apie
žmonių supratimą, kaip turi būti sprendžiami šie klausimai ir požiūris į individą.
