Filmas: "Širdžių dama" / "Dronningen" / "Queen of Hearts"

Sveiki,

Tiesą sakant, jau nebeįsivaizduoju „Kino pavasario“ be gero ir kokybiško danų kino ir stulbinančios aktorės Trine Dyrholm, kuri kasmet sukuria po kelis įstabius vaidmenis. Šįkart moters režisierės kurta drama „Širdžių dama“ (dan. Dronningen) (2019). Įdomu tai, kad filmas pas mus rodomas festivalyje, o didžiuosius Danijos kino ekranus dar net nepradėtas rodyti – debiutas kovo 28 dieną...

Filmas pasakoja apie tai, ką jau danai yra šiek tiek pasakoję įstabiai nejaukiame filme „Medžioklė“, kuris pasakojo apie vyrą, išgyvenantį išpuolius, nes buvo neteisingai apkaltintas tvirkinęs berniuką... „Širdžių dama“ kur kas kitoks filmas ir, sakyčiau, dėl tam tikrų nejaukių kadrų, tikriausiai nelabai ką bendro su „Medžiokle“ ir turi bendro. Pagyvenusi moteris pradeda romaną su paaugliu – vyro sūnumi iš pirmosios santuokos. Išsiilgusi jaunystės vėjų, intymumo ir laisvės nuo atsakomybės ir namų, moteriai tiesiog pradeda važiuoti stogas ir ji iš inercijos pradeda šį flirtą, kuris baigiasi taip, kaip baigiasi visi santykiai su paaugliais – ašaromis ir skandalais.

Netgi žinodami tų santykių lemtį, filmas išties turi ką pasiūlyti. Visų pirma, retai regimą moters aistros analizės pjūvį, kiek nepatogiomis scenomis suręstą taip, kad būtų davatkoms kuo pasipiktinti, na, o ištvermingiems vojaristams sąlyginai įsibrauti į tam tikrą intymią nusikaltimo aikštelę ir... vien dėl to potyrio verta pamatyti šį filmą, kaip ir, žinoma, dėl pagrindinės aktorės Trine, kuri juslingai, įtaigiai ir kaip visada savo plačiomis žydromis akytėmis atrėmė visus kameros rakursus.

Tai nėra pamokslaujantis filmas: oi, nebūkit blogi suaugusieji, nesilieskit prie nepilnamečių... Tai net nelaikyčiau filmo apie pedofilijos užuomazgą, manau, tai moralės ir socialinių normų skalėje nepamatuojami jusliniai dalykai, nulemti daugelio priežasčių. Galbūt streso ir vienatvės, kurios daugelis iš mūsų „atsivalgome“ su kaupu ir visi skirtingai į tai reaguojame ir ne visada, pripažinkime, adekvačiai. Šio pasakojimo moters raiška buvo tokia ir aš kaip žiūrovas visiškai tai priimu, tad man kiek jau keista, kad po seanso daugelis dar išeina pabalusiais veidais, moraliai išprievartauti, netgi atrodo kaip ištvirkinti, nors iš esmės nieko itin labai šokiruojančio čia nebuvo. Šokiruoja tik tas pats faktas, kad suaugusi moteris pasielgė kaip šešiolikmetė ir tai... kiek „egzotiškai“, bet žinote, kaip su rožančiumi per kuprą kai kurioms Kino pavasario davatkoms.

Iš esmės filmas sukaltas niūrokai, bet įtaigiai, šiek tiek provokacijos, šiek tiek erotikos, šiek tiek moralinio įsitikinimo išjudinimo, todėl sveikinu filmo režisierę, kad pavyko sujaudinti tas mūsų lietuviškas širdeles. Šiaip ar taip, po filmo viskas lyg ir teisinga: tiek moteris, tiek paauglys tapo mūsų socialinio normatyvo sukurtomis aukomis.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb:7.8

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvilypiai gyvenimai" / "Doubles vies"

Sveiki,

Labai mėgstu prancūzų režisierių Olivier Assayas. Tai tikriausiai trečiasis jo matytas filmas „Dvilypiai gyvenimai“ (pranc. Doubles Vies) (2018). Anksčiau matyti taip pat puikūs filmai „Zils Marijos debesys“ ir „Asmeninė pirkėja“ išties buvo mane intelektualiai prikaustę, tad beveik neabejojau, kad gerai „pasikrausiu“ ir iš šio filmo.

Istorija pasakoja apie santykių keturkampį knygų leidybos sferoje. Intelektualioje vyno gėrimo ir vakaronių terpėje „trinasi“ vidutinio amžiaus žmonės, kalbantys apie leidybos pokyčius, nė nesuprasdami, kad iš tikrųjų jie kalba apie savo amžiaus pokyčius ir naujos kartos atėjimo. Tai tam tikra šabloninė simbolinė kalbėjimo forma, kurią naudoja režisierius ir savo kituose filmuose. Kita prasme tai filmas apie saviapgaulę, gyvenimas apgaubtas melo, suvokiant jį, bet sąmoningai vengiant tiesos, kad, neduok Dieve, nesugriūtų tiesiog patogus santykis su gyvenimo partneriu. Kitaip sakant, tai ne tik jau prancūziška šiuolaikinė gyvenimo maniera, bet ganėtinai tendencinga ir Lietuvoje...

Filmas „plepus“, jame daug gana specifinės sferos dialogų – apie aktorystę, apie leidybos užkulisius, apie knygos rašymą... Kartais atrodo, kad patys veikėjai yra klišiniai knygos personažai, o jų aprašyti veikėjai kur kas gyvenimiškesni. Režisierius tiesiog nuostabus dialogų kūrėjas! Vien dėl jų eičiau dar kartą pažiūrėti šio iš esmės gero filmo. Nors man labiau patiko jo paskutinieji filmai, ypač „Zils Marijos debesys“, kuriame Juliette Binoche atliko įspūdingą vaidmenį. Na, o „Dvilypiuose gyvenimuose“ ji susilieja su ketviriuke ir aktoriniu požiūriu nelabai kur čia yra aktoriams labai pasireikšti, nes filmas ne apie asmenybes, o apie santykius.

Visgi buvo vieta, kai nesuturėjau juoko. Kai ketveriukė kalbasi prie vasarnamio terasoje apie audio knygos įgarsinimą ir vienas iš jų sako, kad reiktų paskambinti Juliettai Binoche ir susitarti, kad jį įrašytų audio knygą, o ta pati aktorė tame pačiame kadre vaidindama visai kitą personažą sako, kad niekas taip nedaro, nes reikia susisiekti su jos vadybininku... Smulkmena, bet kokia prancūziška ir natūrali! Šiaip filmas gal kiek siužetiškai primena pernelyg paprastą muilo operą ir galima pasigesti originalumo, tačiau intelektualių dialogų dėka filmas kaip koks ledkalnis pasirodo kur kas galingesnis už bet kokį Lotynų Amerikos serialą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.5

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukinė kriaušė" / "Ahlakt Agaci" / "The Wild Pear Tree"

Sveiki,

Dar vienas meistrų filmas – turkų režisieriaus N. B. Ceylan‘o filmas „Laukinė kriaušė“ (truk. Ahlat Agaci) (2018) pristatytas šiemet „Kino pavasario“ festivalyje. Ilgas, trijų valandų epinis pasakojimas apie ką tik studijas baigusį jaunuolį, kuris grįžta į gimtąjį miestelį, kuriame jo tėvas prasilošęs vietos pedagogas nuskurdino šeimą. Jis aplanko draugus, padeda tėvui ir seneliui ūkyje kasti šulinį, tačiau pats svajoja išleisti savo rankraštį pavadinimu „Laukinė kriaušė“...

Apie ką šis filmas? Keliais sakiniais gal ir nenusakysi, nes kiekvienam žiūrovui tikriausiai bus skirtingai r siužetiniai akcentai. Prieš kelerius metus matytas to paties režisieriaus filmas „Žiemos miegas“, kuris buvo pelnęs Auksinę palmės šakelę, irgi buvo lėtas, mąslus pasakojimas, suręstas iš kasdieniškų pasiplepėjimų. Regis, režisierius ištikimas savo stiliui, tad ir „Laukinė kriaušė“ yra „plepus“ filmas. Nesunku pastebėti, kad tam tikros scenos turi savitą formuluotę – mini konfliktą, kurį, regis, visada įplieskia pagrindinis veikėjas dėl savo įsitikinimų ir noro primesti savo tiesą. Šituos pasiplepėjimus „užglaisto“ metafiziniai vėjų šnaresiai, orkestrinis garso takelis, tapybiški Turkijos provincijos vaizdai ir mistiniai sapnai. Būtent sapnai kelia daugiausia baimės dėl veikėjų likimo, visi jie lemia mirties, neišsipildymo ir žlugimo nuojautas, tačiau pati filmo pabaiga visgi apgauna ir pagrindinis veikėjas ima vėlei kasti savo šulinį, aplenkdamas mirties kilpą...

Tai daugiaplanis filmas, kurio centre – jauno žmogaus gyvenimo lūkesčiai, tai ir sudėtingi tėvų santykiai, kartų kaita... Filmas nors ir plepus, konfliktiškas, bet jame kažin kaip šalia tapybiškai pavaizduotos gamtos teka natūrali gyvenimo tėkmė. Filmas pilnas gyvenimiškos filosofijos. Režisieriui pavyksta natūraliomis gyvenimiškomis formomis išgauti tai, kas tikriausiai yra amžina, nes kol gyvuoja žmogus, tol gyvuos ir jo troškimas išsiaiškinti savo gyvenimo paskirtį. Asmeniškai vertinu šį filmą kaip labai įtaigų, teisingą, hipnotizuojantį ir atskleidžiantį sukauptą žmogiškumo išminties lobyną. Koks turi būti vidumi turtingas, kad galėtum pastatyti tokius filmus kaip „Trys beždžionės“, „Žiemos miegas“ ir šią „Laukinę kriaušę“? Gurmanams būtina pamatyti.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:8.3

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vagiliautojai" / "Manbiki kazoku" / "Shoplifters"

Sveiki,

Tai jau trečiasis žinomo japonų režisieriaus H. Koreeda mano matytas filmas ir jis tikriausiai yra pats geriausias jo darbas. Filmas „Vagiliautojai“ (japon. Manbiki kazoku) (2018) Kanų kino festivalyje pelnė pagrindinį prizą Auksinę palmės šakelę. Žiūrint filmą, nesunku įvardyti tas priežastis, kodėl jam paskirtas šis apdovanojimas.

Iki tol teko matyti jo filmą „Stebuklas“ ir „Koks tėvas, toks ir sūnus“, kurie taip pat buvo pristatyti Kino pavasaryje. Jau ankstesniuose darbuose galima įžvelgti, kaip režisieriui svarbūs šeiminiai santykiai, dažnai komplikuoti, tačiau visada turintys pačių netikėčiausių gyvenimiškų išeičių. Panašiai ir „Vagiliautojuose“, kuriame vaizduojama japonų šeimynėlė, gyvenanti amoralų gyvenimą, tačiau išlaikanti bendražmogiškąsias vertybes, o svarbiausia – formuojantys šeimos apibrėžimo esmę. Lyginant su praėjusiais filmais, šis atrodo labiau išplėtotas, dinamiškesnis ir kiek įdomesnis, kadangi vaizduoja tam tikrus amoralius dalykus – vagiliavimą, vaikų nusisavinimą, palaikų išniekinimą...

Jeigu filmo pradžioje kirbėjo mintis, gal visgi filmas šiek tiek ir prašovė, tačiau greitai jis tapo toks įtraukiantis, kaip tie serialai, kurie atrodo, galėtų niekada nesibaigti. Lengva šiame filme pasijusti atskiro socialinio gyvenimo ne tik stebėtojais, bet ir pradėti su jais tapatintis. Žiūrėk, net nepajauti, kad vienas veikėjas ima ir patinka labiau už kitą... Taip nutinka todėl, kad rodos, iš pažiūros nerealiame scenarijuje atsiranda gyvenimiškos kibirkšties t. y. gerų, šviesių, pozityvių ir čia pat nepateisinamų, piktų ir skaudžių dalykų balansas. Kaip ir gyvenime, taip ir šiame filme nesunku įsijausti į šios gaujos nuotaikas, pavyzdžiui, kelionę prie jūros ir čia pat ištikusias nelaimes.

Nors filmas ir šviesus, bet galiausiai finale suveikia dieviškasis teisingumo principas – amoralistams atseikėjama nelaimėmis ir nesėkmėmis. Gal dėl to ir liūdna, kad tai lyg ir klišė, bet kartu paliudija ir realius gyvenime esančius sukčius, kurie anksčiau ar vėliau vis tiek įkliūva. Ir nė velnio, atrodo, jie nesielgia iš blogos valios, netgi turi auksinę širdį iki tam tikros akimirkos, kai reikia gelbėti savo kailį... Ir dėl to, kad yra toji išdavikiška riba, kada gelbėji save, o ne vaiką, tai ir liudija, kokie mes visi esame ne superdidvyriai (kuo ir skiriasi filmas nuo daugelio Holivudinio filmo), o žmogiškosios prigimties.

P. S. Šalia sėdėjusi pagyvenusi moteris manęs paklausė, ar man patiko filmas. Atsakiau, kad labai. Ji pasakė, kad ją filmas šokiravo, nes neįsivaizduoja, kad jį galėtų žiūrėti koks dvylikametis. Nutylėjau, kad filmas skirtas suaugusiems ir kad kinas apskritai neprivalo pataikauti ir meluoti, kad gyvenimas yra vien tik gražus... Bet įsiminiau jos tą frazę: „sumokėčiau dabar tiek pat, kiek kainavo bilietas, kad šito filmo būčiau nemačiusi...“ Argi tai ne priežastis, kad šį filmą būtina pamatyti?

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb:8.1

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: nugaišęs banginis, prarijęs 40 kilogramų plastiko

Sveiki,

Plastikas tampa mūsų dabarties epochos prakeiksmu. Kasmet iš jo pagaminama apie 300 tonų įvairiausių gaminių. Tiesą sakant, ne vienas pakraupsta pamatęs filmuotos medžiagos apie kilometrais vandenynuose nusidriekusį šlamštą. Didžioji dalis iš jų – plastikas.

Prieš savaitę bangų išmestam banginiui buvo atliktas skrodimas. Nuotraukas dabar matote. Prisiminkite jas, kai ką nors dėsite į pirkinių maišelį. Banginio viduriuose aptikta 40 kilogramų plastiko. Ką jau sakyti apie mažuosius jūrų gyventojus, kurie įsivelia į tą plastiką, springsta ir gaišta... Visą savaitę galvojau apie plastiką ir šį banginį, netgi tada, kai parduotuvėje pirkau bananus ir juos norėjau įdėti į ploną celofaninį maišelį. Tai irgi tarša. Didžioji dalis prekinių pakuočių turi šios sudedamosios dalies... Nors Europos Sąjunga imasi drastiškų veiksmų mažinti plastiką, bet Lietuvoje niekas nevyksta. Bent jau kol kas.

Kas kelias dienas išnešdamas šiukšles, matau, kad didžioji jų dalis iš plastiko. Kur jis nukeliauja iš konteinerio? Kiek mažai mes žinome apie savo atliekas. Mes turime būti atsakingi. Bet ar esame? Ar užtenka tik suskirstyti šiukšles į spalvotas būdeles ir taip numalšinti sąžinę, kad padariau viską, ką galėjau vardan planetos ir ekologijos? Kartais man atrodo, kad tas skirstymas tėra iliuzija.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vasaros paukščiai" / "Pájaros de verano"

Sveiki,

Dar vienas „Kino pavasario“ filmas nuraškytas ir šįkart garsaus ir pasaulyje pripažinto kolumbiečio režisieriaus Ciro Guerra „Vasaros paukščiai“ (ispan. Pajaros de verano) (2018). Po jo įspūdingo prieš kelerius matus matyto filosofiškai ir magiškai hipnotizuojančio filmo „Gyvatės apkabinimas“ (2015), režisierius šįkart gręžiasi į savo šalies vietinius indėnų palikuonis ir jų istoriją per narkotikų kartelių kūrimosi laikus. Tai senų papročių gentys, turinčios garbingą praeitį ir su kiekviena bendruomene jie palaiko taikingus santykius, bet netrukus atkeliauja amerikiečiai hipiai, kurie užmezga sandorius su jais ir pradeda supirkinėti „žolytę“, o tarp gerai uždirbančių genčių netrukus pradeda kilti karas...

Smagu, kad pasakodamas apie narkotikų kontrabandos laikus atsisakyta režisūrinio amerikietiško prieskonio, kokį galima matyti, pavyzdžiui, seriale „Narkotikų prekeiviai“. Šiam režisieriui rūpi ne pats vyksmas, ne narkotikų poveikis ir apskritai net ne kriminalinis pasaulis, o pakirstos Kolumbijos šaknys. Jis į tai žiūri per etninės kultūros prizmę, magiškai perteikdamas šamaninę vietos gyventojų kultūrą, lėtai pasakoja meilės istoriją ir naikinančią pinigų ir turtų galią. Ryškių vaizdinių, sapnų ir nuojautų filmas kartu ir hipnotizuoja ir kartu išlaiko pasakojimo tempą.

Palyginus su „Gyvatės apkabinimu“ šioji istorija labai skiriasi, ji turi stipresnį naratyvą, daugiau veiksmo, gyvesnę ir aiškesnę probleminę ašį, bet nuo to žiūrėti tikrai nėra prasčiau. Priešingai, labai įdomiai perteikti etniniai papročiai, ryškios Kolumbijos spalvos – tiek dykumoje, tiek žaliose aukštumose. Vėjyje plazdantys spalvingi moterų apdarai, po kambarius vaikščiojantys paukščiai... Gražios „tarkovskiškos“ detalės. Koks gražus klimatas, kokie spalvingi žmonės, bet tokį sudėtingą gyvenimą jie gyvena... Galima sakyti, kad filmas kritikuoja kapitalizmo atneštą ir pakurstytą vietos gyventojų karą, nesunku įsivaizduoti, kad tokie karai iš tikrųjų ir buvo.

Nebanaliu, talentingu režisieriaus žvilgsniu perteikti epochos siaubą yra šis tas. Labai apsidžiaugiau, kad režisierius šiuo metu kuria naują filmą pagal J. M. Coetzee knygą „Barbarų belaukiant“ – nuostabi medžiaga filmui ir tokia laimė, kad tai režisuos jis, o ne koks nors užsakytas Holivudo režisierius. Na, o šį filmą verta pamatyti visiems kino gurmanams, kurie iš filmo tikisi ir istorijos, ir naujų žinių apie kitas tautas, ir mistinio jaudulio.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:7.9

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukinis" / "Sauvage" / "Wild"

Sveiki,

Pernai per „Kino pavasario“ festivalį pagrindinėje programoje būta labai daug LGBT tematikos filmų, šiemet jų kur kas mažiau ir jų seansų mažiau, tačiau vieną visgi nusprendžiau pasižiūrėti ir tai buvo prancūzų režisieriaus Camille Vidal-Naquet „Laukinis“ (pranc. Sauvage) (2018). Tai vienas iš tų filmų (kažkodėl būdinga LGBT prancūzų kinui), kada pasakojama apie gėjus per prostitucijos ir socialinio dugno patirtis, smarkiai veikiant kūniškai homoerotikai, kuri nelabai kuo susijusi su meile...

Pasakojimo centre – 22 metų vaikinas Leo, gyvenantis nelegaliai uzurpuotuose butuose, įsimylėjęs kolegą, irgi dirbantį už pinigus. Filmas apie jo kasdienybę tarp bandymo „prisigrandyti“ meilės ir jo darbo. Visąlaik, kol žiūrėjau ypač intymiai ir atvirai rodomus aktus su senais pasiturinčiais prancūzais, galvojau: Dieve, koks siaubingas tas darbas yra prostitucija. Čia tu dar jaunas, pritrauki klientus, o po kelerių metų tu tiesiog jau žaizdotas mėsos kalnas, į kurį niekas nebenori žiūrėti, nes esi tiesiog pernelyg nušašęs... Čia galima prisiminti Vilniaus stoties prostitučių likimus. Taigi, mūsų herojus suserga plaučių liga, bet nesiliauja tikėjęs ir gyvenęs savu ritmu, nes nieko daugiau už savo gyvenimą jis nebeturi. Tai iš esmės hipiškai žavu, iš kitos pusės ta laisvė priveda prie tokio baisaus skurdo, kad nieko nebelieka – tik kelios minutės dangaus, gulint palei upę ant žolės su cigarete tarp lūpų...

Filme gausu nuogybių. Toli gražu iki erotikos, toji nuogybė tokia natūrali, o kūno genitalijos, švystelėjusios kadruose dažnai tampa kaip papildoma ranka – tiesiog darbo įrankis. Visoje toje kūniškoje kasdienybėje, kai žmogus dirba su kūnu ir neturi aistros, tik dėl to, kad reikia, veriasi toks savaime suprantamas gailestis – „antierotika“.

Patiko, kad filmas „gyvas“, be patetikos, nufilmuotas tarsi iš realaus gyvenimo, nekomponuojant jokių perdėtų scenų su kulminacijomis ir atomazgomis, atsisakant daugybės klišių, patetikos ir pramoginio kino raiškos. Tarsi gatvinio prostituto dienoraščio ištraukos, todėl kai kurios scenos glumina, bet tas suglumimas iš esmės yra toks sveikas ir įdomus, nes kine dažniausiai erotika funkcionuoja kaip estetika arba aliuzija į romantiką. Filmas man priminė keletą LGBT temos panašaus stilistikos prancūzų filmus. Visų pirma „Vaikinai iš Rytų“ – irgi rodytą Kino pavasaryje. Taip pat „Nepažįstamasis prie ežero“. Visi trys filmas (įskaitant ir šį) kalba apie vyrų prostituciją kaip apie darbą, kuriame prarandama tam tikra moralinė ir dvasinė riba, bet visada vienokiu ar kitokiu būdu parodoma, kaip ilgimasi meilės.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.1

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela