Maištingos sielos kalendorius: gimė lokomotyvo išradėjas George Stephenson

Sveiki,

1781 metais birželio 9 dieną angliakasių šeimoje gimė George Stephenson (Džordžas Stefensonas), kuris amžiams pakeitė technologijas. Jis išrado lokomotyvą 1814 m., dirbo su varikliais, kurie padėjo angliakasiams. Vėliau šį išradimą gerokai patobulino ir jau po dešimtmečio pamažu pradėjo taikyti keleiviams. Iš esmės jis prisidėjo prie pirmojo viešojo geležinkelio atsiradimo ir pirmasis laimėjo lokomotyvo varžybas, išvystęs tuokart rekordinį 58 km/h greitį. Reiktų paminėti, kad savo darbą jis pradėjo tiesiog baidydamas karves nuo kelio, kuriuo arkliai tempė anglis.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: žirgų sutrypta sufražistė Emily Wilding Davison

Sveiki, skaitytojai,

Birželio 8 dieną 1913 metais, stebint karaliui Jurgiui V, buvo sutrypta viena pirmųjų radikalių kovotojų už moterų teises lyderių – Emily Wilding Davison. Įbėgusią su protesto vėliava ją netikėtai sutrypė žirgai savo kanopomis. Jos moterų socialinis judėjimas pasižymėjo itin aštriais protestais – jos daužė langus akmenimis, skelbdavo bado streikus, na, o šios moterys judėjime buvo vadinamos sufražistėmis. E. Davison laidotuvėse dalyvavo 50 tūkstančių žmonių.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Madonna - Dark Ballet [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Galima iš esmės keikti Madonną dėl pasirodymo Eurovizijoje, nemėgti jos aštrios pozicijos prieš religiją arba priešingą kontrastą – vienijanti visas religijas į visumą. Vieni ją laiko iliuminati šėtono nešėja, kiti – LGBT teisių aktyviste ir išlaisvintoja per pop meno kultūrą. Pilna kontrastų, tačiau tuos kontrastus sukuria patys žmonės ją labai prieštaringai vertindami: vieniems ji pop diva, kitiems – blogo skonio pop muzikos atlikėja, bebalsė marionetė... Tiesą sakant, manau, kad ir viena ir kita pusė yra savaip teisios. Nesu kažin koks Madonnos muzikos mėgėjas, tačiau jos įvaizdžių manipuliacija-evoliucija man patinka. Štai ir pristatydama naują savo albumą po ketverių metų pertraukos „Madame X“ ji vėl „lengvai“ šokiruoja pristatydama kone kontraversiškiausią albumo dainą ir vaizdo klipą „Black Ballet“ (liet. Juodasis baletas).

Vaizdo klipas, neneikime, nurungia savo ekspresija pačią muziką, kuri tokia neharmoningai sujungta, kad sukuria apsėdimo savotišką madonnišką simfoniją. Daina aiškinama kaip Žanos d‘Ark savotiškas protestas prieš LGBTQ žmonių engimą per ilgus šimtmečius. Tokių dainų „protestų“ Madonna turi per savo karjerą beveik kiekviename albume, jau vien ką reiškia aname albume „Rebel Heart“, kur ji dainuoja apie makšties išskyras kaip šventą vandenį, kurio prašo paragauti... Nesu tikras, ar man šioji naujoji daina patinka, tačiau, kokį poveikį ji turi masėms, nesunku įsitikinti, nes Madonna vis toliau provokuoja, nors iš esmės, pripažinkime, tais pačiais triukais, tik pateikdama kitokią formą. Pasižiūrėkite patys šios dainos vaizdo klipą:

Žodžiai / Lyrics

Madonna – Dark Ballet

It’s a beautiful life, but I’m not concerned

It’s a beautiful dream, but a dream is earned

I can dress like a boy, I can dress like a girl

Keep your beautiful words, ’cause I’m not concerned

‘Cause your world is such a shame

‘Cause your world’s obsessed with fame

‘Cause your world’s in so much pain

‘Cause your world is…

‘Cause your world is up in flames

It’s a beautiful plan (Hmm), but I’m not concerned (Oh yeah)

It’s a beautiful game (Hmm) that I never learned

People tell me to shut my mouth (Shut your mouth)

That I might get burned

Keep your beautiful lies (Hmm) ’cause I’m not concerned

Cause your world is such a shame

‘Cause your world’s obsessed with fame

‘Cause your world’s in so much pain

‘Cause your world is…

‘Cause your world is…

I will not denounce the things that I have said

I will not renounce my faith in my sweet Lord

He is just an angel, fight against the anguish

I am not afraid that I will die ’cause I believe you

God is on my side and I’ll be fine

I am not afraid ’cause I have faith in me

You can cut my hair and tell me I’m a b------

Say that I’m a witch and burn me at the stake

It’s all a big mistake

To doubt him [?] is a sin

I won’t give in

They are so naive

They think we are not aware of their crimes

We know, but we are just not ready to act

The storm isn’t in the air, it’s inside of us

I want to tell you about love and loneliness

But it’s getting late now

Can’t you hear outside of your Supreme hoodie, the wind that’s beginning to howl?

It’s a beautiful life

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ar galėsi kada nors man atleisi?" / "Can You Ever Forgive Me?"

Sveiki,

Amerikiečių biografinis filmas apie Lee Israel (1939-2014) vadinasi ganėtinai banaliai „Ar galėsi kada nors man atleisti?“ (angl. Can You Ever Forgive Me?) (2018), kuris atnešė šiaip jau nestandartinei aktorei Melissa McCarthy pirmąją nominaciją „Oskarams“. Sakysite, kuo ji nestandartinė? Ogi dėl pasikeitusio amplua, kuris, mano supratimu, tinka daugeliui komedijos žanro aktorių, tačiau retai kas ryžtasi surizikuoti, pavyzdžiui, prieš kokius penkerius metus geras žingsnis buvo absoliučiai tipažinei aktorei Jennifer Aniston, kuri pasirodė psichologinėje dramoje „Pyragas“.

Žodžiu, labai mėgstu filmus apie įvairius rašytojus. Vieni pasirodo geresni, kiti nuvilia. Toji rašymo virtuvė man labai įdomi – kaip gimsta pas vieną žmogų ištisas pasaulis, o tai itin asmeniškas darbas. Apie biografijų klastotoją Lee Israel nieko nežinojau ir, nemanau, kad be šio filmo būčiau ką nors sužinojęs, bet... Juk ir neįmanoma aprėpti visų pasaulio rašytojų, gerai, jeigu dažnas iš mūsų žino bent dešimtį lietuvių rašytojų, o ką jau minėti apie biografus. Na, bet turi tikriausiai būti kuoktelėjęs ar kažkuo nusikaltęs, kaip šiuo atveju Lee Israel, kad apie tave sukurtų filmą. Pagarsėjusi savo klastojamais laiškais, alkoholiku ir valkata išdaviku gėjumi, savo bjauriu, uždaru ir šiurkščiu elgesiu, manau, nė vienas nenorėtų dirbti su tokiu žmogumi, kad ir koks profesionalus jis bebūtų.

Visgi filmas pasakoja apie 1991-uosius, sunkius rašytojai laikus, kada ji netenka darbo ir stengiasi sudurti galą su galu. Dievas ją apdovanojo talentu, tačiau pašykštėjo nuolankumo. Agresyvumu pasižyminti lesbietė vienišė gyvena nesaldų gyvenimą. Kas šiame filme įstringa? Be 10 dešimtmečio didmiesčio ir spausdinimo mašinėlės tikriausiai begalinė moters vienatvė – tušti alkoholiu ir katės išmatomis prasmirdę namai, mintys (aktorės nuopelnas!), kad gyvenimas kažin koks rašytojai neteisingas vien dėl to, kad ji neatitinka visuomenės standartų. Ir visai tai ne dėl LGBT, o dėl paties elgesio, vidinės agresijos, kurių priežasčių filmas nepateikia, tačiau filmo užduotis ir nėra analizuoti. Kaip ir daugelis biografinių tokių filmų atlieka labiau edukacinę funkciją, tik šįkart tai pavyko padaryti su autentikos prieskoniais.

Liūdnokas, slogus filmas, kuris, kad ir kaip atrodytų holivudinis, tačiau visa Lee Israel povyza priešinasi viskam, už ką į amerikiečius žiūrime nepatikliai – šypsenoms, mandagumui, mielaširdingumui, humanizmui... Kada paskutinįkart žiūrėjau filmą apie rašytoją ir pajutau, kad tai profesija-tragedija? Ogi tikriausiai „Kelionės pabaiga“ (angl. The End of Tour) (2015) apie David Foster Wallace, jeigu patiko šis filmas, tai rekomenduoju pažiūrėti ir „Ar galėsi man kada nors atleisti?“

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Klasė" / "Klass"

Sveiki,

Estų režisierius Ilmar Raag sukūrė filmą, kuris, mano supratimu, turėtų vadintis kultiniu ir būtinai įtrauktas į mokyklinę programą. Tikriausiai daugelis iš jūsų ir matė šį filmą pavadinimu „Klasė“ (est. Klass) (2007), kuris pasakoja apie žiaurumo, arogancijos ir prievartos apimtą klasę, kurių pyktis nukreiptas prieš mažakalbį Džozefą.

Daugelis gal ir nesutiks, sakydami, kad filmas paaugliams ir jaunimui iš esmės yra per žiaurus, tačiau filmas labai puikiai, mano galva, sudeda visus taškus ant i, kai tiesiog per gražią žiniasklaidos atstovų beletristiką ir terminų srautą pražiūrime esminius dalykus. Juk paaugliai ne iš gero gyvenimo žudosi ir... žudo vieni kitus, apie ką ir yra filmas „Klasė“.

Filmas susideda iš aukos ir skriaudėjų pulko, iš esmės akcentuoja patyčių, persekiojimo ir psichologinio bei fizinio smurto. Galima, žinoma, diskutuoti apie kai kuriuos šio filmo neįtikėtinus niuansus, pavyzdžiui, kaip tylenis Džozefas (absoliučiai intravertas) ima drąsiai ir nusikerpa prekinį ženklą nuo marškinėlių. Tam tikrų loginių ar bent jau abejotinų spragų yra, bet visumoje filmas palieka neišdildomą niūrų, tamsų ir chaotiškai šokiruojantį poveikį. Koks laukia aukos ir sadistų vaikų galas, kai viskas taip nevaldoma? Filmas iššaukiantis begalės diskusijų: kur buvo suaugusieji, tėvai ir globėjai, kur buvo socialiniai darbuotojai, kodėl Kasparas ir Džozefas niekur nesikreipė, ar teisingai pasielgė aukos, ar teisingas šios istorijos finalas... Apie tai apskritai, kokią žymę žiūrovui palieka šis filmas. Kiek teko matyti panašaus žanro filmų, o tokių panašių tikrai rasite, manau, šis filmas paliko iš tokių pasakojimų didžiausią įspūdį.

Šaunuoliai estai, jų kinas išties geriausias Pabaltyje ir tai nėra vien tik šis filmas. Kai prieš daugiau nei 10 metų pamačiau šį filmą, likau šokiruotas, šiandien žiūrėdamas taip pat patyriau esminius pokyčius, aišku, jau nebe tokius aštrius kaip anuomet, bet, manau, tai pavyzdinis filmas, kurį vertą pamatyti, nes jis truputį ir apie mus visus.

P. S. Pagal šį serialą sukurtas estų mini serialas.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Tara Westover "Apšviestoji"

Tara Westover. „Apšviestoji“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 456 p.

Sveiki, skaitytojai,

Memuarų daug neskaitau, tačiau beveik neabejojau, kad patiks literatūrine sensacija už Atlanto vadinama Tara Westover knyga Apšviestoji (angl. Educated: A Memoir) tais pačiais metais pasirodė originalo kalba, tų pačių metų gale jau turėjome lietuviškai. Žodžiu, einame su literatūriniu pasauliu išvien ir už tai tikriausiai turime būti dėkingi šios knygos vertėjai Aušrai Stanaitytei-Korsakienei.

Tiesą sakant, pirmieji 50 puslapių iškart nuvylė. Knyga tokia išgirta, kad ėmiau ir nuliūdau dėl knygos stiliaus, kuris absoliučiai atitinka populiariosios literatūros žanrą. Įtakos nusivylimui turėjo prieš tai skaityti gurmaniški ir rafinuoti kūriniai, kurie pasižymėjo ypač juslinga sakinių ir minties raiškos architektonika, o Apšviestoji parašyta tokiu tiksliu žurnalistiniu ir kartu pusiau buitiniu filosofiniu registru, nors pati rašytoja atgaliniame viršelyje pristatoma kaip mokslų daktarė. Lengva rašymo maniera iš esmės pasitarnavo turinio atskleidimui, kadangi po 50 puslapių istorijoje (ir mano paties skaityme) įvyko esminis lūžis – susitapatinama su pasakotoja ir pradedama gyventi asketišką mormonų gyvenimą.

Memuarai labiau primena fiktyvų romaną, nes toji beprotiška istorija iš tikrųjų atrodo neįtikėtinai beprotiška, kad net sunku patikėti, jog tai dar vyksta XX-XXI amžių sandūroje! Istorija prasideda nuo Taros, kuri pasakoja retrospektyviai savo vaikystės prisiminimus. Knyga padalyta į tris dalis ir pirmojoje pasakojama apie Westoverų šeimos gyvenimo ritmą prie Elnio kalno, Aidaho valstijoje. Tik iš pradžių šie prisiminimai atrodo pernelyg „civilizuoti“, vėliau pasakotojai tampant labiau apmąstančiai ir vertinančiai savo vaikystę iš laiko perspektyvos, atsiveria ištisa mormonų tikėjimo kasdienybės beprotybė.

Beprotybė, žinoma, mums, skaitytojams, kurie išugdyti visai kitokios kultūros, tačiau anuomet vaikas, nors ir nukritęs nuo aukštų platformų su perverta koja, susuktu ir negydomu kaklu, – jų pasaulyje atrodo kaip įprastinė Dievo kančios duotybė. Pirmieji skyriai labiausiai kontrastuoja dėl tėvų požiūrio į vaikų saugumą – homeopatiniai motinos gydymai, jos energetiniai sugebėjimai prieš Vakarų civilizacijos mediciną iš esmės yra ir mūsų, lietuvių kasdienybė, kai kalbame apie skiepus nuo Tymų ar moters apsisprendimą gimdyti namuose – tos pozicijos iš esmės skaldo visuomenę, tačiau knygoje kiekvienas tikriausiai „žvelgdamas“ į vaikų sužeidimus metalo laužyne, pritars, kad toks tėvų besąlygiškas pasitikėjimas dieviškąja valia, o ne sveiku protu, atrodo išties bauginančiai sektantiškas.

Viena iš centrinių pasakojimo figūrų – Taros tėvas, vienur vėliau įvardijamas kaip turįs bipolinį sutrikimą, o kitur – šizofreniją, bet kokiu atveju, jis religinis fanatikas, kuris prieš 2000-uosius ruošiasi pasaulio pabaigai, visur įžvelgia sąmokslo teorijas, iliuminatus ir regi Liuciferį. Svarbiausia, kai augi tokioje neginčytinai griežtoje patriarchalinėje izoliuotoje nuo pasaulio šeimoje, nepatiri tų sociologinių traumų, tiksliau – nesuvoki juos patiriantis. Tik apsišvietusi ir subrendusi rašytoja pagaliau, tik rašydama doktorantūros darbą, panyra į gilią traumuojančią depresiją, nes potrauminis smūgis per savivoką ateina tik sąmoningai įvertinus savo tapatybę ir šeiminius santykius. Beskaitydamas taip įsijausdavau į demonišką tėvo paveikslą, (o kai jis dar apdegė ir nė per nago juodymą nepasikeitė), dar įgavo ir pragaro liepsnų žymę – tiesiog Fredis Kriugeris, tačiau čia pat Tara savo tėvo neteisia, jam atleidžia už tai, koks jis yra.

Rašytoja Tara Westover

Iš centrinės patriarchalinės figūros pereinama prie Šono, vyresniojo Taros brolio, kuris itin svarbus tampa antrojoje knygos dalyje. Sadistinių polinkių Šonas ilgą laiką žiauriai elgiasi su savo merginomis mormonėmis ir žiauriai kankina sesę Tarą, o prieš tai vyresnėlę – Odrę. Šokiruojantis tėvų abejingumas. Tokių sadistinių dalykų, kaip, užlaužus ranką už nugaros, kišti sesers galvą į unitazą, aprašymai išties nepalieka skaitytojo abejingo. Galiausiai iš tų sadistinių scenų išaiškėja tas pats mormoninis patriarchalinis šeimos modelis, kada šeima yra ištisa nedaloma Valstybė, kurią valdo tėvas ir broliai, o moterys yra tik paklusnios. Moteriškumu, ištikimybe ir požiūriu į moters kūną spekuliuojama jau nuo pačios brendimo pradžios: „Kartą, kai man buvo penkiolika ir pradėjau tušu dažytis blakstienas bei teptis lūpas blizgiu, Šonas tėčiui pasakė, kad apie mane mieste sklinda nekokios kalbos ir kad esu įgijusi blogą vardą. <...> Šonas pareiškė, kad jokia paauglė nėra patikima ir kas iš savo patirties gali pasakyti, jog tos, kurios atrodo labai dievobaimingos, kartais būna pačios pasiučiausios (p. 276).“

Po daugel metų, jau Tarai studijuojant aukštojoje, ji nuolat grįš prie savo ištakų – šeimos. Šokiruojantis fatališkas religinis dvylipumas kaip vėžys įsimetęs į veidmainiškus ir sąlygotus tėvų bendravimo ir šeimos valdymo modelius. Užuot teikią aukai (savo dukrai!) pagalbą, jie gręžiasi į smurtautoją. „Tėvai pareiškė pateisinantys Šono sprendimą manęs atsižadėti. Tėtis pasakė, kad esu isteriška, kad svaidausi neapgalvotais kaltinimais, nors akivaizdu, kad mano atmintimi pasikliauti negalima. Mama pridūrė, kad iš tikrųjų grėsmę kelia mano pačios įniršis, o Šonas turi teisę ginti savo šeimą (p. 397).“ Stebina šeimos kulto valdžios ir požiūrio pasiskirstymas, o čia iš esmės galioja tas dažnai pas religingus žmones pasireiškiantis dvylipumas, kada mokoma doros ir atsakomybės, o apsisukus ant kito kulno, liejamas tas pats smerkimo mazutas.

Kitas knygos klodas stebina, tiesiogine to žodžio prasme, Taros apšvieta. Bemokslė, niekada nelankiusi jokios mokyklos, vien savo valios pastangomis ji tampa mokslų daktare. Šalia tų traumuojančių šeimos reikalų, tai skaitytojui atrodo tikrasis stebuklas. Švietimo ir žinių šviesa nutvieskia Tarą ir ją iš esmės pakeičia, ji nebegrįžta pas tėvus ir nebesileidžia palenkiama, tačiau besąlygiškai trokšta ryšio su jais – tai išties mane patį stebino, tas skausmingas moksliškasis Taros virsmas, susidūrimas su tapatybių skilimu, ištisu chaosu ir nauju pasaulio matavimu. Galiausiai ji pripažįsta, kad tėvas „ne demoną iš manęs norėjo išvaryti, o mane pačią (p. 413).“

Iš tikrųjų įstabi knyga, "prieinama" ir paskaitoma visiems skaitytojams dėl savo lengvo stiliaus, nesudėtingai, tačiau neįkainojamai brangias gyvenimiškas asmenines autorės patirtis reflektuojanti knyga. Manau, tokios knygos, kad ir kokios jos atrodo žiaurios, pripažinkime, kad jos truputį ir apie mus pačius. Jeigu staiga mūsų civilizacija susitrauktų iki Elnio kalno gyvenvietės, o visas likęs pasaulis būtų toks mormoniškai užslėgtas, mes taip pat patirtume kultūrinį, socialinį ir dvasinį šoką, kokį išgyveno Tara Westover, gaudama tą apsišvietimo dovaną. Iš tikrųjų nuostabi knyga, kuri išrovė mano skepticizmą ir po to taip greitai ėmiau „ryti“ puslapius, kad negalėjau atsistebėti. Apšviestoji – tai knyga apie švietimo galią ir skaudžios dvasinės, mentalinės transformacijos knyga, kuri kartu ir išpažintis, ir gyvenimo liudijimas, bet labiausiai ji mums, norėtųsi pasakyti, liudijanti atleidimo galią (ji ir liudija!), tačiau mano atmintyje tikriausiai istorija išliks kaip žiauri dviejų pasaulių prieštaravimų tragedija, kurioje Tara išplaukė kaip kačiukas iš skandinamo maišo.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Diunkerko evakuacija

Sveiki,

1941 metais birželio 4 dieną daugelis britų, dalyvavę Antrajame pasauliniame kare ir besitraukdami per Diunkerką, tikriausiai šventė savo antrąjį gimtadienį. Per šį britų ir sąjungininkų atsitraukimą nuo žemyninėje dalyje įsigalėjusių nacių istorikai vadina tikru stebuklu. Pagal blogiausią scenarijų iš daugiau nei 300 000 tūkstančių kareivių geriausiu atveju galėjo išsigelbėti 30 000, tačiau taip nutiko, kad Hitleris uždelsė puolimą, manoma, kad dėl prasto oro ir britams bei sąjungininkams užteko laiko atsitraukti per Diunkerko paplūdimį. Jeigu Hitleris būtų priėmęs kitą sprendimą, visi jie būtų sunaikinti, nespėję laivais persikelti atgal į namus – apie tai garsus amerikiečių režisierius Christopher Nolan sukūrė filmą „Dunkerkas“ (2017).

Jūsų Maištinga Siela