Knyga: Mantas Balakauskas "Apmaudas"

Mantas Balakauskas. „Apmaudas“ – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 64.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

<...>

pergalės suknisa kruopščiai planuotą katastrofą

paversdamos jas smulkių nesusipratimų

virtine

(p. 46)

 

Antrąją Manto Balakausko (g. 1989) knygą Apmaudas tikriausiai pavadinčiau šiais metais gražiausiai išleistu eilėraščių rinkiniu. Taip jau sutapo, kad madingos turkio spalvos knygos dizainas atitiko mano prieš kelerius metus pirkto sulankstomos lovos apmušalą, ant kurios per vakarą ir perskaičiau visą rinkinį. Viršelyje panaudota, kaip supratau, originali autoriaus burnos rentgeno nuotrauka, o žaisminga puslapių numeracija, turkio spalvos skyrių užsklandėlės verčia žavėtis knyga kaip meno kūriniu; dizainas papildo eilėraščiuose skambantį subjekto apmaudą.

 

Mantą Balakauską atpažinsi iš skilčių eseistikos Literatūroje ir mene. Kai kurios ten aprašytos temos artimos ir Apmaude. Susikūręs alter ego antikinį Pyrą, jis tarsi ruošiasi pulti Romos imperiją. Tai labai įdomu, nors neskaičiau pirmosios knygos, bet Pyras, galimas daiktas, yra opozicionierius ankstesnio rinkinio subjektui. Taigi Pyras iš tikrųjų primena Don Kichoto ginklanešį Sančą Pansą, kuris yra priverstas nuolatos būti ties savo šeimininko kovoje (kartu ir savo kovoje) su iliuzijomis: miestas užkrėstas / Vyčiais / vaikštau it Sanča Pansa / ir suprantu, kad mes - / dešra / kurios galima atsipjauti / jei turi aštrų įrankį / celofanui prarėžti (p. 30).

 

Lyrinį subjektą galima apibrėžti kaip trisdešimtmetį, kuris sustojo savo gyvenimo pusiaukelėje, kad apmąstytų pasiekimus, juos deramai įvertintų. Pasiekimas kaip pergalės sinonimas dažniausiai subjektui kelia apmaudą, jog aplinkiniams geriau sekasi, jie daugiau pasiekė, turi jau vaikų, pinigų banko sąskaitose. Tuo pačiu subjektas lyg ir bando save guosti, jog turėjimas masinio vartojimo ir kapitalo kaupimo epochoje tėra tik mados reikalas, iškreiptas kokybiško gyvenimo rodmuo, kuris nieko bendro neturi su žmogaus laime: kiek daug tikėtasi / ir kiek daug gauta, bet vis ne to, ko norėjai – / tik tai, kas būtina (p. 31); tuomet nesvarbu, kad nieko neužgyvenau – / jokios apčiuopiamos materijos / tik spengiančią tylą savo namams / toli, ateities perspektyvoje. (p. 52). Subjektas galvoja apie savo germaniškas šaknis, jo kelionės driekiasi per Europą link Islandijos, kur regi plaukiojančius banginius ir tuo pačiu praplėsdamas savo akiratį jaučiasi labai vienišas: vis dažniau vienas geri kavą, vienas eini valgyti / kalbėjimas virsta nerišliu burbuliavimu. / mieste. Kuriame panašėji į tuščią šovinį / berniūkščio kišenėje (p. 31).

 

Subjektas vis dažniau ir ryškiau pajunta gyvenimo beprasmybę ar netgi savotiška išnaudojamų daiktų, socialinių sistemų, apmokamų darbų vergų auka: įtikėjau, kad pagrindinė funkcija – / patirti nušvitimą už minimalų atlyginimą. / o jei per nelaimingą atsitiktinumą netekčiau galvos / turbūt dar dvi savaites uoliai dirbčiau / ir tik po to – anapus (p 34). Dažnai savo gyvenimo būvio priežasčių subjektas ieško praeityje, mokykliniuose laikuose ir mano, jog tada jau jis pasirinko tuo, kuo jis taps ateityje – vietoj Čikagos Bulls renkasi Jutos Jazz – ir tampa amžinu pralaimėtoju. Apmaudas kyla ir dėl to, kad svajonės nesirealizuoja, o jeigu ir įvyksta subjektui koks nors geras dalykas, jis neatperka ir neatsveria pralaimėjimo jausmo. Gytis Norvilas, redagavęs šiuos eilėraščius, pažymėjo, kad pralaimėjimas subjektui yra tas pats, kas laimėjimas.

Mantas Balakauskas

 

Atrodo, kad subjektui nuolat trūksta gyvenimo spalvų, tikslų, noro pajusti gyvenimą kaip nuotykį, jo būvimas primena tik egzistavimą be skonio receptorių – priešingybė naiviajam Don Kichotui, kuris kovoja su vėjo malūnais ir jaučia, kad širdis plaka gyvenimui, o Sanča Pansa regi ir mato absurdiškumą. Būtent žinios, intelektas, suvokimas subjektą atskiria nuo banaliojo pasaulio: kad didis skausmas gyventi iškirptam iš konteksto / kad pasaulis net ir tada nesulaiko kvėpavimo / nes tai paprasčiausiai nėra taip svarbu / kaip norėtum, kad būtų – – – (p. 45). Šiuo atveju rinkinys kažkuo priminė skandinavų rašytojo Karlo Ovo Knausgårdo romano Mano kova ištarmes ir pasakotojo būsenas. Subjektas jaučiasi įkalintas savo apmaudo, todėl gyvenimas atrodo nepateisina lūkesčių ir primena pasivaikščiojimą po stringančios praeities griuvėsius.

 

Eilėraščių kompozicija sukelia dinamiškumo įspūdį. „Laiptuotos“ eilutės, atitraukimai nuo paraščių primena kovą – atsitraukimo ir priartėjimo prie tiesos momentus. Skaitydamas vis galvojau, koks Manto Balakausko esminis stiliaus išskirtinumas. Autorius akivaizdžiai vengia patetikos, retai išsprūsta koks nors dėl estetikos ir asonansų „pagražinimas“, todėl eilės atrodo kaip Pyro kalbėjimas iš tribūnos apie laimėjimus ir pralaimėjimus. Visgi esminis dalykas: to kalbėjimo sraute kaip krislas sublizga koks nors netikėtai kalbėjimo kontekste „įšokęs“ netikėtas žodis, pavyzdžiui: jau niekur neskrisim / mieloji, mus laiko / prie žemės tvirtai prisirišęs / dangaus makrofleksas (p. 35). Tai ir netikėta, ir žavu, ir kalba šių dienų aktualia buities kaip būties kalba, norint perteikti sustingdyto laiko, įkalintų lūkesčių, virstančių į apmaudą būseną.

 

Apibendrinant Apmaudą, norisi sakyti, kad tai knyga apie nusivylusius trisdešimtmečius, kurie jaučia lengvos sėkmės badą, tam tikrą kartėlį, gal net aplinkinių spaudimą, jog pats laikas pastatyti namą, vesti ir turėti sūnų. Šie dirbtiniai socialiniai įsipareigojimai naikina laisvo žmogaus pasirinkimą nebūti tokiu, kaip visi. Tačiau esminis rinkinio klausimas lieka paraštėje: o kaip tą apmaudą numalšinti, kaip išeiti iš tų sunkių gyvenimo prasmės paieškų, kaip tapti tvariu, įsižeminusiu, savo identitetą ir vertę turinčiu žmogumi? Manau, į šiuos keblius klausimus Mantas Balakauskas vis dar bandys atsakyti jau kitame eilėraščių rinkinyje.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: šiuolaikinė lietuvių poezija nuo "Apmaudo" iki "Venerų"

Sveiki,

Žinau, juodasis penktadienis daug kam ištuštino iždą. Visgi užuot dairęsis pačių naujausių ir populiariausių knygų, nusprendžiau praturtėti lietuviška poezija. Ir visai ne dėl to, kad tos knygos dulkėtų pas mane lentynoje. Jau pradėjau šalia prozos per įvairias pertraukas skaityti poeziją. Vėlei pasiilgau. O ir jaučiu keistą fetišą šiuolaikinei lietuvių poeziją, knygoms, autoriams. Štai ką pavyko nuraškyti. O kas jums iš šių knygų patiko labiausiai?

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Laima Kreivytė "Artumo aritmetika"

Laima Kreivytė. „Artumo aritmetika“ – Vilnius: Homo liber, 2019. – p. 88.

 

Sveiki, poezijos ir knygų skaitytojai,

 

Po įdomaus interviu žurnale Nemunas (Nr. 11, 2020) su Laima Kreivyte Laimingiausia esu, kai žaidžiu, nusprendžiau perskaityti naujausią autorės poezijos knygą Artumo aritmetika, kurią išleido leidykla Homo liber, o rinkinio redaktore tapo Giedrė Kazlauskaitė. Daugelio poezijos skaitovų (ypač moterų) Artimo aritmetika buvo giriama už feministinę laikyseną ir kitokį poezijos balsą šiuolaikinių poetų gretose.

 

Tiesą sakant, perskaičiau pirmuosius dešimt eilėraščių ir buvau pradėjęs nusivilti, nes to išskirtinumo, aštrumo, kurį maniau aptiksiąs eilėraščiuose – neaptikau. Galbūt tas poezijos gretinamas su feministine laikysena, aštriais politiniais diskursais mano lūkesčius iškėlė pernelyg nepagrįstus, visgi eilėse ryškinami kiti niuansai, kurie savaip įdomūs lietuvių poezijos lauke.

 

Knyga nuo pat pradžių pateisina pavadinime pavartotą matematikos sąvoką – aritmetika! – knygos dizainas, primenantis susegtą brošiūrą, pastaroji, regis, tuoj išdryks ir pabirs lapais, bet visgi laikosi tvirtai. Puslapiuose panaudojami matematiniai +/- ženklai, kurie primena amžiną atėmimo ir pridėjimo veiksmą, liūdesį ir džiaugsmą, gausą ir skurdą – žodžiu, tą dualistinį pasaulį, ant kurių (šviesių ir tamsių spalvų) balansuoja žmogaus būsenos. Knygos viršelyje panaudota geometriškas veidrodžiu pridengtas Violetos Bubelytės kūnas, kuris vėlgi simbolizuoja santykį su pasauliu: esu nuoga, tačiau kartu prisidengusi veidrodžiu, vadinasi, atspindžiu tikrovę, kuriu save kaip asmenybę, esu kintančio proceso laikina būtybė. V. Bubelytės aktai, primenantys performasnsus, taip pat tampa ir eilėraščių keturių skyrių užsklandėlėmis, papildančiomis kūnišku intymumu eilėraščių kontekstus.

 

Pirmoji eilėraščių dalis, sakyčiau, pati liūdniausia. Lyrinis subjektas „matuoja“ pasaulį ir teigia, kad jai paprasčiausia būti vienai, tačiau kartu geidžia kitų subjektų artumos. Distancijos matas – asmeniniai subjetės potyriai, todėl pirmosios dalies eilėraščiai persmelkti neturėjimo ir negalėjimo keisti išorinio pasaulio, šalia savęs išlaikyti ilgai mylimųjų, tačiau subjektė suvokia, kad ir nereikia kontroliuoti išorinio pasaulio, nes bet koks būdas sukontroliuoti išorę taps vidinio pasaulio disharmonijos rezonanso priežastimi. Jau pirmame eilėraštyje artumo aritmetika tampa aišku, kad lyrinė subjektė renkasi pusiausvyros, harmonijos, savęs priėmimo kelią; aritmetiškai sudėdama ir atimdama savo meilės patirtis ji randa tarp daiktų, materijos ir dvasios tam tikrą vienatvės kaip pusiausvyros laimės būseną. Vienas, bent man, artimesnių ir jautresnių (kartu ir paprastesnių) iš pirmojo skyriaus eilėraščių yra laukiu, kuris suskamba gan buitiškai, absurdiškai, tačiau už jo slypi neišpildyti lūkesčiai, įstrigimą laimės laukimo iliuzijoje, regimą gyvenimą ne dabar, o ateityje. Laukimas – kaip kalėjimas, apibrėžtas nuostatomis, įsitikinimais, netvaria vartotojiška materija.

 

Antrasis Artumo aritmetikos skyrius pasižymi socialinių reiškinių gausa. Poetei  eilėraščių medžiaga tampa visuotiniai reiškiniai, aktualijos, skaitytos knygos, rašytojai, matyti filmai, paveikslai – žodžiu, tai, kas sudaro socialinį ir kultūrinį gyvenimą. Tam tikri patriotinių vertybių pamokymais virtę kultiniai mokyklinės programos eilėraščiai pertransformuoji. Štai Maironio Lietuva brangi ironiškai tampa pinigine tautos žemių ir miškų pardavimo parodija, o griūvantis Gedimino kalnas – mūsų lobistinės ekonomikos moralės griūties simboliu. Iš tikrųjų šiose eilėse jaučiama aplinkosaugininkės pozicija, veržiasi pasipiktinimas socialine nelygybe, pastaroji veriasi ir kaip feministinė pozicija, pavyzdžiui: ar vaivorykštė yra sandora / vyrų prieš vyrų meilę? / kodėl gyvybė šventa kol negimus / o jaunos merginos daužomos ir žaginamos / deginamos bagažinėse? (p. 86).

 

Vienas įspūdingiausių eilėraščių kalė kosmose (1957 11 03) vėlgi turi feministinę poziciją, kuri koreliuoja ir kaip gyvūnų teisių gynimo pozicija. Rusai į kosmosą pasiunčia kalytę Laiką, kuri ten uždūsta be deguonies ir ironiškai tampa žmonijos didvyre – Keturkojė kosmonautė, / žmonijos progreso pionierė, / nepalaidota mokslo auka – / benamė kalė Laika / virto pašto ženklais, suvenyrais, / net cigaretėmis. Subjektė paryškina eilėraštyje, kad moteris nuo amžių turėjo aukos ir pasiaukojančiosios poziciją patriarchaline valdžia grįstoje visuomenėje. Kodėl į kosmosą pirmiau nesiuntė šuns patino? Lygiai toks pats klausimas galimas: o kodėl antikoje nuo olos numesdavo ką tik gimusias mergaites, o berniukus pasilikdavo? Lyčių nelygybės, subordinacijos temos plėtojamos tame pačiame eilėraštyje: Kosmosui atrinktos tik kalės – / jas mažiau varžė gyvūnėlių skafandras, / nereikėjo tupėt išsiskėtus / (paaiškinkit tai vyrams troleibusuose) (p. 31).

 

Klasikų poetų eilės tampa ironijos ir socialinės satyros priemonėmis. T. y., kas anksčiau buvo laikyta tauru, neginčytina, pavyzdžiui, kad poetas yra tautos balsas ir sąžinė (Maironio laikais), poetas dabartyje yra nustumtas į paribius kaip saviraiška užsiiminėjantis marginalas, skurdžius. Baisią pasaką mums seka televizorius ir Delfi, / kur orakulai nušvito ekstrasensų žiburiais, / Šviečia naktį, šviečia dieną ... Aš pati esu šviesuolė / iš nemokamo žurnalo apie mena ir kt. / Jau seniai norėjau klausti: „O iš ko jūs pragyvenat?“ / Bet pasnigo ir užpustė vieną žodį: pinigai (p. 59). S. Neries Žiemos pasaka tampa perdirbta socialine siaubo pasaka apie smukusią moralę, prarastą garbę ir parsidavusią tautą stabilių vertybių nebeturinčioje eroje.

Laima Kreivytė

 

Kitas svarbus eilėraščių aspektas yra juntama LGBT tema, įsimylėjusios ir kentėjusios lyrinės subjektės išgyvenimai, kurie erotizuoti lesbietiškais intymiais vaizdiniais ir detalėmis pvz., besiplaikstantys plaukai ar viengulė lova. Bandoma paneigti matematinę teoremą, bet kartu iš tikrųjų prieštaraujama įsigalėjusiems stereotipams apie žmogaus seksualumą eilėraštyje fermat teorema: nebent kubą pavertus gėjų klubu / kur ne tik sveiki skaičiai / bet ir sveiki santykiai / puoselėjami tik tarp / naujokų (p. 49). Feminizmas, būti lesbiete, kūno ir jausmų santykių aritmetika yra aiškinama socialinių normų periferijos punktyrais, tačiau visumoje aštrumą, kurio galbūt man norėjosi kaip rėkiančio radikalaus feministinio manifesto, gožia visgi vyraujantis subjektės švelnumas, pusiausvyros ir stabilumo siekis, ištikimybė savo vidiniam gyvenimo harmonijai. Dažnas kalbėjimas per antrąjį asmenį, kreipimasis „tu“ sudaro intymumo įspūdį, tam tikrą nuolatinį santykių su mylimosiomis reflektavimą, dar vieną artumo su gyvenimu matmenį.

 

Rinkinyje juntami ir tam tikri svarbūs geografiniai elementai. Subjektė yra formuojama ir maitinama kultūros, – tą rodo aliuzijos į įvairias meno šakas, konkrečius kūrinius – todėl ir urbanistinizuotas judėjimas Vilniuje tampa besikeičiančio laiko apraiškomis. Štai subjektė apmąsto dingusią sovietinę-posovietinę Karoliniškių dvasią, o eilėraštyje šeškinės apreiškimas nestokojama širdį draskančio ilgesio šešiolikaukščiams. Nežinau, ar autorė sąmoningai komponavo knygą, ar keturių eilėraščių skyriai iš tikrųjų sudėti pagal temas, tačiau juntama ne tik metafizinė kelionė, bet ir geografinė. Štai ketvirtojoje dalyje akcentuojami Egiptas, Jeruzalė, klaidžiojimas po Rytų egzotiškas žemes.

 

Ketvirtoji knygos dalis idėjiškai skiriasi dar ir tuo, kad iš lietuviškų aktualijų ir socialinių problemų bei feministinių pozicijų pereinama į atimties ir sudėties nesvarumų būsenas t. y. subjektė tarsi tampa operatorė, kuri filmuoja realybę ir kartu jai atrodo, kad ji yra prieš kamerą, filmuojama savęs pačios. Dviejų būsenų, realybių (kaip tikro ir netikro) potyrių sintezė, kuri trina ribas tarp juodo ir balto atskirčių, formuoja tikrumo ir stabilumo įspūdį. Eilėraščiuose poetė kūniškumą atsveria emociniu, dažnai ilgesingos meilės eilėmis – žodžiu, esminis dalykas yra kūno ir sielos susikalbėjimas aritmetine dominavime (kuris kurį – siela ar kūnas?) išraiška, nuolatinis savęs stebėjimas, reflektavimas, įvardijimas ir įvertinimas kaip būtina sąlyga apsibrėžti (ir paradoksaliai save ištrinti) chaotiškų socialinių aktualijų, netvarumo ir identitetą nuolat perkuriančių žmonių pasaulyje.

Paskutinioji eilėraščių dalis primena apsivalymo ritualą, kai subjektė kaip turistė ironiškai slinkdama nuo šešėlio į šešėlį istoriniais Kristaus keliais Jeruzalėje, lygina savo ir Radvilos Našlaitėlio egzistencinius potyrius. Skirtumas tas, kad Radvilai Našlaitėliui toji dvasinė kelionė tapo gyvenimo ir mirties išbandymu jau vien dėl kelionės, o subjektei turistinis pasivaikščiojimas liudija tik ištuštėjusį, greitai už pinigus prieinamą netikrą dvasinę patirtį, kuri nebedirgina, nebejaudina dvasios. Ir apskritai liudija subjeto epochą, kada ranka pasiekiami šventi dalykai tarsi nebetenka prasmės, nes nebereikia pastangomis jų atrasti, pasiekti, nes užtenka tiesiog nusipirkti.

 

2018 11 11

 

Šiandien naktį pasibaigė pasaulinis karas

Mes pasidavėm džinui, cuba libre ir nemigai

 

mieste be stogų apkerpėjusiam satelitais

vis dar kariaujame asmeniniuose frontuose

bet ir ten kaip pas remarką

nieko naujo

 

ta pati kūnų mėsmalė

suplėšytos gabalais sielos

ištaškytos smegenys

nežinia kieno galūnės

sumestos į vieną lovą

svetimų žaizdų tvarstymas

nesterilioj operacinėj

po uodų tinkleliu

 

niekas nemirė

niekas negimė

 

Artumo aritmetika, sakyčiau, visų pirma siekia tvarkos su savimi pačia, ieško matematinio algoritmo ar formulės išlikti pusiausvyroje, taikoje su savimi priešybių pasaulyje (+/-). Tai poezija, kuri iš esmės atliepia laikmečio vertybių chaosą, įvairių žmonių stereotipus, nuostatas. Laikmetyje, kur viename pirkinių maišelyje galima rasti banaliausių prekių ir nuostabią knygą, kojines po eurą – epochoje, kur viskas susimaišę, įgavę kakofonijos siautulį. Panašiai ir emocijų pasaulyje, kuriame viskas sujaukta, o subjektė labiausiai trokšta tvarumo tiek sociume, tiek santykiuose, tiek vidiniame pasaulyje, kur akimirkai viskas nuščiūva ir lengvai atrenkama pagal artumo aritmetiką.

 

Jūsų Maištinga Siela

Lentelė: kaip atpažinti dalyvį, padalyvį ir pusdalyvį. Veiksmažodžių neasmenuojamųjų formų daryba, gramatiniai požymiai, nagrinėjimo planas

Lentelė: kaip atpažinti dalyvį, padalyvį ir pusdalyvį. Veiksmažodžių neasmenuojamųjų formų daryba, gramatiniai požymiai, nagrinėjimo planas.

Šios dienos nuotrauka: Petras Gražulis su apsinuoginusiu vyru pasirodė per vaizdo konferenciją

Sveiki,

 

„Už Lietuvą, vyrai!“

 

Ar naudojate vieną garsiausių pastarojo dešimtmečių politinių frazių? Aš vis dar. Kartais. Šiomis dienomis viena garsiausių Lietuvoje aptarinėjimų fotografijų tapo ne kokia žymi atlikėja be liemenėlės, ar Nausėdienės pasakyta frazė, o būtent Petras Gražulis. Tiesa, su kuo Gargždų gyventojai plauna galvas (gal veikia 5G spinduliuotė?), bet ir vėl iš savo miesto pasiųsti Gražulį į Seimą buvo tiesiog gėda. Šįkart ne dėl Gražulio, o dėl gargždiškių.

Stebina ir kai kurių piliečių komentarai, netgi atviras susižavėjimas Gražuliu, kad Seime reikia linksmintojų ir skandalistų, kad būtų „įdomu“ gyventi. Kas per naivus požiūris? O po to dejuojame, kad kluikos į Seimą pateko. Nors nėra ko pykti, juk Seimas – mūsų visuomenės atspindys. Jeigu ten susirenka Gražuliai, vadinasi, mes patys turime gražuliškų elgsenos panašumų. Ir ką reiškia pasakymas „jis nebijo sakyti tiesos?“ Pezalai ir nesąmonės nuo kada tapo „sakytina tiesa?“ Tai tik įrodo, kad patys rinkėjai yra pezalų ir nesąmonių mėgėjai.

 

Bet ne apie tai, o apie apsinuoginusį vyrą dienos metu! Gabrielius Vagelis? Andrius Tapinas? Tauta pašiepdama spėlioja, o Petras Gražulis sako, kad tai jo sūnus. Kad sūnus, beveik neabejoju, tačiau tokioje kompromituojančioje situacijoje kikenu ne tiek iš Gražulio nesąmonės, kiek iš to, kaip veikia karmos dėsnis. Su kuo vaišini tautą, taip tauta ir atsidėkoja. Dabar Gražulis jauno homoseksualo „tėtuko“ vaidmenyje. Žodžiu, ką smerki, tokią rolę ir užsidirbi. Visgi įdomiausia, kaip Gražulis bando sudirbti Tapiną, kviesdamas netiesiogiai į orientacijos įrodymus. NUO KADA LIETUVOJE REIKIA VYRAMS ĮRODINĖTI ORIENTACIJĄ?? Kas per pezalai? Visgi girtis, kad Palangoje Birutei „užtaisė“ vaiką – o tai didis įrodymas! – kurio, jeigu tautos atmintis trumpa, priminsiu, Gražulis vaiką neigė ir netgi merginą apšmeižė prieš visą tautą, o kūdikio atsižadėjo (kaip seriale!), tik DNR tyrimai vertė Petrą pravirkti ir pripažinti suklydus. Ir vėl. Visai neseniai aptikau įrašą, kuriame Petras pamokslauja apie tai, kaip tėvai turi prižiūrėti vaikus, „neatiduoti“ jų bet kam ir net kritikavo Norvegijos politiką, kai pats tuo tarpu neigė savo vaiką. WTF, gargždiškiai, negi jums tikrai reikia linksmybių ir kreivų veidrodžių? Negi ir jūs visi tokie?

 

Sakysite, neklystančių nėra, tačiau Gražulis toks atvejis, toks matricos stebuklingas riktas, smarkiai reikalingas Lietuvai. Ir visai ne dėl linksmumo, o tam, kad pasimatuotume savo durnumo laipsnį, kuris vis dar labai didelis. Bet, blemba, užtat kaip linksma, ane?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Giedrė Kazlauskaitė apie kultūros (ne)elitą

 Sveiki,

 

Yra toks Konstantino Kavafio eilėrašti „Belaukiant barbarų“, kuriame pats laukimas sunaikina iki tol klestėjusį miestą, nes laukimas „užaugino“ baimes ir lūkesčius. Giedrė Kazlauskaitė LRT „Kultūros savaitėje“ kalbėjo apie naujojo Kultūros ministro laukimą ir negailėjo tam tikrų kandžių ir tikslių minčių apie tai, kad dažnai kompetencijų neturintys žmonės diriguoja paradui. Kalbėdama apie „elitą“, autorė ironizavo „pasikultūrinusius“ žmones, kurie neturi žalio supratimo, kas iš tikrųjų vyksta kultūros visumoje. Ir žinoma, autorė atskiria „pasikultūrinimo“ kičo atstovus nuo tų, kurie geba reflektuoti meną pasauliniame kontekste, seka procesus, suvokia intelektualo badmirystę ir intelektualo („elito“ už 400 eurų) nudvasinimą.

 

Esminis, manau, dalykas, ką suokalbiškai retsykiais ir lepteli pati Ingrida Šimonytė ir kiti, kurie prasižioja apie kultūrą iš valdžios parapijos, yra tai, kad kultūra apskritai yra ekonomikos penkta koja šuniui. Vyrauja požiūris: jeigu kultūra neduoda piniginės naudos, kam jos reikia? Ir kitas niuansas, kad kultūra vis dar laikoma pramogos, pasilinksminimo gyvenimo dalimi, „atpildu“ po 8-12 valandų darbo, kuris dvasiai nėra būtinas, nes ekonomikoje nesukuria pridėtinės vertės.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Salman Rushdie apie kalbos galimybės kurti tiesą

Sveiki,

 

Niekada nesu galvojęs apie kalbą kaip apie drąsą. Veikiau tai komunikacijos priemonė, saviraiškos būdas, arba, kaip pasakytų Daukša, tai mūsų savastis. Tikriausiai Salman Rushdie tai sakydamas viename garsiausių ir skandalingiausių savo kūrinių „Šėtoniškos eilės“, turėjo galvoje, saviraiškos laisvę byloti tikrovę. Kitą vertus, tai gali reikšti ir menininko, kurio instrumentas yra kalba, talento mato vienetą: kaip paprastais kalbiniais žodžiais galima konstruktyviai sukurti atskirą pasaulį, kuris bylotų kaip tikras ir neginčytinas pasaulis. Štai kur yra grožinės literatūros galia! Galia įtikinti fikcija labiau nei realiu pasauliu.

 

Jūsų Maištinga Siela