Sveiki,
Pamenu, kai buvau vaikas ir paauglys, su nekantrumu
laukdavau didžiųjų ekranų naujienų: kada parodys tą didįjį kiną per Velykas ar
Kalėdas? Dažniausiai rodydavo senienas ir reikdavo laukti mažiausiai keletą
metų, kad pamatytum naujausią prabangų Holdivudo perlą. Pastarąjį dešimtmetį šį
„didįjį“ kiną perėmė Marvel serijos filmai bei kiti dideli kino projektai,
susieti smarkiai su komikso žanro ekranizacijomis. Nuslūgus „Hario Poterio“ bei
„Saulėlydžio“ sagai, šiek tiek atsigavome ir lyg laukėme, ką pasiūlys
Holivudas... Šiemet kaip vieną įspūdingiausių ir ambicingiausių kino projektų
buvo pristatytas filmas „Kopa“ (angl. Dune) (2021), kurį apsiėmė
kurti, mano galva, tikrai talentingas ir įdomus režisierius Denis Villeneuve,
žinomas iš „Moteris, kuri dainuoja“ (2010), „Kaliniai“ (2013), „Atvykimas“ (2016)
bei kitų sėkmingų ir įsimintinų kino projektų. Filmas „Kopa“ sukurtas pagal
įspūdingos apimties fantastinį romaną tuo pačiu pavadinimu, kurį parašė Frank
Herbert, o lietuviškai neseniai išleido leidykla „Kitos knygos“.
Koks didžiulis nusivylimas apėmė mane žiūrint nuo pat
pradžių. Kvapą gniaužiantys ir didingi vaizdai, ilgas ir lėtas epinis
pasakojimas tiesiog prasmego smėlyje. Puikiai žinomi aktoriai tikriausiai buvo
laimingi gavę šiuos vaidmenis, tačiau kokie jie atrodė nuobodūs ir neįdomūs. Sunku
ką pasakyti apie patį literatūros kūrinį, nes jis parašytas gana seniai, dar prieš
„Žvaigždžių karų“ epopėją kine ir yra sulaukęs senesnės ekranizacijos, tačiau naujausią
versiją žiūrėjau per kančias. Turinio tuštuma nustelbė bet kokius mano
lūkesčius, todėl atrodė, kad žiūrėjau iš tikrųjų gerai surežisuotą, didiesiems
ekranams pritaikytą filmą, kuris turi vidinę savo logiką, bet, kadangi filmas
labai lėtų apsukų, turėjau laiko paanalizuoti jo turinį. Labiausiai stringa pompastiški,
dirbtinai sukonstruoti literatūriniai dialogai, iš kurių tvoskia kapais –
viskas absoliučiai mechaniška, negyva. Tėvo, motinos ir sūnaus santykiai – kas per
ateities vizija? Visur regėjau, kad moteris yra gimdytojos ir pasiaukojančios
tarnaitės, o vyrai valdo ir kuria karus bei atlieka seną gerą „tikro vyro“
vaidmenis visuomenėje, kas absoliučiai prieštarauja mūsų visuomenės ateities
vizijai, kai einame link lygių teisių ir t. t. Šis visuomenės modelis labai jau
matytas kituose filmuose. Atrodo, kad vėlei žiūriu kažkokį „Žvaigždžių karų“
seriją, sumišusią su „Pamišusio Makso“ paskutiniąja dalimi bei „Sostų karų“ žudymo
efektais t. y. antraeiliai veikėjai, nesvarbu, ar jie dori ar niekšai, jiems
visiems lemta anksčiau ar vėliau mirti. Dvelkė ir „Absoliutaus blogio“ žudymo
kambarėliais, tačiau buvo aišku, kad tikrai nemirs Timothée Chalamet kuriamas
personažas...
Filmo medžiaga absoliučiai nuspėjama ir nuobodi. Filmo
idėja pagrįsta senomis, jau iki kaulo nugremžtomis gėrio ir blogio kovomis,
kuriose pagrindinis veikėjas yra „tas vienintelis“, kuriam lemta įvykdyti
misiją ir visus išgelbėti, atrodo, tiesą sakant, žiūrovui maitinama obuolių tyrelė
kūdikiams, kuriuos pamažu norima atpratinti nuo žindymo, tačiau nežino, kas yra
geras ir originalus scenarijus. Galiu klysti, gal ir ekranizacija labai gera, o
literatūrinis fantastinis šedevras iš tikrųjų yra ankstyvojo periodo geras
kūrinys, tačiau būsiu pernelyg išlepintas įmantresniais scenarijais. Kiek žinau,
bus kuriama antroji šios serijos dalis, tačiau kažin, ar žiūrėsiu, nes vien jau
šis pustrečios valandos milžinas erzino savo nuosekliai atpažįstamais mirčių
algoritmais bei vienkrypčiais užprogramuoto robotiškojo mąstymo veikėjais, kad
likus 20 minučių iki seanso pabaigos, gerbdamas save ir savo laiką, atsistojau
ir išėjau iš kino salės.
Mano įvertinimas: 3/10
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb: 8.2
Jūsų Maištinga Siela
