Akvilina
Cicėnaitė. „Anglų kalbos žodynas“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 320.
„Įvykiai
praranda savo vietą chronologinėje tėkmėje, praeitis susipina su dabartimi ir
ateitimi, knygose nutikimai ima atrodyti tikresni, nei tie, kurie buvo iš tikro
(p. 249).“
Sveiki,
knygų skaitytojai,
Naujausią
Australijoje gyvenančios lietuvių rašytojos ir vertėjos Akvilinos Cicėnaitės
(g. 1979) romaną Anglų kalbos žodynas į mano pirkinių
krepšelį įkrito dar pernai, tačiau, kaip jau įprasta, didelė dalis knygų pas
mane taip ir nesulaukia savo skaitymo laiko, nes dar karštesnė naujiena išstumia
seniau susipirktas knygas. Argi tai ne tsundoku? Tačiau šį romaną teko
išsitraukti, kai sužinojau, jog Jurgos Ivanauskaitės premija buvo skirta A.
Cicėnaitei, o Metų knygos rinkimuose šis romanas taip pat turi
potencialo tapti geriausia lietuvių grožine knyga, nepaisant to, kad komisija pareiškė,
jog prozos kategorijoje išryškėjo diagnozė: lietuviai nemoka pasakoti. Turint
galvoje, kaip buvo anuomet elgiamasi su Kristinos Sabaliauskaitės literatūra,
manding, tokie pareiškimai eilinį sykį nerodo jokios komisijos kompetencijos,
ji yra lygiai tokia pat subjektyvi, kaip ir bet kurio paprasto skaitytojo be
literatūrinio diplomo.
Prieš
įsidėdamas romaną į krepšį pagalvojau, kad tikriausiai klaikesnio pavadinimo
grožinei literatūrai nė nesugalvosi – Anglų kalbos žodynas. Kaip
pretenzinga! Ar nebus Alma littera įkalbėjusi, jog toks pavadinimas
labai praktiškas, o ir paieškos sistemoje rinkodaros tikslais tikrai toks
pavadinimas nebus nepastebėtas. Nepaisant skeptiško vertinimo, po romano
perskaitymo pakeičiau savo išankstinius nusistatymus ir dabar manau, kad knygos
pavadinimas labai tinka romanui.
Apie
ką ši knyga? Vienareikšmiškai niekas tikriausiai ir neatsakys, nes romano prasminius
klodus sudaro ne vienas ryškus matmuo. Istoriją pasakoja vidutinio amžiaus
moteris, autorės prototipė, gyvenanti Australijoje, kuri atvirauja, ką reiškia būti
emigrantei, ką reiškia ilgėtis namų, Lietuvos, Vilniaus ir kaip sunku susikurti
naujus namus. Iš esmės tai gan keruakiška knyga, primenanti ilgą kelionę
po prisiminimus ir Australiją. Didžiąją romano dalį veikėja iš tikrųjų keliauja,
iš Sidnėjaus leidžiasi per Australijos išdegintas lygumas į Broken Hilą,
pažindama šalį, save, savo vyrą, kilusį iš Kanados Monrealio, tačiau jau pamažu
pamirštantį, ką reiškia būti kanadiečiu anuomet, nes gyvenimas atitolina nuo
praeities miestų. Kelionių romane filosofiškai bandoma apžvelgti žmogaus laiko
tėkmėje trūkinėjančius (kartais stiprėjančius) ryšius su praeitimi ir
patirtimis, taip pat sprendžiami kultūriniai nesusikalbėjimai, kurie turi ne
vien tik kalbiniu požiūriu neišverčiamas prasmes, bet ir panašias dvasines
pajautas.
Romano
struktūrą nulėmė pats autorės sumanymas skyrius suskirstyti pagal anglų kalbos
žodžius, kurie vienaip ar kitaip veikėjos gyvenime atėjo per įvairias patirtis.
Kiek anglų abėcėlėje raidžių, tiek šioje knygoje ir skyrių, bandant įvairiais
rakursais perteikti šiaip jau vertėjo praktikoje sudėtingiau išverčiamus
žodžius. Situacijos, kuriose atsiduria veikėja, yra tų žodžių prasmių
liudijimai. Nors mes suprantame, kad literatūra galime sukurti įspūdį, tačiau
tiesioginės patirties perduoti neįmanoma, nes kalba yra ribota, tačiau autorės
pastangos sukurti unikalius liudijimus nėra bergždžios, kadangi ji randa būdų
perteikti nesusikalbėjimo ir vienišumo jausmą, o tai kiekvienas patiriame savo
gyvenime. Skaitydamas retkarčiais vis prisimindavau kontekste iškylančius
Sofios Coppolos filmo analogiškus Pasiklydę vertime vaizdinius. „Galėčiau
mintinai išmokti visą žodyną, bet vis tiek jausiuosi lost in translation,
pasiklydusi vertime, srovės nublokšta liksiu paraštėje. Visuomet atsiranda
žodis, kuris neturės ribų, krantų, atitikmenų. Žodis, kurį reikės išgalvoti (p.
159).“
Tiesa,
nežinau, kiek pati autorė į Anglų kalbos žodyną įdėjo fikcijos, tačiau
akivaizdu, jog knyga labai autobiografinė. Autofikcijos įspūdį sustiprina
tikriniai vardažodžiai, įsteigtas pirmasis pasakotojos asmuo, daug asmeninių
detalių, įskaitant ir santykius su vyru, o tokia intymi atsivėrimo literatūra
jau kurį laiką domina skaitytojus. Terapinio pobūdžio rašymą sustiprina ir kai
kurie dienoraštinio pobūdžio išpažinties momentai apie, pavyzdžiui, kūrybinius
veikėjos blokus, literatūros kritikų paliktus randus. „Kartais naktimis
galvodavau apie tai, kaip praradau literatūrinę nekaltybę. Galvodavau apie
knygas, kurių neparašiau, nes bijojau. Kritikos – irgi. Įsivaizduodavau, kaip
tos literatūros kritikės, kuri kadaise sudirbo mano knygą, kojų pirštus lėtai,
su pasimėgavimu, kone filosofiškai apgraužia rudos ir juodos Sidnėjaus žiurkės.
Rattus rattus ir Rattus norvegicus (p. 65).“
Atrodo,
kad romano vienas iš esminių probleminių ašių būtų moters kaip kūrėjos
problematika, tačiau romanas kaip koks australietiškas vaivorykštinis opalas, kaskart
vis kitame skyriuje plėtojamos kitos egzistencinės pajautos. Romanas neturi konkretaus
epiniam pasakojimui būdingo nuoseklaus siužeto. Pasakojimo dabarties laike pora
leidžiasi į kelionę po Australiją, tačiau rašytoja keliauja ir į gyvenimo prasmės
apmąstymų kelionę, stabteli pakelėse, aprašo Australijos vaizdus, leidžia
įterpti šios šalies istorinių įdomių, kurios, beje, buvo vienas įdomiausių šio
romano komponentų, todėl tiems, kurie mažiau žino apie šį žemyną, Anglų kalbos
žodynas veikia ir kaip edukacinė literatūra.
Akvilina Cicėnaitė
Autorė
romane leidžia būti sau sąžininga, pažeidžiama, tad atvirai pasakoja apie savo gan
feministinę poziciją dėl vaikų gimdymo, svetimumo jausmą. Viena stabilesnių
romano ašių – vyro gyvenimo istorija, perteikta vengiant buitinio santykių
lygmens. „.... ir kai ateina laikas apsispręsti, grįžti ar likti, užuot
likęs, jis sėda į lėktuvą ir skrenda atgal į Monrealį, atgal į savo realybę,
nors namai bus toji reality, kurią jis visuomet norės palikti. Angliško žodžio
reality net nereikėjo versti, gal todėl, kad realybė visose kalbose vienoda (p.
231).“ Protagonistė tyrinėdama savo vyro gyvenimo klaidžiojimo po pasaulį
atkarpas bando suprasti save, o permąstydama savo nostalgiją, – paradoksalu! – suvokia
ir savo vyro patirtis, nes ne žodžiai, ne skirtingos kultūros vienija šią
draugystę, bet bandymas susikalbėti apie tai, kas slypi už apibrėžtų žodžių
prasmių t. y., kas neišverčiama į nieką kitą, tik į bendrinę patirtį.
Bandydamas
suvokti Anglų kalbos žodyno fenomeną, negaliu nepaminėti, jog tai toji
literatūra, kurios tendencijas jau regėjome prieš dešimtmetį. Apie pasaulietinio
lietuvio bylojimą globaliame ir margame pasaulyje. Buvo ir tokia tendencija,
jog gėdijomės savo neva provincialios literatūros, susitelkusios į lietuvio
kasdienybę ir buitį, tad anuomet pasirodęs Gabijos Grušaitės romanas Neišsipildymas,
sutiktas kritikų labai palankiai, bylojo apie literatūrą, kuri vaizduoja
pasaulietinį lietuvį, besibastantį hipsterišką laisvūną, kuriam lemta
išsiveržti iš posovietinio pasaulio gniaužtų, bet tuo metu ima ir šioji
pranašystė neišsipildo, nes atsiranda užgimęs istorinis romanas, kuris lyg kurį
laiką nurungė šią užgimusią literatūros nišą. Visgi skaitydamas Akvilinos
Cicėnaitės knygą aptikau stilistiškai nemažai eseistikai būdingo kalbėjimo
būdo, aktualizuojant asmenines pastangas grumtis ir kartu priimti gyvenimo
tėkmę, pastarieji romano fragmentai man koreliavo su Dalios Staponkutės
eseistika apie Kiprą Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja. „Ir
tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes ilgiuosi ne namų ir ne
žodžių, bet savęs tuose namuose, savęs tokios, kokios jau nebėra. Ir tą pačią
akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes noriu ir toliau gyventi įsivaizduojamoje
tėvynėje (p. 274).“
Apie
ką šis romanas? Pačia bendriausia prasme apie suvokimą, jog esi mirtingas ir
negali pergalėti šio gyvenimo dėsnio. Bandymas suvokti savo jausmų potvynius ir
atoslūgius, staiga užvaldančią nostalgiją, bėgimą ir grįžimą, leidimą pasimesti
pasaulyje ir vėl save atrasti. Galiausiai tai apie mūsų gyvenimo prisiminimus,
kurie kartais tikresni už esamą tikrovę, kai grįžtame po kurio laiko į savo
gimtuosius namus, jau pasikeitusius taip, kad net jaučiamės svetimi. Kaip
išversti visa tai į literatūros kalbą, jog gyvenimas keičiasi ir tu keitiesi,
sensti, atsilieki? Kuriant naujus žodžius, plečiant jau esamų žodžių reikšmes,
netgi kuriant savo asmeninius gyvenimo paaiškinimo žodynus. Nemeluosiu, kad Anglų
kalbos žodynas tikriausiai vienas stipriausių pastarųjų kelerių metų
lietuvių romanų, kuris teikia skaitytojui literatūrinės gelmės, juslingumo,
kalbos pojūčio, poetikos ir visko gaubiančio gražaus liūdesio rūko, arba australietiškos
kaitros. Džiaugiuosi, kad perskaičiau.
„Galvoju,
kad mes visi esame skruzdėlės, gyvenančios skruzdėlių auginimo dėžutėje, atsakė
vyras. Esame aukštesnės civilizacijos būtybių namuose, ant kokio nors vaikio
naktinio staliuko. Jis žiūri į mus prieš užmigdamas ir kartkartėmis tapteli
pirštu per stiklą, o mums tada atrodo, kad pamatėm Dievą (p. 148).“
Ir
atrodo, jog Cicėnaitė taptelėjo į lietuvių literatūros lauką.
Jūsų
Maištinga Siela
