Turist Map Colmar / Colmar et sa region L'Alsace essentielle / Komlaras, senamiesčio žemėlapis, Prancūzija

Jūsų Maištinga Siela

2023 m. rugsėjis, kultūrinė spauda: laikraštis Šiaurės Atėnai, žurnalas Nemunas, Literatūra ir menas, Kultūros barai

 

Labi,

 

Šiandien prisiminiau kultūrinę spaudą, nuo kurios retsykiais dėl laiko stokos, o kartais ir nuovargio atitolstu (neįmanoma visko besuskaityti). Anksčiau dažniau šeštadieniai susipirkdavau kultūrinę spaudą – „Šiaurės Atėnus“, „Nemuną“, „Kultūros barus“ ir „Literatūrą ir meną“ – ir savaitgalio rytas su kava lovoje būdavo ilgas. Dažnai tam lyg ir ūpo nebėra, kovido ir karo užaštrinimo temos išstūmė, lyg ir sugriovė tam tikrą įsivaizdavimą, jog pasaulis laikosi ant kultūros pamatų. Ne, nesilaiko, jis laikosi iš šviesuolių idėjų pasiaukojimo, o karui kultūra nereikalinga, tačiau šiandien pagalvojau, jog pasiilgau to ritualo ir vėl. Ne, ne dėl to, kad kultūra išgelbės pasaulį, ne dėl to, kad dar vienas straipsnis ir interviu mane kaip nors keis ir pakeis, bet dėl atsipalaidavimo ir lėto mintijimo. Juk šiandien visą dieną ūkanotai graži, vėsi, vietomis darganota. Nusipelnėme rudens.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kelionė: Bosnija ir Hercegovina, sostinė Sarajevas, Mostaras

Sveiki, skaitytojai,

Manęs neapleidžia jausmas, kad pabuvojau šią vasarą mįslingoje šalyje. Nors man labai patiko Juodkalnija, tačiau kirtus sieną ir įvažiavus į Bosniją ir Hercegoviną tapo aišku, jog tai kitokios energetikos, kultūros ir istorijos šalis. Jau neminėsiu sudėtingos Jugoslavijos istorijos, kurios sudėtin buvo įtraukta Bosnija ir Hercegovina, tačiau pasidalysiu, kaip man atrodė kelionės metu šioji bene egzotiškiausia iš visų Balkanų šalių.

Šioje šalyje gyvena 3,8 milijonai gyventojų, o plotas kiek mažesnis nei Lietuvos, daugiau nei 51 000 kvadratinių kilometrų, tačiau Bosnija ir Hercegovina labai kalnuota ir akmenuota, vasarą gali kamuoti nepakeliami karščiai, todėl kai kur vyksta siestos t. y., uždaromos tam tikros parduotuvės, stoja dienos darbai. Kai aš buvau tuo laikotarpiu, išties buvo labai tvanku ir karšta, visur stengiausi vaikščioti šešėliais ir pakraščiais, nes tuoj išpildavo prakaitas. Bet vietos gyventojai yra prisitaikę ir pripratę.

Tiesa, neilgai teko būti tiek Mostare, tiek Sarajeve, tad ir įspūdis toks labiau turistinis, paviršutiniškas. Pirmas įspūdis – daug pigiau nei kokioje Kroatijoje ar Juodkalnijoje. Viskas ir beveik visur atsiskaitoma grynaisiais, todėl nesitikėkite patogumo dėlei visur glausti savo banko kortelę. Nors vietiniai priima ir eurais, tačiau atmesti jums gali ir vietos marke, bet nebūtinai tiksliai pagal kursą, dažnu atveju į pirkėjo nenaudą.

Bosniai pasižymi svetingumu, tačiau į turistus žiūri kaip į kitą kastą. Nenuostabu, šalies valdymo sistema labai unikali ir neturinti tikriausiai Europoje jokių analogų. Trys skirtingi prezidentai, šalies himnas be žodžių, o tautinę sudėtį sudaro bosniai, kurie šiaip jau yra musulmonai, kroatai katalikai ir serbų pravolavai. Taigi trys etninės grupės, trys skirtingos religijos, todėl atrodo, jog Bosnija ir Hercegovina yra kaip koks Jugoslavijos susitraukęs mažasis modelis. Jūs bent įsivaizduojate, kaip sudėtinga yra priimti kokį nors įstatymą, kuris atlieptų visas tris etnines grupes? Taigi, todėl tokia situacija iš esmės lėtina ir šalies ekonomiką bei turizmo sektorių.

Hercegovina (tai viena iš teritorijų) labiau suprantama kaip istorinės kroatų žemės, jos labiau eina iš pietų ir pietvakarių nuo Kroatijos. Patys kroatai turi pretenzijų į šalies žemes ir dėl to retsykiais kyla nesutarimų, nes tose žemėse būtent ir glaudžiasi didžioji tautinės kroatų dalis. Jų architektūra kitokia nei Sarajeve ir Mostare, kur iš esmės jaučiasi musulmoniškoji Bosnijos dalis. Čia iš tikrųjų jaučiasi Rytų dvasia, atėjusi su turkų invazija į Europą, todėl virtuvės ir gausūs turgūs primena rytietišką atmosferą, kokią galima pamatyti, pavyzdžiui, Albanijoje ar Makedonijos sostinėje Skopjė.

Šiaip šalis labai graži, kalnuota, o kelionė per Matkos kanjoną tampa neišdildoma meditacine kelionė, nes vaizdų tikrai yra. Praeityje, kai vyko Balkanų karai, labai nukentėjo bosnių tauta dar ir dėl to, kad jie buvo kitokie, musulmonai. Tikriausiai nerasite šeimos, kuri nebūtų netekusi nors vieno šeimos ar labai artimo giminės nario, todėl bosniai iki šiol mena karo padarinius ir, priešingai nei lietuviai su paminklais ir invazine kultūra, nenaikina skylių sienose, griuvėsių senamiesčiuose, nes tai priminimas ir auklėjamoji priemonė jaunajai kartai: neužmirškite, kas nutinka, kai užmirštame būti budrūs.

Toliau pateiksiu savo nuotraukų reportažą ir trumpus komentarus.

„Manoma, jog trys trikampio kampai vaizduoja tris Bosnijos tautas: bosnius, kroatus ir serbus. Žvaigždžių, vaizduojančių Europą, skaičius begalinis, todėl jos tęsiasi nuo viršaus iki apačios. Vėliavos spalvos dažnai siejamos su neutralumu ir taika. Geltona spalva simbolizuoja taiką ir saulę, mėlyna spalva ir žvaigždės – Europą. Dabartinė Bosnijos ir Hercegovinos vėliava priimta 1998 metų vasario 4 dieną.“

Bosnijos ir Hercegovinos žemėlapis.

Mostaras – vienas svarbiausių šalies miestų, kuris turi savo regiono kultūrą. Viena iš jų – išskirtiniai Mostaro vynai. Teko jo paragauti. Nepasakyčiau, kad buvau sužavėtas, lyginant su Juodkalnijos vynu, matyt, reikia priprasti... Carski Vinogradi Mostar "Blatina" ir "Žilavka".

Mostaras – istorinė šalies sostinė. Kaip jau minėjau, karas palietė visus. Net Mostare galime iki šiol matyti tų siaubingų įvykių žymes.

Mostare, kaip ir tikriausiai kituose Bosnijos ir Hercegovinos miestuose, maisto porcijos būna labai didelės. Jeigu sakau, kad didelės, vadinasi, tikrai didelės. Įdomus dalykas, o gal ir bosnių gudrybė turistams, jog visi mes užsisakėme vieną, o gavome kitką. Pavyzdžiui, užsisakiau be bulvyčių, tai būtinai pridėjo bulvyčių, mano kolega užsisakė mažą porciją, tai jam atnešė tokią porciją, nuo kurios pavalgytų keturių asmenų šeima (dešrelių, kepsnių, bulvyčių kalnas!). Aišku, atitinkamai viskas po to ir paskaičiuota pagal dydžius ir užsakymus – jokių kortelių, tik grynais, tad eidami pavalgyti turėkite šlamančiųjų. Tai tas išgirtas vaišingumas atrodė keistokas. Maistas šiek tiek prėskas, pats turi ir pasisūdyti, ir pipirų užsidėti bei padažų pasiprašyti, ir ne už dyką. 

Mostaras. Reprezentacinė šalies vieta turistams. Per miestą teka Neretos upė, kurios ilgis 225 kilometrų. Senasis Mostaro tiltas simbolizuoja krikščioniškojo ir musulmoniškojo pasaulio jungtį. Vienoje miesto pusėje yra krikščionių bažnyčią, o Rytų pusėje – daugybė musulmoniškų minaretų. Tiltas pastatytas turkų 1566 metais, tačiau sugriautas 1993 m. per Balkanų karus, atstatytas 2004 metais, dabar įtrauktas į UNESCO. Nuo jo karštomis dienomis šokinėjimą su naro kostiumu į Neretvos vandenis, aišku, ne už dyką. 

Mostaras. Vakarinėje dalyje, kairiajame Neretvos upės krante išties yra krikščionių bažnyčia.

Garsus Mostaro turgus, kuriame galima įsigyti už tikrai padorią kainą visokiausių suvenyrų.

Sarajevas, sostinė. Per šalies sostinę Sarajevą teka Miliackos upė, 38 kilometrų. Per ją nutiesti seni tiltai, kai kurie atstatyti po karo. Tai mano rytas Sarajeve. Geriausia vaikščioti ryte, nes po vidudienio tampa labai karšta.

Tai istorinė vieta, atrodo, nieko neišskirtinis miesto kampas, tačiau nuo čia viskas prasidėjo. Cituoju: „1914 m. birželio 28 d. Sarajeve – tuomet priklausiusiame Austrijos-Vengrijos imperijai – buvo nužudytas Františekas Ferdinandas d’Este. Jį nužudė Gavrilas Principas – vietinis Bosnijos serbas, kaltintas ryšiais su serbų pogrindine teroristine organizacija, siekusia išvaduoti Bosniją iš Austrijos jungo ir sujungti visas serbų gyvenamas žemes į vieną valstybę. Šis įvykis visiškai pakeitė pasaulį. Po erchercogo mirties kilo karas, netrukus pavadintas Didžiuoju, o vėliau – Pirmuoju pasauliniu.“

Data grindinyje prie istorinės sankryžos.

Vaizdas iš kito kampo. Čia stovi instaliacija, kuriame atkurtas panašaus modelio automobilis, kuriame buvo nušautas Ferdinandas d‘Este. Pastate veikia istorinis muziejus.

Vienas garsiausių Sarajevo viešbučių, atitinkančių europinius standartus.

Yra ir tokių gatvių, kurios absoliučiai europietiškos, net nesuprastum, kad esi Bosnijoje ir Hercegovinoje. Tiesa, jų nedaug ir jie pritaikyti daugiau atvykėliams bei turistams.

Sarajevo centre daug modernumo ir istorinių objekto sanklodų, o jų nepamatyti neįmanoma.

Vienas didžiausių Sarajevo katalikų centrų – šioji bažnyčia, didžiausia mieste, kuriame pamaldas kažkada laikė popiežius Jonas Paulius II, o vėliau ir dabartinis popiežius Pranciškus. Prie bažnyčios pastatyta didelė Jono Pauliaus II skulptūra.

Viename iš pagrindinių promenadinių bulvarų galima rasti štai tokį grindinyje suprojektuotą slenkstį, kuris žymi Rytų ir Vakarų pasaulio sankirtą. Ir iš tikrųjų, perėjus jį, keičiasi gatvės ir miesto vaizdas, staiga iš krikščioniškojo pasaulio patenki į musulmoniškąjį su mečetėmis, minaretais ir rytietiškais turgeliais. Čia netgi kvepia kitaip!

Tai viena iš seniausių ir didžiausių mečečių Sarajeve, kur kiemelyje galima pamirkyti štai šiame fontanėlyje kojas.

Sarajevo senamiestyje yra karavansarajus – daugiausia Viduriniuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir Vidurinėje Azijoje paplitę statiniai, kurie buvo skirti priimti nakvynei karavanus ir pavienius keliautojus. Jie statyti prie daugelio svarbių prekybinių kelių, ypač prie šilko kelio, buvo randami tiek dideliuose miestuose, tiek atokiose vietovėse. Toks karavansarajus yra išlikęs autentiškas ir Sarajeve. Tai pastatas su vidiniu keturkampiu kiemu. Jame šiuo metu įsikūrusi kavinė ir rytietiškas turgus. Čia labai gerai atsigerti kavos karštą vasaros dieną, nes vėsina medis ir pavėsiai.

Rytietiška kava visiškai kitokio skonio, bet priprasti galima jau nuo pirmos porcijos. Ji paprastai patiekiama štai tokiuose tradiciniuose rytietiškuose induose, nukaltuose pagal senas vietos tradicijas. Tokį komplektą parsivežiau ir namo. Prie kavos patiekiami rytietiški saldumynai, pacukruoti želė kubeliai. 

Karavansarajaus vidus.

Vienas didžiausių Sarajevą ir pačią šalį reprezentuojančių turistinių ir istorinių objektų yra Sebiljis – įmantriai išraižytas puošnus medinis vandens šulinys, vainikuotas mažu skardiniu apvaliu kupolu. Cituoju: „Sebil arabų kalba reiškė „kelias“ – kadaise būtent Sarajevo Baščaršijos sebiljis ženklindavo daugelio ištroškusių žygeivių, kurie po daugybės sunkumų kelionėje po Balkanų kalnus, miškus ir slėnius pagaliau ateidavo čia, į šį įspūdingą miestą, Balkanų vidurio kelio pabaigą.“

Bosnijos ir Hercegovinos herbas turi labai panašią simboliką kaip ir vėliava.

Kristina Tamulevičiūtė yra tikriausiai vienintelė lietuvė, kuri išleido knygą apie Bosniją ir Hercegoviną, papasakojo, ką reiškia gyventi šios šalies kultūroje. Jos esė knygutė „Pasakojimas apie vieną miestą“ labai pravertė ir visiškai kitaip „nuspalvino“ šalies suvokimą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Juodkalniečių humoras, juokeliai apie tinginystę ir tingėjimą (црногорски смисао за хумор)

 

Sveiki,

Kelionės mane tuo ir žavi, kad jų įspūdžių nuotrupos ateina ištisus metus ir vienaip ar kitaip iškyla kasdienybėje. Štai vasarą kelionėje į Juodkalniją teko gauti tokį atviruką su juodkalniečiams būdingu humoru apie tingėjimą ir tinginystę. Pabandžiau išversti į lietuvių kalbą. Kaip pavargsite, prisiminkite šiuos 10 punktų.

Žmogus gimė pavargęs, todėl gyvendamas turi ilsėtis.

Mylėk savo lovą taip, kaip pats save.

Dienos metu pailsėk, kad naktį galėtum pamiegoti.

Nepersidirbk, nes darbas žudo.

Jeigu matai, kad kažkas ilsisi, padėk jam.

Dirbk mažiau tai ką moki, o tai ką moki, perduok kitiems.

Pailsėk po medžio šešėliu, juk nuo poilsio niekas nenumirė.

Darbas atneša ligas, nemirk jaunas!

Jeigu netyčia užsinorėsi padirbėti – prisėsk, pailsėk ir noras pradings.

Jeigu pamatai, kad žmonės linksminasi – prisijunk, o jeigu pamatai dirbančius – apeik ir netrukdyk.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apkabink mane stipriau" / "Serre moi fort"

 

Sveiki,

Prancūzų režisierius Mathieu Amalric man labiau pažįstamas kaip aktorius, tačiau jis plėtoja savo kūrybiškumą ir kaip režisierius. Jo europietiško sukirpimo drama „Apkabink mane stipriau“ (pranc. Serre moi fort) (2021) patraukė Liuksemburgo aktorės Vicky Krieps pasirodymu. Pastaroji man iškilo per pastaruosius penkerius metus kaip viena ryškiausių Europos aktorių, kuri geba kurti subtilius ir sudėtingus vaidmenis, vaidinti prancūzų, vokiečių, britų ir amerikiečių juostose, kas rodo jos universalumą ne tik kaip aktorinės meistrystės, bet ir įspūdingą internacionalinę patirtį, tad buvo smalsu sužinoti dar kokį vieną netikėtą aktorės aspektą.

Buvau nusiteikęs išties rimtam ir įtraukiam europietiškam filmui, po kurio palieka daugiau klausimų, nei atsakymų, tačiau šįkart teko nusivilti. Filmas prasideda pagrindinės veikėjos Klarisės apsisprendimu palikti šeimą ir patraukti greitkeliu link jūros. Atrodo, jog moteris be priežasties nusprendė pasitraukti, tačiau netrukus kelionėje prasideda ištisas įvairių nuotrupų ir laikų koliažas, kuris „sudursto“ moters sielvarto atvaizdą. Išvarpyti fragmentai žiūrovui jungiasi pamažu į gyvenimą, kol sužinome, kas iš tikrųjų įvyko Klarisės gyvenime.

Režisierius tai stengiasi padaryti naudodamas jau išmėgintą indukcinį pasakojimo būdą. Pamažu be intrigos pasakojimas leidžia stambiu planu stebėti Klarisą, pamažu susimaišę pasakojimo laikai įveda chaosą, iš kurio susidėlioja tam tikras aiškumas. Režisierius bando tą atlikti labai jautriai, iš nuotrupų augindamas įtampą. Vienu žvilgsniu, atrodo, jog jam pavyko, tačiau taip nuobodžiai sužiūrėjau filmą, kad tenka prisipažinti, jog teko ir pasikankinti, nes norėjau, kad kuo greičiau baigtųsi. Subtilūs besijungiantys fragmentai erzino, istorija primityvoka ir tik toji akimirka kalnuose, kaip Klarisa bėga prie iš po žiemos atrastų palaikų, yra išties verta dėmesio, o visa kita – kaip paauglė bando groti pianinu, kaip plėšomi dienoraščiai, kaip seksualus tėvas su dviem likusiais neva vaikais bando susidoroti – yra taip prėska ir neįdomu, kad tiesiog lenkia galvą prie pagalvės. Visgi filmą labai aukštai įvertino kritikai, aktorė buvo nominuota prancūzų „Cezariui“, tačiau šįkart likau kaip žiūrovas, kuris tikėjosi kino patirties, o liko už borto.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 16: nustoti būti Hamletu – nustoti būti kančioje

 Laba,

Šiandien parašiau iš inercijos straipsnį apie mūsų Prezidento Gitanos Nausėdos patvirtintą sprendimą atimti Margaritai Drobiazko Lietuvos pilietybę.

Žinoma, kol rašiau iš inercijos, sueikvojau daug energijos, permąsčiau daug socialinių barjerų, konstruktų, dirbtinį socialinį pasaulį, primestą tikrovę ir vertybes, manipuliacijos galią, bet svarbiausia – pajungiau pasipiktinimą neteisybe ir degiau noru pergalėti neteisybę, kitaip sakant, rėkti, kaip viską reikia iš tikrųjų daryti.

Šekspyro veikėjas Hamletas stengiasi kerštu ir visaip kitaip dvasiškai, emociškai save aukodamas atitaisyti pasaulio neteisybę. Kažkas parašė komentarą po anuo straipsniu apie prezidento sprendimą, kad kova su blogiu gimdo kitą blogį ir išties, mano pasipiktinimo rašinys išėjo į internetą ir nieko nepakeis, o laikas ir emocijos jau sudegusios, išgeneruotos. Žodžiu, mane įtraukė aplinka ir aplinkybės, pasidaviau nesąmoningoms emocijoms. Suprantu tuos, kurie neina balsuoti, stengiasi nesidomėti politika ir kitais dalykais, kurie išsiperka senas sodybas ir sukiša pirštus į dirvą, nes tai... išties geriau, būti įsižeminusiam nuo dirbtinio chaoso, žiūrėti kaip noksta pomidoras, kaip neužmirštuolės žydi ir teikia akimirka palaimą. Kaip gera tą suvokti, kad iš tikrųjų nereikia veltis į teisingo pasaulio „pataisymą“, nes kitiems vis tiek jis bus kreivas, geriau jau nupiešti povą arba obuolį, o Hamletas su savo planais palauks. Teisingumo jausmas ir pasipiktinimai neteisybe gali tapti pragaištingi, o nekovoti yra jau šiokia tokia pergalė.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Ar teisinga buvo atimti Lietuvos pilietybę Margaritai Drobiazko? Kodėl karas tampa verslu ir populizmo įrankiu?

 

Sveiki,

Atsibusti! Taip norisi pasakyti visiems, kurie mano, kad Lietuva yra ne kokia perspektyvi šalis, o kažkokia pelkė, kurios uodus baido pelkių Vanda. Aš nežinau, kaip paaiškinti tai, kas dedasi mano šalyje. Kai prasidėjo Rusijos ir Ukrainos karas, daugelis įspėjo apie rusafobiją, kuri gali ištikti Lietuvos rusų tautinę mažumą. Manęs niekas neprašė niekada patvirtinti, stoti su plakatu, aukoti Ukrainai ar visaip kitaip viešai palaikyti, bet rusai, turintys Lietuvos pilietybę, kažkodėl (dabar taip išeina) privalėjo. Visgi gerai Margarita Drobiazko pasakė, jog ji yra laisva neišreikšti jokios politinės valios ir jokios pozicijos, žinoma, Lietuva spėja tuo pasinaudoti masėms pamasinti.

Lietuva pasinaudojo Margarita Drobiazko ir atitinkami žmonės, ne karvių melžėjai, o politikai ir jų interesantai, surengė tikrą pilietybės atėmimo cirką. Iki pat paskutinės minutės maniau, kad tai nepavyks, juk ir paskutiniam durniui aišku, jog tai populizmas, maniau, kad patarėjai Gitanui Nausėdai sukuždės į ausytę, kaip tinkamiau pasielgti, bet klydau. Rėkiančių heiterių minia tiesiog nušlavė Nausėdos simpatijas ir mūsų Julijus Cezaris iš balkono pažėrė pikdžiugiškai nuobodžiaujančiai liaudžiai duonos ir žaidimų. Tai yra aukščiausio lygio absurdas prieš visokius rinkimus! Sukurkime daugiau teisingumo ir paskerskime pilkąsias aveles. Aš nežinau, kodėl žmonės dar nestovi prie Vyriausybės su plakatais, nes, matyt, visgi aukojimas yra normalus dalykas demokratinėje šalyje.

Neanalizuoju Margaritos Drobiazkos pasirinkimo, tai jos laisvė, jos pasirinkimas pasilikti tyloje, tačiau iš to kažkas uždirba, mieli vaikučiai, ir toli gražu ne Lietuvai draugiškos struktūros. Kaip lengva manipuliuoti antraštėmis ir sukurtais teisingumo įvaizdžiais, o Nausėdai ir toliau šokti viliotinį su „patogia“ liaudimi. Politinė prostitucija, ne kitaip.

Prisimenu, kaip Vakaruose nuvažiavęs mūsų Viešpats deklaravo liberalias vertybes, kad kiekvienas turi laisvę į saviraišką, turėti lygias teises, o grįžęs į bakužių kraštą ir toliau tautiečiams porina apie „mes dar nepasirengę priimti visų, palaukime, nepykdykime daugumos tautos“. Gitanai, koks turite būti išverstaskūris, atleiskite, kad šitaip žaistume žmonėmis, o pats būtumėt pastumdėliu? Bet juk tai tiesa. Mes prezidento neturime, turime „lakierkas“ ir kaklaraištį, kapitalistinio apynasrio simbolėlį, tik tą kaklaraištį leidžiama tampyti išskirtinai Gitano daugumai. Šis atvejis neatsitiktinis, bet kodėl niekas viešojoje erdvėje apie tai nekalba kritiškai? Kodėl niekas nekalba, kas iš tikrųjų dedasi Lietuvoje? Nes beveik visas žinias išstūmė sąmoningi klerkai, nusukdami kameras į Rytus, kad nematytume nei kaip mūsų kišenės kraustomos, nei kaip teisingumas išvagiamas. Šiandien sakau, kad netikiu tavimi, Lietuva! Tu negali būti tokia luoša vištelė ir dėti kiaušinius būsimiems valdžios ir galios kanibalams. O už ką balsuoti ateinančiuose rinkimuose? Nėra už ką. Absoliučiai. Kol dabarties politikai ir jų oponentai naudojasi Ukrainos padėtimi ir uždirba pinigus net už duonos pakuotę su nelaimėlių šalies dvispalve (neva palaiko šalį, o iš tikrųjų durnina rinkos vartotojus), tol turėsime tikriausiai ne Lietuvą, o vištų lesintojus. Ar tu irgi višta?

Jūsų Maištinga Siela