„Kaskart rašydamas
apsakymą noriu, kad jis būtų it nuo pasaulio atkirstas gabalas. Lyg pusiau
perpjauta stiklinė, kurios pusė matosi ypač ryškiai. Tada susikuria tokia
realybės iliuzija. Iliuzija, kad, be to, kas užrašyta, yra dar kažkas.“Alvydas
Šlepikas.
Neseniai rašytojas
Alvydas Šlepikas išleido apsakymų knygą „Namas anapus upės“ ir jį kalbino Monika
Bertašiūtė-Čiužienė 15min.lt dienraščiui. Gal ir tiesa, kad paveikus apsakymas ar
novelė visada nuskaidrina pasilikusias už teksto prasmes, kurios skaitytojo
sąmonė, pabaigus skaityti, jungiasi į atpažįstamus tikrovės modelius, kurie
byloja neišsakytas tekste pažodines prasmes.
Gal žinote, kas laimėjo
1985 metais dainų „Eurovizijos“ dainų konkursą? Ogi norvegių duetas „Bobbysocks“
su norvegiška daina „La det swinge“, bet yra ir populiarioji
angliška versija „Let it Swing“. Daina beregint dėl savo
įtraukios muzikos ir linksmumo patraukė klausytojų dėmesį ir tapo nr.1 ne tik
Norvegijoje, bet ir Belgijoje. Aš asmeniškai visai neseniai išgirdau šią dainą,
nors galiu prisiekti, kad kažkur vaikystėje tikrai kažkas dainavo ir ataidi
toji melodija iš praeities (o gal iš pačių mūsų lietuvių perdainavo šią
nesunkiai įsimenamą melodiją)?
Daina primena roko ir
rokenrolo mišinį, nors ji anuomet 1985 metais buvo laikoma gan senamadiška, nes
naudojosi šeštojo dešimtmečio muzikos elementais, kurie buvo derinami su
devinto dešimtmečio garsais. Visai kaip dabar, kai pasaulis pamišęs perkurti ir
perdainuoti 8-9 dešimtmečio hitus. Grupės vokalistės Hanne Krogh ir Elisabeth
Andreassen ne kartą dalyvavo „Eurovizijoje“ ir solo variantu, tačiau tik su šia
daina pavyko laimėti ir aplenkti favoritais laikytą legendinį italų duetąAl
Bano and Romina Power.
Pasiklausykite:
Norvegiška versija "Eurovizijoje".
Bobbysocks – Let it Swing
[žodžiai / lyrics]
Look at me, I'm climbing
up a ladder
And I'm half-way bound
with reaching for the stars
No, I don't have time to
swing, no time for laughter
But a voice inside my
head keeps singing loud
Let it swing and let it
rock and roll
Let it swing and let the
feeling take control
Oooh, ah, oooh
Let it swing and let it
rock and roll
There's a guy on top
who's sittin' fine forever
Got the world and
everything that's called the best
Now he don't say much
unless there's room for talking, ohoho
Just a sign above the
door to his success
Let it swing and let it
rock and roll
Let it swing and let the
feeling take control
Oooh, ah, oooh
Let it swing and let it
rock and roll
No, you don't have time
to swing, no time for laughter
Vilniaus centre esančiame
Vokiečių g. 8 name yra įsikūręs modernus ir patrauklus „Iliuzijų muziejus“.
Manau, kad puiku, jog ši vieta, nors ir moderni, yra išsaugojusi savitą
istoriją (galite susipažinti su vidinio kiemo istorija, kuri neatsiejama nuo
Vilniaus praeities, Vilniaus žydų geto ir t. t. Toks muziejus itin patrauklus
turistams, primena Amsterdamo senamiesčio muziejinius sprendimus, todėl bet
kada galite užsukti. Viskam nuosekliai apeiti, paliesti ir išbandyti jums gali
prireikti nuo 40 min. iki valandos. Na, o aš dalijuosi pačiame muziejuje
integruota ir itin baltu interjeru pasidabinusia kavine ir ledaine „2D Cafe“,
kur visada galite paplepėti ir pailsinti kojas. Čia išties neblogi itališki
ledai.
Nyderlandų kilmės
režisierius Paul Verhoeven kartu su belgų ir prancūzų aktoriais pandemijos
apsiustoje Europoje ir Kanų kino festivalyje pristatė erotiškai pulsuojantį
trilerį apie XVII amžiuje, kai Italiją siaubė maras, vienuolyne gyvenusią seserį
Benedetą. Filmas „Benedeta“ (pranc. Benedetta) (2021) buvo
kino kritikų sutiktas palankiai, giliai tikinčiųjų – nelabai dėl tam tikrų
savaime suprantamų įsitikinimų. Taip pat nesunku suprasti ir priežastis, kodėl
kine (nors gal esama kokių nors ir senesnių kino pastatymų?) nesiryžo kalbėti
apie Benedetos gyvenimą.
Benedeta – turtingų ir
religingų italų šeimos mergaitė, kuri paliekama vienuolyne. Tikinti,
dievobaiminga ir pamaldi Benedeta iš tikrųjų nuolat kalba apie stebuklus, filmo
scenose jie ir įvyksta (paukštis nusituština ant plėšikų galvos, statula maldos
metu vos nesutraiško mergaitės). Augdama vienuolyne ir tapdama moterimi
Bernedetos tėvai vieną apsilankymo dieną išperka netašytą ir tėvo
prievartaujamą jauną merginą, kad ši pereitų vienuolių globon. Naujoji vienuolė
Bartolomėja netrukus suvilioja savo užtarėją Benedetą ir prasideda ilgas
kančios, savęs engimo, priėmimo Benedetos etapas, iliustruotas bauginančiais
mistiniais religiniais regėjimais. Benedeta tiek įtikėjusi, kad yra Jėzaus
Kristaus sužadėtinė, kad visur regi savo ganytoją kaip šviesos karį, kol jis
netampa erotiškai gundančiu velniu.
Filmas balansuoja tarp
kūniško geidulio, su kuriuo vienuolės kovoja ir neretai pralaimi, bei mistinio
trilerio dėmens. Kai šitokia slogi ir paveiki vienuolyno atsidavimo tikėjimui
atmosfera, keista, kad kas antra vienuolė nėra paskelbta šventąja dėl
atsivėrusių stigmų ir vizijų. Tiesa, Benedetai taip pat atsiveria visos
stigmos, įskaitant ir kaktoje paliktas Jėzaus erškėčio vainiko žaidas.
Galiausiai viskas pateikiama, kad tai buvo prasimanymas ir Benedetos melas,
vaidyba ir žaizdas ji susipjaustė šukėmis. Kitą vertus, kai Benedetos pasaulyje
visi, įskaitant ir popiežiaus nuncijų, kuris Bartolomėjai surengė su budeliu
kankinimo išbandymus, suponuoja, kad reikia protingai suktis galios ir įtakų
pasaulyje, kuriame, deja, nieko nėra švento. Kitą vertus, iš vaikystės
statulėlės draugės nudrožtas sekso žaisliukas – tai ne to, ko galbūt tikiesi šiame
tik iš pirmo žvilgsnio dievobaimingame filme. Toli gražu filmas ne apie
tikėjimą ir regėjimus, kiek apie apčiuopiamą politinę galią, kuri manipuliuoja
tikinčiaisiais, priversdama juos jaustis kaltais ir nuodėmingais, menkais ir atgailaujančiais.
Atrodo, Benedeta pasirenka malonumų kelią ne dėl to, kad yra sugundoma, bet ir iš
dalies suvokdama, kad dalyvauja galios žaidime. Galiausiai ji tampa vienuolyno
Motinėle naudodama tuos pačius manipuliacijos triukus.
Filmo pabaiga, kai nuncijus
nori sudeginti Benedetą, o miesto aikštėje įsiutusi minia nuteisia patį
popiežiaus atstovą už maro atnešimą, atrodo daugiau nei cirkas. Tai makabriškai
nufilmuota scena, kuri juda kaip kokia karikatūra, nebelieka didingos ir
mistifikuotos įtampos, veikiau tik išlauktas holivudinio braižo atpildas:
blogiukai gauna į skudurus, o gerieji ir toliau gyvena savo gyvenimus. Iš
vienos pusės filmas estetiškas, pagalvojau netgi apie Tinto Brasso erotinius
niuansus, veikėjus, apsėstus misterinės jėgos, tačiau iš esmės tyrinėjančius
savo prigimtinį kūną, kuris buvo ideologiškai niekinamas, tad, kad
pasitenkintum, reikėjo per tuos regėjimus nematyti savęs. Kitą vertus, Benedeta
po suirutės ir sukrėtimų vis tiek pasiryžta grįžti į vienuolyną ir ten
praleidžia visą likusį gyvenimą, tikriausiai gyvendama iš tų nuotykių (o kaip
tai kitaip pavadinsi?) prisiminimų. Kartą pamatyti filmą gal ir verta, jeigu
nesibodite provokacijomis ir atskiriate šventumą nuo erotikos, o gal priešingai
– ieškote šių dalykų sąsajų.