Bulgarija: įdomūs faktai apie Bulgariją, kelionė į Bulgariją, ką reikia žinoti, pažintis su šalimi

 

Sveiki,

17 įdomių faktų apie Bulgariją tiems, kurie domisi įdomybėmis, ketina keliauti ar keliavo į Bulgariją.

1. Bulgarijoje yra vienas seniausių pasaulio miestų, kuriame vis dar gyvenama šiandien – Plovdivas. Čia gyvenama daugiau nei 8000 metų, jis jau egzistavo, kai egzistavo Roma ir Atėnai.

2. Bulgarų kalba naudoja unikalią kirilicos abėcėlę, kurią IX a. sukūrė Bizantijos mokslininkai Kirilas ir Metodijus. Tai viena iš vienintelių slavų kalbų, naudojančių tik kirilicos raštą.

3. Bulgarija turi gamtos reiškinį vadinamą „Mėlynąja akimi“, stulbinantį karstinį šaltinį, esantį Rodopų kalnuose. Jo vandenys tokie skaidrūs ir mėlyni, kad primena milžinišką kerinčią akį.

4-5. Bulgariškas jogurtas, žinomas kaip „kiselo mlyako“, garsėja savo nauda sveikatai ir išraiškingu skoniu. Manoma, kad jis atsirado Bulgarijoje prieš daugiau nei 4000 metų, pritaikant specifinę bakterijų rūšį Lactobacillus bulgaricus.

6. Rilos vienuolynas, įsikūręs Rilos kalnuose, yra ne tik UNESCO pasaulio paveldo objektas, bet ir vienas sudėtingiausių ir gerai išsilaikiusių viduramžių freskų pasaulyje. Tai bulgarų kultūros ir dvasinio paveldo simbolis.

7. Bulgarija yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kurios vėliavoje pavaizduotas nacionalinis simbolis – Bulgarijos vėliavoje pavaizduotas liūto siautėjimo vaizdas. Liūtas reiškia drąsą, stiprybę ir nepriklausomybę.

8. Belogradčiko uolos yra natūralios uolienos Bulgarijos šiaurės vakarų srityje, kurios garsėja keistomis formomis ir spalvomis, primenančiomis įvairius gyvūnus ir objektus. Legendos sako, kad uolas suformavo milžinai, kuriuos dievai pavertė akmeniu.

9. Bulgarijoje yra seniausias Europos auksinis lobis, atrastas Varnos Nekropolyje. Datuojama daugiau nei prieš 6000 metų, o jį sudaro sudėtingai pagaminti aukso papuošalai ir dirbiniai, parodantys pažangią senovės Bulgarijos civilizacijų meistrystę.

10. Bulgarija yra viena didžiausių pasaulyje rožių aliejaus gamintojų, pastarasis naudojamas parfumerijoje ir kosmetikoje. Šalia Kazanlako miesto įsikūręs Rožių slėnis garsėja gausiais kvapnių rožių laukais ir kasmetiniais rožių festivaliais.

11. Bulgarijos miestelis Melnikas žinomas dėl unikalių smiltainių darinių ir istorinės vyndarystės tradicijos. Tai vienas mažiausių Bulgarijos miestų, tačiau gali pasigirti keliais garsiausių šalies vyninių ir vynuogynų gamybos taškais.

12. Bulgarijoje taip pat yra didžiausias Europoje karštų mineralinių versmių telkinys, o visoje šalyje išsibarstę daugiau nei 600 terminių versmių. Šie natūralūs SPA šimtmečius buvo pagarsėję gydomosiomis savybėmis ir yra populiarios sveikatingumo turizmo kryptys iki šių dienų.

13. Trakai, senovės civilizacija, kuri kadaise gyveno dabartinėje Bulgarijoje, paliko įspūdingas laidojimo vietas, vadinamas „Trakijos kapais“. Šiuose kapuose yra įmantrios freskos, sudėtingi aukso dirbiniai

14. Bulgarija turi turtingą meistriškumo tradiciją rožių aliejaus gamybos, keramikos, siuvinėjimo ir medžio drožimo srityje. Daugelis šių tradicinių amatų šiandien vis dar praktikuojami, išsaugant Bulgarijos kultūros paveldą ir meninį palikimą.

15. Bulgarijos Sozopolio miestas, esantis Juodosios jūros pakrantėje, yra vienas seniausių miestų Europoje, datuojamas XV a. pr. m. e. Jis garsėja žavingu senamiesčiu, senoviniais griuvėsiais ir vaizdingais paplūdimiais.

16. Bulgarijoje yra unikalus architektūrinis reiškinys, žinomas kaip „Trakian Beehive kapas“, pasižymintis kupoline forma, primenančia avilį. Manoma, kad šie senoviniai kapai, daugiausia randami Trakijos regione, tarnavo kaip laidojimo vietos Trakijos karaliams ir kilmingiesiems.

17. Bulgarijos miestas Koprivshtitsa garsėja puikiai išsaugota XIX a. architektūra ir vaidmeniu Bulgarijos istorijoje. Bulgarijos tautinio atgimimo metu tai buvo revoliucinės veiklos centras, dabar yra muziejaus miestelis, kuriame parodomas šalies kultūros paveldas. Bulgarija turi stiprią liaudies muzikos ir šokių tradiciją, pasižyminčią savitais ritmais, melodijomis ir kostiumais, skirtais pagal regionus. Tradicinis bulgarų rato šokis yra bendrystės simbolis, dažnai atliekamas vestuvėse, šventėse ir kituose kultūriniuose renginiuose.

Maištinga Siela

Tarptautinį Bukerį laimėjo vokietė Jenny Erpenbeck su knyga "Kairos" / The International Booker Prize 2024 Winner

 

Sveiki,

Žodžiu, nenustebino, kad visgi 2024 metų Tarptautinė Bukerio premiją pelnė vokiečių rašytojos Jenny Erpenbeck romanas „Kairos“ apie Berlyno sienos griūties epochą, kuri pakeitė ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos politinį ir geopolitinį veidą. Pastebiu, kad Bukerio laimėtojai tarsi tyčia vienaip ar kitaip orientuoti į politinį sūkurį, o skaitytojai-teisėjai nėra abejingi vienos ar kitos šalies politiniam laukui, dažnai traumuojančiam savo įprastus gyventojus.

Primenu, kad autorė „Kairos“ parašė vokiškai, o į anglų kalbą išvertė Michael Hofmann, su kuriuo ji ir pasidalijo perpus piniginį prizą. Įdomu tai, kad viena žymiausių savo šalyje vokiečių romanistė su savo naujausiu kūriniu pačioje Vokietijoje nebuvo itin palankiai sutikta. Pasirodęs romanas nefigūravo jokiuose šalies prestižiniuose apdovanojimuose, todėl, pelnytas pirmąkart nuo šios premijos įsteigimo apdovanojimas vokiečių rašytojai, ne juokais sujudino Vokietijos leidybą: ar nebus jie ką nors pražiopsoję, ko nepraleido tarptautiniai skaitytojai? Šiaip ar taip, savame krašte juk pranašu nebūsi... Ką gi, gal kada teks perskaityti „Kairos“.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alice Oseman "Heartstopper. 2 knyga"

 Alice Oseman. „Heartstopper. 2 knyga“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023.

Sveiki, skaitytojai,

Pagal labai didelio populiarumo sulaukusią Alice Oseman (g. 1994) komiksų knygų seriją pastatytas Netflix serialas, manau, padarė kartos lūžį. Kalbėti ne pakuždomis, ne per antraplanius veikėjus apie jaunų homoseksualų gyvenimą yra drąsu ir reikšminga, nes tokie masinės kultūros būdai keičia visuomenės stereotipus. Tiesa, žvelgiant į mūsų Lietuvą, visgi paskutiniuoju metu pagalvojau, kad yra dalis visuomenės niekaip šio požiūrio nepakeis dėl empatijos stygiaus ir įsitikinimų, kad viskas, kas viešojoje erdvėje yra susiję su LGBTQ+, tai yra, na, mažų mažiausiai Sorošo paleista propaganda. Tą nepavykusį išbandymą su šiųmete „Eurovizija“ tiesiog tarp homofobų sukėlė tikrą furorą, neapykantos bangą internetinėse erdvėse. Dabar tampa aišku, kad šiosios kartos žmonės nepasikeis niekada, jie tiesiog išmirs būdami su savo įsitikinimais ir į juos tikriausiai reiktų žiūrėti šiek tiek su gailesčiu. Tačiau yra naujoji karta, kurių požiūris ir įsitikinimai skiriasi, galbūt jiems tiek pirmoji, tiek antroji Heartstopper. 2 knyga ir skirta.

Visgi darau prielaidą, jeigu Baltos lankos išleido antrąją komiksų dalį apie gėjų draugystę, pas mus reikalai nėra labai prasti nei leidyboje, nei tarp pačių skaitytojų. Jeigu yra paklausa, yra ir pasiūla. Nebepristatinėsiu autorės iš naujo, tą padariau pristatydamas pirmąją šios serijos knygą, tad pasidalysiu tik subjektyviais štrichais apie antrąją dalį.

O antrojoje dalyje toliau pasakojama apie regbio žaidėjo Nikio ir atviro gėjaus Čarlio draugystę. Abu vis dar mokyklinio amžiaus jaunuolius, tad aišku, kad susiduriama labiausiai su savo tapatybės priėmimu ir socialinės aplinkos atmetimo reakcijomis. Jeigu pirmojoje dalyje jiedu naiviai vienas su kitu draugavo ir tik pasvajodavo, jog jiedu daugiau nei draugai, tai antrojoje dalyje daugiausia dėmesio skiriama Niko biseksualios tapatybės suvokimui ir priėmimui. Ne ką mažesni ir Čarlio išbandymai, nes mokykloje laikomas dėl lytinės orientacijos pastumdėliu tarp mokyklos „kietuolių“, kuriems, beje, priklauso ir Nikas, Čarlis bando susivokti, ar gali apskritai viešai megzti santykius su Niku ir tuo pat metu būti visapusiškai priimtas aplinkos. Žodžiu, Nikas ir Čarlis bando integruotis vienas kito draugų rateliuose, bet paaiškėja, kad dėl įsigalėjusių stereotipų nelabai įmanoma...

Alice Oseman

Kitas antrosios dalies svarbus įvykis – Niko atsivėrimas mamai, kuri sūnų priima besąlygiškai. Kiek tas įmanoma tikrovėje be ašarų ir tėviško rūpesčio, aš nežinau, tačiau pagalvojau, kad pas daugelį lietuvių tai būtų tikra tragedija šeimoje dėl tų pačių įsigalėjusių stereotipų bei homofobijos. Viskas komikse iš tikrųjų įkvepiančiai gražu, nors veikėjai išgyvena didžiules transformacijas, tačiau autorė visa tai perteikia taip utopiškai, kad savo veikėjams neleidžia ilgėliau nei savaitę liūdėti (turint galvoje, kokius apskritai padarinius atsimetimas sukelia pas jauną žmogų), tad pati istorija dvelkia labai serialiniais ir melodramiškais sprendimais, todėl primena saldžią istoriją masėms, kur situacijos visgi labai atpažįstamos iš heteroseksualius santykius vaizduojamų istorijų, pavyzdžiui, Čarlis per savo gimtadienį pakviečia Niką į boulingą su kitais savo LGBTQ pasauliui priklausančiais draugais ir vienas iš jų tualete pyškina Čarliui, kad Nikas visiškai netinka jam. Spėkite iš vieno sykio, ar Nikas stovi prie durų ir viską girdi? Žinoma, kad taip.

Komiksas gražiai naivus, paaugliškas, akivaizdžiai skirtas 13-16 metų auditorijai, kurie dar nepavargo nuo klišių, o jį skaityti labai lengva ir greita, žadina savaime suprantamas emocijas, nekyla jokių klausimų, nes situacijos tipinės ir perteikiančios universalias jaunųjų homoseksualų problemas. Tiesa, autorė šioje dalyje įveda ir dviejų merginų meilės istoriją, kaip kokį bonus track, kad išlygiuotų LGBTQ pasaulio įvairovės svarstykles.

Knygą į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, kuri visai neseniai pristatė knygą Žiedas ir priesaika. Vestuvės bažnyčioje. Įdomu, kaip vertėjos krikščioniškojo pasaulio vertybės kaišiojo pagalius verčiant šiaip jau bažnyčiai neparankią LGBTQ+ istoriją. Džiugu, kad paliktas jaunimo slengas, anglicizmai ir praktiškos santrumpos, nes tai atspindi tos kartos bendravimo kultūrą ir pagyvina komiksą.

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos daina: Sia & Kylie Minogue - Dance Alone [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

Naujausia daina mano pasiklausymo sąraše atsirado būtent Sia & Kylie Minogue duetas su daina Dance Alone. Pastaruoju metu neatrandu naujos muzikos, tiesa, nelabai jos ir ieškau, tad buvau pamiršęs, kaip man tiesiog patinka klausytis važiuojant į darbą paprasčiausios muzikos, kuri skamba šviesiai ir pakiliai. Matyt, „Eurovizija“ bus šiek tiek tą domėjimąsi muzika sumaišiusi, bet tiek to. Naujausia daina „Dance Alone“ yra dešimtojo Sios albumo „Reasonable Woman“, išleistas ne taip ir seniai – gegužės 5 dieną, o daina „Dance Alone“ tapo antruoju šio albumo singlu, išleistu vasario mėnesį. Sia šiai dainai bendradarbiauti pasikvietė australų itin populiarią atlikėją Kylie Minogue, kuri pastaruoju metu vėl labai ryškiai sužibo muzikoje, išleisdama gana sėkmingą albumą.

Visgi pats Sios albumas buvo sutiktas gana drungnai, jis susilaukė pusėtinų vertinimų ir, aišku, neprilygo didžiajam atlikėjos sprogimui 2014 metais, kai ji išleido pop muzikai įtaką padariusį albumą „1000 Forms of Fear“, kuris suformavo galutinai atlikėjos įvaizdį ir įtvirtino ją ne tik kaip atlikėją, bet ir dainų rašytoją bei kompozitorę, kuri per dešimtmetį padirbėjo su didžiausiais pop muzikos hitais ir Sia tapo kokybės ir populiarumo ženklu.

Naujausia daina gana popsinė, tokia disco stiliaus ir šiuolaikinės pop muzikos miksas. Dvi australės sukūrė šviesią dainą, pagal kurią norisi tiesiog šokti, tad žinoma, kad Australijoje daina pasiekė pirmąsias pozicijas, šokių JAV Billboard reitinge 8, Kroatijoje 10 vietą, o Estijoje 13. Kai tiek dabar daug muzikos ir tiek pasirinkimų internetinėse platformose, sunku konkuruoti, nepaisant to, kad daina albume nėra bomba, man ji labai patinka dėl savo skambesio ir lengvumo. Pasiklausykime.

Lyrics / žodžiai

SIai and Kylie Minogue – Dance Alone

 

Late night, you and I

Post-fight, it's my life

Let's roll, there's the door

I'm all for 4/4

 

I watch you walk away, it's just another day

Don't need you to stay, oh

I am not afraid, I know I'll be okay

There's nothing you can say, oh

 

I just wanna dance alone, I ain't ever going home

I just wanna dance alone

I just wanna dance alone, I just wanna lose my phone

I just wanna dance alone

 

I just wanna dance alone (Forever, forever)

I just wanna dance alone (Forever, forever)

I just wanna dance alone (Forever, forever)

I just wanna dance alone (Forever)

 

Won't stop, can't stop

No clock, another shot

Happy, so free

Look at me, finally

 

I watch you walk away, it's just another day

Don't need you to stay, no

I am not afraid, I know I'll be okay

There's nothing you can say, oh

 

I just wanna dance alone, I ain't ever going home

I just wanna dance alone

I just wanna dance alone, I just wanna lose my phone (Ah, ah)

I just wanna dance alone (I just wanna dance)

 

I just wanna dance alone (Forever, forever)

I just wanna dance alone (Forever, ooh, forever)

I just wanna dance alone (Forever, forever)

I just wanna dance alone (Forever)

 

I just wanna dance alone, I just wanna dance alone

I just wanna dance alone

I just wanna dance alone, I just wanna dance alone

I just wanna dance alone

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Abigailė" / "Abigail"

 

Sveiki,

Ši savaitė pilna vidutinių arba prastokų siaubo filmų mano repertuare, tačiau nesmerkite manęs už tai, tiesiog nuo pat vaikystės mėgau šį žanrą, tiesą sakant, tebemėgstu. Taigi apie filmą „Abigailė“ (angl. Abigail) (2024) norėtųsi pasakyti ką nors itin gero, tačiau žodžiai nebesusirikiuoja, bet pabandysiu.

Istorija sukurta iš dviejų žanrų. Pirmojoje filmo dalyje mes regime trilerį – gerai apmokyta nusikaltėlių komanda pagrobia turtuolių dukrelę Abigailę ir atgabena užsakovui. Jie kaip kokios naktigonės budi dideliame Viktorijos laikų name, kol su jais susisieks turtuoliai ir šie galės sudaryti mainų sandorį, tačiau jau nuo pat pradžių aišku, jog nieko iš to neišdegs, nes šiame baisiame name prasideda mirtys. Klasikinis Agatos Kristi atvejus, tik netrukus sužinome, jog žmogžudystes vykdo pati Abigailė (ak, kaip netikėta!), nes ji žaidimus ir linksmybes mėgstanti maža vampyrė. Aš tik galvoju, jeigu mažoji kasnakt rengia žudynių orgijas, kiek aplinkui turėtų būti sugadintų daiktų, juk veikėjai nuolat juos laužo bandydami ištrūkti, tačiau interjeras atrodo nepriekaištingas.

Žiūrėdamas filmą nepalioviau galvoti, koks turėtų būti siaubo filmas, kuris nustebintų? Nekalbu apie neseniai užgimusius paturbinto originalumo filmus, tačiau va toks, kaip „Abigailė“, ką jis turėtų padaryti kitaip? Juk iš esmės filmo naratyvas aiškus jau nuo pat pradžių. Veikėjų mažės pamažu, dėl savo ydų ir silpnybių išliks tik pagrindinė veikėja, kuri turi gyventi dėl savo vaiko ir dėl to, kad vienintelė monstrei parodė humaniškumą, todėl nusipelnė kaip kokiame „Kalmaro žaidime“ išlikti. Tiesa, vėliau tas ir pasitvirtina. Pirmiausia, aišku, miršta kvailiausi ir spontaniškiausi, nes jie per kvaili ištempti iki filmo vidurio – sena siaubo kino klišė. Šiaip juk filmas visumoje nėra prastas, jis turi šiurpių momentų, o neūžauga vampyraitė visada dėl savo infantiliškumo kelia šiokią tokią užuojautą kaip kokia Kirsten Dunst veikėja sukurtoje „Interviu su vampyru“ versijoje.

Tačiau visgi labiausiai gadina reikalus net ne nuspėjamas scenarijus, o veikėjų vienkryptiškumas ir pernelyg primityvūs motyvai. Pavyzdžiui, buvęs policininkas siekia valdžios ir galios, todėl pasiverčia vampyru, kad galėtų mėgautis valdžia ir parodo, koks visgi yra paskutinis šiknius. Kas ir taip buvo matyti nuo pat pradžių. Žudynių ir pabėgimų kambariai, veikėjų prakaitas ir baimės tipinis tokio filmo tipažo reikalas (bet jau kraujas – toks šviesus, kaip praskiestas obuolių tyre pomidorų padažas, seniai nemačiau tokio broko), tačiau balą pridedu prie visko, kadangi po šio filmo susapnavau tęsinį, veikėjai persikėlė į mano sapnus ir, kadangi jau ir aš dalyvavau tuose įvykiuose, jie buvo kur kas geresni, nei pačiame filme, nes nenuspėjami.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Laukinė šalis" / "Wild Wild Cntry" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

Apie dvasinio judėjimo lyderį OSHO (liet. Ošo), kurio tikrasis vardas Bhagwan Shree Rajneesh (1931-1990) pirmąkart sužinojau iš lietuviškai išleistos jo knygos. Kažkas atsidėkodamas padovanojo ir ėmiau ją praversdamas skaitinėti. Pasirodo, dvasinis mokytojas rašo apie kūrybos ir meilės galią, sakyčiau, išmintingai ir įtaigiai, taip, kaip tą daro Rytų išminčiai, pramynę populiarumo takus Vakarų kultūroje, o tekstuose bylojanti tiesa nėra nei kokia kontraversiška ar skandalinga, priešingai – papildo Rytų filosofijos sampratą, viena kitai neprieštarauja. Knygą iki šiol turiu savo namų bibliotekoje, bet, velniai rautų, kad būčiau bent pusę žinojęs apie Ošo tiek, kiek sužinojau žiūrėdamas mini dokumentinį serialą „Laukinė šalis“ (angl. Wild Wild Country), gal tada būčiau knygą arba greitai perskaitęs arba ja atsikratęs, nes kontraversiškesnio dvasinio lyderio reiktų paieškoti.

Visgi šis serialas nesunaikino kai kurių tikinčiųjų į Ošo mokymą, priešingai, jo knygos nuolat verčiamos ir perleidžiamos, o į Lietuvą jo mokymai atėjo sąlyginai neseniai. Dokumentiniame filme panaudoti išlikę istoriniai kadrai, kaip Ošo moko savo mokinius, kalba iš savo sosto apie sakralinius ir dvasinius dalykus, tačiau serialas ne apie jo mokymą, bet apie tai, ką jis sugebėjo padaryti devintajame dešimtmetyje, kai Indiją tuo metu dar valdė Indira Gandi. Pastarosios politika nebuvo maloninga Ošo mokymams, o ir savo krašte pranašu nebūsi, todėl Ošo aplink save sukūrė hierarchija grįstą valdžios tvarkymo sistemą, didžiausius reikalus paskiria savo favoritei Ma Anand Sheela (Šylai). Pastaroji ne iš kelmo spirta ir dėl savo mylimo mokytojo yra pasiryžusi padaryti bet ką, net žudyti...

Pamenate mūsų Tarpukario laikotarpyje, kai Pakštas pasiūlė lietuvius perkelti į Madagaskarą? Skamba dabar absurdiškai, tačiau iš dalies Šyla su Ošo buhalterija padaro tai, ko neįstengė Pakštas. Ji perkelia visą religinę komuną iš Indijos į JAV, Oregono valstiją, kur atokioje rančų provincijoje nusiperka didžiulius sklypus ir per kelis metus įsirengia Antilopės miestelyje atskirą pasaulį, į kurį vyksta mokiniai iš viso pasaulio, atiduodami savo turtus Ošo bendruomenei, kurioje būta vėlgi visko. Nekvestionuosiu Ošo mokymo apie seksualinę energiją, ji man primena Vudstoko Seksualinės revoliucijos išvakares, nes šioje komunoje buvo propaguojama poligamija, tačiau žiūrint į dokumentinius kadrus ima pavydas, nes žmonės labai laimingi. Jie savo bendruomenei atiduoda viską, yra visų ir kiekvieno, tačiau laimė jų veiduose švyti taip, tarsi būtų nuolatos apsvaigę. Aišku, kitas klausimas, kiek ten būta tos blaivybės, nes Ošo, nors iš dalies ir neskatino nei narkotikų, nei alkoholio, nei smurto, tačiau nepasisakė ir prieš. Kitaip sakant, viskas leidžiama tam tikrose proto ribose.

Įdomu, kad pats Ošo gyvenimo pabaigoje pasijuto išduotas Šylos, kuri iš esmės buvo jo vardu pasistačiusi ištisą gerai organizuotą imperiją. Vietos gyventojai neapkentė šio judėjimo ir laikė juos sektantais, todėl susipriešinusios bendruomenės patraukė į ideologinį ir politinį karą, netgi savitą terorizmą, o Ošo pasisakymai toli gražu nebebuvo apie meilę ir visatos energiją, jis tiesiog atvirai peikė ir keikę JAV įstatymus, politikus, vis labiau ryškindamas, kad neapkenčia JAV žmonių, nors tie patys dosnūs vakariečiai sukrovė jam turtus. Istorija daug pasakojama apie Šylos veiklą Oregone, toji istorija išties neįtikėtina, todėl žiūri ir netiki, jog taip galėjo būti. Ir išties, vienas žingsnis nuo utopinio pasaulio iki antiutopijos, nes ten, kur hierarchija, ten demokratija iš dalies tampa diktatūra. Šyla galiausiai pabėga į Vokietiją, o iš ten į kalėjimą...

Visgi seriale gausiai ir dosniai duoda interviu buvę ištikimiausi Ošos mokiniai, kurie gina ir su nostalgija mena Ošos laikus. Ir tai nėra kokie nors hipių narkomanai, o veikiau išsilavinusi visuomenė, kuri nebuvo kapitalistiniame pasaulyje laimingi, tarp jų vienas sėkmingas teisininkas, kuris iki šiol Ošo laiko mokytoju. Kita vertus, atrodo, jog tie žmonės šiek tiek akli, nes jie pasiduoda mokytojo žodžiui, kai tuo pat metu Ošo buvo nepaprastai turtingas, mėgo ir neslėpė prabangos, o jo automobilių kolekcija buvo tokia didelė, kad jis kasdien ištisus metus važinėjo su vis nauju automobiliu. Sakysime, kad mokytojas laužo stereotipus ir prabangą derina su dvasiniais pasiekimais? Ką man tai primena? Ogi krikščionių dievinamą tauriąją Motiną Teresę, kuri mielaširdingai dalijosi žmonių kančiomis, pozavo ir laikė kūdikius ant rankų prieš fotografus, tačiau keliavo po pasaulį pirmąja klase, o prieš mirtį atsisakė paprastų gydymo būdų (tikėjimas + medicininė humanitarinės pagalbos vaistinėlė), o griebėsi pačių brangiausių ir moderniausių to meto gydymo priemonių. Argi nekeista, kad viena šventieji deklaruoja, tačiau reikalui esant jie veikia ne ką blogiau nei kapitalistų verslininkų magnatų klanas?

Visgi serialas ir šokiruoja, ir atveria tam tikras diskusijas. Ką tie žmonės, apsirengę raudonai kaip teletabiai, iš tikrųjų gavo iš Ošo? Ar tai nėra JAV vyriausybės žaidimai sunaikinti šį dvasinį judėjimą, kad šalyje neatsirastų terorizmo galimybių? Juk serialą šiaip ar taip statė amerikiečiai ir tas šališkumas šiek tiek jaučiasi, nepaslėpsi, jog Ošo ištransliuotas kaip įtakingas ir pavojingas dvasinis lyderis. Kita vertus, o kas paneigs, kad taip nėra? Serialas palieka dvejopus jausmus, bet labiausiai tą susipriešinimą, jog Ošo knygose esantys mokymai neatitinka to arogantiško dėduko iš dokumentinių kadrų, kuris atrodo pavydus, silpnas ir pernelyg išdidus, kad būtų dvasinis lyderis, veikiau jau piktokas politikas. Man įdomu, o kas būtų nutikę ir koks būtų dabar pasaulis, jeigu Ošo niekada nebūtų sustabdytas, kur ir į ką panaši būtų JAV visuomenė? Ar būtume laimingesni, jeigu gyventume taip, kaip gyveno žmonės Antilopėje? Ar įmanomas bendruomeniškas tikėjimas, pamirštant hierarchiją? Ošo atvejis unikalus ir atrodo kaip iš fantastinio filmo. Labai įdomi dokumentika.

Jūsų Maištinga Siela

Kuo skiriasi paprasti ledai nuo itališkų ledų gelato?