„Man kelia šypseną tai, kad visą gyvenimą
visi, kas tik galėjo, man viską draudė, nekvietė ir neleido statyti
pagrindinėje Lietuvos scenoje. Tiesą sakant, visa tai tęsiasi iki šiol, bet gal
pasikeis, jeigu atsiras stiprus vadovas, kuris nepabijos įsileisti tokį pat
stiprų? Paradoksalu, bet būtent dėl šios priežasties aš išvykau statyti į
Maskvą ir praleidau ten trylika metų vien todėl, kad manęs neįsileido dirbti
čia, mano Tėvynėje. <...> Tai mano tobulas pasaulis, didžiausias turtas,
kuriame dirba geriausi žmonės. Mano esminis gyvenimo noras – būti naudinga
žmonijai. Ir čia tai pildosi su kaupu.“Andželika Cholina
Vis galvoju apie tai... Apie tai, kaip savame krašte
pranašu nebūsi, jeigu neturi užnugario. Jeigu esi vienas kūrėjas ir dar labai
jautrus, nesuprastas, nepriimtas... Aš net nežinau, tada tik virvė ant kaklo.
Kaip tokie kaip Andželika Cholina nepasiduoda ir išgyvena meno pasaulyje, kur
tiek daug despotizmo, valdžios vadovų selektyvumo, kur be skydo esi
sutraiškomas. Ne, geriau jau menininku nebūti, o jeigu ir būti, tai stora oda
ir bandoje, kurioje vienas kaip šapelis nepražūsi. Manau, Cholinai tikrai
turėjo padėti šeima ir artimųjų atsvara, kitaip aš nematau galimybių.
Amerikiečių režisierius Drew Hancock lyg ir bandė sukurti
ambicingą siaubo kino projektą pavadinimu „Palydovė“ (angl. Companion)
(2025), daugelis mano, kad jam pavyko tą padaryti. Apie ateities pasaulį,
kuriame mus, mirtinguosius, aptarnauja ir seksualiai tenkina robotai, jau
sukurta išties daug istorijų. Mes taip maniakiškai kabinamės vienos mus
gąsdinančios idėjos, kad dirbtinio intelekto humanoidiniai dariniai atsigręš
prieš mus, kad šioji baimė, sakyčiau, tampa pernelyg dažno pasakojimo
svarbiausiuoju dėmesiu, nustekenančias kitas pasakojimo perspektyvas. Tuokart Spilbergo
„Dirbtinis intelektas“, pasirodęs 1999 metais, kartais atrodo, kad ir klasikų
klasika, bet originalesnis vaizdavimas už dabarties dažną robotų sukilimą prieš
žmones.
„Palydovė“ pasakoja gana apibrėžto ir nuobodoko
konteksto rėmuose tikriausiai dėl finansų: į atokų prabangų draugų namą
atvyksta „draugingos“ poros pasilepinti ramiu savaitgaliu su alkoholiu, šokiais
ir nuostabia gamta. Braižas lyg žiūrėtum kokį studentišką siaubo filmą, kai
tuoj prasidės skerdynės, tiesą sakant, jos tikrai šioje istorijoje bus. Pagrindinių
veikėjų poros – robotai, įtikėję, kad jie gyvena žmogaus normalų gyvenimą,
todėl jie programuojami pagal jų įgeidžius. Airisė – pagrindinė robotė, kuri
ima suvokti savo funkcionalumą ir konfliktuoti su savo įdiegta programa. Keletas
šūvių, grumtynės, keletą sadistinių scenų ir viskas pasisuko link to, kad auka
sukyla prieš savo budelį, nes įgyja galios savarankiai priimti sprendimus...
Išties filmas šabloniškas ir man, tiesą sakant, priminė kiek linksmesnį „Stepfordo
moterys“ variantą, kuriame taip pat vaizduojamos moterys, tik jų smegenys persodinamos
į blondinių kūnus ir viskas užzombinama. Tiesa, kad neatrodytų filme „Palydovė“,
kad visi vyrai niekšai, kurie perkasi robotines lėles savo egoistiniam
gyvenimui tenkinti, tai kontekste pavaizdavo gėjaus ir jo partnerio roboto
istoriją.
Norėtųsi pasakyti, kad filmas kažkuo nustebino, ar kad
jis originalus, tačiau taip nėra. Senos idėjos perteikiamos tomis pačiomis
atpažįstamomis schemomis. Gyvieji vyrukai – gryni niekšeliai, robotėliai –
aukos ir jų mes turime žiūrėdami gailėti, nes, supraskite, jie irgi turi savo
jausmus, kaip ir pomidoras ar dilgėlė. Bandau tą manipuliaciją perprasti, ar
turėčiau kaip nors atjausti savo laptopą, kuris tiek daug man suteikia informacijos,
jeigu jis staiga pradėtų verkti dirbtinėmis ašaromis? Maniakiškas noras filme
sujausminti dirbtinius žmogaus tvarinius veda prie to, kad bijosiu įjungti savo
dulkių siurblį, o jeigu tai irgi prievarta ir išnaudojimas? Visgi čia kvailioji
ir pateikiu banalius pavyzdžius, tačiau filmo problema, sakyčiau, giliamintė,
atmetus ir tą apiplėšimą, mirtis, į kurias veikėjai reaguoja kaip į savaime
suprantamą dalyką, juk tikroji problema yra toji, kad žmonės „užkemša“ savo
gyvenimus dirbtiniais robotais užuot kūrę tvarius tarpusavio santykius, kuriems
reikia kur kas daugiau diplomatijos, nervų, kompromisų, o su robotais juk
viskas paprasčiau. Japonijoje jau sudarinėjamos santuokos su guminėmis ir pripučiamomis
lėlėmis, o Japonijos skrydžio bendrovė daro skrydžius pliušiniams žaislams, kai
jų šeimininkai dirba, kad galėtų išlaikyti meškiukų ir zuikučių skrydžius su
palydovais. Kitaip sakant, daug bambame dėl šio filmo logikos trūkumo, tačiau šiandien
vyksta dar absurdiškesnių dalykų.
P. S. Man patiko aktorės Sophie Thatcher pasirodymas,
kuri į šią iš pažiūros sintetišką ir šaltą istoriją įnešė šiek tiek gyvybės ir
kibirkščių.
Gerai, maniau, kad nebekalbėsiu apie kitų Eurovizines
dainas, bet vakar pamačiau švedų dainą ir, manau, jog ji bus tarp favoritų kaip
prieš kelerius metus kroatų pasirodymas, kuris vos nelaimėjo. Tos linksmos
dainelės su humoro prieskoniu visada „šauna“ į viršų, kaip pernai pašalinta
Nyderlandų daina, kaip, beje, ir Suomių „ant virvių skrajojantys apatiniai“
visada pritraukia žiūrovų dėmesį, ar estai, persidengę mafijozais, skambantys
neaiškiais buities rykais. Nesu didelis tokių pasirodomų mėgėjas, nes, visų
pirma, man turi surezonuoti pati daina ir šįkart švedų netikėtas pasirinkimas
surezonavo.
Grupė KAJ (pavadinimas iš grupės narių pirmųjų vardo
raidžių) susikūrė 2009 metais. Grupės nariai yra kilę iš Suomijos regiono,
kuriame persipina Švedijos ir Suomijos kultūra.Jų pergalė
Švedijos nacionalinėje atrankoje „Melodifestivalen“ buvo netikėta, nes jie
nurungė tokius favoritus kaip Måns Zelmerlöw. Jų eurovizinė daina, kaip ir
didžioji dalis kitų jų dainų, yra atliekama švedų kalba, o tai yra gan
neįprasta „Eurovizijos“ kontekste, nes paskutinį kartą švedai švediškai
konkurse dainavo 1998 m., taigi, praėjusiame tūkstantmetyje.
Jų eurovizinė daina „Bara bada bastu“ (liet. Tiesiog
maudytis pirtyje) yra linksma ir satyrinė daina apie sauną, kuri šmaikščiai
pasakoja apie mėgavimąsi sauna, jos teikiamus malonumus ir atsipalaidavimą. Ši
daina atliekama švedų kalba, taip suteikiant dainai autentiškumo ir atspindint
vietines tradicijas, kuriose sauna yra svarbi laisvalaikio ir bendravimo dalis.
Jų pasirodymas charizmatiškas, bet tuo pačiu, mano nuomone, kažin kuo
stilingas, ne kokia banali ir vulgari pokštininkų išdaiga. Tiesa, ant scenos
suskaičiavau vienu metu 7 asmenis, o scenoje, deja, tegalės būti 6 (jeigu
niekas nepakeitė taisyklių). Ką gi, pasiklausykite patys ir įvertinkite.
KAJ – Bara bada bastu
[žodžiai / lyrics]
Nå jaa
Klockan slår, nu är det dags
All bekymber försvinder strax
Bästa båoti för kropp och själ
Fyra väggar i träpanel
(Oh, eh-oh, eh-oh)
Vedin vår värmer lika bra
(Oh, eh-oh, eh-oh)
Som tango me Arja Saijonmaa
(Yksi, kaksi, kolme, sauna)
Vi ska bada bastu, bastu
Ångon åpp och släpp all stress idag
Bastubröder är je vi som glöder
Hundra grader, nå jaa
Bara bada bastu, bastu
Heittää på så sveittin bara yr
Oh-oh, oh-oh, oh-oh
Bada bastu, joo
Vi ska bada bastu, bastu
Ångon åpp och släpp all stress idag
Bastubröder är je vi som glöder
Hundra grader, nå jaa
Bara bada bastu, bastu
Heittää på så sveittin bara yr
Oh-oh, oh-oh, oh-oh
Bada bastu, joo
Sauna
Sauna
Ja just, ja
Häll på vattn och meir ångo nu
Tick, tick, tack, hur läng orkar du?
Nitti grader, vi är nästan där
Perkele, är va på värman jär
Oh, eh-oh, eh-oh
Sveittin lackar, ja, ja
Oh, eh-oh, eh-oh
(Yksi, kaksi, kolme, sauna)
Vi ska bada bastu, bastu
Ångon åpp och släpp all stress idag
Bastubröder är je vi som glöder
Hundra grader, nå jaa
Bara bada bastu, bastu
Heittää på så sveittin bara yr
Oh-oh, oh-oh, oh-oh
Bada bastu, joo
Sauna
Bara bada bastu, bara bada bastu
Bara bada, bara bada, bara bada bastu
Bara bada bastu, bara bada bastu
Bara bada, bara bada, bara bada bastu (Ei
saa peittää)
Šią dieną pirmąkart išgirdau filme su Penelope Cruz „Gimę
mylėti“. Šiomis dienomis vėl po tiek laiko išgirdau ją ir mane nenešė
prisiminimai apie filmą ir tuo metu apie mano paties gyvenimą toli į kosmosą,
tad nutariau pasidalyti Bruce Springsteen daina „I Wanna Marry You“.
Tiesa, atlikėjas man visgi nėra svetimas, vis paklausau jo dešimtame dešimtmetyje
itin populiarų kūrinį „Streets of Philadelphia“, kurį, manau, dažnas iš vyresniosios
kartos tikrai prisimena ir mena su nostalgija.
Bruce Springsteen, pravarde „The Boss“, yra
amerikiečių roko muzikos legenda, žinomas dėl savo energingų pasirodymų,
poetinių dainų tekstų ir tvirto ryšio su savo gerbėjais. Jis gimė Naujajame
Džersyje, Long Branče, 1949 m. rugsėjo 23 d., ir jo muzika dažnai atspindi
darbininkų klasės gyvenimą, amerikietišką svajonę ir socialines problemas.
Springsteen karjera trunka daugiau nei penkis
dešimtmečius, per kuriuos jis išleido 21 studijinį albumą, daugybę koncertinių
albumų ir rinkinių. Jo garsiausi albumai yra „Born to Run“ (1975), „Born in the
U.S.A.“ (1984) ir „The River“ (1980). Springsteen yra pelnęs 20 „Grammy“
apdovanojimų, du „Auksinius gaublius“ ir vieną „Oskarą“. Jis taip pat buvo
įtrauktas į Rokenrolo šlovės muziejų 1999 m.
Springsteen pasižymi savo aistringais ir ilgai
trunkančiais koncertais, kuriuose jis dažnai groja su savo grupe „E Street
Band“. Jo pasirodymai yra žinomi dėl savo energijos, improvizacijos ir stipraus
ryšio su publika. Springsteen yra laikomas vienu didžiausių gyvo garso atlikėjų
pasaulyje.
Be muzikinės karjeros, Springsteen yra aktyvus
filantropas ir socialinis aktyvistas. Jis remia įvairias labdaros organizacijas
ir dažnai pasisako socialiniais ir politiniais klausimais.
Bruce'o Springsteeno daina „I Wanna Marry You“,
pasirodžiusi 1980 m. albume „The River“, išsiskiria savo gebėjimu sujungti
paprastą pasakojimą su giliomis emocijomis. Ši daina nukelia mus į jauno vyro
mintis, kuris, apimtas staigaus meilės impulso, nori tuoj pat vesti savo
merginą. Tačiau ši spontaniška aistra persipina su nerimu dėl ateities,
sukuriant sudėtingą jausmų paletę. Muzikiniu požiūriu, daina turi lengvą ir
užkrečiantį poproko skambesį, kuris puikiai dera su dainos teksto rimtumu.
Springsteen meistriškai sujungia džiaugsmingą melodiją su pasakojimo gilumu,
taip sukuriant dainą, kuri yra tiek populiari, tiek emociškai paveiki. Ši daina
yra puikus pavyzdys, kaip Springsteen sugeba paprastą istoriją paversti
jaudinančia ir įtraukiančia, atspindinčia jaunatviškos meilės spontaniškumą ir
nerimą. Ji taip pat puikiai iliustruoja albumo „The River“ dvilypumą, kuriame
dera tiek linksmos, tiek liūdnos dainos, ir yra laikoma viena iš ryškiausių
Springsteen kūrybos perlų. Siūlau šiandien paklausyti šio kūrinio.
Gyvo garso pasirodymas
Bruce Springsteen – I Wanna Marry You
[žodžiai / lyrics]
I see you walking, baby, down the street
Pushing that baby carriage at your feet
I see that lonely ribbon in your hair
Tell me am I the man for whom you put it
there
You never smile girl, you never speak
You just walk on by, darling, week after
week
Raising two kids alone in this mixed up
world
Must be a lonely life for a working girl
Little girl, I wanna marry you
Oh yeah, little girl, I wanna marry you
Yes I do
Little girl, I wanna marry you
Now, honey, I don't wanna clip your wings
But a time comes when two people should
think of these things
Having a home and a family
Facing up to their responsibilities
They say in the end true love prevails
But in the end true love can't be some
fairytale
To say I'll make your dreams come true
would be wrong
Kartais aptinku telefone
neįtikėtinų fotografijų, nežinia, kokiu būdu padarytų, tačiau čia matote
Klaipėdos mieste užfiksuotą istoriją: ji, tikriausiai Džuljeta, prasilenkia
fone su mėlynai nudulkėjusiu Klaipėdos miesto viešuoju transportu. Ji skuodžia
kaip lapė per vasario šaligatvį. Miesto planas stebi jos pakeltą kulną. Achilė.
Tai tikriausiai
mėgstamiausias mano Emily Brontė „Vėtrų kalnas“ leidimas.
Emilės Brontė romanas „Vėtrų kalnas“ Lietuvoje yra
išleistas keletą kartų. Štai keletas žinomų leidimų. „Alma litteros“ leidykla
yra išleidusi romaną „Vėtrų kalnas“ su kietu viršeliu 2010 metais, kurį ir
matote. 2018 metais „Pegaso kolekcijoje“ (Istorinės dramos). Taip pat yra ir
senesni leidimai, vienas pirmųjų leidimų buvo išleistas 1961 metais.
.jpg)
.jpg)
