Spektaklis "Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama", režisierius Oskaras Koršunovas, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

2024 metai būta Imanuelio Kanto (1724–1804), didžiojo Prūsijos filosofo ir Apšvietos epochos architekto, metai, kurie sietini šiek tiek ir su pačia Lietuva, tiksliau – Memeliu, dabartiniu Klaipėdos kraštu, iš kurio kilo Kanto protėviai, tad ir renginių šiam iškiliam filosofui tikrai netrūko. Vienas ryškiausių – paties Mariaus Ivaškevičiaus parašyta pjesė „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“, kurios ėmėsi genialusis režisierius Oskaras Koršunovas. Keista, kad 2026 metais atvežtas parodyti į Klaipėdą, kai visi jau apdovanojimai pasibaigę, o Kanto minėjimas šiame krašte taip pat jau išsikvėpė, tačiau gauti bilietus priekyje – tikra laimė, turint galvoje, kad jie ištirpo kai sniegas per vieną pavasario dieną. Kiek nustebau, kad pats Kantas, nors ir rašė apie žmogaus išsilavinimą bei proto galimybes, pats mažai kur keliavo ir visą gyvenimą nugyveno Karaliaučiuje, taip ir nepamatęs savo akimis plačiojo pasaulio.

 

Mėgstu Koršunovo spektaklius, manau, kad paskutiniuoju metu jis pasikeitė, ypač su „Laukinės anties“ premjera. Staiga iš itin pokštaujančio ir seksualiai provokuojančio režisieriaus jis tapo skaudulių režisieriumi, o „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojame“ tai tarsi patvirtina. Nors galima ir kitaip: aš pats ėmiau ir kažkaip pasikeičiau, ėmiau į jo spektaklius žiūrėti kiek kitaip. Režisierius su Mariumi Ivaškevičiumi turi ilgą sceninės kūrybos ryšį, jų projektai išties turi įspūdingą savitą chemiją (puikūs darbai „Išvarymas“, „Miegantys“) ir tampa tikrais teatriniais hitais, kurie išsilaiko ilgus dešimtmečius. Naujausias darbas, sakyčiau, beveik barokinis, vaizduoja Imanuelio Kanto namus, kuriuose galioja savita darbo ir poilsio, pramogų ir pareigos disciplina. Kantas valgomajame su draugais valgo, plepa, tačiau visomis išgalėmis stengiasi pailsėti nuo mintijimo ir intensyvaus galvojimo, nebent... Nebent šovusią genialią mintį galima užrašyti ir dėti į urną.

 

Dėmesio centre – neseniai paties Kanto parašyta ir 1781 metais išleista „Grynojo proto kritika“, kuri tapo pamatine Kanto filosofija, tačiau spektaklyje konstruojami keli klodai, susiję su šiuo veikalu: pjesė konstruoja ir vaizduoja pačią teatro teoriją ir imituoja paties veikalo suvokimo perspektyvas kaip veikėjų naują suvokimo patirtį. „Grynojo proto kritika“ iš esmės nagrinėja žmogaus pažinimo galimybes ir ribas, klausiant, ką mes galime žinoti ir kaip mūsų protas iš anksto struktūruoja gaunamą patirtį. Vieną dieną į vyrišką Kanto draugiją pasibeldžia Fobi Gryn, tariama vieno Kanto draugo, realiai egzistavusio anglų pirklio Joseph Green (1727-1786) dukterėčia, kurią puikiai perteikė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė. Naujoji viešnia trokšta Kanto autografo, tačiau nuolat provokuoja kambaryje, kuriame negalvojama mąstyti, nes ji kaip škotų keliautoja-pabėgėlė trokšta tikrojo pažinimo, tačiau drauge lyg ir flirtuodama koketuoja su prūsų intelektualais vyrais, stebi ir užrašinėja vyrų elgesį kambaryje ir tarsi akimirkai pati tampa moteriškojo Kanto išraiškos projekcija, metraštininkė.

 

Naratyvas nėra man iki galo aiškus, nes Marius Ivaškevičius nesilaiko vientisos pasakojimo linijos, tačiau dėl to tik dar smagiau! Spektaklis susideda iš trijų dalių, tačiau labiausiai dėmesį prikaustė antroji įspūdingiausioji dalis, kai bandoma nušauti Kanto tarną Martiną Lampę. Tas šūvis turi keletą pasakojimo perspektyvų, jos perteiktos laiko ir erdvės pažinumo ir kartu nepažinumo samprata: ar įmanoma įveikti patį likimą ir išsisukti nuo mirties? Aktorius Ramūnas Cicėnas, mano galva, šiame spektaklyje bene labiausiai sužibo, labai charizmatiškai perteikė liokajaus vaidmenį! Šiaip retai taip būna, bet šioje spektaklio dalyje ne kartą atvipo žandikaulis, nes iš esmės Koršunovas suprojektuoja tai, ką galbūt galime pamatyti kokiame „Matricos“ (1999) filme ar Christopherio Nolano „Pradžia“ (2010) – jis sukinėja laiką ir perspektyvas kaip kino kadrus ir tai daro taip efektingai ir įtaigiai, kad net vietomis nubėgo šiurpas pagaugais.

 

Pats Koršunovas interviu teigė: „Visuomenei įdomus mitas – tą mitą man ir svarbu apmąstyti. Dėl to spektaklis yra ne apie Kantą ir ne apie jo veikalą. Ir ne apie protą. Spektaklis yra apie mitą – tiek Kanto, tiek proto, apie patį mito būvimą, kuris savaime yra labai iškalbingas, apie galimas jo interpretacijas. <...> Tokiu atveju spektaklis tampa kūriniu apie patį teatrą, apie mūsų laiką, apie mus, apie mūsų žinojimus ir nežinojimus, apie gyvenimą ir mirtį. Mirtis čia tampa viena svarbiausių temų.“ Visgi spektaklis nėra lengvas, po žaidybiniais teatro elementais kalbėti apie proto kuriamas iliuzijas ir jų griūtį kaip apie šiandienos pasaulio suvokimo esmę labai sudėtinga. Viešojoje erdvėje vis girdžiu, kaip pamažu teatras vis prastėja ir prastėja, bet ar tik ne dėl to, kad pasiekėme tariamą teatro supratimo ribą, kurią manomės jau perpratę dėl pertekliaus? Man regis, „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ tarsi paneigia tą iliuziją, kad teatras devalvavo(si), nes pats spektaklis pranoksta tam tikrus mano ir kitų žiūrovų, su kuriais kalbėjausi po spektaklio, lūkesčius.

 

Veikėjai vienu metu nusimaukšlina perukus prie stalo ir baigia savo prūsiškas kalbas, vadinasi, baigia ir epochos idėjinį teatrą tarsi paliudydami, jog tikrovė visada privaidinta pagal to laikmečio sampratą kaip ir pats pažinimas. Epocha ryja epochą, mirtis šiame spektaklyje, bent jau man, yra transformuojanti visuomenę būtinoji dominantė, išvarginanti savo laikmečio vaikus iki beprotybės, bet kartu ir išvaduojanti iš tariamo žinojimo. Ekspresyvus spektaklis, kalbantis apie pažinimo iliuzijas, istoriją ir mitus, lipdomus iš lūpų į lūpas, todėl, man regis, po spektaklio spragtelėjo galvoje dar viena mintis: mes net negalime būti tikri dėl praeities, kuri perkuriama ir iškreipiama mitų, o ką jau kalbėti apie dabarties momentą? Vienas geriausių nuo rudens (kartu su „Laukine antimi“) matytų spektaklių šį mano žiūros sezoną. Ar begaliu būti laimingesnis ir dėkingesnis, nei esu Koršunovui, aktoriams, Ivaškevičiui ir apskritai teatrui?

 

Maištinga Siela 

Knyga: Michail Šiškin "Taika ar karas"

 Michail Šiškin. „Taika ar karas“ – Vilnius: Vaga, 2023. – p. 224.

 

Sveiki, mielieji.

 

Sunki ir reikalinga knyga pasirodė rusų rašytojo Michail Šiškin (g. 1961), kurio eseistikos rinkinys pavadintas tikriausiai pagal L. Tolstojaus epopėją Karas ir taika atvirkštinę parabolę Taika ar karas (vok. Frieden oder Krieg), o pastaroji tarsi kviečia atsibudusius europiečius į atvirą diskusiją apie Rusiją, Rusijos žmones ir rusų tautą. Suprantu, kad dalis skaitytojų tiesiog nieko nebegali nei skaityti, nei girdėti, kas yra nors kiek rusiška ar susiję su šia tauta. Tą, kaip teigia ir pats Šiškinas savo įžanginiame šios knygos žodyje, irgi supranta ir priima, nes neįmanoma atleista tautai, kuri tai darė ilgus šimtmečius ir ciniškai tebevykdo žudymą. Bet iš kitos pusės, kas padės europiečiams suprasti rusus, jeigu ne patys rusai? Michail Šiškin iškart pasisakė prieš Rusijos karinius veiksmus prieš Ukrainą, dar seniau – veiksmus, nukreiptus prieš Gruziją. Autorius jau ilgą laiką gyvena Šveicarijoje, rašo vokiškai, todėl į Rusiją geba žvelgti dvejopai: augęs Sovietų Sąjungos sudėtyje ir patyręs, ką reiškia represijos, jis šiandien gali įvertinti Rusijos istoriją ir dabartinės diktatūros principus europiečio ruso perspektyva.

 

Mums, lietuviams, Rusija atvira ir suprantama kaip ant delno, todėl jos raidos nereikia aiškinti, nes gyvenome jų pašonėje, kentėjome Rusijos (tiek carinės, tiek sovietinės) represijas, todėl toji istorinė trauma mūsų tautai gyva, nepamiršta ir nepamirštama, tad ir iliuzijų neturime. Taika ar karas labiau nutolusioms šalims nuo buvusio Rytų bloko šalių, kuriems Rusija yra tolimas romantizuotas kraštas, kur vyrauja ne nusikaltimai, o griežta tvarka. „Jau daug metų tas pats: kai taksi vairuotojas kur nors pasaulyje sužino, kad aš rusas, tuoj džiugiai nusišypso: „Putinas!“ – ir parodo nykščiu aukštyn. <...> Prezidento karjerą KGB agentas pradėjo kruvina savo tėvynainių auka: prisidengiant karu Čečėnijoje, savo daugiabučiuose buvo susprogdinti Maskvos gyventojai. Vėliau viskas krypo viena linkme – į Ukrainos užpuolimą vasario 24 dieną. Tačiau visus tuos metus daugelis pasaulyje žavėjosi visai kitu Putinu (p. 217).“ Nieko romantiško čia nėra, nori paaiškinti knygos autorius. Beje, tai trečioji Šiškino knyga, pasirodžiusi lietuviškai. Prieš tai leidykla Vaga buvo išleidusi romaną Veneros plaukas (2013) ir Laiškų knyga (2011) – visos labai puikiai įvertintos skaitytojų. Taika ar karas į lietuvių kalbą išvertė Giedrė Sodeikienė, o toji knyga yra mano pirmoji pažintis su M. Šiškino proza ir ji stebino, glumino, graudino.

 

„Skaudu būti rusu. Skelbta, kad Putino „specialiosios operacijos“ Ukrainoje tikslas yra išgelbėti rusus, rusų kultūrą ir rusų kalbą nuo ukrainiečių fašistų. Daugiausia buvo sunaikinti rusakalbiai miestai su visais gyventojais Ukrainos rytuose. Karo nusikaltimai įvykdyti ne tik prieš žmones, bet ir prieš mano kalbą. Puškino ir Tolstojaus, Cvetajevos ir Brodskio kalba virto karo nusikaltėlių ir žudikų kalba. Rusija artimiausioje ateityje bus siejama ne su rusų muzika ir literatūra, o su bombomis, krintančiomis ant vaikų, su siaubingais vaizdais iš Bučos (p. 3),“ – šitaip prasideda šis esė rinkinys su papildomais tekstais, pridurtais po vasario 24 dienos ir tekstai pradeda suprasti, kodėl nepasisekė „Baltoji revoliucija“, kodėl Putinas nebuvo nuverstas po 2012 rinkimų, o opozicionieriai kartu su Navalnu sutriuškinti.

 

Autorius jau pirmaisiais savo tekstais lakoniškai, bet esminiais štrichais bando paaiškinti Vakarų pasaulyje mistifikuojamą rusų sielą, apipintą kančios ir mitais apie kantrybę ir tikėjimą. Šita rusų siela savo romantinį atspalvį įgavo per literatūrą dar Romantizmo laikotarpyje, tačiau Šiškinas nori pasakyti, kad rusų tauta – vergų tauta, jie niekada nebuvo laisvi ir nepažino laisvės, todėl jie gyvi pažadais ir imperialistinėmis idėjomis. Šiškinas atkoduoja rusų tautos DNR, tautos genezę siedamas su mongolų Aukso orda, iš kurios ir susiformavo režimo vasalai, išrinktieji, valdomi baime ir smurtu. Visi carai „nuo Dievo“ ir kitos nesąmonės yra viena ilga pavergtos tautos, bijančios, bet negalinčios be savo griežtos rankelės, nes vos tik Rusija priartėja prie demokratijos, šalyje įsivyrauja krizė, todėl rusai įsitikinę, kad baimė gali suvaldyti tautą. Šiaip šios teorijos atrodo absurdiškai, bet jos visgi pagrįstos kolektyvine samprata apie chaosą ir tvarką, kuri vakariečiams, prie kurių, be jokios abejonės, esame ir mes, lietuviai, prieštaringumą.

 

Įdomu tai, kad Šiškinas tam tikruose tekstuose bando atskirti, kas yra pavergtos tautos vergai, kurie myli tėvynę Rusiją, ir kas yra Rusija kaip uzurpuotos valstybės darinys. Autoriui akivaizdžiai tai nesuderinami klodai, nes valstybės piramidės viršuje įsivyravusi nestabili oligarchija pjudosi dėl valdžios svertų ir lankstosi stipriesiems, o tauta gyvena savo iliuzijomis, bijodama teismų ir kalėjimų. Beje, Šiškinas sugretina valstybės sistemą su tikrojo kalėjimo sistema, kuri pagrįsta stipresniojo valia. Labai puikiai prisimenu Lietuvoje vaikystę, kai su mama 90-ųjų, vadinamą laukinį griūnmetį, bėgdavome per pėsčiųjų perėją, nes pirmenybę reikėjo teikti automobiliui, nes jis stipresnis, jis tave partrenks ir tu būsi kaltas. Dabar per perėją eidamas gali ir panaršyti telefone, ir sustoti batą užsirišti, nes TURI TEISĘ. Pasirodo, Rusijoje vis dar bėgama per pėsčiųjų perėją, kad nesunervintum kokio vairuotojo... Kai komikas vienoje Šurajevas vienoje savo tinklalaidėje paskambino į Rusiją aukšto rango sekretorei ir paprašė jį sujungti su Rusijos prezidentu Putino, šioji buvo šokiruota ir piestu stojosi ginti savo rusiškojo fiurerio, nes tai toks autoritetas. Nebūčiau patikėjęs, koks rusų keliaklupsčiavimas prieš savo valdžią, o mes čia vargstame su kokia Ruginiene ir Paluckiu, bekurdami pašaipų memus.

 

Šiškinas bando Vakarams pasakyti ir šį tą, kas ir Lietuvoje dar skamba kaip mitologija. Gorbačiovo perestroika (pertvarka) visiškai ne paties Gorbačiovo sumanymas, jis buvo už tai, kad nė viena tauta nepabėgtų iš sovietinio tvartelio: „Princas, savo bučiniu pažadinęs miegančią princesę – Rusijos demokratiją, išgelbėjęs pasaulį nuo atominio karo pavojaus ir leidęs vėl susivienyti Vokietijai, tapo Išgelbėtoju, kuris, tikėtasi, padarys dar daugiau stebuklų ir Tarybų Sąjungą atves į Europą. Tačiau jis anaiptol nesiekė sukurti demokratijos. Nusibaigęs milžinas svirduliuodamas ėjo į savo baigtį, o Gorbačiovas norėjo užkirsti tam kelią. Vakaruose aukštintas kaip reformatorius, jis visomis išgalėmis stabdė demokratines reformas, trokšdamas išgelbėti komunistinę Tarybų Sąjungą (p. 68).“ „Pagrindinė partinės nomenklatūros problema buvo kaip materializuoti savo privilegijas ir perduoti jas savo vaikams. [...] Galiausiai – žvelgiant iš istorinės perspektyvos – paaiškėjo, kad perestroika ir visa Tarybų Sąjungos transformacija, po teisybei, tebuvo sėkminga komunistinės nomenklatūros specialioji operacija, skirta absoliučiai politinei valdžiai konvertuoti į didžiulę privačią nuosavybę ir nežabotą pinigų valdžią (p. 69-70).“

Michail Šiškin

 

Visgi baisu, kai dabar istorijos vadovėliuose garbinamas ne Gorbačiovas, kuris tapo atpirkimo ožiu, o kur kas didesnis kraugerys Stalinas, nes rusai stipriųjų neteisia, Stalinas – tikrasis caras, nes jis nepralaimėjo, o Gorbačiovas pralaimėjo. Stipriojo diktatoriaus pergalės išaukštinamos, o nusikaltimai „neįrodomi“, todėl neegzistuoja. Istorijos kraugeriai šiandien Rusijoje šlovinami eisenose, tai liudija ne vien Šiškino tekstai, bet ir į Vakarus prasprūstantys dokumentuoti slapti kadrai, pvz., šiemet „Oskaru“ įvertintas slapta mokytojo nufilmuotas filmas Ponas niekas prieš Putiną (2025). „Slaptoji tarnyba FSB-KGB-NKVD-ČK naujojoje Rusijoje tapo nacijos pasididžiavimu. Iškilmingai švęstas tos galvažudžių organizacijos šimto metų jubiliejus, o prezidentas savo kalboje kolegoms sakė: „Kad ir kaip keitėsi laikai, bet didžiuma pasirinkusių šią nelengvą profesiją visada buvo tikri valstybės šalininkai ir patriotai, garbingai ir oriai ėję pareigas ir į pirmą vietą visada kėlę tarnavimą tėvynei ir liaudžiai. <...> Ar galima įsivaizduoti, kad kancleris pokarinėje Vokietijoje pareikštų, jog gestapininkai yra „patriotai, garbingi ir oriai ėję pareigas ir į pirmą vietą kėlę tarnavimą tėvynei ir liaudžiai? (p. 82).“

 

Rusija ne tik paradoksų šalis, bet ji ir įgyvendina G. Orwello distopinio pasaulio elementus. Man nuolat vis iškildavo romano 1984-ieji fragmentai, kaip Vinstonas vis grūmėsi su sistema ir reikšdavosi neapykantos penkiaminutėse, bet ar ne taip dabar šiuo metu yra Rusijoje, kai visi apsimetinėja, nes yra įbauginti? Štai, ką dabar reiškia Gegužės 9 dienos kultinis paradas: „Kartą per metus masės, iš kurių atimtos visos pilietinės teisės, gali išeiti į gatves ir išsirėkti: „Mes nugalėtojų tauta!“ – „Mes visus įveikėme!“ – „Galime pakartoti!“ – „Mes patys stipriausi ir mes teisūs!“ pasididžiavimas, kad esi rusas, liejasi per kraštus. Tą vienintelę metų dieną švenčia nugalėtojai, o kitą visi vėl tampa nugalėtaisiais: kelių policija iš tavęs reikalauja kyšio, gydytojai ligoninėje gūžtelėję pečiais pasako: „Mes neturime vaistų, gaukite patys,“ o prie tavo namų atsiranda sąvartynas (tavo nuomonė niekam neįdomi). <...> Užuot dalijus duoną, žmonės šeriami tėvynės meile (p. 166-167).“

 

Šitą knygą iš tikrųjų prisižymėjau skersai ir išilgai, nes kiekviena citata verta savo aptarimo kontekstų ir tikriausiai labai susisietų su prieš kelerius metus lietuviškai pasirodžiusiu Orlando Figes veikalu Natašos šokis, momentaliu rusų dvasios, tautos ir politikos veikalu. Visgi Michail Šiškin deda ir esminį akcentą, kodėl rusams taip niekada ir nepavyko atsitiesti, o vokiečiams pavyko: „Mano šalis yra prastas mokinys, ypač prastai jis mokosi istorijos. Vokiečiai puikiai perprato temą „praeities įveika“ ir „kaltės įvertinimas“, todėl galėjo sukurti demokratiškai orientuotą visuomenę. Vokietijai teko susidoroti su dvylikos metų rudąja diktatūra, o Rusijos laukia 800 metų trukusios uluso valdžios įvertinimas. Mano šalis tebegyvena praeityje. Istorijos įvertinimas Rusijoje turi prasidėti nuo dabarties įvertinimo (p. 181-182).“

 

Gal kai ką ir piktins autoriaus meilė tėvynei, kurią jis išreiškia kartu kaip tikras rusas – paradoksaliai linkėdamas jai numirti, kad galėtų prisikelti ir tapti demokratinė bei atpirkti tai, kas jau padaryta. Autorius stoiškai prisiima kaltę, neatsiriboja kaip tautietis atsakomybės už tai, ką daro rusų tauta šiandien, tikrai ne, bet kartu tekstuose išreiškiama ir ta bejėgystė, kad nieko negali padaryti. Knygoje daug autorius gvildena jautrių temų, nemažai perteikia per savo tėvo alkoholiko patirtį, kuris kovojo už Rusiją ir Rusija jį išdavė; prisimenamas dėdė, suimtas kažkur tarp Suomijos ir Norvegijos – kaip ir daugelio vergų tautos žmonių Šiškino šeima paliestas skaudžių netekčių ir represijų, kuriuos sukėlė Rusijos valdžia. Manau, knyga labai reikalinga tiems, gal ypač jaunesniajai skaitytojų kartai, kurie nepatyrė, kas yra Sovietų Sąjunga, o visa tai girdėjo tik iš antrųjų lūpų. Mes iš tikrųjų labai sueuropėję ir ši Šiškino knyga leidžia daugiasluoksniškiau dirstelėti į ruso, kuris taip skaudžiai nekenčia ir vienu metu prieštaringai myli tėvynę, o per tą skausmą suprasti, kokiuose sudėtinguose socialiniuose bei politiniuose dariniuose gyvename mes patys.

 

Maištinga Siela

"Latviešu sarkanā" un karmīnsarkanais: kāda ir atšķirība starp sarkaniem toņiem un kā sarkanā krāsa parādījās Latvijas valsts karogā

 

Karmīnsarkanā krāsa, kas radusies no rūpīgas košenila bruņutu apstrādes Centrālamerikas un Dienvidamerikas plašumos, ilgu laiku bija viens no dārgākajiem pasaules pigmentiem, kura piesātinātais tonis simbolizēja greznību, varu un garīgo dziļumu. Šī krāsa, kas ar savu vēsturi saista acteku kultūru ar Eiropas dižciltīgo apģērbu un glezniecības šedevriem, negaidīti rezonē ar Latvijas valsts karogu, kura tumši sarkanais tonis, lai gan tam nav tieša sakara ar kukaiņu pigmentu, izriet no tās pašas asiņu krāsas simbolikas. Saskaņā ar leģendu, kas fiksēta vēl 13. gadsimta "Atskaņu hronikā", latviešu cilšu karotāja varonība kļuva par karoga pamatu, kad kaujā ievainotā vīra asinis iekrāsoja baltā palaga malas, atstājot vidū gaišu joslu, kas kļuva par uzvaru un pašuzupurēšanās simbolu.

 

Šis arhaiskais karogs, kas ilgus gadsimtus lolojis latviešu tautas pašapziņu, ar laiku kļuva par neatņemamu identitātes daļu, kuras specifisko toni senči ieguva, izmantojot dabiskas augu krāsvielas, piemēram, madaru sakņu ekstraktu. Viduslaiku amatnieki prata no šīm saknēm iegūt ārkārtīgi stabilu, piesātinātu toni, kas atšķīrās no citu Eiropas valstu izmantotās spilgti sarkanās krāsos. Šāds "latviskais sarkanums" nebija nejaušs – tas atspoguļoja ziemeļniecisku atturību, vienlaikus saglabājot karotāju asiņu un zemes saiknes garu, tāpēc kļuva par unikālu vizuālo kodu, kas atpazīstams pat starp daudzām citām heraldiskām karogiem.

 

Vēsturiskā aspektā īpaši interesants fakts ir tas, ka karogs ilgu laiku nebija stingri standartizēts, un tā "latviskās sarkanās" tonis variēja no ķieģeļkrāsas līdz pat gandrīz bordo krāsai, atkarībā no reģiona un izmantoto krāsu avota. Tikai 1918. gadā, veidojoties modernai Latvijas valstij, radās nepieciešamība unificēt karoga parametrus, lai tas atspoguļotu vienotu tautu. Mākslinieks Ansis Cīrulis, kuram tika uzticēts šis svarīgais darbs, balstījās uz etnogrāfiskajiem atradumiem un vēsturisko atmiņu, izveidojot tādu karoga proporciju un krāsu balansu, kas kļuva par etalonu un palika nemainīgs līdz pat okupācijas sākumam, simbolizējot brīvības alkas un nacionālo atdzimšanu.

 

Pēc gadu desmitiem ilgušās padomju okupācijas, kuras laikā karogs bija stingri aizliegts, tā atjaunošana 1988. gadā kļuva par varenu politisku un emocionālu notikumu. Latvijas neatkarības atgūšanas periodā tika veikti vispusīgi vēsturiski pētījumi, cenšoties noteikt īsto, to pašu 13. gadsimta garā dvesojošo toni. Eksperti analizēja senus audumu atlikumus un hroniku aprakstus, visbeidzot izvēloties oficiālo "Pantone 1807C" kodu, kas savieno senatnes varoņu asinis ar modernu valsts vīziju. Šī krāsu precizitāte kļuva kā tilta celšana starp pagātnes cīņām un nākotnes radīšanu, pierādot, ka tauta caur simboliem spēj atjaunot pat to, ko bija mēģināts izdzēst no atmiņas.

 

Šodien Latvijas karogs ne tikai rotā valsts iestādes, bet arī paliek kā dziļa cieņa un pilsoniskuma simbols, atgādinot, ka brīvība nav tikai dāvana, bet patstāvīga izvēle. Tieši šāda attieksme saskan ar seno stoiķu filozofiju, atgādinot, ka cilvēks, un līdz ar to arī tauta, ir jāuzņemas atbildība par savu likteni pat tad, kad pagātnes ēnas draud sagraut visu radīto. Tā karogs, ar savu vēsturi saistot arhetipisko sarkano krāsu ar drosmi mirt par brīvību, kļūst ne tikai par audumu, bet arī par dzīvu liecību par tautu, kura pat caur ciešanām, līdzīgi kā "Īstās mīlestības" varoņi, spēj atrast stiprāku saikni ar savām saknēm un saglabāt cieņu.

 

Maištinga Siela

"Latvių raudona" ir karmino raudona: kuo skiriasi raudoni atspalviai ir kaip raudona spalva atsirado Latvijos nacionalinėje vėliavoje

 

Karmino raudona spalva, kilusi iš kruopštaus košenilio skydamarių apdorojimo Centrinės ir Pietų Amerikos platybėse, ilgą laiką buvo vienas brangiausių pasaulio pigmentų, kurio sodrus atspalvis simbolizavo prabangą, galią ir dvasinę gelmę. Ši spalva, savo istorija siejanti actekų kultūrą su Europos didikų drabužiais ir tapybos šedevrais, netikėtai rezonuoja su Latvijos nacionaline vėliava, kurios tamsiai raudonas atspalvis, nors ir neturintis tiesioginio ryšio su vabzdžių pigmentu, kyla iš tos pačios kraujo spalvos simbolikos. Pasak legendos, užfiksuotos dar XIII amžiaus „Eiliuotojoje Livonijos kronikoje“, latvių genčių kario didvyriškumas tapo vėliavos pagrindu, kai mūšyje sužeisto vyro kraujas nuspalvino baltos paklodės kraštus, palikdamas viduryje šviesų ruožą, kuris tapo pergalių ir pasiaukojimo simboliu.

 

Ši archajiška vėliava, ilgus amžius puoselėjusi latvių tautos savimonę, ilgainiui tapo neatsiejama tapatybės dalimi, kurios specifinį atspalvį protėviai išgaudavo naudodami natūralius augalinius dažus, pavyzdžiui, madaros šaknų ekstraktą. Viduramžių amatininkai sugebėdavo iš šių šaknų išgauti nepaprastai stabilų, sodrų atspalvį, kuris skyrėsi nuo kitų Europos šalių naudotos ryškios raudonos spalvos. Toks „latviškas raudonumas“ nebuvo atsitiktinis – jis atspindėjo šiaurietišką santūrumą, kartu išlaikydamas kovotojų kraujo ir žemės ryšio dvasią, todėl tapo unikaliu vizualiniu kodu, atpažįstamu net ir tarp gausybės kitų heraldinių vėliavų.

 

Istoriniu požiūriu itin įdomus faktas yra tai, kad vėliava ilgą laiką nebuvo griežtai standartizuota, o jos „latviškos raudonos“ atspalvis varijavo nuo plytinės iki beveik bordo spalvos, priklausomai nuo regiono ir naudotų dažų šaltinio. Tik 1918 metais, formuojantis moderniai Latvijos valstybei, kilo būtinybė suvienodinti vėliavos parametrus, kad ji atspindėtų vieningą tautą. Menininkas Ansis Cīrulis, kuriam buvo patikėtas šis svarbus darbas, rėmėsi etnografiniais radiniais ir istorine atmintimi, sukurdamas tokį vėliavos proporcijų bei spalvinį balansą, kuris tapo etalonu ir išliko nepakitęs iki pat okupacijos pradžios, simbolizuodamas laisvės siekį ir tautinį atgimimą.

 

Po dešimtmečius trukusios sovietinės okupacijos, kurios metu vėliava buvo griežtai uždrausta, jos atkūrimas 1988-aisiais tapo galingu politiniu ir emociniu įvykiu. Latvijos nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu buvo atlikti išsamūs istoriniai tyrimai, siekiant nustatyti tikrąjį, tą patį XIII amžiaus dvasia alsuojantį atspalvį. Ekspertai analizavo senovinius audinių likučius ir kronikų aprašymus, galiausiai pasirinkdami oficialų „Pantone 1807C“ kodą, kuris sujungia senovės didvyrių kraują su modernia valstybės vizija. Šis spalvinis tikslumas tapo tarsi tilto statymu tarp praeities kovų ir ateities kūrimo, įrodydamas, kad tauta per simbolius gali atkurti net ir tai, kas buvo bandoma ištrinti iš atminties.

 

Šiandien Latvijos vėliava ne tik puošia valstybines įstaigas, bet ir išlieka gilaus orumo bei pilietiškumo simboliu, primenančiu, kad laisvė nėra tik duotybė, o nuolatinis pasirinkimas. Būtent toks požiūris dera su senąja stoikų filosofija, primenančia, kad žmogus, o kartu ir tauta, turi prisiimti atsakomybę už savo likimą net tada, kai praeities šešėliai grasina sugriauti viską, kas sukurta. Taip vėliava, savo istorija susiejanti archetipinę raudoną spalvą su drąsa mirti už laisvę, tampa ne tik audiniu, bet ir gyvu liudijimu apie tautą, kuri net ir per kančią, panašiai kaip „Tikrosios meilės“ herojai, geba atrasti stipresnį ryšį su savo šaknimis ir išsaugoti orumą.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Markas Tulijus Ciceronas apie vergus ir laisvus žmones

 

„Vergas svajoja ne apie laisvę, o apie savo paties vargus.“ Markas Tulijus Ciceronas

 

Šis Cicerono, manyčiau, pasakymas atskleidžia gilią psichologinę priklausomybės prigimtį: žmogui, ilgą laiką gyvenusiam svetimos valios rėmuose, laisvė tampa ne trokštamu tikslu, o bauginančiu nežinomybės lauku, todėl jis pasąmoningai pasirenka guostis pažįstamais, nors ir slegiančiais, „savais“ vargais. Tai – savotiška dvasinės vergijos diagnozė, parodanti, kad komforto zona neretai yra labiau gąsdinanti nei kančia, nes atsakomybė už savo gyvenimą reikalauja drąsos, kurios asmuo, praradęs savo orumą ir autonomiją, jau nebėra pajėgus sukaupti.

 

Markas Tulijus Ciceronas (pr. Kr. 106-43 m.), kaip žinia, buvo vienas įtakingiausių Senovės Romos valstybės veikėjų, teisininkų ir oratorių, kurio intelektualinis palikimas suformavo Vakarų politinę mintį. Nors jis gyveno Romos Respublikos saulėlydžio epochoje ir pats buvo sistemos, kurioje egzistavo vergovė, dalis, Ciceronas savo filosofiniuose veikaluose akcentavo prigimtinę teisę bei moralinę kiekvieno žmogaus vertę. Jo požiūriu, orumas ir laisvė nebuvo tik privilegija, o pilietiškumo pagrindas, nes tik per aktyvų dalyvavimą valstybės gyvenime ir įstatymų laikymąsi žmogus galėjo pasiekti tikrąją dvasinę nepriklausomybę.

 

Savo kalbose ir traktatuose Ciceronas pabrėždavo, kad tikrasis žmogaus orumas priklauso nuo jo sugebėjimo valdyti savo aistras ir tarnauti bendram gėriui, o ne vien išoriniam statusui. Nors istoriniame kontekste jis neneigė vergovės kaip socialinės institucijos, jis visgi kėlė klausimą apie moralinę atsakomybę elgtis su pavaldiniais humaniškai, teigdamas, kad net ir vergas turi tam tikras teises bei orumą, kylančius iš bendros žmogiškos prigimties. Laisvę Ciceronas suprato ne kaip visiško savivalės buvimą, o kaip gyvenimą pagal teisingus įstatymus, tad bet kokia priklausomybė nuo tirono ar nekontroliuojamų savo paties ydų jam buvo viena didžiausių įmanomų dvasinių nelaisvių.

 

Jo mirtis buvo tragiška ir tiesiogiai susijusi su jo politine veikla. Po Julijaus Cezario nužudymo Ciceronas aktyviai pasisakė prieš Marką Antonijų, savo garsiosiose „Filipikose“ viešai smerkdamas jį kaip tironą. Kai Markas Antonijus, Oktavianas (būsimasis Augustas) ir Lepidas sudarė Antrąjį triumviratą, jie sudarė mirties sąrašus (proskripcijas), kuriuose atsidūrė jų politiniai priešai. Ciceronas, kaip vienas aršiausių Antonijaus kritikų, buvo įtrauktas į šį sąrašą ir tapo taikiniu. 43 m. pr. m. e. gruodžio 7 d. jis buvo užpultas ir nužudytas savo vilos apylinkėse, mėginant pabėgti. Pabrėžiant jo, kaip oratoriaus, „kaltę“ už kritiškus žodžius, nupjauta jo galva ir dešinioji ranka buvo atvežtos į Romą ir viešai išstatytos ant Forumo tribūnų.

 

Maištinga Siela

Telenovela «Amor real» (2003): historia, reparto, rodaje y 10 datos sorprendentes sobre la telenovela

 

 

GARANTÍA DE PRODUCCIÓN MEXICANA

 

Amor real fue uno de los proyectos más ambiciosos de la productora Televisa, cuyo propósito, bajo la dirección de la productora Carla Estrada, fue elevar el estándar de las telenovelas a un nivel de producción superior. La serie no es una obra original, sino una adaptación de la telenovela Bodas de odio (1983), basada en la novela homónima de Caridad Bravo Adams. La adaptación del guion contó con la participación de la guionista italiana María Zarattini, cuya profesionalidad aportó al proyecto un peso literario inusual para producciones de este género.

 

La escala de producción de la serie fue sin precedentes: el rodaje duró ocho meses en el estado de Hidalgo y el equipo creativo incluyó a más de 1 000 actores, extras, personal técnico y artesanos. Con el fin de recrear con la máxima autenticidad la atmósfera de la México de mediados del siglo XIX, se construyeron complejos enteros de edificios y plazas en la hacienda real de Tetlapayac y sus alrededores. Se prestó especial atención a los elementos visuales: la iluminación, la dirección de cámara y el vestuario diseñado específicamente para esa época, elementos que se convirtieron en la carta de presentación del proyecto y permitieron a los espectadores sumergirse por completo en otra era.

 

El proceso de casting fue sumamente minucioso, ya que la productora buscaba no solo actores populares, sino también técnicamente sólidos, capaces de encarnar a los personajes históricos con el espíritu de la época. Este rigor en la selección tuvo su recompensa: la serie fue acogida con gran éxito en México, donde en 2004 ganó el premio TVyNovelas a la Mejor Telenovela del año. El éxito no se limitó al país de origen: la obra se convirtió en un producto de exportación global, emitido en Estados Unidos, España, Rusia y muchos otros países.

 

Un reconocimiento excepcional a esta producción fue el lanzamiento de su formato en DVD en 2005, que pasó a la historia como la primera telenovela en incluir subtítulos en inglés, abriendo así las puertas del género al mercado angloparlante. La productora Carla Estrada subrayó que fue precisamente la dedicación del equipo creativo y la estética visual lo que permitió a los espectadores experimentar las emociones de los personajes a través de un prisma completamente diferente y sofisticado. Amor real sigue siendo mencionada como un ejemplo de cómo una telenovela puede transformarse en un drama histórico de alta calidad, manteniendo una gran popularidad y un valor duradero.

 

TRAMA Y CONCEPTO DE LA SERIE «AMOR REAL»

 

Esta serie es un drama ambientado en la México de mediados del siglo XIX, donde las normas morales de la época victoriana chocan con la libertad personal y la pasión. La trama comienza con Matilde Peñalver y Beristáin, una joven aristócrata que mantiene un romance con Adolfo Solís, un soldado humilde pero de carácter íntegro. Aunque el padre de Matilde es partidario de esta unión, su madre, Augusta, y su hermano, Humberto, lo arruinan todo. Con el fin de salvar a la familia de la bancarrota y preservar su estatus social, recurren a numerosas intrigas: falsifican información sobre la «familia» de Adolfo, lo encarcelan y obligan a Matilde a casarse con un terrateniente adinerado, Manuel Fuentes Guerra. Él es un hombre de buen corazón, pero un extraño para Matilde, que heredó una inmensa fortuna solo tras ser reconocido como heredero legítimo por su padre en su lecho de muerte.

 

Se produce un matrimonio forzado que, al principio, se convierte en un verdadero tormento. Matilde se traslada a la hacienda de Manuel, donde le esperan no solo la distancia de su amado, sino también un entorno hostil, especialmente representado por Antonia, la hija del administrador de la hacienda, quien desea conquistar el corazón de Manuel. Mientras tanto, Adolfo, tras escapar de prisión, no se da por vencido y, bajo una identidad falsa, consigue trabajo como administrador en la hacienda de Manuel. Esto crea una situación de tensión paradójica: Manuel, sin conocer la verdadera identidad del «administrador», comienza a confiar en él e incluso a entablar una amistad. Más tarde, la verdad sobre la traición de los intrigantes sale a la luz, pero la alegría se ve ensombrecida por el sentimiento natural, profundo e inesperado que Matilde empieza a sentir por su propio marido.

 

La dinámica de la serie cambia cuando Matilde se da cuenta de que su amor por Adolfo se desvanece, mientras que la nobleza y devoción de Manuel conquistan su corazón. Cuando finalmente decide revelar la verdad y romper con el pasado, una coincidencia fatal revela a Manuel quién era realmente su «administrador». En el último momento, cuando Matilde le anuncia que está embarazada, la confianza de su marido se desploma: se siente doblemente traicionado. Lleno de ira y dudas sobre la paternidad del niño, Manuel expulsa a su esposa de la casa, dando inicio a un camino de reconciliación y redención largo, doloroso y complejo, en el que se entrelazan disturbios civiles, barreras sociales e intrigas políticas constantes.

 

Al comparar esta obra con la versión anterior de 1983 (Bodas de odio), Amor real destaca no tanto por sus giros argumentales, que en esencia permanecen fieles al original literario, sino por un retrato psicológico más profundo. En adaptaciones anteriores, la atención se centraba principalmente en los arquetipos de la «víctima» y el «villano», pero la versión de 2003 pinta a todos sus personajes con matices grises. Aquí no hay personajes unidimensionales; incluso aquellos que cometen errores tienen una motivación, y el protagonista, Manuel, se presenta como un hombre cuya lucha interna entre el amor y el orgullo herido es profundamente humana. Esta versión transforma magistralmente el tropo del matrimonio forzado, pasando de ser un sufrimiento melodramático a una transformación lenta y madura, donde el amor se convierte no en un regalo del destino, sino en el fruto del trabajo duro y el entendimiento mutuo.

 

En la etapa final de la serie se acentúa una idea fundamental: el amor verdadero no es un sentimiento ciego ni un contrato social, sino la capacidad de perdonar y aceptar la verdad del otro incluso cuando todo a su alrededor incita a la desconfianza. Amor real analiza la naturaleza del sentimiento «real»: no es ideal, está herido por traiciones, convulsiones políticas y el egoísmo humano, pero es precisamente a través de estas crisis como se vuelve «verdadero». La serie concluye resumiendo que el amor requiere no solo pasión, sino también la elección decidida de permanecer juntos incluso cuando las sombras del pasado amenazan con destruir todo lo construido. Es una obra sobre cómo dos personas, unidas por las circunstancias y la intriga, descubren a través del sufrimiento un vínculo mutuo más fuerte de lo que jamás hubieran imaginado en su etapa de ingenuidad inicial.

 

LOS ACTORES Y PERSONAJES DE LA SERIE «AMOR REAL»

 

El casting de Amor real fue, como he mencionado, un proceso cuidadosamente planificado por la productora Carla Estrada. Su objetivo era crear un conjunto de actores que no solo encajara en el contexto histórico, sino que tuviera el carisma suficiente para mantener la atención de los espectadores a lo largo de 95 episodios. Fernando Colunga y Adela Noriega ya eran estrellas de Televisa en aquel entonces, pero Estrada quería extraer de ellos una actuación diferente, más madura, de lo que era habitual en los melodramas de la época. Los actores admitieron posteriormente en entrevistas que trabajar en este proyecto fue distinto debido a la estricta disciplina, la complejidad del vestuario y la exigencia de la directora de interpretar todo con «verdad histórica» y no con el dramatismo excesivo de las «telenovelas».

 

Fernando Colunga (Manuel) fue elegido por su capacidad para transmitir dignidad y fuerza, y no solo por su imagen de «chico guapo» (aunque, personalmente, creo que también se debió a que era el actor más popular del momento). En sus entrevistas, a menudo subrayaba que el personaje de Manuel fue uno de los mayores retos de su carrera, ya que tuvo que aprender a montar a caballo, usar pesados trajes del siglo XIX y equilibrar una terquedad agresiva con una profunda angustia interior. El actor confesó que las condiciones de rodaje en la hacienda de Hidalgo fueron físicamente agotadoras —el calor, el polvo y las largas horas de trabajo—, pero precisamente este entorno ascético le ayudó a crear la integridad del personaje, lo que resultó increíblemente auténtico para los espectadores.

Matilde (Adela Noriega) fue elegida por su capacidad para transmitir una pureza que gradualmente se transforma en fortaleza femenina. En sus declaraciones, la actriz destacó que Matilde fue su papel más querido, ya que el personaje evolucionaba: de ser una joven ingenua a convertirse en una mujer que se atreve a desafiar el dominio patriarcal de su madre, Augusta. Por su parte, Helena Rojo, quien interpretó a Augusta, fue seleccionada como la antagonista «gélida», cuya carisma era esencial para que los espectadores sintieran una amenaza real hacia Matilde. En entrevistas, Rojo solía recalcar que le resultaba interesante explorar la psicología del «amor maternal convertido en tiranía», y que la química entre ella y Adela en el set de rodaje era sumamente tensa, lo que ayudó a crear conflictos verosímiles.

 

La elección de Chantal Andere (Antonia) fue un movimiento estratégico, ya que ella ya gozaba de la reputación de ser la mejor «villana de telenovelas». Para la actriz, el papel supuso un desafío agradable: se esforzó por representar a Antonia no como una villana caricaturesca, sino como una mujer infeliz y sedienta de amor, cuyas acciones nacen de la desesperación. Todo el equipo actoral destacaba a menudo la atmósfera «familiar» en el set: a pesar de las estrictas exigencias, Estrada logró reunir a un grupo en el que los actores experimentados (como Ricardo Blume o Ana Martín) compartían su experiencia con los colegas más jóvenes. Fue precisamente este profesionalismo mutuo y el respeto hacia un proyecto tan complejo lo que se convirtió en la razón principal por la que la serie mantuvo una calidad artística tan elevada.

Knyga: Rimantas Kmita "Pietinia kronikas"

 

Rimantas Kmita. „Pietinia kronikas“ – Vilnius: Tyto alba, 2017. – p. 368.

 

Sveiki, knygų skaitytojai!

 

Rimanto Kmitos (g. 1977) garsųjį romaną Pietinia kronikas įsigijau dar tais pačiais metais, kai jis tik pasirodė, bet neskaičiau. Matyt, buvau, kaip japonai sako, ištiktas tsundoku, kai prisiperki knygų, kurių nepajėgi suskaityti, svarbu įsigyti. Metai bėgo, o šis kūrinys susilaukė nemažai dėmesio, o knyga mano namų bibliotekoje tyliai rinko dulkes. Antruoju šio kūrinio atgimimu galima laikyti prieš kelerius metus pasirodžiusį filmą, dėl kurio kaip toks popromano reiškinys šiuo metu net įtrauktas į kontekstinius dvyliktos klasės vadovėlius, knyga perleista vakarietiškai – kišeniniu formatu, o Pietinia kronikas tapo ir savotišku kultūriniu fenomenu: yra išleistas net stalo žaidimas, o tada sulaukė ir tęsinio Editas kompleksas! Tai toks retas atvejis, kada knyga gyvena savo pačios gyvenimą, gal tokį ryškesnį komercinį akcentą bandė padaryti Andrius Tapinas su savo Vilko valandos epopėja (mačiau, kad ir šitą perleido), tad populiarioji lietuvių literatūra iš esmės skinasi kelią, ji yra matoma, ekranizuojama ir sėkmingai komerciškai platinama, nesibijant jokių populiariosios literatūros etikečių.

 

Priešingai! Autorius tarsi pats pasiskiepijo ant viršelio užrašęs, jog Pietinia kronikas knyga yra popromanas – ir ką jūs man į tai?! Ogi nieko. Šiandien būti populiariu nebėra gėdinga, ši stigma, sakyčiau, pamažu nunyko, o ji atėjo tikriausiai su post-sovietiniais inteligentijos įsitikinimais, kad tai, kas populiaru, vadinasi, nesudėtinga, vadinasi, gal dar ir pernelyg lėkšta, nerimta. Apie tai jau kuris laikas nebematau kalbant, šis literatūros vertinimo – elitinė ir populiarioji literatūra – sunyko, asimiliavo gal dar ir dėl to, kad susimaišė aukštosios ir populiariosios literatūros ne tik žanrai, bet ir temos: staiga pradėta vertinti autentiškas „chuliganiškas sakinys“, kuriuo autoriai siekia ne tik autentiškumo, bet ir suardyti akademinio kaip savaiminio gėrio rašymo kultą. Šiam uždaviniui įgyvendinti labai tinka atsigręžti į tarmes, patarmes ir šnektas, prikelti kalbos slengus kaip autentiškos savasties išskirtinoje kultūrinėje ir socialinėje erdvėje patirtį ir išreikšti visa tai gyvąja kalba, užuot bandžius suteikti bendrinės kalbos formą. Juk, šiaip ar taip, parašyti gerai populiarią knygą reikia kūrybinių galių, visų pirma – geros idėjos ir šioje sferoje atsiranda galimybė Rimantui Kmitai kalbėti pietų šiauliškių šnekta, įterpiant dešimto dešimtmečio subkultūrinio kalbinio klodo slengą. Apie tai autorius užsimena daugiau pateiktame straipsnyje romano pabaigoje Apie šios knygos kalbą.

 

Visgi ne kalba yra šios knygos populiarumo garantas. Dažnas visgi grumsis su neįprasta kalbine raiška, sutrumpinimais ar 90-ųjų vietovei būdingais terminais, atėjusios neretai iš kalėjimų ir nusikalstomojo pasaulio ir virtusiais neprestižinių rajonų kalbinėmis ypatybėmis. Sakyčiau, Pietinia kronikas sėkmė yra laikmečio nostalgija, paremta absoliučiai atpažįstama emocija, kurią daugiau ar mažiau patyrė daugelis 1990-2000-ųjų jaunuolių. Tas beprotiškos laisvės ilgesys, tačiau ir nesaugumas, laukinis gariūnmetis, atnešęs laukinį verslumą, kuo, aišku, ir užsiėminėja Rimas ir Mindaugas, pagrindinio romano herojai, važinėdami į Rygą prekiauti dešromis, neturėdami licencijų. Laukinio gariūnmečio laikai – tai turgaus laikai, tai korumpuotų Princų, Agurkinių ir Daktarų klanai, valdę ištisus rajonus ir miestus, laikai, kai: „Ka i to, ka gatvėj pardaviniej kaskes i gali rast‘ ne tik Viktoriją i Vitražą, Aliukus, Zakarauska bajerius, Pugačiovą i Leontjevą, bet i Nirvana, Green Dayg, Prodigy, Red Hot Chili Peppers, Pearl Jam, Soundgarden, Spin Doctors i panašiai. Reik‘ tik žinot‘, ko nori i ko ieškai (p. 266).“

 

Laikmečio turgaus ir manyk, ką gali, laikai visgi demonstruoja tai, ką daugelis paprastų darbininkų patyrė. Visgi tai žemojo socialinio sluoksnio pasaulis, kuris nepretenduoja į elitą, nors Monika, pagrindinė Rimanto pasija, kaip tik yra iš elitinės mokyklos ir pasiturinčios šeimos, todėl, savaime aišku, nelabai Rimanto nosiai. Kas šį romaną daro popromanu ir kodėl jis veikia taip lengvai atpažįstamai? Ogi lengvai atpažįstama siužetinė Monikos ir Rimanto meilės linija, kuri truputį primintų pirmuosius lietuviškus serialus po 2000-ųjų, pertransformuoti šiaurietiškiau Lotynų Amerikos variantai. Pavyzdžiui, Monika įmeta atsisveikinimo laišką į Rimanto pašto dėžutę ir taip nutraukia jųdviejų santykius, nors Rimantas iš tikrųjų naiviai tikėjosi pratęsti draugystę kartu studijuodami Vilniuje. Ak.

 

Visgi romanas yra remiasi asmenybės tapsmo naratyvu, todėl nesudėtinga susitapatinti ir suprasti, kaip keičiasi veikėjas. Veikėjas auginamas, jis kaskart auga, suvokia vis daugiau ir pradeda priimti vis brandesnius sprendimus, nors kai kurie impulsyviai ir natūraliai nepamatuoti, dažnai iškylantys vėlyvosios paauglystės laikotarpiu maišto modeliai irgi veikia: „Vakare motinai prišnekėjau, ka aisiu i profke. Nafik ta mokykla, sakau, reik‘ apie gyvenimą galvot‘, a ne? Ką čia mokysies. Visi po turgus laksta: Lenkija, Rusija, Latvija. O tu čia i šūlę vaikštai. Jokia tolka, laiką tik gaišti, i viskas. Sakau, va, artimiausia profke, pažiejau, ten an staliaus moka, nu i gerai (p. 104).“ Kitą vertus, meilė Rimantui diktuoja troškimą pažinti kitokį gyvenimą, norėdamas pateikti į Monikos pasaulio suvokimo aktualijų lauką, jis ryžtasi skaityti Dostojevskį ir Jurgos Ivanauskaitės Raganą ir lietų, o tai padeda galų gale gauti gerus pažymius iš lietuvių kalbos ir net įstoti Klaipėdoje į filologiją. Turint galvoje, kad Rimantas žaidžia regbį ir yra potencialus kietas sportininkas, svajojantis apie Naujosios Zelandijos regbio rinktinę išeina tokia keista nestandartinė tapatybė: vaikinukas filologas. Buvęs regbistas, iš Pietinios.

Rimantas Kmita

 

Visgi romanas vadovaujasi stereotipiniais standartais apie tai, kas anuomet buvo vyriška ir kas moteriška. Pavyzdžiui, Rimas save cenzūruoja, nes „...skaita tik bobas, o vyrai jeigu i skaita, tai tik laikraščius. Man atruode, ka žaisdams regbį aš labiausiai esu tas tikrasis aš, bet kode važiuojant su komandas draugais man atruoda, ka geriau, jeigu jie nematytų, ka aš skaitau? (p. 135).“ Iš visuomenės standartų romane kyla nemažai komizmo, nes rašytojai tikrai suvokia, kaip veikė postsovietinis pasaulis. Iš Lenkijos Rimantas parsiveža naują džemperį su Chicago Bulls užrašu ir tai tampa pasipuikavimu, nes savivertę veikėjui kelia importinė (geriausia, kad originali) koža (striukė), nes žmogaus vertę apibrėžia turėjimas to, ko kiti anuomet socialinėje erdvėje negalėjo turėti. Kad ir kaip bepažiūrėsime, vyriškumas Rimantui labai svarbu, o jis formuojamas pagal įsitikinimus, jog kiekvienas vyras turi būti savarankus, turėti iš Vakarų parsivarytą automobilį, todėl nemaža romano siužetinių vingių yra apie veikėjo pastangas kaip nors užsidirbti pinigų ir pasijusti šio to vertu.

 

Romanas neturi herojų, jis turi veikėjus. Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje vyrauja deheroizmas, nes su juo lengva tapatintis, skaitytojas linkęs simpatizuoti veikėjams, kurie dažnai klysta, atrodo, kvailai absurdiškos aplinkybės, bet savo elgsena nėra piktadariai, jie atstovauja tam tikrą socialinį naivumą, todėl tampa savotiškais donkihotais – šis seniai primirštas asmenybės tipas tampa ypač linksmas, nes per jį galima dekonstruoti gero ir pikto sankirtas: priešų nebeliko, liko tik komplikuotas individo santykis su tikrove, nes kapitalizmas padiktuoja, kad reikia stengtis gyventi geriau, bet ir nepamiršti romantiškų idealų, išlikti sau sąžiningu. Manau, Rimantui Kmitai absoliučiai pavyko šis koktelis: autentiška, spalvinga, juokinga ir kartu šiek tiek graudu, nes suvokiame prabėgusį laiką ne vien kaip margą jau praeitin nugrimzdusią tikrovę, bet ir, iš šių dienų perspektyvos žiūrint, mes buvome nepaprastai kultūriškai ir visaip kitaip skurdūs. Orumas buvo formuojamas ne iš žmogaus įstymiškai įprasminto galimybių lauko, o taip, kaip individas geba apsisukti, nepaisydamas įstatymų, ir gauti pinigų. Valstybė ir įstatymai dar buvo suprantami kaip priešai, tie, kurie riboja žmones, todėl neverti pasitikėjimo – tai post-sovietinis palikimas. Trumpa laimė – pakilimas iš bačkos, kaip tikriausiai pasakytų Rimantas iš knygos.

 

Labai smagiai perskaičiau Pietinia kronikas. Vietomis kikenau, bet labiausiai mane nervino, kad buvau jau matęs ekranizaciją, todėl Monikos ir Rimanto meilės siužetai, kurie suintensyvėja po 100 puslapių, tapo nebeįdomūs, tačiau daug ką atpirko kultūriniai-istoriniai kontekstai, kurie ne visi buvo perteikti filme, nes filmas laikosi meilės siužeto, o Rimanto Kmitos romanas tarsi sudurstytas iš atskirų etiudų apie gariūnmečio Lietuvą, o tikroji siužetinė sąranga ima atsirasti perkopus 100 puslapių. Gal dėl to, kaip autorius yra sakęs, kad romano tam tikrus juokelius dar prieš visą rašymo procesą yra panaudojęs stand-up‘ams baruose ir galiausiai tam tikros idėjos įsiliejo į bendrą romano kontekstą. Šiaip labai sveikintas ir gaivus kūrinys, žymintis kitokią lietuvių grožinės literatūros atkarpą.

 

Maištinga Siela