Knygų dekupažas, arba kai sena knyga tampa meno kūriniu

Sveiki, skaitytojai,

Knygą galima skaityti, knyga galima paremti pradarytą langą, knygą galima laikyti lentynoje ir kelti sau keistą intelektualinį pasitenkinimo jausmą, net jos neatsivertus, kaip sakant, „dėl vaizdo kitų akims“. Bet kas pasakys, kad knygą galima karpyti, o karpant tiesiog sukurti meno kūrinius? Taip ir įsivaizduoju senstelėjusią komiso pardavėją, kuri nuo ryto iki vakaro, laukdama pirkėjų, sau tyliai kojų nagams skirtomis žirklutėmis karpo senus Lenino raštų talmudus ir štai sukuria tokius nuostabius meno kūrinius.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Margaret Atwood "Aklasis žudikas"

Margaret Atwood. „Aklasis žudikas“. – Vilnius: Alma littera, 2003.

Sveiki, skaitytojai,

Su legendine kanadiečių rašytoja Margaret Atwood jau esu pažįstamas iš jos skaitytų distopinių knygų Oriksė ir Griežlys bei Tarnaitės pasakojimas, kurie išversti lietuviškai. Jau kuris laikas mano knygų lentynoje trūnijo bene garsiausias autorės romanas Aklasis žudikas (angl. The Blind Assassin), kuris vos tik pasirodęs 2000 metais autorei iškart pelnė dvi solidžias literatūrines premijas: Booker ir Kanados nacionalinę. 2003 metais šią knygą su geru Valdo V. Petrausko vertimu išleido Alma littera leidykla knygų serijoje XX amžiaus aukso fondas.

Beveik 600 puslapių solidžios apimties romanas išties nustebina skaitytoją keliais labai svarbiais aspektais: kompozicija, veikėjų charakterių giluma, nesvarumo ir abejojimo būsenų perteikimu. Neatsitiktinai pradėjau nuo to, kad tai įspūdingas romanas, kuris turi itin apgaulingą viršelį, lyg primena Agatos Kristi detektyvinę klišę, kai aukštuomenės dama, mėgstanti anglišką arbatėlę, kreipiasi į detektyvus, išaiškinti vyro dingimo (mirties?) priežastis, dėl to kurio būna dažniausiai pati kalta. Viršelis taip pat sietųsi ir su gana naiviu ir klišę primenančiu pavadinimu Aklasis žudikas, minėtų mums numanomą Šerloko Holmso laikų detektyvinę mįslę, kurią nesenku įminti vos įpusėjus romaną... Tačiau tik ne Margaret Atwood, ypač šios knygos, kurios viršelis nė iš tolo neturi nieko bendro su Agatos Kristi detektyvais. Šioje sudėtingos kompozicijos prozoje pasakojama ypatinga šeimos saga, nusidriekusi per visą šimtmetį ir apimanti net (suskaičiavau!) šešias kartas.

Pasakojimo kompozicija susideda iš trijų autorės strategiškai apgalvotų komponentų, kurie susiję su pasakotojos raiška. Pagrindinė istorija pasakojama iš dabarties taško (apie 1999 metus), ją pasakoja sena serganti moteris Airisė apie savo vaikystės ir jaunystės dienas, prisimenami seneliai, tėvai, palaužti Pasaulinių karų negandos, apie savo paslaptingąją seserį Lorą bei sudėtingo išskaičiavimo nevykusią santuoką su Ričardu. Pasakotoja iš dabarties laiko distancijos nusikelia į praeitį, nesibodi įpinti ir dabarties įvykių, gyvenimo saulėlydžio dvelksmo, paslaptingų nutylėjimų, „apėjimo aplinkkeliais“ pasakojimo manieros, išlaikant nenuspėjamą, bet pamažu vis aiškėjančią šokiruojančią šeimos paslaptį. 

Kitas pasakojimo rakursas yra Aklojo žudiko pozicija, kurią seka pasakotojas visažinis, atsitraukęs nuo personažų, liudija įvykius steriliai, šaltai ir netgi primena žiauriąją M. Atwood distopinį romaną Tarnaitės pasakojimas. Tiesą sakant, ilgai neaišku, apie kokius žmones iš tikrųjų pasakojama Aklojo žudiko skyriuose, kuri iš seserų juose dalyvauja, nes vengiama bet kokio suasmeninimo ir vardų, taip iš esmės kuriama ir nesvarumo būsena, netgi neaišku, ar toji istorija tikra apie paslaptingą moterį, susitinkančia kažkur užkaboriuose su prastos reputacijos vyru, kuris jai pasakoja fantastinę istoriją apie paslaptingos planetos gyventojus. Ši romano dalis dvilypė ir primenanti Tūkstantis ir viena naktis pasakojimą, vėliau paaiškės, jog tai knygos medžiaga, kurią parašė viena iš seserų, šioji istorijos atkarpa turi dvi labai aiškias sąsajas: moters ir vyro paslaptingai pavojingi santykiai siejasi su Loros ir Airisės meilės trikampiais: paslaptingi išgalvotos planetos įvykiai siejasi su Antrojo pasaulinio karo įtampomis. Žinoma, šioje istorijoje užčiuopiama ir daugiau sąsajų su Airisės pasakojimu, taip pat su realiais istoriniais įvykiais, kurie romano istoriniame kontekste nepaprastai svarbūs ir gajūs.

Trečiasis romano kompozicijos elementas – „lakraštiena“, įvairūs archyviniai straipsniai, nusakantys aukštuomenės gyventojų sumeluotą ir pagražintą gyvenimą. Airisės pasakojimas nusako sudėtingus veikėjų santykius, o laikraščio archyvai priešingai – piešia visuomenės idiliškas grimasas ir kuria bendrą kontrastišką nuomonių ringą romano visumoje. 

Rašytoja Margaret Atwood.

Kalbant apie romano kontekstinį lauką, jis be galo sodrus ir įvairus, kartkartėmis atrodo, kad kontekstai pernelyg platūs ir pernelyg vienas nuo kito atšliję, tačiau turinio niuansai, simboliai, paraleliniai įvykiai kibirkščiuoja ir susišaukia „kibernetiniais“ romano struktūriniais koridoriais. Kurdama nesvarias būsenas ir abejojimą, M. Atwood pasitelkia Kanados istoriją, kuria Pirmojo pasaulinio karo kontekste Airisės senelio sagų fabriko istoriją, įplieskia kapitalistinio pasaulio vertybių kontrastą tarp veikėjų kartų, parodo iškreiptą praturtėjusio žmogaus gyvenimą, apgaubtą karų ir neišsipildžiusios meilės, remiasi komunistine ir kapitalistine vertybių sistemos konfrontacija. Vėliau autorė sieja fantastinės literatūros klišes, kalbėdama apie paslaptingą planetą, erdvėlaivį, įšalusį lede, su Ispanijos ir visos Europos saulėlydžiu prieš Antrąjį pasaulinį karą. Nuo išgalvotų pasaulių iki realių istorinių įvykių knygos veikėjai haliuzionuoja ir gyvena persipynusių iliuzijos ir tikrovės pasaulyje, apgaubtame nesaugios ir kartkartėm netgi beprotiškoje hibridinėje binarioje tikrovėje, kai nežinia, kur gyvena kūrinio herojų sąmonė, o kur jo fizinis pavidalas. Šioji nesvarumo ir netikrumo būsena yra stipriausia ir galingiausia Margaret Atwood kūrybinės galios išraiška Aklajame žudike, už kurią ji buvo pelnytai įvertinta prestižiškiausiomis literatūrinėmis premijomis.

Didžiulis ir ambicingas kontekstinis idėjų laukas stipriai pagrįstas psichologiniu veikėjų elgesiu, kurį nulemia laikmečio tendencija, pvz., moters diskretiškumą XX a. pirmoje pusėje su pradedančiu feminizmo judėjimu, todėl romano moterys užguitos vyrų, ypač trapi ir įtemta atrodo Airisės santuoka su garbėtroška Ričardu, kuris leidžia savo seseriai Vinifredei tvarkyti žmonos Airisės gyvenimą. Svarbiausias romano probleminis klausimas: kas iš tikrųjų nutiko tarp Loros ir Airisės, kad Lora automobiliu nuvažiavo nuo tilto? Nors M. Atwood pasirinko smulkmeniškai „vaikščioti aplink“, užuominomis pasakoti apie kasdienybę, iš tikrųjų ji pro intuityviai numatomą šydą pasakoja dviejų seserų, itin skirtingų temperamentų ir charakterių, ryšį. Šis ryšys toks paveiktas asmeninio gyvenimo ir pasaulinių įvykių, kad įprasto realaus pasaulio nebeužtenka, todėl M. Atwood, pasitelkdama fantastinę literatūrą, išgaubia erdvę ir įvykius, sukurdama sudėtingą psichologinę seserų santykių dėlionę, o kartu kurdama nepastoviai jautrią žmogaus pasaulėjautos sąmonę.

Aklasis žudikas be jokios abejonės vienas sudėtingiausių ir geriausių romanų, perskaitytų šiemet, leidęs patirti M. Atwood aukštos literatūros meistrystės atpažinimo džiaugsmą ir neįtikėtinus istorijos transformacijos lygmenis kaip psichologizuotą intelektualinę kelionę tarp iliuzijos ir tikrovės. 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žvaigždžių karai IV: nauja viltis" / "Star Wars: Episode IV A New Hope"

Sveiki, skaitytojai ir kino žiūrovai,

Ko gero „Žvaigždžių karų“ bumas vėl sugrįžto, todėl nutariau pažiūrėti nuo pradžios iki galo chronologine seka visus šios serijos filmus, todėl pradėjau tikriausiai nuo paties geriausiai įvertinto filmo t. y. pirmosios dalies, kurią režisavo George Lucas „Žvaigždžių karai IV: Nauja viltis“ (angl. Star Wars) (1977). Šis filmas brėžia ryškų populiariosios kultūros naują žymę, kuri padarė didžiulę įtaką fantastinių filmų bumui ir buvo ilgą laiką pats populiariausias visų laikų filmas, uždirbęs anuomet beveik 800 milijonus dolerių. Po to, žinoma, sekė kitos dalys.

Kaip yra su ta numeracija ir istorijos chronologija? Pirmiausia filmas pasirodė kaip „Star wars“ ir tik pasirodžius kitoms dalimis, teko filmui suteikti aiškinamąjį prierašą, jog tai ketvirtasis epizodas visoje istorinėje epopėjoje, nors ir sukurtas kaip pirmasis filmas. Belaukiant naujausios dalies, kuri pasirodė šių metų pabaigoje, nutariau užgriebti visas dalis ir po pirmos dalies šiek tiek pristabdžiau, nes tikėjausi iš šio filmo kur kas daugiau! Nors scenarijus gana neblogas, tačiau viskas pateikta holivudinėse klišėse. Princesės Lėjos gelbėjimas ir brėžinių ieškojimas tapo toks nuotykių lygmenyje naivus, kad tiesiog akys išvirto, kaip viskas pateikta vaikiškai, ypač tie begaliniai susišaudymai su priešais, kai priešininkų kariaunos amžinai šaudo pro šalį, o mūsų herojai visada pataiko... 

Nepaisant to holivudinio naivumo ir lengvumo, filmas stulbina savo laikmečio technologijomis, neskubėjimu nustebinti žiūrovą, lėtas ir kartu aštuntą dešimtmetį atliepianti pramoginio kino dvasia anuomet tikrai turėjo ilgam įsirėžti į atmintį tos kartos žiūrovams, todėl nenuostabu, kad iš kitų dalių buvo reikalaujama vis daugiau ir daugiau... Nors esama gerų kokybiškų kosmologinių vaizdų, bet kartu matai aktorių su gumine paprasta kauke, vaidinantį kažkokį ateivį kosmoso užkampio bare – ir truputį juokinga, ir truputį įdomu, kaip toli nuėjo mūsų technologijos, kuriant fantastinį kiną.

Filmą visgi pažiūrėjau smagiai, vertinu kaip klasiką – lengvą kiną, nors ir pelnė 10 „Oskaro“ nominacijų, septyni iš jų laimėti. Žiūrėti tikrai galima, bet nereiktų būti pernelyg pretenzingais.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 8.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Melas vardan tiesos" / "True Lies"

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Dar, žiūriu, liko mano repertuare nematytų James Cameron filmų ir vienas iš tokių buvo daug kam patikęs „Melas vardan tiesos“ (angl. True Lies) (1994), kuris, kažin, ar yra pats geriausias šio režisieriaus darbas, bet žinant, kokiomis ambicijomis nuolat gyvena J. Cameronas, nieko nuostabaus, kad ir jo prastieji filmai yra visai neprasti, o tiesiog geri. „Įsikūnijimo“, „Titaniko“, „Terminatoriaus“ pirmųjų dalių režisierius vėl pasikviečia Arnold Schwarzenegger į savo projektą.

Kuo šįkart skiriasi šis filmas nuo anksčiau matytų režisieriaus darbų? Gal dėl komedijos žanro priemaišų. Į rimtą veiksmo trilerį įpinti komediniai situacijų niuansai tiesiog nuskaidrino visą filmą ir suteikė jam didelio žavesio. Tai didelis pramoginis filmas, kuris, mano akimis, turėtų patenkinti kinomanus ir paprastus žiūrovus, nes jame puikiai dera išplėtotas scenarijus, sukuriama intrigos atmosfera ir, žinoma, nestinga veiksmo. Asmeninių santykių ir darbo reikalų susipynimas šio filmo herojui tampa uždelsto melo bomba, kuri išsprendžia gana aštriomis trilerio sąlygomis santykius su žmona. Šiuo atžvilgiu daug kam filmas turėtų būti panašus į „Ponas ir ponia Smitai“ su Angelina Jolie ir Brad Pitt. 

Filme pasirodo „Terminatoriaus“ žvaigždė A. Schwarzenegger‘is, kuris, dievaži, mano akimis matytas tik vaikystėje, man visai patiko. Šitas raumenų kalnas turi visai įdomios charizmos ir geba elegantiškai suvaidinti, bet išvis labiausiai mane sužavėjo serialų „Choras“, „Siaubo karalienės“ (angl. Screem Queens) bei filmo „Žuvelė vardu Vanda“ aktorė Jamie Lee Curtis, suvaidinusi naiviąją žmoną, kuri vėliau tapo komedinių situacijų stimulu. Viena įdomiausių ir gražiausių bei juokingiausių scenų tampa jos pasirodymas viešbutyje prostitutės vaidmenyje, kur prieblandoje sėdintis vyras stebi jos erotinį šokį... Tiesiog vien dėl šios scenos buvo verta žiūrėti įspūdingų J. L. Curtis kūno linijų šokį. Visai nesitikėjau išvysti ir serialo „Relikvijų medžiotoja“ žvaigždę Tai Carrere.

Šiaip filmas išties gana aukšto lygio, įdomus, įtraukiantis, kur veiksmas dera su humoru, šeimos santykiai su darbiniais reikalais. Gal ne geriausias J. Camerono filmas, bet kaip filmas jis vis tiek geras.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela