Šįkart apie filmą „Tie žmonės“ (angl. Those People) (2015), kurį režisavo Joey
Kuhn. Pasak jaunojo režisieriaus, šis filmas atspindi jo dienas studijų metais
ir yra paremta tikrais jo paties įvykiais. Pamaniau, o kodėl nepažiūrėjus, kad
ir dar vieną filmą LGBT tema, tačiau vaizdelis po to kažkaip pasidarė labai jau
liūdnas.
Filmas išties paprastas,
gal net kiek prastas. Jaučiasi mėgėjiškas braižas, trūksta profesionalumo ir
apskritai filmas pasirodė be gelmės. Vaikinas įsimylėjęs savo draugą, kuris su
juo nenori turėti bendrų santykių, ilgai dėl jo aukojasi, laksto paskui
drapanas, kol susiranda geresnį subjektą, o tas, kuris buvo ilgai užsiciklinęs
atstumti, staiga persigalvojo. Žodžiu, filmas ale apie santykių trikampius,
pripumpuotas negyvais ir realybės neatitinkančiais dialogais, neretai
nusivažiuota į absoliučią romantikos saldybę ir primena pigias muilo operas.
Nerekomenduoju šio filmo.
Negaiškite laiko, nes mėgėjiška režisūra, kad ir kokie Jums gali pasirodyti
simpatiški aktoriai, visgi filmo turinio neatperka. Pagalvojau, kaip gerai, kad
žmonės turi pinigų ir gali statyti sausas savo gyvenimo atkarpų karikatūras.
Filmas be sielos.
„Oskarui“ nominuotas
Pietų Amerikos filmas gražiu metafotišku pavadinimu „Gyvatės apkabinimas“ (ispn. El
Abrazo de la Serpiente) (2015) buvo pristatytas „Kino pavasaryje“ ir
sulaukė išties nemažai puikių vertinimų. Unikalus kolumbiečių režisierius Ciro
Guerra šįkart išties nustebino, pasirinkdamas itin mistišką pasakojimo būdą,
atskleidžiant Amazonės upės baseino kultūrą.
Filmas, tiesą sakant,
nelengvas. Gali kažkiek priminti dokumentikos žanrą, bet greitai įsitikinama,
kad ši nuostata klaidinga, tai absoliučiai vaidybinis filmas, kurio baltai
juodame fone vaizduojama Amazonė, turinti gyvatės ir gyvenimo vingių
simbolikos. Filme išties daug vandens, upės tekėjimo, tačiau kvapą gniaužiantys
vaizdiniai tėra tik kontekstinė aplinka. Tai įdomi filosofiška dviejų kartų ir
laiko tėkmės kelionė – viena ji prasidėjusi vos XX amžiaus pradžioje, kita –
jau gerokai vėliau. Kelionei vadovauja išnaikintos genties palikuonis,
tikintis, kad gal kažkur yra jo gyvi gentainiai ir jis būtinai su jais
susitiks, už tai jis parodys vokiečių mokslininkui augalą, kuris išgydys jo
sunkią ligą. Iš esmės tai kelionė į nemirtingumą, kuriai nelemta pasiekti
tikslo, nes tikslu tampa pati kelionė, apipinta vietinių legendų, pasakojimų,
kultūros apnašų. Tarp realybės ir haliucinacijų – tai filmas, kuris man priminė
Carlo Castanedos raštus, jo magišką bendravimą su indėnų šamanu.
Šįkart haliucinacijas
galbūt kelia ne magija, o į mokslininko šnerves pumpuojamas kokainas, tik
režisierius gana lengvu siūlu suaudžia dvi pasakojimo gijas ir sukuria magišką
gyvenimo atmosferą. Tai nėra lengvas filmas, visur tyko prasmės, kurios prašosi
išgliaudomos. Filmas lėtas, kiek primenantis negi A. Tarkovskiui būdingą
simbolinę gelmę, tačiau kartu jis savitas, unikalus šių dienų nepriklausomo
kino kontekste. Sunku keliais žodžiais nusakyti, apie ką šis filmas ir ką jis
palieka po seanso – grožį, neįmintą iki galo gyvenimo mįslę? Galbūt viską
iškart ir dar daugiau. Nepasakyčiau, kad filmas patiks visiems, tačiau savo
menine energetika išties išskirtinis ir pritraukiantis archetipiniais simboliais,
būvimo arčiau civilizacijos ištakų, taigi, ir paties gyvenimo.
Gerų kino kritikų atsiliepimų
sulaukė naujausias australų režisieriaus Neil Armfield darbas „Laikykis vaikino“ (angl. Holding the Man) (2015). Prieš daug metų
teko matyti to paties režisieriaus dramą „Candy“ (2006) apie jauną porą,
įklimpusią į narkotikus – tąkart filmas padarė nemenką įspūdį. Po beveik 10
metų pertraukos režisierius pristato biografinę romantinę dramą apie dviejų
vaikinų meilę.
Ko tikėjausi? Saldokos
meilės istorijos su trupučiu ašarų ir bla bla... Regis, to ir gavau. Bent jau
pirmąją filmo dalį, kuri svaiginamai romantiška ir netgi pasirodė pernelyg
lengvoka, banaloka. Tačiau vėliau filmas persirita į dramos pusę ir visa ta
devinto dešimtmečio tragedija LGBT bendruomenei – AIDS žydiniai ir t. t. nėra
taip jau ir paguodžiamai banalu. Kiek jau filmų mačiau apie AIDS ir LGBT? Net
nebesuskaičiuoju. Gal keliolika, todėl kaskart vis išvydęs šią temą, vis
svarstau, kodėl taip svarbu akcentuoti ligos padarinius ir piešti herojiškus
veikėjų likimus? Filmas pastatytas pagal pagrindinio veikėjo Timothy Conigrave
(1959-1994) memuarus apie jo ir jo draugo santykius, permainingais LGBT
bendruomenės metais ir AIDS išplėtimo eroje. Filme daugiau akcentuojama ne
bendruomenė, bet tarpusavio santykiai, gėjų ir tėvų priėmimas ir susitaikymas.
Tikrasis Timothy Conigrave su gyvenimo partneriu John Caleo.
Iš esmės filmas geras.
Akcentuojami svarbūs probleminiai klausimai, kurie tikriausiai aktualūs
šiandien Lietuvos visuomenėje, tačiau tenka pripažinti, kad tokios istorijos
kine nebestebina – tokių gerų filmų, kad ir pavyzdžiui „Normali širdis“ (2014)
arba „Kai ateis naktis“ (2000), „Džia“ (1998) ir t. t. yra ne vienas, kaip ir,
beje, apie Antrąjį pasaulinį karą. Visgi kaskart galvoju, kad AIDS sustabdė ir
kažką iš žmonijos atėmė, kažkokį sunkiai dar žodžiais įvardijamą kartą, svarbią
meno pasauliui, galbūt netgi genijus. Nuo šios ligos krito milijonai. „Laikykis
vaikino“ yra dar vienas biografinis liudijimas apie tai, kaip miršta talentingi
žmonės per jauni. Kartu tai filmas apie meilę, kurios nesunaikina mirtinos
ligos. Gal kiek ir romantizuotai viskas perteikta, gal neprilygsta savo „aštrumu“
ir politiškumu „Filadelfijai“ (1992), ar „Normali širdis“ (2014), tačiau filmas
vis tiek kažkaip keistai sudrebina, priverčia krūptelti ir jausti, kaip kadaise
režisieriui pavyko padaryti su filmu „Candy“. Rekomenduoju ne tik LGBT nariams,
bet ir šiaip gero filmo mėgėjams, kuriems nesvetimos įvairios temos. Man filmas
išties patiko.
P. S. Labai patiko
jaunojo aktoriaus Ryan Corrn vaidyba. Vis galvojau, kur aš jį buvau matęs, kol
galiausiai toptelėjo, koks jis labai jau panašus į kadais jauną buvusį aktorių Nicolas
Cage.
