Filmas: "Gaudynės" / "La Rafle"

Sveiki,

Antrasis pasaulinis karas kine tikriausiai bus neišsemiama tema, kadangi, atrodo, kino kūrėjai, tiesiog vis turi papasakoti kitokią istoriją. Didžiulė dvidešimto amžiaus kultūrinė, moralinė ir fizinė stigma, kurios padarinius jaučiame iki šių dienų. Prancūzai šįkart pasakoja apie savo valstybėje gyvenusius žydus, kurių likimas, kaip žinia, daugiau ar mažiau buvo panašus į tų žydų, kurie buvo sunaikinti Rytų Europoje. Šįkart apie konkrečią geografinę zoną ir Prancūzijos žydus, kurie buvo apgyvendinti sporto stadione, vėliau perkelti į medines pašiūres, o dar vėliau – išsiųsti į Rytus galutiniam sunaikinimui. Filmas vadinasi daugiareikšmiu pavadinimu „Gaudynės“ (angl. La Rafle) (2010), kuris reiškia ypatingą Paryžiaus dieną, kada buvo gaudomi ir išvežami žydai į masinio naikinimo kalėjimus.

Gerai, filmas tikriausiai, kaip ir daugelis Antrojo pasaulinio karo tema, paliks itin jautrius nervus, tačiau akivaizdu, kad filmas konstruojamas pagal literatūrines scenarijaus klišes ir kelia pagrįstų abejonių. Visų pirma scenos konstruojamos pernelyg teatrališkai, kas, žinoma, sumenkina tikrąjį įvykių tragizmą. Vaikų dialogai akivaizdžiai „nevaikiški“, kai kada net aikteli, kad visa tai iliuzija, gal net filmo „brokas“. Jeigu matėte „Berniukas dryžuota pižama“, tai suprantate, kad įtampa „Gaudynėse“ esminiu dalyku tampa ne psichologinis lygmuo, o teatralizuota aplinka. Bandoma „išvesti“ kai kurias siužetines linijas, sudirginti žiūrovą bei iš dalies atskleisti prancūzų žydų kraupią situaciją, bet kad ir kaip kai kurios scenos atrodytų kraupiai, kažkodėl neįtikina ir nesukelia absoliutaus tragedijos akivaizdumo. 

Visgi filmas neblogas, jame yra paveikių ir žiaurių vaizdų, bet visumoje dėl pasirinkto klišinio ir negyvo pasakojimo būdo filmui nepavyko atskleisti paties esmingiausio dalyko – istorijos dramatizmo per pagrindinių veikėjų asmenines dramas. Filme švysteli man itin patinkanti prancūzų aktorė Melanie Laurent, kuri sukuria medicinos seselės vaidmenį bei prancūzų kino dabarties legenda Jean Reno – abiem priekaištų kaip neturiu, bet akivaizdu, kad dėl režisūrinių sprendimų jų personažai plaukė ir nuplaukė nieko ypatingo nepalikdami.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 49/50

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žuvytė Dorė" / "Finding Dory"

Sveiki, 

2003 metais pasirodęs animacinis filmas „Žuviukas Nemo“ sulaukė neregėtos sėkmės, tačiau filmo autoriai ilgai tylėjo ir nepažėrė jokių filmo tęsinių, kaip, tarkime, tai padarė kiti sėkmingi animaciniai projektai: „Žaislų istorija“, „Ledynmetis“, „Šrekas“. Ir štai šiemet sulaukėme visiškai atskiro, paralelinio filmo pavadinimu „Žuvytė Dorė“ (angl. Finding Dory) (2016), kuris, kaip teigia kino kritikai, mažai kuo nusileidžia pirmtakui.

Filmas, skirtas visai šeimai, iš esmės laikosi tų pačių Volto Disnėjaus laikų moralinių vertybių recepto principų: truputis jaudulio, truputis graudulio, truputis meilės ir pagarbos tėvams ir draugams bei nemaža dalis nuotykių, kurie patinka ir tėvams, ir vaikams. Jeigu žvelgsime į paskutiniųjų metų animaciją, visgi filmas tarsi nieko novatoriško negali pasiūlyti. Pasakojimo ir nuotykių struktūra panaši, įvykius daugiau ar mažiau jau galima nuspėti, nuspėti ir Dorė veiksmus lyg viskas būtų surėdyta pagal tam tikrą įvykių žemėlapį, o filmų kūrėjai tiesiog besimėgaudami spaudžia tuos pačius dirgiklius-mygtukus. Turiu greit užbėgti už akių ir pasakyti, kad ir kaip filmas būtų surėdytas pagal struktūrinės pasakojimo klišes, filmas vis tiek labai geras, kadangi visi ingredientai atseikėti itin tikslingai, kad tiesiog belieka ištiesti kojas ir mėgautis turiningu pasakojimu, kuriame ir juoko, ir liūdesio, ir nuotykių proporcijos vienodai „suveikia“.

Be jokios abejonės, tai vienas stipriausių šių metų „Disnėjaus“ kampanijos filmų, kuris tikriausiai tik retą paliks abejingą. Rekomenduoju be jokio išskirtinumo visiems, netgi kaip mokomąją kūrinį mokykloje.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Įsimintinos vietos: UAB Česlovo vynas (Česlovo Ramoškos vyno ūkis)

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniuoju metu tai tikriausiai keisčiausias mano tinklaraščio įrašas, netgi buvau pamiršęs, kad buvau jį sugalvojęs seniai, prifotografavęs, bet „užkrito“ ir niekaip neparengiau apie Česlavo Ramoškos vyno ūkio sodybą. Ši vyndarių sodyba įsikūrusi Virkytų k. 1, (Žagatpurvių kaime), Švėkšnos sen., Šilutės raj. 

Tiesą sakant, apie Česlovo vynus nieko pernelyg nepasakosiu, kadangi patys kuo puikiausiai galite pasiskaityti jų asmeniniame tinklaraštyje www.vyndariai.lt Keliaudamas po Šilutę ir jos apylinkes, visiškai atsitiktinai užsukau su kompanija į Česlovo Ramoškos sodybą, kuri kertasi istoriškai Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kryžkelėmis. Išties niekada nelankytos, įdomios ir savitos žemės, kraštai, istorija ir papročiai. Viskas itin patiko, bet labai nustebino, kaip gyvena Ramoškos, kaip gražiai sutvarkyta jų sodyba, kokia vyno erudicija, verslo gyslelė, darbas ir apskritai penkių vynų degustacija praėjo beregint. Geras lietuviškas unikalus vynas tiesiog sutirpo burnoje, todėl negaliu neparekomenduoti užsukti pas juos į sodybą (priima mokamai degustacijai su sūriais) grupes, papasakoja apie vyną, Lietuvos vyno istoriją, pasiūlo vaisinių vynų. Mane asmeniškai labiausiai nustebino svarainių vynas – neįtikėtinai unikalus (tokį derėtų „prastumti“ į užsienį kaip lietuvišką produktą), taip pat sužavėjo aviečių vynas, kuris, manau, itin patiks moterims. Vieno butelio kaina 10 eurų, todėl kaip suvenyrą desertą galite drąsiai paimti namiškiams.

Daugiau apie jų platinamą vyną ir pirkimą – jų tinklaraštyje, na, o aš dalinuosi sodybos vaizdais, kuriuos pavyko užfiksuoti pavasarį.

 Įėjimas į krautuvėlę.

 Varteliai.

 Vyndarių eksterjeras.

 Takas į vyno rūsį.

 Degustavimo salė.

 Krautuvėlės lentyna su įvertinimais ir apdovanojimais.

 Vynų kainos.

Jūsų Maištinga Siela