Filmas: "Neatleistina" / "The Unforgivable"

 

Jūsų Maištinga Siela

 

Sveiki,

 

Išsiilgusiems aktorės Sandros Bullock šių metų pabaiga ypač turtinga, nes pasirodė net du nauji filmai su ja. Vienas iš jų yra ne toks nuotaikingas ir linksmas. „Neatleistina“ (angl. The Unforgivable) (2021), kurį režisavo Nora Fingscheidt. Kiek jau esame regėję filmų apie pasiaukojančias motinas, kurios ryžtasi net nužudyti žmogų, kad galėtų suteikti savo vaikui visa kas geriausia. Nesu tikras, ar tai geras konceptas supriešinti motinos instinktus su kriminalinio pasaulio elementais, tačiau būtent apie seserų ryšius, kurios ryžtųsi panašiems veiksmams, draminiuose filmuose ne tiek ir daug.

 

„Neatleistina“ – tai istorija apie moterį Rutą, kuri išeina iš kalėjimo po 20 metų ir bando susikurti gyvenimą iš naujo. Įsidarbina žuvų fabrike ir įrenginėja namus, tačiau nuolatos galvoja apie seserį, nuo kurios buvo atskirta prieš 20 metų. Nesu tikras, ar filme sesers jaunėlės vaidmenį atlikusi aktorė atitinka tikrąjį amžių, tačiau drama atmosferiškai šalta, nyki ir dėl to filmui tik didelis pliusas. Socialiniame dugne atsidūrusi Ruta bando užmegzti santykius ir įsitvirtinti, tačiau kad ir kur ji būtų, jai nuolat tarsi ant kaktos parašyta: ji policininko žmogžudė. Nežinau, kokie dievai Amerikoje yra policininkai ir koks į juos požiūris, tačiau man šioji profesija pernelyg sudievinama. Juk tai tas pats žmogus, ar tai būtų melžėja, ar mokytojas, ar biuro darbuotojas. Nužudyti pareigūną yra kur kas baisiau (kažkodėl!). Filme viskas pamažu rišasi į pateisinimo mazgą ir ima iš fragmentų aiškėti apie tikruosius tos dienos įvykius prieš 20 metų.

 

Filme bandoma sudėlioti motyvaciją, priežastis ir pasekmes į vieną besąlygiškai pasiaukojusios moters portretą, kas, žinoma, pavyksta, tačiau nesu tikras, ar įtikina iki galo. Žinoma, Sandra Bullock kaip visada įtaigi, šįkart šalta, pažeidžiama, bet kartu ir be galo atkakli (tiksliau jos sukurtas veikėjas). Čia prisiminiau prancūzų filmą „Taip ilgai tave mylėjau“ (2009), kurioje pasakojama iš kalėjimo grįžusios ir savo vaiką nužudžiusios moters panaši istorija, o toji istorija... kažkodėl tampa tikra, nors, atrodo, kad naudojami tie patys triukai. Kas „Neatleidžiama“ verčia galvoti apie šioje tiesoje įsiterpusią melagystę? Ogi pasirinktas, sakyčiau, žanras. Filmas tarsi ir draminis, bet prisilaiko kriminalinės istorijos struktūros klišių. Rutą persekioja du broliai, trokšdami keršto, vienas iš jų pagrobia tariamą jos seserį, bando suvesti sąskaitas, galiausiai Ruta pabaigoje tampa atperkančia didvyre ir susigrąžina tai, kas prarasta. Dvelkia Voltu Disnėjaus sprendiniais, filmas išlaiko herojės naratyvą ir mes visur matome pasiaukojančią, atgailaujančią ir susikrimtusią, beveik be ydų Rutą, o tokios kenčiančios altruistės su draminiu grimu labai patinka masiniam žiūrovui. Nesu tikras, ar pačia istorija patikėjau, man ji pernelyg holivudiška, tačiau filme yra Sandra, yra jos vaidyba, yra atmosfera, yra ir pati istorija, kad ir kokia tiesmuka ji bebūtų.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "NSO" / "UFO"

Sveiki,

 

Pasiilgote filmų apie ateivius? Vienas iš tokių, jeigu dar nematėte, yra Ryan Eslinger režisuota mistinė drama „NSO“ (angl. UFO) (2018). Ne itin didelio biudžeto filme bandoma išsisukti nuo stereotipinių filmų klišių apie ateivius, pasakojant istoriją, neperkraunant jos specialiaisiais efektais. Žinoma, vienas didesnių filmo kozirių yra „X-failų“ žvaigždė – aktorė G. Anderson, kuri šiame filme atlieka mokslininkės matematikės vaidmenį.

 

Filmas pasakoja apie matematikos studentą Dereką, kuris imasi matematiškai analizuoti Sietle vieną dieną pasirodžiusių NSO įvykį. Atkaklusis Derekas skambinėja, daro prielaidas, kelia hipotezes ir ieško sprendimų: jeigu egzistuoja nežemiška gyvybės forma, tai ką jie savo signalais norėjo pasakyti? Iš esmės filmas įdomus dėl matematinių skaičiavimų, pateiktų būdų ir galimybių, kaip nežemiška forma galėtų su mumis kontaktuoti. Čia svarbios matematinės, fizikinės ir chemijos žinios, norint kalbėti apie save, o Derekas tą ir bando išsiaiškinti.

 

Kur kas „skystesnė“ ir mažiau vykusi filmo dalis yra bendražmogiškieji santykiai. Derekas maniakiškai paniręs į savo veiklą, tad pamažu nebesidomi ne tik savo tikraisiais mokslais, bet ir apleidžia draugus, kuriems jis tampa vis šaltesnis ir tolimesnis. Šiaip šie santykiai perteikti labai stereotipiškai, žiūrovui nujaučiant ir žinant visą įvykių eigą. Tie draugystės išbandymai atkartojami šiš serialų, skirtų paaugliams, todėl, bent jau juos, norėtųsi prasukti. Neišsipildžiusios matematikės dėstytojos svajonės taip pat atrodo pernelyg karkasinis kartoninis filmo stuburas. Iš esmės filmas laikosi dėl išplėtotos mįslės, o veikėjų charakteristika standartiškai neįdomi. Nejaudina ir jausmų nesukelia pagrindinio veikėjo motyvacija: dėl mamos ir vaikystėje regėtų dalykų aiškintis iki galo apie ateivius, bandant įrodyti (mamai?), kad tai nebuvo vaizduotės galia. Galiausiai pabaigoje viskas nuspėjama: vaikystėje ateiviai vaikui pažada darkart susitikti ir pasikalbėti vien tam, kad jis užaugęs mokslo srityje galėtų padaryti žmonėms poslinkį mokslo srityje. Filmas šiek tie vaikiškai tiesmukas, veikėjų ambicijos hiperbolizuotos ir todėl primena komiksus, bet visumoje džiaugiausi galvosūkiais ir galimybe pamatyti, kaip veikia ar bent jau galėtų veikti matematika kaip bendravimo priemonė.

 

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Izaokas" / "Isaac"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Taip! Taip! Taip! Pagaliau mes turime aukšto pilotažo filmą, kuris gali konkuruoti pasaulinėje arenoje ir atitinka, mano supratimu, aukštus kriterijus. Drąsiai galima sakyti, kad Jurgis Matulevičius, pasiremdamas rašytojo Antano Škėmos apysaka, sukuria filmą tuo pačiu pavadinimu „Izaokas“ (angl. Isaac) (2019). Žiūrėdamas prisiminiau lenkų kino tradiciją, jų gausų kino derlių, kalbantį vis tomis pačiomis šokiruojančiomis praėjusio amžiaus Antrojo pasaulinio karo žiaurybėmis. Nors neskaičiau A. Škėmos kūrinio, bet, kaip suprantu, veiksmas tik iš dalies paremtas apsakymu, jį gerokai kontekstais praplėtė scenaristai.

 

Geras scenarijus kino režisieriui yra dievo dovana, o dviguba dovana yra ir gebėjimas savaip interpretuoti ir nuosekliai bei atsakingai dirbti su pirmine medžiaga ir ją realizuoti. Ši istorija prasideda šokiruojančiais vaizdiniais, kurie pasakoja Lietūkio garažo siaubingą istoriją, kada 1941 metais 40 žydų buvo siaubingai išniekinti ir sadistiškai šėlstant išžudyti. Šiame filme pirmieji dinamiški ir šiurpą varantys kadrai prikausto dėmesį, tai panašu į demonišką mirties džiaugsmo orgiją, kurioje nebėra nieko švento. Šiose žudynėse susiduria Andrius ir Izaokas. Andrius nužudo Izaoką ir po daugel metų, krečiamas baimės ir vis dar gyvendamas su kaltės našta, sutinka buvusį draugą Gediminą, kuris grįžo iš JAV. Gediminas, pasivogęs rašytojo Antano Škėmos medžiagą, ryžtasi statyti filmą apie Lietūkio garažą. Toki istorija iš tikrųjų yra Andriaus ir jis iš naujo ima išgyventi siaubingus praeities įvykius...

 

Kuo skiriasi budelis ir auka? Kas juos suartina? Sovietinio režimo kontekste, kurioje irgi nieko nėra šventa, ieškoma praeityje galbūt egzistavusi teisybė. Budeliai ieško praeities budelių ir tik konteksto bei politinės situacijos padaro žmogų didvyriu arba kaltuoju. Lendant giliau į veikėjų psichologiją, tampa aišku, kaip veikia pats mirties atėmimo faktas – demoniškai susitapatinama su aukos ir budelio vaidmenimis, todėl filmo potekstės, iš dalies kaip ir A. Škėmos kūrinyje, įgauna Kaino ir Abelio istorijos naują versiją. Daug šiame filme vykusių dalykų, kurie kelia nepaprastą istorijos gyvybingumą: sovietmečio žmogaus mentalitetas, besąlyginis meilės troškimas, alkoholio ir pasilinksminimo kultūra, pasiklausymo ir šnipinėjimo faktai. Į akis krinta labai brandi ir įtaigiai pavykusi scenų organika ir kameros judesys, spalvos, kurios simbolizuoja tą sovietmečio pilkumą, o aktoriai... Nemediniai! Kazakevičius, Janušauskaitė ir Gavenonis buvo superiniai.

 

Vėl prisiminiau Kaupinio filmą „Nova Lituania“, kuris pasirodė labai panašiu laiku ir pasakojo apie panašius laikus ir netgi juodai-baltas kadrai taip pat panaudoti, tačiau filmas apie Madagaskaro svajotoją buvo tylus, santūrus ir sunkiai paveikiantis mane kaip žiūrovą. „Izaokas“ savo temomis nagais brūžina iškart, tad žiūrovo nepalieka abejingo. Gal dėkinga pati tema? Galimas daiktas, tačiau tada tai būtų filmas apie žudynes, tačiau režisieriui pavyko pakylėti filmą į kitą lygmenį ir pasakoti apie žmogų naikinančias sistemas ir neįgyvendintas svajones. Klausimas: kodėl iš JAV grįžo Gediminas? Papasakoti tiesos? Atpirkti istorinės tiesos? Būti „kažkuo“? Numirti? Tapti pripažintu? Daug įdomybių šiame filme, kur nėra aiškaus motyvuojančio atsakymo, kodėl žmonės, suvokdami tikrovę, vis tiek renkasi spąstus ir kančią? Du skirtingi laikotarpiai, savaip traumuojantys ir naikinantys bendražmogiškumą, o šiose sistemose išryškėja žmogaus draugystė, meilė ir išdavystė. Esminis žiūrovui klausimas: o kaip elgtumėtės jūs, atsidūrę šiose situacijose? Tai neatsakomi klausimai, kuriais iš šių dienų perspektyvos mes dar matuojame „tiesą“, kuri galimai neegzistuoja, nukeldami P. Cvirkos paminklą teisiame ir lipdome etiketes apie žmogaus gerumą arba jo blogumą. Kažin, o kaip mes ten būtume pasielgę kiekvienas? Filmas tyliai ištaria ir visų siaubiausią klausimą žiūrovui: ar įmanoma pateisinti?

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šuns galia" / "The Power of the Dog"

 Sveiki,

 

Naujausias ir ilgai lauktas režisierės Jane Campion filmas „Šuns galia“ (angl. The Power of the Dog) (2021) jau daugelio kino kritikų įrašomas į sąrašus kaip vienas iš geriausių šių metų filmų. Režisierė turi talentą pasakoti atšiaurias ir brutalias meilės istorijas. Jos filmas „Fortepijonas“ (1993) iki šiol laikytinas rimto ir gero filmo pavyzdžiu, nesenstančiu ir paveikiančiu žiūrovą daugiasluoksnėmis meilės ir neapykantos priešpriešomis. Labai panašiais rakursais, tačiau visiškai kitokioje istorijoje režisierė žmogaus gyvulišką prigimties nesuderinamumą su visuomenės įvaizdžiais tęsia ir „Šuns galioje“.

 

Kodėl tai šuo? Šiurkštus, dvokiantis ir apšepęs australas Filas žvelgia į tuos kalnus ir regi tai, ko neregi niekas – kalnų briaunomis metamas šešėlis, kuris vakaro šviesoje suformuoja pikto šuns imitaciją. Tas šešėlis – tai Filo asmenybės metafora, galima sakyti, pats likimas. Šiurkščiai elgiasi su jautriu broliu, jo nauja mylimąja našle ir jos švelnios prigimties sūnumi Piteriu iš pirmosios santuokos. Vyriško mačistinio stereotipų vyrukas visus menkina ir iš visų šaiposi, ypač iš gėjaus jaunuolio, kuris vasaras praleidžia pas motiną. Panašius pašaipos principus perima ir Filo darbininkų būrys.

 

Visuomenėje iki šių dienų paplitusi homofobinė nuostata: kuo labiau šaipomasi ir kliedima apie pederastiją, tuo žmogus išsiduoda, jog jis pats toks yra. Giluminė neigimo psichologija. Žinoma, pederastai neegzistuoja, tai visuomenės primesti standartai, yra tik kita orientacija. Filas, kaip užkietėjęs homofobas, turi savų paslapčių ir tai nesunku suvokti filmo viduryje, kai besiilgėdamas kadaise žuvusio draugo, apie kurį vis kurpia legendas, jis savo pašaipų subjekte ima ir atranda tai, ką ilgai neigė, slėpė ir su skausmu prisimina. Žmogus metantis šešėlį tampa savo jausmų išsigandusiu vyruku. Išties kūrėjai stebuklingai pavyko perteikti subtiliai prieštaringus niuansus šiurkščioje Australijos dykinėję, sudėtingais laikais, kur vyriškumo stereotipai itin svarbūs, kad ne tik tave gerbtų, bet ir galėtum išgyventi.

 

Nuostabūs vaidmenys. Man regis, aktorius Benedict Cumberbatch sukūrė vieną geriausių savo turtingos karjeros vaidmenų! Tą patį galima pasakyti ir apie Kirsten Dunst – alkoholikė našlė, kuri, neatlaikanti Filo visuomenės spaudimo, ima gerti. Apskritai filmo atmosfera, primenanti JAV laukinių vakarų pasaulį, yra žmogiškumą žlugdantį ir vėlei kelianti, mirštanti ir vėl teikianti vilties, jog vieną dieną išdrįsime sau pripažinti, kas esame ir mums nebereikės apsimesti, jog esame teisingi ir dori tik pagal siaurą visuomenės standartą.

 

Filmo pabaiga literatūriškai pribloškianti. Jaunasis mokslininkas Piteris (klausimas, ar kerštaudamas, o gal viso to nežinodamas?) užraugia nuo juodligės susirgusio žvėries odas, o Filas, pamirkydamas į užkratą sužeistą ranką, suserga. Mirštama nuo to, kas tik iš pažiūros atrodo nepavojinga, metaforiškai tariant, rankos, kurios kastravo buivolus ir atiminėjo gyvybę, miršta nuo švelnumo. Tai tarsi australietiškas „Kuprotas kalnas“ be jokių romantinių prieskonių ar erotinių scenų, o literatūriškai išvystytos potekstės apie sudėtingus žmogaus poreikius mylėti ir būti mylimam skrodžia tiksliai ir meistriškai it skalpelis.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šv. Agota" / "St. Agatha"

Sveiki,

 

Dar vienas seniesiems metams besibaigiant pamatytas siaubo filmas tapo Darren Lynn Bousman režisuotas siaubo trileris „Šv. Agota“ (angl. St. Agatha) (2018). Režisierius per savo gyvenimą sukūrė ne vieną siaubo kino hitą, bet labiausiai išgarsėjo kaip antros, trečios ir ketvirtos „Pjūklo“ dalies režisierius. Šįkart jis kuria filmą, apgaubta gotiškomis religinėmis spalvomis ir remiasi 251 mūsų eros metais Sicilijoje nukankintos šventosios Agotos istorija, tačiau su pačia šventąja nelabai ką bendro ir turi, todėl kiek keista, kodėl filmas remiasi būtent ja. Šventoji Agota buvo kilminga romėnė, priėmusi krikščionybę, todėl nusprendė likti skaisti, už tai ją romėnai įmetė į viešnamį, vėliau nupjovė krūtis ir sudegino. Pagrindiniai šiame filme veikėjai – tai jaunos merginos, kurios tėvų atvesdintos į vienuolyno seseriją bando pagimdyti kūdikius ir atgal grįžti į socialinį gyvenimą. Filme vaizduojamas maždaug šeštas-septintas dešimtmetis, kada visuomenė itin smerkdavo vienišas jaunas motinas, lipindama nuodėmingųjų etiketes.

 

Pagrindinė veikėja Marija taip pat atvyksta į vienuolyną ir sutinka čia pasilikti, laikytis griežtų ir kiek keistų vienuolių įstatymų, kol pagimdys, tačiau netrukus ji sužino, kad po griežtomis sutanomis slepiasi korumpuotų moterų organizacija, kurios pardavinėja kūdikius, o čionai atvykėlės tapo griežto režimo vergėmis. Mariją uždaro į karstą, apsvaigina narkotikais ir paverčia ją Agota. Tiesa, visą įtemptą filmą, kuris, nepaisant keistenybių, įtraukia ir paverčia istoriją siaubą keliančiu įkaitų trileriu, kelia ir tam tikrų abejonių. Visgi man kiek nelogiškas pasirodė vyresniosios sesers malonus bendravimas su būsimąja Agota, viskas perteikia palaipsniui, nors pačios nesibodi vaikščioti su šaunamaisiais ginklais ir grasinti atvirai, todėl man kiek nesuprantamas tas cirkas: kam merginas uždaryti karste, haliucinogeniniais vaistais svaiginti, perteikti viską kaip satanistinių vienuolių šou, kai akivaizdžiai tai teroristinė organizacija, kuri sėdi salone ir skaičiuoja pinigus. Kam toms vienuolėms nemiegoti naktį ir atlikti nefunkcionuojančius ritualus, jeigu jos neturi apskritai jokio santykio su tikėjimu ar satanizmu? Juk užtektų tiesiog pagrasinti ginklu ir būtų kur kas praktiškiau...

 

Žinoma, be to religinio šou filmas netektų dvasios ir atmosferos. Iš fragmentų besijungianti pačios Marijos-Agotos kaltės dėl mirusio broliuko istorija apskritai atrodo baisus stereotipas. Na kodėl visas tokias mergaites panašiuose filmuose vienija tas keistai subanalintas kaltės jausmas dėl kažkieno mirties? Tam personažui apskritai nieko neduoda, o veikiau sukuria dirbtinumą ir erzinantį stereotipą. Nepaisant tam tikrų turinio keblumo ir pagrindinės veikėjos biografijos klišių, filmas ganėtinai įtraukiantis, išlaikantis įtampą, daug dėmesio skirta nėščiųjų žeminimui ir kankinimams, kurie neatrodo jau tokie vaikiški, pavyzdžiui, suvalgyti savo vėmalus. Kur kas absurdiškesnis sprendimas buvo vienai merginai nusikirpti liežuvį, kai galėjo išvykti iš vienuolyno. Bet kuris protaujantis žmogus būtų pasiėmęs lagaminą ir išvykęs, tačiau filmui reikia efektų, todėl turime iš esmės siaubo šou su trilerio elementais, kuriame logikos pasigendama, tačiau kaip smagu žiūrėti į tą sadistinį spektaklį ir galvoti: o jeigu iš tikrųjų žmonės būtų tokie buki, kaip tame filme, tada būtų tikriausiai amen.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 4.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paranormalūs reiškiniai: artimiausias giminaitis" / "Paranormal Activity: Next of Kin"

 

Sveiki,

 

Tikriausiai visi besąlygiškai sutiks, kad 2009 metais tarnavęs menko biudžeto ir viename name nufilmuotas novatoriškas filmas „Paranormalūs reiškiniai“ daug kam tapo siaubo filmo perversmu, bet tas, kas padaro perversmus, įgalina ir stereotipus. Prasidėjusi „Paranormalių reiškinių“ serija vis prastėjo ir idėjos atrodė ganėtinai išsisėmusios, kol vienąkart sulaukėme paskutiniosios serijos dalies. Bet ar ilgam? Štai projektas vėl atgaivintas, nors jį apsiėmė visai kiti kino kūrėjai ir iš pirmųjų dalių autentikos nedaug kas išlikę, galima sakyti, kad tai apskritai šalutinis kino projektas, kurį galima žiūrėti ir nematę frančizės. Naujausioji dalis vadinasi „Paranormalūs reiškiniai: artimiausias giminaitis“ (angl. Paranormal Activity: Next of Kin) (2021).

 

Istorija pasakoja apie jauną moterį Margo, kuri su savo draugais apsilanko nuošalioje provincijoje gyvenančioje amišų bendruomenėje. Amišai iš tikrųjų egzistuojanti religiniu pagrindu lyg Viduramžiuose gyvenantys ir civilizacijos nepripažįstantys puritoniški žmonės, garsėjantys itin dideliu konservatyvumu. Margo ieško savo motinos, kuri jos susilaukusi išgabeno iš bendruomenės ir paliko ligoninėje. Trokšdama sužinoti, kas jai nutiko ir iš kur ji kilusi, ji pamažu įsilieja į amišų bendruomenę, tačiau netrukus sužino, kad amišai visai ne amišai, jie iš tikrųjų turi visai kitokių ketinimų...

 

Scenarijus iš esmės tikrai neblogas! Reikia pagirti, jog filme išlaikoma ir įtampa, ir tam tikri nenuspėjami dalykai, kas verčia nenusukti akių į laikrodį. Laikas neprailgsta, o besiveriančios paslaptys darosi kaskart vis kraupesnės ir įdomesnės, pavyzdžiui, besileidžianti mergina į bažnyčioje įrengtą šachtą tikrai ne kiekvienam silpnų nervų žiūrovui. Žvelgiant į filmo visumą, visgi stinga esminių ilgalaikių filmo išliekamųjų įspūdžių. Filmo scenarijų gožia itin stereotipinė režisūra, perimtos bauginančios ankstesniųjų dalių (ar kitų siaubo filmų) stereotipai, paslėptų kamerų išnaudojimas, blogųjų veikėjų vienakrypčiai karkasai, nelogiški ir negyvi nutylėjimai ir neadekvatūs veikėjų sprendimai, kas filmą padaro lyg ir aštresnį, tačiau negyvesnį. Visumoje filmas nėra itin prastas, jeigu žinote, ką žiūrite ir ko tikitės. Tai vidutinis aštrokas filmas su baisybėmis, kuris nesiūlo nieko itin originalaus, tik dar vieną tęstinę istoriją, kuri sudirgina žiūrovą.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 37/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: už pagalbą - 100 eurų bauda! XXI a. Lietuva, vaikučiai!

 

Sveiki,

 

Šį įrašą aptikau internete. Negalėjau patikėti, kad vis dar tokiu mastu vyksta. Dalijuosi.

 

Šiandien, belaukiant Šv. Kalėdų, kol dauguma mūsų rinkomės prie Kūčių stalo - mūsų budėtojai rinkosi gelbėti žmonių gyvybes.

 

Budintys savanoriai vyko į iškvietimą pas krikščionį vyrą iš Sirijos. Jis Lietuvos miškuose yra jau kelias paras, prie minusinės temperatūros be sausų šiltų rūbų, maisto. Nei atsistoti, nei paeiti jis negalėjo. Suteikę pirmąją būtiną pagalbą, savanoriai kvietė greitąją pagalbą ir VSAT pareigūnus.

 

Nuotraukoje: taip atrodo savanoriai, gavę baudą, tačiau išgelbėję gyvybę.

 

Rankose kiekvienas laiko po baudos lapelį -100 eurų. Bendra suma - 300.

 

Tiek kainuoja gyvybės gelbėjimas mūsų valstybėje. O gal tik kitataučio?

 

Savanoriai jau antrą kartą šioje savaitėje aptiko žmones ir perdavė VSAT. Tai kaip dar galime bendradarbiauti?

 

Jūsų Maištinga Siela