Turėčiau kažką pasakyti apie šį vyrą, stebėtinai
fiziškai panašų į Petrą Gražulį. Norėčiau kaip nors, kad jo buvimas nieko
netrukdytų ir netrikdytų, tačiau... Ką mano apie jį jo šeima, giminės? Toks jam
pasitenkinimas kyla, kai jį policija surakina, o žurnalistai pyškina jo
atvaizdą. Ar gali jis būti pakaltinamas? Kaip, pvz., Antanas Kandrotas-Celofanas?
Ar galima pakaltinti Stanislovą Buškevičių? Tik juoktis. Tik juoktis. Tik juoktis.
Dėl birželio 6 dieną vykusio incidento,
kai „Lithuanian Pride“ eitynių metu vyras į minią metė dūmų užtaisą, yra
pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo.Sulaikytas asmuo yra 1969 metais gimęs vyras.
Kadangi šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas, galutinė bausmė ar pasekmės
priklausys nuo tyrimo eigos ir teismo sprendimo, tačiau viešosios tvarkos
pažeidimas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numato įvairias sankcijas
– nuo viešųjų darbų ar baudos iki laisvės apribojimo arba laisvės atėmimo,
priklausomai nuo veikos pavojingumo ir aplinkybių.
Vyras, kuris gimė 1969 m., visą savo likusį gyvenimą
bus sietinas kaip nusikaltėlis prieš gėjus. Labiausiai, ko nemėgsta, tuo ir susipurvino.
Argi ne likimo ironija?
Germanai istoriškai siejami su indoeuropiečių kalbų
grupe ir buvo plačiai paplitę Centrinėje bei Šiaurės Europoje. Jų visuomeninė
struktūra rėmėsi genčių sąjungomis, kuriose didelį vaidmenį vaidino kariai,
ištikimybė vadui ir žemdirbystė. Kultūriškai jie pasižymėjo stipriomis
mitologinėmis tradicijomis ir unikalios runų rašto sistemos naudojimu, o jų
migracijos laikotarpiu smarkiai paveikė Europos žemyno politinį žemėlapį ir
vėlesnių valstybių formavimąsi.
Šiauriečiai, dar žinomi kaip vikingų eros atstovai,
pasižymėjo išskirtiniais jūreivystės ir laivybos įgūdžiais, kurie leido jiems
tyrinėti ir prekiauti tolimuose kraštuose. Jų kasdienybė buvo glaudžiai
susijusi su atšiauriu klimatu, todėl jie išvystė gebėjimą prisitaikyti prie
sunkių sąlygų, taip pat turėjo gilias tradicijas, susijusias su prekyba,
amatais ir skandinavų panteonu. Jų socialinė struktūra rėmėsi laisvųjų ūkininkų
bendruomenėmis, tačiau buvo griežtai suskirstyta hierarchiškai.
Slavai yra viena didžiausių Europos etnolingvistinių
grupių, istoriškai susiformavusi Rytų ir Vidurio Europoje. Jiems būdinga stipri
žemdirbystės kultūra, gilus ryšys su gamta ir bendruomenišku gyvenimo būdu,
kuris atsispindi tautosakoje, dainose ir papročiuose. Slavų gentims vystantis,
jos sukūrė įvairias kunigaikštystes, kurios vėliau peraugo į didingas
valstybes, išlaikiusias savitą identitetą per bendrą kalbinį pagrindą ir
sudėtingą istorinę patirtį.
Lotynai, kilę iš Apeninų pusiasalio, suformavo Romos
imperijos branduolį, tapusį Vakarų civilizacijos pamatu. Jiems būdinga itin
išvystyta teisėtvarka, inžineriniai pasiekimai bei biurokratinė sistema, kurios
per šimtmečius plito visoje Europoje. Lotynų kultūra akcentavo pilietiškumą,
miestų plėtrą ir architektūrinį monumentalumą, kartu palikdama didžiulį
palikimą kalbos, filosofijos ir politinės minties srityse, kurios iki šiol daro
įtaką modernioms visuomenėms.
Helenai (senovės graikai) yra žinomi kaip Vakarų
kultūros filosofijos, mokslo, teatro ir demokratijos pradininkai. Jų visuomenė
buvo organizuota į polius – nepriklausomus miestus-valstybes, kuriose buvo
skatinamas intelektualinis smalsumas, menas ir sportinės varžybos. Helenų
pasaulėžiūroje dominavo grožio, harmonijos ir proporcijų paieškos, kurios
ryškiai atsispindėjo tiek jų architektūroje, tiek literatūroje, padėdamos
pagrindus daugeliui šiandieninių mokslinių disciplinų.
Keltai buvo plačiai paplitusi indoeuropiečių tautų
grupė, gyvenusi didelėje Europos dalyje iki Romos ekspansijos. Jie garsėjo savo
meistriškumu metalo apdirbimo srityje, ypač ginklų ir papuošalų gamyboje, bei
turėjo sudėtingą dvasinę sistemą, prižiūrimą druidų luomo. Keltų kultūra
pasižymėjo stipriomis žodinėmis tradicijomis, unikaliais meniniais motyvais
(pavyzdžiui, sudėtingais mazgų raštais) ir karinga, tačiau kartu meniškai
raiški prigimtis.
Baltai yra viena seniausių indoeuropiečių kalbinių
grupių, istoriškai įsikūrusi rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Jiems būdinga
itin archajiška kalbinė struktūra, išsaugojusi daug senųjų indoeuropiečių
prokalbės bruožų, bei stiprus ryšys su mitologija, gamtos religija ir agrarine
kultūra. Baltų bendruomenės istoriškai vertino savo teritorinį vientisumą,
turėjo savitą paprotinę teisę ir iki pat krikšto laikų išlaikė unikalų dvasinį
bei pasaulėžiūrinį identitetą, glaudžiai susijusį su miškais, vandens telkiniais
ir žeme.
Uralo-finai (arba finougrai) yra etnolingvistinė
grupė, kurios kilmė siejama su šiaurės ir rytų Europos miškų bei tundros
zonomis. Jų kultūra istoriškai rėmėsi klajoklinio ar pusiau sėslaus gyvenimo
būdo elementais, medžiokle, žvejyba ir glaudžiu ryšiu su aplinkine gamta. Ši
grupė pasižymi specifine kalbų šeima, kuri radikaliai skiriasi nuo
indoeuropiečių kalbų, o jų pasaulėjautoje itin svarbią vietą užima šamanizmo
elementai, gilus miško pažinimas ir ištvermė atšiauriame šiauriniame klimate.
Muzikos grupė SEL ir apskritai Egidijus
Dragūnas yra kažkoks man prieštaringas fenomenas. Kad ir kaip jo nemėgčiau
kaip viešai „nupiešto“ skandalisto žmogaus, kūriniai visgi kalba patys už save.
Didžioji dalis jo kūrinių man nepaklausomi, tačiau jis turi tokių perliukų, nuo
kurių pašiurpsta oda. Aišku, laikmečio sentimentai, bet vis tiek! Viena tokių iš
jo ankstyvojo laikotarpio dainų yra „Vėjas“, kurios nebuvau girdėjas gal
kokį 15 metų! Atgaminau tik neseniai pažiūrėjęs Karolio Kaupinio filmą „Badautojų
namelis“, kuriame vėl suskambo šis kūrinys.
Grupė SEL, kurios ryškiausias lyderis ir veidas visada
buvo ir tebėra Egidijus Dragūnas, Lietuvos muzikos scenoje susikūrė daugmaž 1993
metais. Per daugiau nei tris dešimtmečius SEL evoliucionavo nuo pionieriško
lietuviško repo ir „eurodance“ elementų turinčios elektroninės muzikos iki itin
kokybiško, didelio biudžeto popmuzikos projekto, sugebančio užpildyti
didžiausias šalies arenas, tiesa, niekada nesu buvęs nė viename jo koncerte.
Nors E. Dragūno asmenybė visuomet buvo skandalinga ir nevienareikšmiškai
vertinama, jo gebėjimas adaptuotis prie besikeičiančių muzikos tendencijų leido
SEL išlikti viena populiariausių ir dažniausiai klausomų grupių šalyje.
Kalbant apie kūrybinį palikimą, svarbu išskirti tokius
albumus kaip „Kubas“ (2000), kuris įtvirtino grupę kaip masinio populiarumo
fenomeną, bei vėlesnius darbus, tokius kaip „Aš kaip žąsis“ ar „Muzika“. Šie
įrašai atspindi grupės brandą: nuo paprastesnių, 10-ojo dešimtmečio pradžiai
būdingų ritmų iki sudėtingesnės produkcijos, kurioje gausu gyvų instrumentų
garsų ir kokybiško garso suvedimo. SEL muzika tapo savotišku Lietuvos
popkultūros metraščiu, fiksuojančiu skirtingus šalies raidos etapus.
Viena, bent jau man, ikoniškiausių grupės dainų – 1995
metais pasirodęs kūrinys „Vėjas“ iš albumo „Kontrolinis šūvis“ (šio albumo
viršelį ir matote įraše). Tai buvo laikotarpis, kai SEL skambesys buvo itin
paprastas, melodingas, tačiau persmelktas lengvo melancholiško liūdesio. Dainos
tekstas kalba apie vienatvę, gamtos stichiją kaip vidinės būsenos atspindį ir
norą ieškoti atsakymų ten, kur viską nušluoja vėjas. Paprasta, bet įsimintina
elektroninė melodija kartu su E. Dragūno specifine dikcija sukūrė
„vėjavaikišką“, nostalgišką nuotaiką, kuri greitai užkariavo radijo stočių
topus ir tapo neatsiejama tų metų Lietuvos muzikinio kraštovaizdžio dalimi.
Po kurio laiko dienos šviesą išvydo gerokai kitokia,
gerai žinoma šios dainos versija, atlikta kartu su merginų grupe „Mokinukės“ (2006
metais albumui „Muzika“). Šis bendradarbiavimas buvo visiškas stiliaus lūžis:
„Mokinukių“ skambesys įnešė lengvumo, popmuzikos polėkio ir šviesesnio, labiau
„blizgaus“ produkcijos atspalvio. Jei originali versija buvo labiau skirta
introspekcijai, tai versija su „Mokinukėmis“ tapo klubiniu hitu, labiau tinkamu
šokiams ir masiniams renginiams. Ši versija parodė Egidijaus Dragūno sugebėjimą
transformuoti seną kūrybą, pritaikant ją naujai auditorijai. Būtent šią versiją
labiausiai ir prisimenu, nes 1995 originalui buvau tiesiog per mažas, kad
užfiksuočiau.
Ši daina apskritai tapo simboliniu tiltu tarp
skirtingų Lietuvos popmuzikos kartų. „Vėjas“ yra tas atvejis, kai paprastas,
nuoširdus tekstas apie vidinį nerimą sugeba išlaikyti savo aktualumą
dešimtmečiais, nepaisant to, kokiu stiliumi – originaliu elektroniniu ar
vėlesniu popchoriniu – jis būtų atliekamas. Tai – SEL kūrybos lakmuso
popierėlis, įrodantis, kad stipri melodija ir paprasta, visiems suprantama
žinutė apie jausmų pasaulį yra ilgalaikio populiarumo pagrindas.
Versija su Mokinukėmis (2006)
Originali versija (1995)
SEL (ft. Mokinukės) – Vėjas
[žodžiai / lyrics]
Mano gyvenimas – beribiai sapnai,
Prisiminimai keisti, kuriuos Tu aplankai.
Mano minčių nepalieki Tu,
Sugriaudama viską, kuo aš gyvenau.
Taip, viskas buvo seniai,
Tas juokas, tos svajonės, kurias Tu
nužudei.
Viskas liko kažkur toli praeityje,
Sudegė, ištirpo beprotiškame laike.
Galbūt diena, galbūt vanduo, galbūt tas
keistas vėjas,
Tas vėjas, kuriuo mes taip tikėjom.
Jis nuneš mus ten, kur beprotiškas
aukštis,
Kur dar nebuvo pakilęs nei vienas
paukštis.
Aš taip norėčiau dar susapnuoti tai,
Tai, kas jau buvo, o gal nebuvo visai...
Ir aš tikiu tuo, kuo tikėjom mes,
Sugrįš tas vėjas ir viltį man atneš.
Aš lauksiu vėl to vėjo,
Kuriuo mes taip tikėjom.
Pakilsiu vėl kaip paukštis,
Pajusiu svaigų aukštį...
Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,
Liūdesys ir skausmas...
Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt,
ištirpt
Ir vėl pakilti...
Aš taip norėčiau žinoti, kur Tu...
Pamiršau spalvą Tavo akių.
Aš taip norėčiau sutikti saulę su Tavim,
Aš taip norėčiau būti Tavo viltim.
Galbūt tai jūra, galbūt žvaigždės,
Galbūt aukščiau, galbūt tai mano sapnai,
Kuriuos aš pamiršau...
Turbūt tai viskas, ko aš noriu,
Ką aš jaučiu, ko laukiu, ko aš
gimiau.
Kažkas skambės klaikiam garse,
Turbūt sulauksiu tos valandos, o gal ir
ne.
Tos akmeninės gėlės, ar Tu jas matei?
Jos nebemiršta net tada, kai jas sudaužai.
Aš ne akmuo, aš tik sužeistas paukštis,
Pasiilgęs jau seniai svaigulio ir aukščio.
Ir aš tikiu tuo, kuo kažkada tikėjau,
Sugrįš tas vėjas ir viltį man atneš...
Aš lauksiu vėl to vėjo,
Kuriuo mes taip tikėjom.
Pakilsiu vėl kaip paukštis,
Pajusiu svaigų aukštį...
Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,
Liūdesys ir skausmas...
Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt,
ištirpt
Ir vėl pakilti...
Aš lauksiu vėl to vėjo,
Kuriuo mes taip tikėjom.
Pakilsiu vėl kaip paukštis,
Pajusiu svaigų aukštį...
Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,
Liūdesys ir skausmas...
Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt,
ištirpt
Šį žemėlapį aptikau žemėlapių įdomybių socialiniuose
tinkluose (viename iš puslapių). Daug metų mėgstu patyrinėti žemėlapius, tačiau
kaskart įsitikinu, kad tokie žemėlapiai tikriausiai suorganizuoti arba
subjektyviai, arba jau pasitelkiant dirbtinį intelektą. Lietuviai – vienintelė žaliaakių
dominuojanti tauta Europoje? Tikrai?Ką
manote Jūs?
Ar šis žemėlapis tik dar vienas triukšmas (šiukšlė?)
platėjančiame interneto vandenyne?
Robert
James Waller. „Madisono apygardos tiltai.“ – Vilnius: Alma littera, 2017. – p.
157.
„Senos svajonės – geros svajonės, jos
neįsigyvendino, bet džiaugiuosi, kad jų turėjau (p. 49).“
Sveiki, brangūs skaitytojai!
Nepamenu, kada iki antros nakties skaityčiau knygą ir
likus iki pabaigos 30-40 puslapių taip ilgai ir skausmingai... verkčiau!
Amerikiečių rašytojo Robert James Waller (1939-2017) romanas Madisono
apygardos tiltai (angl. The Bridges of Madison County) mane
nunešė labai toli... Taip toli, kad nesitikėjau, kad šis iš pirmo žvilgsnio gal
net sentimentalokas romanas taip smarkiai mane paveiks.
Knygą į lietuvių kalbą išvertė Jonas Čeponis, o jo
pirmąjį leidimą anuomet išleido leidykla Tyrai 1996 metais, po to Jotema
dar 2010 metais, o dar vėliau – Alma littera savo Pegaso kolekcijos
serijoje nr. 12 perleido 2017 metais. Būtent šį leidimą įsigijau vos už kelis
eurus vienoje knygų išpardavimo mugėje. Prieš kokį 12-15 metų buvau matęs
paties Clint Eastwood 1995 metų ekranizaciją, kurioje jis pats su legendine
aktore Meryl Streep atliko pagrindinius vaidmenis. Tiesa, tas filmas anuomet
man įsiminė, netgi labai patiko, tik jį vertė kiek kitokiu pavadinimu Medisono
grafystės tiltai. Lietuvių kalboje terminas county (JAV
administracinis vienetas) dažniausiai verčiamas žodžiu „apygarda“. Nors
istoriškai žodis „grafystė“ yra tiesioginis angliško žodžio county atitikmuo
(kilęs iš feodalinės sistemos, kur valdo grafas), kalbant apie šiuolaikinę JAV
administracinę sistemą, „apygarda“ yra kur kas tikslesnis ir labiau įprastas
terminas.
Taigi, romaną įsigijau, pasidėjau ir pamiršau. Tik
visai atsitiktinai važiuodamas į darbą įsimečiau paskaitymui, nes žinojau, kad darbe
bus daug laiko, o dėl to, kad nedidukė ši knyga, todėl maniausi, smagiai ją
paskaitinėsiu, o jeigu nepatiks – neskaitysiu. Pradėjau ją vėlai darbe, o
užbaigiau jau antrą nakties. Taigi, vienos paros skaitinys visada pasiteisina,
nes kūrinys be didelio pertrūkio atsiveria emociškai ir užtikrintai. Mėgstu
tokias netikėtas ir emocingas literatūrines patirtis, jos iš esmės sugrąžina
tikėjimą literatūra.
Madisono apygardos tiltai
paties autoriaus parašyti per 11-12 dienų, labai greitai 1991 metais ir
išleisti JAV rinkoje nedideliu 5000 tiražu. Niekas nesitikėjo, kad knyga taps
tikru bestseleriu, o ją išpopuliarino patys skaitytojai, kalbėdami be perstogės
apie šią ypatingą knygą. Pats autorius Robert James Waller ilgą laiką yra
gyvenęs Ajovoje, kur ir vyksta pagrindinis veiksmas. Didžiąją savo profesinio
gyvenimo dalį jis praleido šioje valstijoje ir turi nemažai sąsajų su
pagrindiniu romano veikėju Robertu Kinkeidu. Rašytojas dirbo Šiaurės Ajovos
universitete, kur dėstė vadybą bei ekonomiką ir kurį laiką ėjo verslo mokyklos
dekano pareigas. Kaip ir Kinkeidas, taip ir Walleris domėjosi Madisono
apygardos dengtais tiltais, mėgėjiškai juos fotografavo, o įkvėptas to
kraštovaizdžio ėmė dėlioti mintyse galimą nebe pirmos jaunystės meilės istoriją.
Iš tos minties ir atsirado idėja parašyti apie atskalūną („paskutinį koubojų“)
Robertą Kinkeidą ir italų imigrantę, seniai ištekėjusią už amerikiečių fermerio
Frančeską Džonson.
Romanas autoriui atnešė ne tik didelį populiarumą, bet
ir turtus. Deja, 1997 metais teko išsiskirti su 36 metus pragyventa žmona,
galiausiai vesti kitą. Autorius 2017 metais pralaimėjo kovą su reta kraujo
vėžio forma ir mirė garbingo amžiaus, palikęs ne tik šį romaną, bet ir kitus
garsius savo kūrinius, tačiau būtent Madisono apygardos tiltai tapo
pačiu populiariausiu jo literatūriniu kūriniu. Skaitant pirmuosius puslapius,
nesunku suprasti kodėl, nes jis tarsi sukuria fikciją, jog istorija priklauso
ne jam, o Frančeskos palikuonims, kurie kreipėsi į jį, norėdami įprasminti mirusios
mamos meilės istoriją. Taigi bevardis autorius sėdasi ir parašo romaną,
remdamasis išlikusiais Frančeskos užrašais, laikraščio iškarpomis ir vaikų
liudijimais...
O istorija apima veikėjų visą gyvenimą, tačiau pati
meilės konkreti istorija trunka viso labo 4 dienas. Ji papasakota iš kelių
perspektyvų, bet visada jautriai ir įtaigiai. Tai, kaip minėjau, senų ir
gyvenime daug mačiusių žmonių istorija. Frančeska – dviejų vaikų motina ir
fermerio žmona lieka 4 dienoms viena namuose, kol vieną popietę pasiklausti
kelio įvažiuoja Robertas Kinkeidas, žurnalo fotografas, fotografuojantis
dengtus Madisono apygardos tiltus. Frančeska pasiūlo avantiūrą, ji pati parodo
paklydėliui tiltą, savo ūkį, supažindina su šunimi ir pakviečia alaus...
Atrodo, kad kurį laiką niekas nevyksta, tačiau vyksta iš esmės visą jųdviejų
gyvenimą pakeisianti meilės, aistros ir traukos istorija.
Iš vienos pusės, nesu skaitęs nieko erotiškesnio. Autorius
toks švelnus senstelėjusiųjų aistrai ir meilei, kad pro akis negali nepraslysti
taiklios erotinę įtampą žadinančios teksto detalės. Ir ne vien tik apie moterį,
bet ir apie vyrą: „Kitaip nei vietiniai žmonės, mintantys daugiausia
bulvėmis su mėsa ir padažu, kai kurie iš jų – tris kartus per dieną, atrodė,
lyg Robertas Kinkeidas nevalgytų nieko, išskyrus vaisius, riešutus ir daržoves.
„Tvirtas, - pagalvojo ji. – jis atrodo tvirtas, fiziškai.“ Pastebėjo, koksai
siauras jo užpakalis, aptemptas džinsų, - kairėje užpakalinėje jų kišenėje ji
matė piniginės kontūrus, o dešiniojoje – skarelę, - ir kaip lengvai vaikščioja,
be jokio nereikalingo judesio (p. 42).“
Robert James Waller
Visgi Frančeskos požiūris į atėjūną nėra atsitiktinis,
ji, kaip ir daugelis pokario moterų, nugrimzdusi į gyvenimišką santuokos ir
vaikų auginimo rutiną, yra pamiršusi, ką reiškia būti geidžiama moterimi. Nors ji
myli savo vyrą, tačiau jaučia, kad santuokoje ji nėra laiminga, tačiau niekada
nėra apie tai su niekuo kalbėjusi. „Vienas dalykas – nuspėjamumas, visiškai
kitas – baimė ką nors keisti. O Ričardas bijojo permainų, bet kokių permainų
jųdviejų santuokoje. Apie tai išvis nenorėjo kalbėti. O ypač nenorėjo kalbėti
apie seksą. Erotika, pagal jo mąstyseną, tam tikra prasme pavojingas ir
nepadorus reikalas (p. 89).“
Ar tai romanas vien tik apie romaną, kuris kyla iš pamiršto
moteriškumo? Nemanau. Autorius visa tai ne tik išreiškia erotiškai, bet ir
sudvasina, sutaurina, atšlieja nuo buitinio meilės romano, atvirai mistifikuodamas
įvairiomis Visatos ir fotografavimo apie šviesą ir objektą teorijomis ir geba
papasakoti apie abejones ir tikrumą. Vieną akimirką besimylėdamas Robertas
Frančeskai ištaria: „Štai kodėl esu šioje planetoje šiuo metu, Frančeska. Ne
tam, kad keliaučiau ar fotografuočiau vaizdus, bet tam, kad mylėčiau tave. Dabar
tai suprantu. Daugiau metų, negu gyvenu šiame pasaulyje, aš kritau nuo krašto
kažkokios didžiulės aukštumos laike atgalios. Ir visus tuos metus aš kritau
tavęs link (p. 105).“ Nieko nuostabaus, kad įsimylėjėlių kalba lyriška,
kone poetinė. Turint galvoje, kad Frančeska turi literatūrinį išsilavinimą, o provinciali
Madisono kaimynystė niekada neatliepė jos poetinio mąstymo, Robertas jai tampa
kaip ateivis, apsireiškimas. Tekste ne kartą jis palyginamas su šamanu, kadangi
geba apkerėti.
„Kai aš baigsiu su tuo tiltu, kurį
šiandien matėme, jis neatrodys visai taip, kaip jūs tikitės. Būsiu padaręs iš
jo kažką nuosava, parinkdamas objektyvus ar fotografavimo kampą, arba bendrą
kompoziciją, o tikriausiai – visus šiuos dalykus derindamas... Aš
nefotografuoju daiktų tokių, kokie jie yra, o mėginu paversti kažką, kas
atspindėtų mano asmeninį suvokimą, mano dvasią. Mėginu surasti vaizde poeziją
(p. 56).“ Galiausiai visa tai tampa paradoksu – Kinkeido tikrasis
objektas (Madisono tiltai) nukrypsta į subjektę Frančeską. Rašytojas tarsi
pritaiko ezoterinius modelius, t. y. Roberto išskirtinis požiūris pasaulį ir į
Frančeską atveria niekada neatvertą aistrą, sielų giminystę ir bendrystę.
Didžiausia šio pasakojimo tragedija yra ta, kad
Frančeska neįstengia surizikuoti ir palikti savo šeimos, nors yra kaip niekad
tikra, kad Robertas yra jai skirtasis. Ji dėl pareigos atsisako dvasinės meilės
ir likusius dešimtmečius slapta nugyvena mylėdama vyrą, su kuriuo viso labo
nugyveno tik 4 žmogiškojo gyvenimo dienas. Žinoma, romano pabaiga apie barstomus
pelenus aplink Madisono tiltą labai melodramatiška, tinkanti ekranizacijai, bet
šiame puikiame romane labai veikia. Autorius tarsi visada yra ant
sentimentalumo ribos, bet jos neperžengia, nes visame pasakojime bando sukurti
filosofinį magišką dvasinės ir fizinės traukos filosofinį matmenį, kuris
išteisina veikėjus nuo buitinio aistros paklydimo. Istorija vaizduoja septinto
dešimtmečio vidurį, dar prieš pat Seksualinės revoliucijos pradžią, kai vos tik
atsirado The Beatles, tad iš moterų, tokių kaip Frančeska, visuomenė
tikisi besąlyginio atsidavimo. Tai viena iš logiškai pasirinktų strategijų, kodėl
Frančeska sudvejoja ir pasilieka su vyru ir vaikais, nes pareiga šeimai yra
svarbiau už tikrąją meilę, kitaip sakant, tai romanas kartu ir apie
pasirinkimus, nulemtus sociumo laikmečio tendencijų.
Romanas vis dar sukrečia šiandien, labai jį
rekomenduoju. Literatūrinės raiškos atžvilgiu pasakojimas taip pat nėra
lėkštas, jis dinamiškas, atveriantis lakoniškai tiek moterišką, tiek vyrišką
perspektyvas, panaudoti laiškai, turi rėminę pasakojimo kompoziciją... Visgi
labiausiai pribloškia jautrus ir švelnus knygos turinys, kuriame autorius
pabrėžia laiko trapumą ir neišvengiamą būtinybę rinktis tarp trumpalaikės
aistros bei saugaus, tačiau emociškai išblėsusio gyvenimo modelio. Galiausiai
romanas tampa odė pasirinkimui aukoti savo jausmus dėl kitų žmonių gerovės,
įrodant, kad tikra meilė kartais pasireiškia per tylų atsiskyrimą: pasaulyje,
kuriame viskas yra abejotina, toks tikrumas pasitaiko tik kartą per gyvenimą.
Labai rekomenduoju dar neskaičiusiems!
Karolis Kaupinis per pastaruosius metus, gindamas
laisvą žodį, tapo tikra laisvo žodžio forumo ikona. Nemažai jo straipsnių ir
pasisakymų esu perskaitęs, matęs ankstesnį jo filmą „Nova Lithuania“ (2019),
kuris, beje, man patiko, gal dėl to tiek daug tikėjausi iš jo naujausio filmo „Badautojų
namelis“ (2026), kuris po savo premjeros sausio mėnesį sulaukė nemažai
socialiniuose tinkluose iš žinomų žmonių puikių atsiliepimų, tačiau, man regis,
dalis liaupsių buvo perteikta dėl influencerinio solidarumo, t. y. edukuoti
kitus nueiti ir patiems pasižiūrėti „Badautojų namelį“.
Istorijos centre – televizijos diktorė Daiva, kuri po
1991 m. sausio 13-osios įvykių nebegali grįžti į darbą, nes pagal filmo
scenarijų okupantai užbarikadavo Lietuvos televizijos ir radijo pastatą. Daiva
su buvusiu direktoriumi, negalėdami susitaikyti su blokada, sugalvoja pasistatyti
namelį ant ratų ir paskelbti bado streiką okupantams. Prie jų prisijungia kaimynystėje
gyvenantis ir nenusisekęs aktorius Sigis, kuris, nors ir turi mažametį kūdikį,
slapta įsižiūrėjęs diktorę Daivą. Iš tikrųjų veiksmo ne kažin kiek toliau ir
daug. Filmas praktiškai beveik visas nufilmuotas sovietinio palikimo pilkame
kieme. Pagrindiniai veikėjai kalbasi, bando įveikti sunkumus, tačiau visos jų
pastangos atrodo absurdiškos, nes jų tiesiog per mažai ir jų protestas
nepastebimas.
Kita vertus, tai metaforinis filmas, kuris atspindi
laikmečio atmosferą, bendravimo kultūrą, sudėtingą perėjimą iš okupacinės
Lietuvos kultūros prie laisvosios. Protestas filme nebūtinai reiškia politinį
protestą. Daiva jau savaitę nebegali tiesiogine to žodžio prasme valgyti, todėl
badavimas susietas ir su asmenine tragedija.Iš tikrųjų filmo idėja sukasi aplink distopinę ar bent jau alegorinę
situaciją, kurioje personažai, įkalinti fiziniame ir dvasiniame badavime, bando
išsaugoti orumo ar misijos iliuziją. Pagrindinė veikėja tampa simboliu to, kaip
fanatiškas tikėjimas „aukštesniu tikslu“ ne tik alina kūną, bet ir visiškai
iškreipia realybės suvokimą. Režisierius klausia, kiek toli žmogus gali nueiti
atsisakydamas savo prigimtinio gyvenimo geismo, siekdamas tapti kažkuo kitu,
nei yra iš tikrųjų. Tai kūrinys apie tai, kaip kolektyvinė psichozė ir
užsidarymas nuo išorinio pasaulio paverčia gyvenimą kankinimu, kuriame
nebelieka ribos tarp aukos ir budelio.
Kad ir koks bebūtų filmas tragiškas, niūrus, šaltas
(daugiausia scenų nufilmuota žiemą), visgi jis kartu ir labai ironiškas, slapta
atskleidžiantis idilišką žmogaus naivumą, ar tai bebūtų iš stiklainio per bado
akciją suryti konservai, ar bandymas po badavimo pamainos nueiti į restoraną
skaniai pavalgyti ir vėl išsivėmus grįžti į badavimo namelį – o tai kalba apie
žmogaus dvilypumą. Kaupinis visur pabrėžia tą vieno deklaravimo, o kito darymo
prieštaringumą.
Aišku, didelės liaupsės aktorei Inetai Stasiulytei,
kuri šiaip atliko itin tragišką vaidmenį, bet jos slaptas komiškos aktorystės
sukirpimas (matyt, prigimtinai) užgniaužimas šiame vaidmenyje suteikė filmui to
netikėtai natūralaus dvilypumo. Panašiai galėčiau atsiliepti ir apie aktorių Paulių
Pinigį, kuris atliko Sigito vaidmenį – svajonė sukurti despoto Kaligulos
vaidmenį, kai pats esi viso labo dėl savo fizinių parametrų stumdomas tėvo ir
nemėgstamas teatro aktorius. Tai filmas kažin koks su balansu, bet jis, mano
galva, nepranoko kur kas ambicingesnio „Nova Lithuania“ projekto. Suprantu „Badautojų
namelio“ sėkmę, jo ištarmes ir išgautą dvilypumą, tačiau filmu iki galo nebuvau
sužavėtas: trūko dinamikos, netikėtų siužetinių vingių ir kažin kokios „razinos“,
kuria, galima sakyti, tapo pabaigoje suskambusi ir visiškai pamiršta SEL daina „Vėjas“,
pastaroji išsviedė mane į prisiminimų kosmosą.
Šįkart žvilgtelėkime į Ovidijaus „Metamorfozėse“
užfiksuotą Pigmaliono ir Galatėjos mitą ir jo reikšmę.
PIGMALIONO IR GALATĖJOS MITAS
Senovės Kipre, kur meilės deivė Afroditė buvo
garbinama labiau nei bet kur kitur, gyveno talentingas skulptorius, vardu
Pigmalionas. Jis buvo atsidavęs savo menui, tačiau širdyje nešiojo gilų
nusivylimą moterų prigimtimi, matydamas jų tariamą lengvabūdiškumą ir trūkumus.
Vengdamas tuščių socialinių ryšių ir aistrų, Pigmalionas pasirinko atsiskyrėlio
kelią, tikėdamasis rasti ramybę vienatvėje, apsuptas tik savo kūrinių. Visą
savo meilę ir meistriškumą jis nukreipė į negyvą medžiagą, tikėdamasis joje
įamžinti tokį grožį, kokio niekada nesutiko tarp gyvųjų.
Vieną dieną, įkvėptas dieviškos nuojautos, skulptorius
ėmėsi darbo su neįprastu užsidegimu. Jis pasirinko sniego baltumo dramblio
kaulą, skaisčiausią ir brangiausią medžiagą, kokią tik galėjo gauti, ir pradėjo
šalinti viską, kas nereikalinga. Diena po dienos, mėnuo po mėnesio, jo dildė ir
kaltai švelniai glostė paviršių, kol iš beformio luito ėmė ryškėti moters
figūra. Tai nebuvo tiesiog statula; tai buvo idealus moteriško grožio
įsikūnijimas, kurio grakštumas ir dvasios ramybė pranoko viską, kas iki tol buvo
sukurta mirtingųjų rankomis.
Baigęs darbą, Pigmalionas pats nustėro nuo savo
kūrinio tobulumo. Statula buvo tokia gyva, jog atrodė, kad ji tuojau pat
pajudės, prabils ar pradės kvėpuoti. Jos veide švietė tokia didinga ramybė ir
subtilus švelnumas, kad skulptorius nebegalėjo atitraukti akių. Jis pavadino ją
Galatėja ir pats nepastebėjo, kaip jo pagarbus žavėjimasis meno kūriniu peraugo
į nevaldomą, karštą aistrą. Kiekvienas dramblio kaulo linkis jam atrodė šiltas
ir tikras, o pats kūrėjas nebegalėjo suvokti, kad tai tėra negyvas akmuo, kurį
jis pats suformavo.
Kasdien Pigmalionas lankė savo kūrinį, kalbino jį
švelniais žodžiais ir lietė rankomis, tarsi tikėdamasis sulaukti atsako. Jis
puošė statulą prabangiais audiniais, segė jai ant kaklo brangius vėrinius, dėjo
ant pirštų žiedus ir įsegdavo į ausis skambančius auskarus. Vakarais jis
klodavo jai minkštas pagalves ir guldydavo tarsi gyvą moterį, šnabždėdamas
meilės prisipažinimus, o rytais su nerimu stebėdavo jos veidą, tikėdamasis
pamatyti bent menkiausią gyvybės ženklą. Jo aistra tapo jo kalėjimu, nes jis įsimylėjo
tai, kas negalėjo atsakyti į jo jausmus.
Atėjus didžiajai Afroditės šventei, Kipro miestas
skendėjo džiaugsme ir aukojimo dūmuose. Pigmalionas, nešinas gausiomis
dovanomis, nuėjo prie deivės altoriaus. Jis nedrįso garsiai melsti, kad jo
statula taptų gyva, bijodamas įžeisti dievus savo įžūlumu. Vietoj to jis
nusižemino ir tarė: „O deive, jei gali suteikti viską, meldžiu tave – suteik
man žmoną, kuri būtų panaši į mano sukurtąją.“ Deivė Afroditė, girdėjusi jo
tylią maldą ir mačiusi nuoširdų meilės atsidavimą, atsakė jam, pasiuntusi
ženklą – aukštą, į dangų kylančią altoriaus liepsną.
Sutrikęs ir kupinas vilties, skulptorius skubėjo namo.
Vos įžengęs į savo dirbtuves, jis pamatė tai, kas privertė jį sustingti. Jis
priėjo prie savo numylėtinės, palinko ir švelniai pabučiavo statulos lūpas. Jo
nustebimui, dramblio kaulas nebuvo šaltas. Jis pajuto neįtikėtiną šilumą, kuri
sklido iš statulos odos. Jis vėl prisilietė prie jos rankos – dramblio kaulas
tapo minkštas, paslankus ir gyvas. Jo akys, anksčiau stiklinės ir nejudrios,
dabar virpėjo nuo besikaupiančios gyvybės, o skruostus nuspalvino švelnus
rausvumas.
Galatėja lėtai atmerkė akis ir pažvelgė į savo kūrėją.
Tai nebuvo šaltas žvilgsnis, o pilnas gyvybės ir pirmojo supratimo kupinas
žvilgsnis. Ji pajuto pasaulį, garsus, šviesą ir patį Pigmalioną, kuris su
ašaromis akyse dėkojo Afroditei už šį neįtikėtiną stebuklą. Akmuo tapo krauju,
kaulas – kūnu, o skulptoriaus vienatvė baigėsi. Iš pjedestalo ji žengė į
gyvenimą, tapdama nebe jo fantazija, o tikra moterimi, su kuria jis galėjo
dalintis savo dienas.
Deivė Afroditė išgirsta Pigmaliono maldas
Netrukus jie susituokė, palaiminti pačios meilės
deivės. Jų gyvenimas tapo darnos ir abipusio prieraišumo pavyzdžiu. Pigmalionas
daugiau niekada nesijautė vienišas, o Galatėja, atėjusi į pasaulį per menininko
viziją, tapo jam daugiau nei žmona – ji tapo jo gyvenimo įprasminimu. Jų
sąjungoje gimė dukra, vardu Pafos, kurios vardu vėliau buvo pavadintas miestas,
skirtas pačiai Afroditei, taip amžinai įamžinant šią stebuklingą meilės
istoriją.
Taip menas ir dieviškoji malonė susijungė į vieną
visumą, parodydami, kad nuoširdus troškimas ir atsidavimas gali įveikti net
mirties ir medžiagos ribas. Pigmalionas, visą gyvenimą ieškojęs idealo, jį rado
ne kituose, o sukūrė pats, tačiau tik tada, kai šis idealas įgavo gyvybę, jis
suprato, kad tikra meilė įmanoma tik tarp dviejų gyvų, lygiaverčių sielų. Taip
baigėsi skulptoriaus kelionė nuo šaltos vienatvės iki šiltos, kvėpuojančios
realybės, palikdama istoriją apie tai, kaip žmogaus svajonė gali tapti pačiu
gražiausiu tikrovės stebuklu.
MITO REIKŠMĖ IR RAŠYTINIAI ŠALTINIAI
Pigmaliono mitas, užfiksuotas romėnų poeto Ovidijaus
jo epiniame veikale „Metamorfozės“ (apie 8 m. e. m.), tapo vienu iš Vakarų
kultūros archetipų. Nors Ovidijus rėmėsi ankstesnėmis graikų tradicijomis (pirmosios
užuominos apie Pigmalioną siekia III a. pr. m. e.), būtent jo kūrybiškas
naratyvas suformavo kanoninę istoriją apie Kipro skulptorių, kuris įsimylėjo
savo sukurtą statulą. Šis mitas per amžius keliavo per literatūrą,
vizualiuosius menus ir filosofiją, adaptuodamasis prie besikeičiančių epochos
vertybių – nuo Renesanso susižavėjimo grožio idealais iki romantizmo bandymų
įkvėpti gyvybę į negyvą formą.
Mito reikšmė seksualumo kontekste yra itin gili ir
dviprasmiška. Klasikinėje interpretacijoje tai dažnai matoma kaip vyriško ego
triumfas: vyras pats sukuria sau „tobulą“ moterį, kuri neturi praeities,
trūkumų ar savo valios, ir tampa jam visiškai paklusnia būtybe.
Psichoanalitinėje perspektyvoje Pigmalionas dažnai vertinamas kaip narcisizmo
apraiška – jis myli ne kitą asmenį, o savo paties kūrybos atspindį, projekciją,
kuri leidžia išvengti realaus, nenuspėjamo santykio su tikra moterimi, turinčia
savarankišką tapatybę.
Šiandieniniame mokslo pasaulyje Pigmaliono vardas
dažniausiai minimas per „Pigmaliono efektą“, kurį XX a. septintajame
dešimtmetyje išplėtojo psichologai Robertas Rozentalis ir Leonora Džeikobson.
Tai socialinės psichologijos reiškinys, apibūdinantis, kaip aukšti (ar žemi)
lūkesčiai, kuriuos vienas asmuo kelia kitam, tiesiogiai veikia to kito asmens
rezultatus ir elgesį. Tai savotiška „pranašystė, kuri išsipildo pati“: jei
tikime kito žmogaus gebėjimais, šis nesąmoningai pradeda elgtis taip, tarsi
būtų kompetentingas, ir iš tikrųjų pasiekia geresnių rezultatų.
„Pigmalionizmas“
kaip terminas šiuolaikiniame kontekste dažniausiai vartojamas kritikuojant
toksiškus santykių modelius, kai vienas partneris bando „perauklėti“,
„patobulinti“ ar pagal savo norus suformuoti kitą. Tai ne tik psichologinis
manipuliavimo įrankis, bet ir atspindys to, kaip visuomenė bando formuoti
asmenybę pagal standartus. Toks elgesys aiškina, kodėl partnerystėse kyla
konfliktų: kai žmogus nustoja matyti partnerį kaip lygiavertę, autonomišką
asmenybę ir pradeda jį matyti kaip projektą, santykiai praranda autentiškumą ir
tampa savanaudiška fantazija.
Mito adaptacijos per šimtmečius parodo, kaip stipriai
keitėsi mūsų supratimas apie kūrėjo ir kūrinio santykį. Jei viduramžiais mitas
buvo traktuojamas kaip dieviškos malonės pavyzdys, tai modernybėje, pavyzdžiui,
Džordžo Bernardo Šo „Pigmalione“, akcentuojamas kūrinio maištas prieš kūrėją.
Šiuolaikinė interpretacija jau reikalauja, kad „Galatėja“ atsibustų, suvoktų
save ir atsisakytų „skulptoriaus“ nustatytų rėmų. Taip mitas tapo ne tik
pasakojimu apie meną, bet ir feministinės kritikos įrankiu, atskleidžiančiu,
kaip vyriškas žvilgsnis istoriškai siekė apriboti moters laisvę ir tapatybę.
Pigmaliono mitas paaiškina esminę žmogiškąją būseną –
mūsų polinkį idealizuoti pasaulį ir norą kontroliuoti tai, ką mylime. Mokslas
mums primena, kad šis efektas turi realią galią daryti įtaką tikrovei (kaip
„Pigmaliono efekto“ atveju), tačiau etika įspėja, kad šia galia manipuliuojant
žmonėmis, mes rizikuojame prarasti patį ryšį su tikru, gyvu ir laisvu kito
žmogaus „aš“. Tai pasakojimas, kuris evoliucionavo nuo dieviško stebuklo iki
perspėjimo apie tai, kaip pavojinga yra paversti realų žmogų savo susikurtu
idealu.
.jpg)
.jpg)
