Serialas (1 Pirmas sezonas): "Grynakraujai" (Originalieji) / "The Originals"

Sveiki,

Tiesą sakant, po paskutinio nuvalkioto „Vampyrų dienoraščiai“ sezono, kuriame mirtinai užkniso originalieji, kurie kaip triušiai dauginasi t.y. juos nusmeigia, o kitoje serijoje vėl prikelia, vėl atsikrato, ir vėl grįžta, tai šį serialą buvo pavertę kažkokiu persirengimo kambariu, tačiau, regis, penktasis sezonas atsigavo ir atsikratęs grynakraujais – originaliaisiais vėl įgavo naujos intrigos prieskonių, o ir ryškiai pagal amžių perraugusiems herojams jau seniai reikėjo palikti mokyklinę aplinką. Serialo kūrėjai, regis, nenorėjo atsikratyti Grynakraujais ir ėmė kurti naują pasakojimo liniją, iš kurios gimė naujas serialas „Grynaukraujai“ arba „Originalieji“, kurių genezę puikiai prisimename  ir žinome iš serialo „Vampyro dienoraščiai“. Šis serialas startavo šį rudenį ir, regis, spėjo prisijaukinti skeptiškai iš pradžių vertinusius „atsiskyrimą“, tiek ir televizijos pasikausčiusius kritikus. Nors „Vampyrų dienoraščių“ penktojo sezono reitingai staigiai smuko, nebepasiekė net 3 milijonų žiūrovų, turint galvoje, kad debiutinis sezonas vidurkis buvo 4.9 milijonų. Regis ir „Grynakraujų“ reitingai neblizga ir vos alsuoja, tačiau kanalas lapkričio 11 dieną visgi paskelbė, kad kurs šio serialo pilną sezoną.

Man asmeniškai „Grynakraujai“ pakankamai įdomiai žiūrisi. Žaviai išskrosti ikrai iš „Vampyro dienoraščių“ prigijo savarankiškiems žiūrėjimais. Aišku, veiksmas vyksta mistiškame Naujajame Orleane, labai jau vampyriškame mieste, jeigu prisiminsime, kad „Interviu su vampyru“ (1994) veiksmas taip pat vyko šiame prancūzų ir anglų kolonistų mieste. Nauji personažai, naujos istorijos ir tie patys Grynakraujai su naujais siekiais ir tikslais, kurie, tiesą sakant, bene vieninteliai atrodo šiek tiek paaugliškai naivūs, turint galvoje, kad vampyrams jau ne vienas tūkstantis metų ir jie šį tą turėjo sužinoti apie gyvenimą ir valdžią. Naivumo būta ir loginėje jausmų sąrangoje – veikėjai pernelyg paaugliškai greitai susipažįsta ir išsiskiria, per minutę užtenka ant pečių uždėti antklodę, kad tarp jų įsipliekstų romantiniai ryšiai, o jau garso takelis toks prasaldintas, kad kartais noris užčiaupti tą saldžiabalsį dainorėlį. Šiais aspektais „Tikras kraujas“ vis dar lieka įdomesnis, atsisakęs manieringumo. Nepaisant tų klišių klišelių „Grynakraujai“, manding, labai sudomino, juos įdomu žiūrėti, veiksmas seka veiksmą, su smulkiomis režisūrinėmis klaidelėmis. Simpatiški aktoriai aria nuo ryto iki vakaro, kad tik mums pateiktų kiekvieną savaitę po seriją. 

 

Serialo pagrindiniai veikėjai - vyrukų valdžios aistros.

 

Pagrindiniai veikėjai.

 

"Grynakraujai" aktoriai.

 

Draugystė po filmavimo.

 

Kadras iš serialo.

 

Kadras iš serialo.

Kol kas nedrįstu pasakyti, kad „Grynakraujai“ yra geresnis serialas už „Vampyro dienoraščius“, tačiau jis beveik lygiavertis, juolab, kad dienoraščių penktasis sezonas serialą kelia naujam renesansui ir vėl žaviai kausto dėmesį atsisakęs tai, kas būtent ir buvo šuniui penkta koja. Televizijos istorijoje jau ne kartą būta, kada vienas populiarus serialas pagimdo kitą serialą, prisiminkime „Heraklį: legendines keliones“ (1994-2000), iš kurio labai sėkmingai gimė „Ksena: karingoji princesė“ (1995-2001) arba iš „Kerėtojos“ – „Mano svajonė Džinė“, „Simpsonai“ – „Futurama“ ir t.t.

Ką gi, žiūrėsiu, kaip toliau klostysis pirmasis „Grynakraujų“ sezonas, kol kas jis neatrodo, kad būtų prisvilęs.

Jūsų Maištinga Siela

Mano renesanso pradžia

Sveiki,

Esu iš prigimties nugalėtojas. Esu bebaimis ir tas bebaimiškumas abipusis. Nebijau viską sudaužyti ir viską sugriauti arba nebijau atsikelti su nauja diena ir kažką sukurti, užauginti ir tuo mėgautis, mėgautis ramybės ir stabilumo era. Sunkumai užgrūdina ir paverčia mane kažkuo nauju. Jaučiu, kad esu puikiame bėgimo takelyje, šįkart boulingo ir takelis, ir kamuolio sunkis, ir rakursas yra toks, kurio ieškojau. Taip, tai kažkas toooooookio, kad galiu drąsiai pavadinti tai savo renesansu! It‘s me time, b**ch!

Jūsų Maištinga Siela

Raktas į būties tebuklą

Sveiki,

Puikus metas išgyventi aukštąsias akimirkas. Būtent tragiško likimo poetas Vytautas Mačernis atsako labai paprastai į kliausimą – kas yra gyvenimas? AUKŠTOSIOS AMIKIMIRKOS! Žinoma, belieka kelti mums, gavusiems staiga atsakymą, naują klausimą, ką tas atsakymas reiškia, ką reiškia aukštosios akimirkos? Aukšta nata gerklėje, kažkoks virpėjimas? Šiandien patyriau vieną aukštą natą. Ėjau namo pro parką ir pamačiau lapkričio medžius, bet pagalvojau, kad pamačiau ne medžius, bet lapus, kurių jau nebėra. Išties vaizdinyje medžiai seniai buvo nukritę ir kažkur sušluoti, o vietoj jų kabojo metafiziniai lapai it kokie sietynai, nutaškyti oranžinės žvakių vaško ochros. Medžiai iškeliavo su rudeniu, o lapai pasiliko. Argi tai ne aukšta akimirka? Pamatyti ir nusišypsoti kitai būties pusei, kitam smegenų pusrutuliui, kitam suvokimo lygmeniui, dimensijai, jeigu jau norite šitaip.

Aukšta akimirka gali būti žvilgsnis, noras, katė perbėgusi per sankryžą arba netgi sapnas, kuris kasmet susapnuojamas vis toks pat ir kaskart vis kitoks. Argi tai įmanoma? Aukštoji akimirka, kuri šliejasi prie meilės viskam, kas yra ir ko nėra. Pagalvojau, ar tai nereiškia, kad to nėra, ko iš tikrųjų metafiziškai nėra? Yra! Virš galvos! Matricos riešutuose. Nenumaldomai tai traukia į vieną ložę su Dievu varžybų šunų lenktynėse. Kuris iš mudviejų spės pagalvoti apie tai, kas dar šioje Visatoje, už jos ir po ja dar niekada nebuvo pagalvota. Ar prieš mano mintis jau galvojo Dievas? Šis įsivaizdavimas veda į aukštąsias akimirkas, tai mano raktas į tai, kad kiekviena akimirka yra stebuklas. Turiu galvoje ne tik kiekvieną banalų pasakymą apie gyvenimo prasmę ir jo stebuklą, bet apie gyvą išjautimą ir išgyvenimą, juk stebuklo nenusakysi žodžiais, jį gali tik patirti. Patirti aukštąsias akimirkas, reiškia, gyventi iš tikrųjų.

Jūsų Maištinga Siela

FIlmas: "Viskas ore!" / "Up in the Air"

Sveiki, kino mėgėjai,

Kanadiečių režisierius Jason Reitmen jau turi tikrai neprastą vardą kino industrijos pasaulyje, jo labiausiai pripažinti pilnametražiai darbai neaplenkė ir Lietuvos kino mėgėjų – „Džuno“, „Ačiū, kad rūkote“, „Jauna pilnametė“ ir kt. Jo filmas „Viskas ore!“ (Up in the Air) (2009) taip pat buvo pastebėtas kino kritikų ir žiūrovų. Režisierius ir toliau, kaip ir „Džunoje“ naudoja lyrišką ir beveik liūdną humorą, čia jaučiasi izoliuoto ir atskirto žmogaus jausena, nors jis ir daug keliaujantis. Filmas klausia, kur yra žmogaus namai, jei jis nuolatos keliauja? Ar įmanoma pabėgti nuo manų ir tuo labiau slėpti faktą nuo savęs, kad jų ilgiesi?

Filmas „Viskas ore“ vykęs įvairiomis prasmėmis. Viena iš jų, kad režisierius puikiai pasirinko erdvę – oro uostus ir lėktuvus, erdvę, kur, rodos, paprastas žmogus niekada nesijaus patogiai ir niekada nesijaus kaip namie. Puikiai išnaudodamas oro uostus, jis kuria kontrastingo ir gan ciniško žmogaus portretą, kurio vaidmenį patiki žaviajam George Clooney ir šitas gražuolio ciniko vaidmuo labai tinka! Jam į kompaniją ateina savotiška sielos draugė aktorė Verga Farmiga, kuri sukuria tikrai sodrų ir spalvingą charakterį. Iki tol šios aktorės tokios įdomios bent jau man neteko matyti. Aišku, filme pasirodo ir per penkerius metus iškilusi žvaigždutė Anna Kendrick, kuriai kruopščios ir reiklios studenčiokės Natali vaidmuo irgi buvo gerai sustyguotas. Apskritai manau, kad ši juosta yra geresnė už „Jauną pilnametę“ ir galgi net patį „Džuno“.

Nebanalus siužetas, saikingas humoras, subtilus ir tylus graudulys, bet tik toks „vyriškas“, be ašarų, tik su melancholiškais pamastymais, kai atsidarai namų duris, kuriuose nebuvai porą mėnesių ir nieko juose nerandi, tada užduoti tą tylų klausimą, o ar aš noriu ką nors juose rasti? Tai filmas apie sąmoningai žmogaus pasirinktą vienatvę, pasineriant į darbą, kuris tampa ir gyvenimo būdu, ir charakteriu. Rekomenduoju šią puikią juostą ne tik kinomanas, gurmanams, ji sukalta tokiu lengvu kalbėjimu, kad tampa labai lengvai prieinama ir suprantama masiniam kino vartotojui, todėl tie, kurie bijo, jog filmas pernelyg rimtas ir gali susukti smegenis, tai galiu atsakyti, kad be reikalo būkštaujat. Dar nematėte „Viskas ore“? Tai ko gi jūs laukiate?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geismas, įspėjimas" / "Lust, Coution" / "Se, Jie"

Sveiki, kino gerbėjai,

Filmą „Geismas, įspėjimas“ (Lust, Caution) (2007) be jokios abejonės galiu vadinti iš tų netikėtų Azijos kino atradimų. Pažiūrėjau šią ilgą dramą ir net aiktelėjau, kaip viskas greitai prabėgo. Aiktelėjau dar kartą, kaip pamačiau, jog šį filmą režisavo garsus režisierius, kilęs iš Taivano, Ang Lee, kuris vakariečiams labiau žinomas kaip „Pi gyvenimo“ bei „Kuproto kalno“ režisierius. „Geismas, įspėjimas“, kaip ir galite tikėtis, kaip ir visi šio režisieriaus darbai išsiskirs savo kitoniškumu, pats režisierius neturi nuosavo braižo ir kiekvienas jo darbas yra labai kitoks. Šis filmas taip pat.

Filme filmuojasi Azijos aktoriai, jis filmuotas mandarinų kalbos įvairiausiais dialektais, apie kuriuos, tiesą sakant, nelabai ką išmanau. Šiame filme vakarietiško kino manieros tik tiek, kiek juda kamera, dėliojasi istorijos eiga, tačiau kultūra, sunkus istorinis Kinijos laikotarpis, Japonų okupacija, pasipriešinimas, badas, visa tai filme užfiksuota, tačiau tai išlieka ne svarbiausiu dalyku filme, bet pasiaukojimas vardan tėvynės ir socialistinės Kinijos užgimimo pamatas. Senovės tradicijos gausiai griauna vakariečių kultūra, tačiau didžiausias priešas karas su Japonija. Tokioje sudėtingoje terpėje atsiranda būrelis patriotų studentų, kurie stengiasi sugriauti besikuriančios valdžios organus, kad duotų paspirties šalies evoliucijai. Idėjos, aistros, apsimetimai – tai šio filmo žavūs dalykai, kurie gausiai atmiešti brutaliomis, kartais neįtikėtinai atviromis „kamasutrinėmis“ sekso scenomis. Didelis atradimas buvo gražuolė aktorė Wei Tang! Jau iš „Meilės laukimo“, "Tiesiog kartu" atpažįstamas aktorius Tony Leung Chiu Wai, buvo tvirtas, įtikinamas beveik kaip koks fanatiškasis Hitleris.

Puikios valandos, kurių net nesitikėjau praleisiąs, leido pasimėgauti pilnai užpildytu kinu. Be jokios abejonės rekomenduoju kino gurmanams, kurie iš kino nori ne tik įdomios istorijos, bet ir savito dvasingo kolorito, tai rūšinis geras vynas, kuris turėtų tikti išskirtiniam vakarui, kada iš kino norisi daugiau nei paprastai. Iš pradžių gali filmas pasirodyti pernelyg „kiniškas“, tačiau vėliau karo kontekste besikeičiantys žmonės pateikia stiprų įspūdį, kad tesame tik aplinkybių žmonės.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pagrobti ir perduoti" / "Rendition"

Sveiki, kino mėgėjai,

Štai jums dar vienas provokuojantis filmas apie amerikiečių „apsirikimus“ dėl karo reikalų „vardan geresnio gėrio“ pavadinimu „Pagrobti ir perduoti“ (Rendition) (2007). Nors juosta nesulaukė gerų įvertinimų, kokių gavo šiemet per „Oskarus“ juosta „Taikinys numeris 1“, kurio taip ir neįstengiau pabaigti žiūrėti iki galo... „Pagrobti ir perduoti“, aišku, yra mažiau pretenzinga juosta, tačiau kaip visada kelianti vieną ir tą patį vaizdinį, kad JAV slaptieji vyriausybės organai nuolat daro laidas su žmonių likimais, nesiskaitydami su sąžine. Filmas priminė ir kitus matytus filmus, įskaitant ir dokumentines juostas, kuriose būtent šie organai yra aštriai kritikuojami...

Filme „Pagrobti ir perduoti“ pasirodo ryškios JAV Holivudo žvaigždės – Jake Gyllenhaal, kuris jau yra pelnęs ne vienos merginos ar moters simpatijas, puikioji Reese Witherspoon, kuri savo būvimu tikrai nesubanalino filmo, nors per savo karjerą aktorė yra sukūrusi nemažai ir „šiaip sau“ vaidmenų. Na, ir ką bekalbėti apie legendinę Meryl Streep, kurios amplua man šiek tiek panašėjo į velnioniškai kietą moterytę iš filmo „Ir velnias dėvi Pradą“. Holivudo aktoriai visai gerai sukasi šioje juostoje, pastarojoje nemažai kankinimo scenų, neteisybės „išpjovų“, kurios nesunkiai sumanipuliuoja žiūrovo moralės kodeksais ir teisingo pasaulio apkartimo jausenomis, todėl filmas gali pasirodyti aštrokas, bet čia iškart turiu sutikti, kad filmas nėra kažkuo itin išskirtinis. Taip, siužetas vidutiniškai išvystytas, kebli situacija, nemažai dramos, kurios galėjome pamatyti ir filme su Angelina Jolie dramoje „Nepaklusni širdis“, tačiau filmas nebetenka savo išskirtinumo. Forma, pateikimas, emocijos viskas jau kažkur daugiau ar mažiau matyta, regėta, todėl, jeigu esate matę daugiau tokio tipažo juostų, garantuojate prarasti nemažą dalį nuostabos ir pasimėgavimo.

„Pagrobti ir perduoti“ laikyčiau neprastu filmu, galgi net tokiu vidutinišku, kuris labiau patiks ne kinomanas, bet tiems, kurie kiną žiūri vardan pramogos su intrigos pabarstukais.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:6.8

Jūsų Maištinga Siela