Filmas: "Ji" / "Her"

Sveiki,

Šiandien po pertraukos pagaliau noriu pristatyti ir pakomentuoti kino juostą „Ji“ (angl. Her) (2013), kurią taip seniai troškau pamatyti, kai tik sužinojau apie šio filmo kūrimą. Viena priežastis, žinoma, buvo „Gladiatoriaus“ aktorius Joaquin Phoenix, kurio, tiesą sakant, buvau nežmoniškai pasiilgęs ir nusiminęs, jog buvo nusprendęs nutraukti aktoriaus karjerą, ir Scarlett Johansson, kuri šiame filme, deja, taip fiziškai niekada ir nepasirodė. Kai pasirodė labai puikūs kritikų atsiliepimai, nebeliko nieko kito, kaip tik kantriai sukąsti dantukus ir laukti, kada pasitaikys puiki proga pamatyti šią juostą.

Ir pasitaikė. Tiesą sakant, filmą sužiūrėjau tik per du vakarus. Ne dėl to, kad būtų nuobodus, bet tiesiog, tikriausiai buvau pavargęs nuo kino žiūrėjimo ir dabar pažiūrėti visą juostą nė neužsimerkus yra gana sudėtinga. Kad ir kaip ten būtų, filmas visgi man pasirodė vykęs, nors didesnių sentimentų visgi nesukėlė. Įdomūs fantastiniai motyvai, technologijos poveikis žmogui, vienatvės užpildymo paieškos ir santykių realizacijos aspektai išties labai puikiai absorbuoti. Didžiausias šio filmo pliusas įdomybių sferoje tikriausiai būtų ypatingai iškalbingas filmo scenarijus, kuris leidžia susimąstyti apie tai, link ko mes einame – galimybė vis daugiau pasirinkti, netgi santykių sferoje, žmogaus ir kompiuterinės programos „meilė“? Argi tai įmanoma? Filme – taip, realiame gyvenime, manau, tai atrodytų kiek kitaip ir pats personažas atrodytų kur kas labiau „nučiuožęs“, bet yra kaip ir yra ir filmas iškelia pagaliau visai įdomias problemas, kurių, manau, realiame gyvenime vis daugės ir daugės.

Puikus J. Phoenix darbas, patiko ir Amy Adams pasirodymas filme ir, žinoma, seksualusis Scarlett Johansson balsas. Filmas gan liūdnos tonacijos, bet su perspektyvomis, daug melancholijos, savęs ir pasaulio, prasmės paieškų, išsiskyrimo skausmo ir susitaikymo galimybių. Man šios tonacijos labai patiko, nes jos man labai gerai suprantamos ir apskritai galiu pasakyti, kad tai vykęs filmas, kuris daugiau ar mažiau patiks kino gurmanams. Nepasakyčiau, kad esu labai sužavėtas, priblokštas, kaip daugelis komentatorių jau mėgsta įvardyti šią juostą, bet nepasigailėjau pažiūrėjęs. Buvo kur pasimėgauti scenomis, novatoriškomis idėjomis. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Už kalvų" / "Dupa dealuri" / "Beyond the Hills"

Sveiki,

Šiandien noriu pasidalyti atradimu – tai naujausias rumunų režisieriaus Cristian Mungiu darbas „Už kalvų“ (rumn. Dupa dealuri) (2012). Na, šis režisierius puikiai lietuviams žinomas kaip puikaus ir netikėto 2007 metais įvykusio hito „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“ kūrėjas, kuris buvo rodomas net didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose ir labai patiko ne tik man, bet ir kino gurmanams. Naujausias šio režisieriaus darbas taip pat neliko nepastebėtas, jį kuo puikiausiai įvertino tarptautiniame Kanų kino festivalyje, ten šis filmas gavo geriausio scenarijaus ir geriausių dviejų pagrindinių aktorių titulą.

Filmas išties jei neįspūdingas, tai labai geras. Tai stulbinamas pasakojimas apie stačiatikių izoliuotą bendruomenę, kurioje atsiduria dvi draugės, išėjusios iš vaikų namų. Atsidūrusios šioje bendruomenėje, jos pažįsta „rūstųjį dievą“, o tiksliau tai, kaip jį pateikia religiniai fanatikai. Pasaulietė mergina, kuri atvyko pasiimti savo geriausios jaunystės draugės, staiga suvokia, kad ji jai nebepriklauso, ji jau pasirinko Dievui, „už jo ištekėjo“, tapdama religingos bendruomenės dalimi, todėl jai tenka atsikovoti draugę, konkuruojant dėl meilės su pačiu Dievu. Tai itin jautrus, konfliktiškas filmas, distiliuojantis begalę subtilių temų susijusių su žmogiškumu ir dieviškumu, su pasaulietiškumu ir atsidavimu savo regulai – tiesos ir teisingumo paieškos tampa ypač skaudžios, kadangi jos neturi ryškių ribų, iki blogio ir gėrio tik labai mažas žingsnis. Puikiai ištransliuota energetika, pasaulėžiūra, šaltis ir tikinti Rumunija, personažų slopinamos aistros, įtikinami dialogai ir siužeto vingiai, galų galiausiai puikus aktorių darbas – tai nepaprastai leido mėgautis ilgu, labai ilgu filmu.

Einant filmui link pabaigos, pasijuto šioks toks užtęsimas, norėjosi kažkokių judresnių posūkių siužeto vingiuose, bet bendras vaizdas buvo labai stiprus, tiesiog gyvenau su tomis vienuolėmis, mačiau, kaip jos žiūri į pasaulį ir kaip į pasaulį žiūri besiblaškančioji Alina. Tai nevienpusis, dideles problemas iškeliantis filmas, kuris kelia ne tik religines ir pasaulietines sąsajų problemas, bet apskritai egzistencinius klausimus, kurie ilgam pasilieka po seanso. Džiaugiuosi, kad filmą galėjome išvysti ne tik „Scanoramos“ festivalio programoje, bet per LRT televiziją rubrikoje „Elito kinas“. Šiuo metu filmą „piratiškai“ galima pasižiūrėti beveik kiekviename online filmų svetainėje – nepraleiskite progos pažiūrėti pustrečios valandos trunkantį epą, kuris nors kiek mąstantį žmogų turėtų nepalikti abejingo. Man ši juosta tapo viena stipriausių kol kas regėtų šiais metais.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apie dievus ir žmones" / "Des hommes et des dieux"

Sveiki,

Neseniai teko pamatyti kino juostą „Apie dievus ir žmones“ (prnc. Des hommes et des dieux) (2010), kuris buvo rodomas „Kino pavasaryje“. Tai pasakojimas apie vienuolių kolektyvą Maroke, kada aršūs islamistų fundamentalistai žiauriai nužudė 8 krikščionių vienuolius. Tai ilgas filmas apie juos ir jų susidorojimą.

Na, tikėjaus mažų mažiausiai jei ne šokiruojančio, tai labai gero filmo, tą man suokalbiškai liudijo puikūs žiūrovų ir kino kritikų vertinimai, o ir „Kino pavasario“ vardas buvo garantas, kad filmas nenuvils. Deja. Filmas visiškai nesugebėjo manęs sudominti. Nors jis puikiai atgamino anų metų, kai vienuoliai dar buvo gyvi, buitišką aplinką, sudėtingas socialines sąlygas, jų beribį pamaldumą, gerumą ir vienuoliškas jausenas, tačiau scenos pasirodė nežmoniškai užtęstos, 15 minučių žiūrėti, kaip darbuojasi vienuoliai, kaip pilsto medų, kaip susikibę rankomis traukia aleliuja – sorry, tikrai nebuvo įdomu. Geras aktorių darbas, tačiau pati istorija tokia klampi guma, kad sunku ją kramtyti. Aišku, režisieriui pavyko užfiksuoti žmogaus pasirinkimą mirti vardan kilnesnio tikslo, tačiau paprastam pasauliečiui tai gali pasirodyti makabriškas gestas – kurie čia kvailesni, ar terorizuojantys fanatikai ar vienuoliai savižudžiai? Gaila, kad gėris kartais šitaip smarkiai užtemdo akis, kad net dabar galvoju, kad mirti už idėją, na, šiek tiek neprotinga, tačiau vienuoliai, jeigu žiūrėsite šią juostą, jums tai parodys kur kas geriau.

Filmas varginantis, bent jau man. Pamaldumas, apmąstymai, kažkoks vienuoliškas beprasmis lūkuriavimas turėjo išspausti nežmonišką įtampą, belaukiant įsiveržiant laukinių islamistų, tačiau to nepajutau nė gramo, o galgi nebuvau toje būsenoje, kad užčiupčiau tai, ko tikėjausi iš juostos ir tai ką ji iš tikrųjų perteikė. Kaip vienas lietuvių kino kritikais prasitarė, tai ta juosta patiks tik labai mažam ratui žiūrovų, netgi tiems, kurie mėgsta prancūzišką kiną. Deja, bet nuvylė. Įtariu, kad gautas žiūrovų simpatijos prizas per Kanų kino festivalį buvo labiau inicijuotas tikrosios tragedijos nei pačiu kūrioniu.

P.S. Filmą lietuviškais subtitrais galite rasti tik torrentai.lt portale.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mėlynas dangus" / "Blue Sky"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „Mėlynas dangus“ (angl. Blue Sky) (1994). Iš tikrųjų esu užsikrėtęs Jessica Lange ir nutariau pažiūrėti geriausius jos darbus. Taigi „Mėlynas dangus“ buvo vienas iš pirmųjų taikinių jos filmų epopėjoje. Šis filmas sukurtas iš tikrųjų 1991 metais, tačiau dėl kompanijos bankroto filmas pragulėjo kelerius metus lentynoje ir pasirodė 1994 metų antroje pusėje ir buvo gan vidutiniškai priimtas kino kritikų, tačiau tai nesustabdė Jessicai Lange už šį vaidmenį gauti beveik visus svarbiausius kino aktorės apdovanojimus – Auksinį Gaublį, Ekrano Gildijos, Čikagos, Los Angeles ir Oskaro apdovanojimus.

Filmas pasakoja apie 1960 metų „idealios“ šeimos lizdelį – karininkas turi infantilią žmoną, kuri nėra rūpestinga motina, veikiau ji vaikiška, seksuali viliokė, kuri vis dar trokšta būti garsi Holivudo žvaigždė. Atsikėlus gyventi į naują vietą, majoras iškviečiamas į darbą toli nuo namų, o apie seksualią mamytę ima rėžti sparną įtakingas vedęs karininkas. Netrukus blondinei tenka aiškintis tiek miestelio motinoms, tiek savo vyrui ir dukroms, kol galiausiai ne tik, kad viskas nesusitvarko, bet meilužio dėka vyras uždaromas į beprotnamį ir poniutei tenka per vieną naktį atsisakyti visų svajonių apie Holivudą ir pagaliau suaugti bei tapti atsakinga motina-žmona.

Šis vaidmuo labai tiko Jesicai Lange, nes tai ryškus charakterio virsmas ir jis jaučiamas per visą filmą, bet, mano nuomone, tai tikriausiai ir yra viso filmo „gėris“, nes pati istorija pasirodė gan nuobodoka, galgi net banali. Žiūrėjosi vietomis nuobodžiai, o ir prisiminiau, kad vaikystėje teko per TV regėti šią juostą. Aišku, tai nėra prastas filmas, bet lyginant su tuo, kokius filmus mes dabar turime, šis istorinių filmų kontekste lieka tik pilkokas akmenėlis upės dugne. Filmą verta žiūrėti nebent tik dėl Jessicos Lange, kuri pademonstravo įdomų charakterį, tačiau manęs nesužavėjo taip, kaip iš tikrųjų tikėjausi.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Paprastas pasirinkimo žaidimas

Sveiki,

Mes dvilyčiai. Tuo net neabejoju. Visame kame gyvename veikiami dviejų polių – gėrio ir blogio, šis dualistinis prakeiksmas gali būti ir dideliu laimės orientyru. Tuo irgi neabejoju.

Jeigu reiktų pasirinkti vasarą ar žiemą, aš net nedvejočiau ir tai nieko blogo, tai mane darytų laimingą. Jeigu man reiktų pasirinkti kristi ar kilti, tikriausiai pasirinkčiau skristi, jeigu reiktų pasirinkti ligą ar sveikatą, vienatvę ar bendrystę, neapykantą ar meilę, kumštį ar ištiestą delną, manau, pasirinkčiau antrinį variantą. Visa tai primena ilgą žaidimą, sprendimų pynę link Šiaurės ašigalio. Kažkas pasirinko ar bent paskatino pasirinkti Kolumbą ne tą kryptį ir šitaip atsirado mūsų sąmonėje Amerika. Nieko blogo. Sprendimai. Jų yra visokių, bet dažniausiai jie visi nebepakeičiami. Ir tai nėra blogai. Tuo irgi neabejoju.

Jūsų Maištinga Siela