Filmas: "Nusileidimas" / "The Descent"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šiandien noriu sugrįžti į siaubo kino žanrą ir pakomentuoti bei pristatyti juostą „Nusileidimas“ (angl. The Descent) (2005), kuris buvo gerai sutiktas tiek kino žiūrovų, tiek kino kritikų. Jeigu kalbant labai trumpai, galiu pasakyti, kad tai vienas geresnių siaubo filmų iš tiek prastų kūrinių, kuriuos mums siūlė siaubo kino rinka per paskutinį dešimtmetį, nors ir esama daug kritikuotinų dalykų.

„Nusileidimas“ pasižymi gana įdomiu siužetų, tik jo realizavimas filmo pradžioje labai abejotinas ir dvelkia štampais, abejone, jog filmas bus totalus šlamštas. Manau, „nekabinanti“ pradžia yra vienas didžiausių šio filmų trūkumų, pernelyg ištęsta Saros praradimo istorija, kuri labai silpnai įtakoja įvykius, vykusius urve. Įdomiausios, žinoma, filmo vietos buvo moterų psichologija, atsidūrus nepavydėtinuose spąstuose su urvų pabaisomis, kurios man labai buvo panašios į vieną iš būtybių filme „Žiedų valdovas“, taip pat sukurta klaustrofobiška atmosfera. Įtampos tose vietose kaip ir netrūksta, daug nežinomybės, tamsos, kas filmą daro išties baugiu, tačiau filmo pabaiga, taip kaip ir filmo pradžia, nuliūdino, kadangi priminė nenatūralų, kardinalų moterų sužvėrėjimą, keistas skerdynes, kaip kažkas juokavo Ksenos ir Laros Kroft judesių muštynes su pabaisomis, nors moterys pradžioje toli gražu nebuvo nei muštynių, nei kovos menų meistrės, juolab, kad padarai buvo kur kas pranašesni. Toks logikos nebūvimas tikrai nepapuošė šio filmo, tačiau tai buvo režisierių ir scenaristų reikalas.

Apie aktores nieko pasakyti negaliu nei blogo, nei kažko itin gero – aktorės savo žanro kanonuose, visos nematytos ir šviežios. Apskritai filmas gana vidutinis, nepaisant, kad užmojis buvo ganėtinai stiprus, tik realizacija erzinančiai vietomis menka, negyvybinga, neoriginali. Žiūrėti tikrai galima kaip vieną iš tokių vidutinių nepretenzingų juostų, tačiau neabejoju, kad ši juosta mano atmintyje labai greitai pasimirš. 

P. S. Filmas 2009 metais sulaukė tęsinio, tačiau jis buvo įvertintas nepalankiai tiek žiūrovų, tiek kritikų, todėl, jeigu nepatiko ši dalis, net nebesivarginkite ieškoti tęsinio. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Senas geras posakis: "Kad tik nebūtų karo"

Sveiki,

Išaušo tokia keista diena, kada bijai įsijungti bet kokį informacinį portalą, nes baiminiesi, kad gali būti paskelbtas karas, į kurį gali įsitraukti visos šalys. Krymo klausimas, Rusijos ir ES ginklavimasis, rusų kariuomenės pratybos Kaliningrade kelia baisius pamąstymus: o kas, o jeigu, juk jau būta... Bet kokiu atveju derėtų susirūpinti, nes niekas nenori karo, išskyrus tik tuos, kuriems karas yra naudingas ir kiti nerūpi. Toks ginklavimasis, manau, labai pavojingas ir jis turėtų būti sustabdytas, tačiau kaip, jei tenka gintis ir ginti?

Kaip? Kaip? Kaip?

Žinoma, taikiomis derybomis, bet jeigu agresorius nenori jokių derybų?

Kaip? Nežinau. Šiandien pagalvojau, kad kažkur visatoje jau yra gimusi kometa, kuri lėtai keliauja link mūsų tik su vienu tikslu. Kažkur labai toli, o gal ir nelabai, nes niekada nežinai. Ir vis tiek, ir vis tiek mes tai žinodami taip baisiai elgiamės vieni su kitais.

Jūsų Siela

Filmas: "Dalaso klubas" / "Dallas Buyers Club"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino juostą „Dalaso klubas“ (angl. Dallas Buyers Club) (2013), kuris pagarsėjo kaip puikiai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų, pastarieji ypač negailėjo liaupsių antro plano aktoriui Jared Leto ir pirmo plano vaidmens kūrėjui Matthew McConaughey – abu šie vyrukai, atlikę itin spalvingus vaidmenis šiemet pelnė daugybę prestižinių variantų, tarp jų ir „Oskaro“ statulėlę.

Net įsižiojau, kai pamačiau, jog šį filmą režisavo Jean-Marc Vallee – neprognozuojamas režisierius, kuriam pagaliau pavyko nusigauti iki „Oskaro“. Mačiau jo visus nuostabiausius filmus, kuriuos pamėgo „Kino pavasario“ festivalio repertuaras: „Jaunoji Viktorija“, „C.R.A.Z.Y“ ir man labiausiai patikęs, sakyčiau, šedevras – „Cafe de Flore“.

 

Matthew McConaughey yra išties puikus aktorius, tą įsitikinau iš paskutiniųjų dviejų metų, kada vis pasitaikydavo vienas kitas filmas su juo – „Laiškanešys“, „Mudas“ ir kt. Tai vienas iš tų aktorių, kurie nėra vaikščiojantys modeliai, spinduliuojantys seksualumą, tačiau turintys nepaprastai platų ir įdomų aktorinį amplua diapozoną. Jis šįkart suvaidino AIDS sergantį kaubojų, kuris į Ameriką nelegaliai atvežė ir ėmė platinti vaistus nuo šios baisios ligos.

Liga suartina jo personažą su homoseksualų kultūros atstovais ir prasideda nauja kova už būvį. Visą filmą suintensyvina dar ir tai, jog tai biografinė drama ir daugiau ar mažiau visi įvykiai yra realaus gyvenimo. Aišku, stebina laikotarpis, LGBT drąsa rodytis viešosiose erdvėse, įdomi devinto dešimtmečio atkurta atmosfera, grimas, kostiumai ir atradimas – Jared Leto, kuris suvaidino AIDS sergantį transeksualą, ypatingai baugino abiejų aktorių fiziniai duomenys – liesi ir išdžiūvę, šiam vaidmeniui netekę labai daug svorio, o tai leido dar labiau patikėti jų personažais.

Šiaip filmo medžiaga daugiau ar mažiau įdomi kaip istorinis klodas ir kaip asmenybės kulto įprasminimas kine, o tokių mes turime ne vieną ir ne tris. Apskritai LGBT (t. y. Gėjų, Lesbiečių ir t. t.) tematika sukurti filmai ne pirmą kartą patenka po didinamuoju stiklu – „Milkas“ (2008), kurio niekaip anuomet negalėjau pažiūrėti, nes pasirodė mirtinai nuobodus, „Kuprotas kalnas“ (2005) taip pat buvo nuskandavęs plačiai per pasaulį, „Transamerika“ ir kt. Aišku tokie filmai daugiau kuriami nepriklausomo kino užkambariuose, tačiau tarp jų atsiranda ne ką prastesnių juostų už „Dalaso klubą“. 

Nepasakyčiau, kad šis filmas šedevras, tačiau tikrai vienas geresnių „Oskarų“ terpėje, įdomesnis nei prieš tai matytas W. Allen‘o „Džesmina“. Tas, kas nemėgsta gėjų, transeksualų ir t. t., patarčiau, priešingai nei kiti, kaip tik pažiūrėti. Netuščias filmas su puikiu siužetu ir aktoriais.

P. S. Nors filmas nepasieks populiariųjų kino ekranų, bet jį galėsite išvysti šiemet, visai greit startuosiančiame „Kino festivalyje“. Apie filmą pastarųjų puslapyje ČIA.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džesmina" / "Blue Jasmine"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino juostą, apie kurią tik išgirdęs jau troškau pamatyti – tai naujausias Woody Allen darbas „Džesmina“ (kitur verčiama „Mėlynasis Jazminas“) (angl. Blue Jasmine) (2013). Puikiai įvertintas tiek kino kritikų, tiek tarptautiniame Kanų kino festivalyje, o ir visai neseniai Cate Blanchett gavo Oskarą ir dar daugybę apdovanojimų.

Esu matęs ne vieną ir ne penkis Woody Allen‘o filmus ir galiu pasakyti, kad režisierius išsiskiria savotišku braižu, netikėtais siužeto vingiais, stipriais, kitoniškais, įdomiais, subtiliais charakterio pateikimais. Ne vienas garsus aktorius yra gavęs Oskarą, vaidindamas jo filmuose, todėl iš jo darbų tikiuosi rafinuoto intelektualumo, netgi skanaus snobizmo.

„Džesmina“, nors ir smarkiai išgirta juosta, manding, pasirodė ypač kitoniškas Allen‘o darbas. Po penkiolikos minučių susizgribau, kad žiūriu visai ne Allen‘o juostą, o kažkieno kitą darbo, kadangi jame beveik nebuvo nieko „Aliniško“ – nei magiško realizmo, meilės trikampių, ginklo šūvių, intelektualių dialogų apie operą, miesto grožį, netikėtų ir išbaigtų siužetinių vingių – nebuvo nieko, kas įprasta Allen‘ui. Gal tai ir gerai, nes tai lyg ir žymėtų kitokį režisieriaus posūkį kūryboje. 

Apskritai galiu pasakyti, kad tai nėra geriausias Allen‘o filmas, bet, vėlgi, tai yra skonio reikalas, tačiau pasigedau įdomesnio siužeto, kažkokių netikėtų koreliavimų ir išsiskyrimų, pasirodė pasakojimas pernelyg vientisas, nors ir stengtasi maišyti nuskurdusios milijonierės gyvenimo etapus kontrastingai maišyti. Filmas nėra tuščias, tačiau toks jausmas, pažįstant Allen‘ą, jog nuolatos kažko stinga, lyg kažkas tuojau įvyks netikėto, bet nieko neįvyksta. Iš tikrųjų filmas laikosi tik ant vieno labai stipraus plauko – Cate Blanchett, kuri sukūrė stulbinamai sudėtingą personažą – savanoriškos naivuolės, išlepusios turtuolės vaidmenį, kuri praradusi mėgavimąsi gyvenimu, praranda ir sveiką protą. Dar kur kas įdomesnis antraplanis psichologinis personažo pasaulis – moteris, kuri didžiąją gyvenimo dalį nieko neveikė ir dėl to lyg ir graužiasi, vadinasi, ji supranta savo naivumą, bet neleidžia sau būti kitokiai nei yra iš tikrųjų... Išties apie šį personažą būtų galima parašyti itin įdomią knygą, bet tai lik tik žiūrovų pasamprotavimui po seanso. 

Šiaip filmas sveikintinas, tačiau ne toks įspūdingas, kokio tikėjausi. Šiaip ar taip, galite ir nesutikti, bet Woody Allen turi savo kraityje ir geresnių darbų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela