Filmas: "Yves Saint Laurent" / "Yves Saint Laurent"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti prancūzų režisieriaus Jalil Lespert režisuotą biografinę dramą „Yves Saint Laurent“ (pranc. Yves Saint Laurent) (2014) apie vieną garsiausių aukštosios mados kūrėjų Yves Saint Laurent, apie kurį, tiesą sakant, mažai ką buvau girdėjęs, nes aukštoji mada manęs nė kiek nedomina ir nejaudina, tačiau labai mėgstu biografines istorijas, todėl negalėjau praleisti progos pažiūrėti šios juostos.

Įdomu tai, kad prieš kelerius metus pasirodė dokumentinė juosta „Saint Laurent. Beprotiška meilė“, kurią rodė viena iš lietuviškų TV kanalų. Jame pasakojama mados kūrėjo gyvenimo draugo istorija apie Y. S. Laurent‘ą. Įdomu ir tai, kad 2014 tais pačiais metai Kanuose pristatyta dar viena šio madų ikonos biografinė drama, tik jo pavadinimas „Saint Laurent“. Ana versija truputį ilgesnė, jame vaidina šiuo metu patys garsiausi pasaulio mastu prancūzų aktoriai, o filmą režisavo Bertrand Bonello. Iš matyto anonso, galiu pasakyti, kad filmai jei nėra identiški, tai be galo vienas į kitą panašūs. Kam reikėjo tuo pat metu dviejų biografinių versijų – man iki šiol nežinoma, tačiau man teko pamatyti būtent J. Lespert versiją, kuri buvo rodoma kino teatre „Pasaka“ ir yra publikuota lietuviškai torrent.lt 

Galiu pasakyti, kad ilgai kažkaip vengiau šio filmo ir pažiūrėjau iš to įniršio, kai norisi atmesti kino juostas iš sąrašų. Kaip visada tarp tokių filmų atrandi perliukų. Šis filmas mane be galo nustebino gerąja to žodžio prasme. Įdomiai atskleista per nusidriekusios mados XX a. dešimtmečius žmogaus kūrėjo-menininko istorija su meilės ir praradimo šleifu. Aišku, kaip visada, ten, kur kūrėjo biografinė istorija, ten būtinai bus daug skandalų, aistros, pykčio, priešpriešų, homoseksualumo, ašarų ir triumfo. Regis, tokių gyvenimo istorijų kine turime labai daug. Kuo šis filmas įdomus? Aišku, dėl savo prancūziškos dvasios, dėl nostalgijos praeičiai ir, žinoma, dėl gerų aktorių. Nors kaip geriausias filmas prancūzų „Oskarams“ Cezariui nominuotas kita šio filmo versija, bet geriausiu aktorius pripažintas Pierre Niney, kuris atliko Y. S. Laurent vaidmenį šiame filme. Mane asmeniškai labai sužavėjo ir Charlotte Le Bon, atlikusi Viktorijos vaidmenį, ji buvo nominuota Cezariui kaip geriausia antro plano aktorė, tačiau apdovanojimą pelnė amerikiečių aktorė Kristen Stewart iš „Zils Marijos debesys“.

Šiaip rekomenduoju kinomanams, biografinių dramų mėgėjams ir, žinoma, prancūziško kino gerbėjams. Filmą drąsiai galite žiūrėti, nors ir nesimpatizuojate aukštajai madai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb:6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuostabi dabartis" / "The Spectacular Now"

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Nuostabi dabartis“ (angl. The Spectacular Now) (2013) tikriausiai nebuvo tas filmas, kurio labai laukiau, ar kaip nors planavau jį pažiūrėti. Tiesiog iššoko į priekį dėl savo lengvo žanro ir aktorės Shailene Woodley , kuri man paskutiniu metu labai patinka ir stengiuosi su ja pažiūrėti visus prieinamus darbus. Iš dalies ir dėl „Įniršio“ aktoriaus Miles Teller. Na, šią dramą pastebėjo kino kritikai ir mano didžiausiai nuostabai įvertino neįtikėtinai gerai, todėl teko pasimuistyti kėdėje, suvokiant, kur tas visas filmo gerumas...

Filmo pradžia – apgailėtina. Tikrai. Nemeluoju. Pasijutau taip, lyg įsijungčiau buką komediją, kurioje pasakojama „kieto“ išlepinto ir dėmesio trokštančio „bičiuko“ gyvenimo istorija, kuris įsimyli nelabai populiarią merginą ir dėl to jaučiasi ne kaip... Tiesą sakant, iš dalies filmas apie tai ir yra, o man, kaip žinia, labai nepatinka tokie pasipūtėlio susitupėjimo filmai ir dar su tais visais Holivudiniais burbulais – pašėlę vakarėliai, tėvų dėmesio stoka, degtinytė, žolytė... Ir visgi, pažiūrėjau, nors pradžia buvo tikrai ne kokia, – atmetimo reakcija, kaip sakant. Vėliau scenarijus pakrypsta aiškia problemine linija – tapatybės ir atsakomybės, asmenybės formavimo stoka. Čia įdomiau. Kažkaip imi ir „susigyveni“ su tais personažais, nors gal ir nelabai žavi jaunimo bėdos, jau nugvildentos tokio tipažo kine iki gyvnagio – čia man priminė prieš kelerius metus matytą dramą „Keitas“ (2008) ir kitų panašių filmų matęs. Žodžiu, po mokyklinė krizė smarkiai vyrukui kerta per „kiaušus“ ir šis laksto, gaudydamas gyvenimo prasmę pas savo nedorėlį tėvelį, tampo gražiąją Eimę ir visaip kitaip už kiekvieno kampo svaiginasi alkoholiu, kad jaustųsi nors per nagą juodumą geriau.

Nežinau, kas kritikams šiame filme taip patiko, tačiau filmas neblogas, visumoje ir moralas, ir jaunimo problemos, ir meilė lyg ir be romantikos, bet ir lyg su romantika... Tiesiog, sakyčiau, tai tikrai neblogas filmas jaunimui, mokyklą baiginėjantiems mokiniams, studentams, žmonėms, kurie vis prisimena, kaip sunkiai pradėjo savarankų savo gyvenimą. Jaunimui šis filmas ypač patiks. Kinomanams – pasirodys neblogas, bet dėl temos galgi ne visiems patiks. Man „suėjo“ visai gerai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb:7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Balsas iš ateities" / "The Sound of My Voice"

Sveiki, skaitytojai, 

Šįkart noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Balsas iš ateities“ (angl. The Sound of  My Voice) (2011), kurį režisavo Zal Batmanglij. Na, tai jau nebe pirmas mano matytas šio režisieriaus darbas. Prieš keletą metų teko matyti „Rytai“ (2013), todėl galiu ir plačiau nusakyti šio režisieriaus braižą ir jo mėgstamą scenarijų – paslaptingos ir slaptos sektos, kurios savo skaidrumu kelia daug abejonių integruotiems pasauliečiams.

Jeigu „Rytai“ kalbėjo labiau apie terorizmą, tai „Balsas iš ateities“ labiau mistifikuotas ir, žinoma, matomai šiek tiek mažesnio biudžeto projektas, tačiau nuo to intriga nė kiek nesumenksta. Filmas įdomus savo abejonėmis, ar tikrai Mege pasivadinusi mergina, besislapstanti rūsiuose, yra iš 2054-ųjų metų? Kaip ji čia atsidūrė? Kokią žinią ji nori pranešti pasauliui ir kodėl ji slapstosi? Žinoma, atsakymus į šiuos klausimus gausite ne iškarto, o ir į kai kuriuos klausimus visiškai nieko negausite. Šiek tiek baugina tai, kad žmonėms taip lengvai plaunamos smegenys, jiems net nereikia įrodymų, kad šie prisidėtų prie naujo tikėjimo – tik tatuiruotė ant kojos ir abstraktūs liudijimai apie ateitį? Išties tik tiek tereikia, kad tikėtume naujuoju pranašu? Porelė ryžtasi, kurdami slapta dokumentinį filmą, įrodyti, kad Megė paprasčiausia apsišaukėle. Ir žinoma, žiūrovas sąmoningai klaidinamas – na, kuris tau pranašas lieptų atvemti obuolį ir valgyti žemėtus sliekus? Panašu į tikrą fanatizmą, tačiau filmo finalas pateikia dar daugiau klausimų, nei atsakymų...

Šiaip filmas išties neblogas savo pačia idėja. Patiko, kad jis verčia mąstyti, spėlioti versijas ir abejoti ne tik personažus, bet ir patį žiūrovą. Labai vėlgi patiko aktorės Brit Marling pasirodymas, kuri dirbo ir kituose šio režisieriaus projektuose. Jos būvimas filmuose kažkoks stebuklingas, jeigu prisimenate tokius filmus kaip „Antroji žemė“, „Mano ištakos“. Nepasakyčiau, kad filmas labai sužavėjo, tačiau jis tikrai vertas akies, todėl nesigailiu pažiūrėjęs.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šiuolaikiniai žvėrys" / "Relatos Salvajes"

Sveiki, kinomanai,

Tikriausiai ištikimi kinui žmonės neturėtų praleisti argentiniečių juodosios komedijos dramos „Šiuolaikiniai žvėrys“ (ispn. Relatos Salvajes) (2014), kuris pasaulyje sulaukė nemažai dėmesio ir pripažinimo – buvo šiemet nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalies filmas ir šiaip prisikasė prie daugelio prestižinių apdovanojimų, kuriuos net sunku išvardinti. Paminėsiu, kad tai visų laikų žiūrimiausias Argentinos filmas savoje tėvynėje.

Filmas išties įspūdingas ir vertas akies. Tai 6 atskirų antologija, kurioje atsiskleidžia žmogaus žvėriškoji prigimties pusė – kerštas ir nepasitenkinimas esama situacija yra visose šešiose dalyse. Šiaip mėgstu vientisus filmus, kur įvykis seka įvykį, tačiau „Šiuolaikiniai žvėrys“ patraukia ne tik savo idėjomis, bet ir kiekvienos mažos istorijos pasakojimo sodrumu, įtaigumu ir įtampa. Aišku, jau po kelių istorijų žinome, kad kažkas mirs, kažkas tuoj pratrūks, tačiau socialinės aplinkos diktuojamos istorijos išlieka nemažiau įdomios. 

Filmas gali nepatikti tiems, kurie visgi pripratę prie lėtų ir subtilių dramų, šiame filme subtilumo beveik nėra. Tai juodas, tirštas, bet įdomus filmas. Įdomiausia tai, kad filmui pavyko sužadinti žiūrovui tas kasdienines situacijas, kuriose mes atsiduriame ir tampame beviltiški civilizacijos taisyklių sukaustyti įkaitai, pvz., istorija apie nutemtą nuo šaligatvio automobilį praktiškai sugriovė žmogaus gyvenimą. Liūdnos realybės absurdas liejasi ir netgi stilingai vietomis priartėja prie Q. Tarantino filmams būdingos bjaurasties ir smurto estetikos, prisimenant istoriją apie dviejų vyrų susisprogdinimą prie tilto...

Nepaisant savo brutalumo, retkarčiais blyksteli ir žmogiškumo atšvaitai, pvz., įsidarkiusi nuotaka vėl šoka su sutuoktiniu. Maža čia humoro, bet įtaigumas per norą sudrebinti ir sukrėsti žiūrovą, tikriausiai ir yra stipriausioji ir paveikiausioji filmo jėga. Man asmeniškai labai patiko šis filmas dėl savo ambicingumo, stilistikos ir, žinoma, ispanų bei argentiniečių aktorių – daugelis iš jų tikrai žinomi, kas bent kiek žiūri ispanišką kiną, tas atpažins. O šiaip verta dėmesio kino juosta. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Giorgio Moroder feat. Sia - "Déjà vu"

Sveiki,

Šįkart noriu pristatyti dar vieną kūrinį, kuris paskutiniu metu įsisuko į mano klausomų dainų lizdą. Tai italų dainų kūrėjas ir prodiuseris, geriausiai žinomas kaip DJ (didžėjus) ir jo vienas naujausių kūrinių „Deja vu“, kurį atlieka Sia. Na, Sios tikriausiai pristatyti jau niekam nebereikia, nes paskutiniu metu ji tiesiog užvaldė pop muzikos pasaulį ir yra tikriausiai viena klausomiausių atlikėjų internete ir pasaulyje. Na, o Georgio Moroder tikriausiai mažiau kas girdėjo. Gimęs 1940 metais ir nuo jaunystės susiejęs savo veiklą su muzika, jis perėjo nemažai muzikos stilių, yra dirbęs su Queen, Elton Jhon‘u, kūrė disko muziką, šiuo metu – šiuolaikinę elektroninę muziką. Jo indelis į muzikos industriją vertinamas visame pasaulyje.

Šįkart – „Deja vu“, kuris dėl Sios atlikimo ir G. Moroder įstringa ir įsimena ilgam. Neseniai pasirodęs vaizdo klipas jau surinko 1 milijoną peržiūros ir prognozuoju, kad daina tik populiarės. Paskutinį kartą atlikėjas albumą išleido 1985 m., ir dabar po milžiniškos pertraukos sugrįžo į muzikos pasaulį ir netrukus išleis albumą, kur jo dainas atliks tokios žvaigždės kaip Britney Spears, Kylie Minogue ir kt. „Deja vu“ yra antrasis oficialus būsimo albumo singlas. Pasižiūrėkime ir pasiklausykime:

Jūsų Maištinga Siela