Albumas: Violeta Riaubiškytė (Tarasovienė) "Su meile"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart visai pasirinkau ne tipinį albumą. Niekada nesu aptaręs viso nuodugniai lietuviško albumo, nes retai kada klausausi lietuvių atlikėjų nuodugniai, dažniau – pavienes dainas. Štai slampinėdamas prekybos centro skyriais, į krepšį įsimečiau prie išpardavimo skyriaus gulėjusią Violetos Riaubiškytės (dabar tikriausiai reiktų sakyti Tarasovienė) antrąjį muzikos albumą „Su meile“. Sakau, o kodėl gi ne? Nors daugelis mėgsta „varyti“ ant lietuviškos muzikos atlikėjų, jų kūrybos ir dainų, bet nereikia pamiršti, kad prieš dešimt-penkiolika metų lietuviška pop muzika sutraukdavo minias žmonių, tik jau kokie penkeri ir daugiau metų jaučiamas didelis susidomėjusių nuosmukis – emigracija, besikeičianti karta, kuri klausosi daugiau užsienietiškos muzikos, na, ir žinoma, žymiai išaugęs nelegalus albumų platinimas internete, YouTube kanalo populiarumas. Šiandien retas, kuris leidžia savo CD, rengiasi į koncertinius turus po Lietuvą. Na, iš žymesnių – SEL‘as, Džordana Butkutė, Jazzu, Jurga Šeduikytė ir kt.

Violeta jau seniai visus atraukė dėmesiu savo išskirtiniu balso tembru – man jis vienas gražiausių lietuviškos muzikos padangėje. Paskutiniu metu visai nebeleidžianti albumų, tik pasirodanti įvairiuose TV projektuose ar koncertuose labiau kaip kviestinė viešnia kartu su vyru Viliu Tarasovu. Šiek tiek gaila ir apmaudu, kad motinystė ir santuoka pritemdė muzikinę karjerą, o juk ji dar galėjo nustebinti klausytojus ne kartą. Per savo daugiau nei 15 metų karjeros ji išleido tik tris albumus... Šiandien noriu pakomentuoti įsigytą antrąjį jos labumą, kuris pasirodė 2006 m.

Tradiciškai chronologine albumo seka aptarsiu savo įspūdžius.

1. Pas tave einu

Tikriausiai viena populiariausių Violetos Riaubiškytės atliekamų dainų. Nieko ir neprikibsi – hitų hitas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Daugelis tikriausiai žino, kad šią dainą atlieka Lara Fabian „I Will love again“. Iš tikrųjų tai joks plagijuotas kūrinys, kadangi dainos autorius sutiko, kad Violeta atliktų šią dainą ir davė leidimą įtraukti ją į albumą. Ir ji tapo viena geriausių albumo dainų, viena skambiausių, bet kartu ir apmaudu, kad nieko panašaus nesukuria lietuviški dainų autoriai.

Galite paklausti originalo:

2. Vėl kvepia žiedai

Taip pat labai melodinga ir nuotaikinga daina. Pamenu, laikus, kada ją radijai transliuodavo nenustodami. Šviesi, energinga ne tik daina, bet ir Violetos atlikimas. Kas sakė, kad lietuviška estrada mirė? Ne, ji išaugo į visai padorų pop‘są, tik reikia visoje toje mišrainėje atsirinkti, o „Vėl kvepia žiedai“ daina – puikus hitas, nes melodija įsimena iškart, ji patraukli klausytojams, o paskutiniu metu tekstas su melodija dainininkams sunkokai suderinamas dalykas.

3. Sugrįžk

Daina „Sugrįžk“ kiek mažiau žinoma nei dvi pirmosios dainos ir tai yra normalu, kadangi visos dainos gi negali būti hitais. Melodinga ir paprasta daina apie meilę – juk ir albumas pavadintas „Su meile“, tai šios temos dainos ir nusako bendrą albumo kontekstą. Muzika – tipinė to meto lietuviškos pop muzikos kontekste skamba „tame stiliuje“, nors ji ir ne lietuviško kūrinio, bet tikriausiai didžiausia šios dainos pliusas yra gaivus Violetos balso tembras. Man iš esmės patinka, bet tai nėra geriausia albumo daina.

4. Tiktai tu

Pirmoji rami ir gili baladė – be tokių dainų tikriausiai neįsivaizduojamas Violetos repertuaras ir albumas... Graži, melodinga muzika ir žodžiai. Tik ar man atrodo, jog dainos kompozitorius taip pat nėra lietuvis, o originalo kalba daina vadinasi „My baby You“ ir ją atlieka buvęs Jennifer Lopez vyras Marc Anthony. Ar daug ne lietuviškų kūrinių albume? Nors ir gražios dainos, tačiau truputį dėl to apmaudu, tačiau vis tiek gražu klausytis lietuviškos Violetos versijos.

Originalo versija:

5. Kai myliu tave

Žodžiai – Povilaičio, bet dainos kompozitorius nelietuvis, bet ne apie tai. Graži daina apie meilę – tai nėra ta daina, kuri tapo hitu „ant Lietuvos“, tačiau kažkuo juk reikia albumą užpildyti, kad jis nebūtų tuščias. Man asmeniškai tai viena nuobodesnių albumo dainų, tačiau nesakau, kad ji prasta.

6. Lėkė Sakalėlis

Tikriausiai sunku įsivaizduoti Violetos repertuarą be „Ramunės baltosios“ ir liaudies dainų repertuaro. Ypač jų daug būta pirmajame albume – šiame albume taip pat švysteli viena daina. Kiek supratau, pati  atlikėja gana atsargiai žiūri į perdainuotas liaudies dainas, kadangi jai labiau patinka sudėtingos kompozicijos dainos. Ir visai suprantama, juk toks balsas, bet juk reikia, kad albumą pirktų, ir reikia patikti klausytojams – nors kažkiek. Man asmeniškai niekada nepatiko daina „Lėkė sakalėlis‘ liaudyje – pernelyg monotoniška ir migdanti, Violeta ją prikėlė geresniam lygmeniui, tačiau tai nėra jos geriausia perdainuota liaudies daina...

7. Aš tavo

Ką gi... Be jokios abejonės, tai viena gražiausių meilės lietuviškų baladžių. Pasirodo gražų hitą gali sukurti lietuviai. Bavarijos vaikinai sukūrė ir dainos melodiją, ir žodžius. Ir šioji daina tapo Violetos ir jos dabartinio vyro Viliaus meilės daina. Daina tapusi jų vizitine kortele ir viena labiausiai klausomiausių albumo dainų. Man ji irgi patinka.

8. How Much Love?...

Jei atvirai – tai viena prasčiausių albumo dainų, kažkaip nederanti bendrame kontekste muzikos prasme, nors tematika ir išlaikyta. Tačiau nemėgstu tokio „kapoto“ ritmo dainų, kur dar priedainyje įpinta anglų kalba. Šį kūrinį mielai prasukčiau. Next.

9. Aš dar tave myliu

Dar viena lietuviškai perdainuota daina, kurią atlieka Van Halen pavadinimu „Can‘t stop loving you“. Graži, melodinga daina, įsimintina, jos norisi klausytis ir, manau, kad ji ne man vienam tiko ir patiko. Melodinga ir, sakyčiau, Violetos balsui tinkanti daina.

10. Lėlė

Originalo kalba daina vadinasi „Marionette“ Lietuvos publikai jau tikriausiai žinoma kaip Violetos daina, tačiau taip nebūtų teisinga teigti, kadangi šioji daina ne lietuviškos „kilmės“ ir tai jaučiama netgi iš muzikos. Kiek pamenu, šioji daina buvo viena populiaresnių – teko matyti ją atliekant ir per koncertus, ir girdėti per radijo stotis. Man asmeniškai tai nėra pati geriausia albumo daina, bet kad viena linksmiausių – tikrai taip, nors tekstas ir ne visai linksmas.

11. Paleisk.

Sakyčiau, tokia feministė daina apie stiprią ir apsisprendusią santykiuose moterį. Manau, ji labai įkvepianti moterims, kurios skiriasi ir žiūri gyvenime į priekį. Man asmeniškai ši daina patinka, toks spalvingas ir agresyvokas ritmas labai tiko Violetos vokalui. Tokią dainą mielai klausyčiausi, nors ir nesu moteris – kelia kažkokias keistas asociacijas, tik nežinau, iš kur jos? Elektrinei gitarai? Gyvenimo patirčiai? Bet kokiu atveju sveikintina, kad daina lietuviškos kilmės ir labai vykusi.

12 Tavo glėbyje

Labai poetiškas tekstas. Paskutinė albumo daina man taip pat man labai patinka. Apskritai dvi paskutinės dainos buvo beveik negirdėtos, todėl malonus atradimas. Graži muzika, žodžiai, nors priedainis gal kiek naivokas „tavo glėbyje jausmai pražysta...“ tokios poezijos neskaityčiau, tačiau šiai dainai labai tinka, nes ko gi reikia populiariai dainai? Ogi paprasto teksto ir įsimintinos melodijos. Bet kokiu atveju šioji daina man labai patinka.

Apibendrinimas: Šįkart nerašiau dainoms balų, kaip paprastai rašau, net nežinau kodėl, gal sunku įvertinti, kadangi daugelis kūrinių nelietuviški. Būtent perdainuoti lietuviškai kūriniai šiame Violetos albume tampa ir minusu, ir pliusu. Matome ir lietuviškų kūrinių, kurie gali rungtis su užsienietiškais kompozitoriais – man jie patiko, patiko ir kai kurios perdainuotos dainos. Na, tikriausiai nieko nereikia sakyti apie Violetos balso galimybės ir grožį – jam absoliučiai neturiu jokių priekaištų. Nustebino, kad tiek daug dainų repertuare yra perdainuotos kitų kūrinių, todėl iš albumo „Su meile“ pasigedau nebent pačios Violetos Riaubiškytės Tarasovienės asmeniškumo, individualumo, albumo idėjos, nes truputį atrodo, kad albumas yra dainų rinktinė, išskyrus tas dainas, prie kurių prisidėjo Deividas Zvonkus.

Bet kokiu atveju nesigailiu įsigijęs albumą už gerą kainą, nes didžiausias šio albumo įvertinimas yra pati Violeta. Norėtųsi tikėti, kad aprimusi Violetos karjera dar nustebins klausytojus naujais kūriniais, tačiau... norėtųsi, kad tai būtu asmeniškesnis albumas ir be... Vilio Tarasovo, nors jo įtakos tikriausiai neįmanoma išvengti. Visgi nesinorėtų duetinio albumo, nes pati Violeta dar, manau, tikrai turi ką parodyti ir įrodyti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ji – šnipė" / "Spy"

Sveiki, kino žmonės,

Tikriausiai nepamenu, kada paskutinį sykį žiūrėjau tokią juokingą komediją ir raičiausi iš juoko. Filmas „Ji – šnipė“ (angl. Spy) (2015) buvo smūgis tiesiai į juoko tašką. Kritikai jau sutinka, kad komedija išties vykusi, man tiesiog belieka paantrinti jų liaupsėms. Režisierius Paul Feig išties nuostabus pramoginės komedijos režisierius, kad ir kokio scenarijaus besiimtų, jam visada pavyksta žiūrovą prajuokinti iki ašarų, ar tai būtų vestuvės „Sunokusios pamergės“, ar tai būtų detektyvai „Vienas šūvis. Dvi kulkos“. 

Šįkart parodijuojami slaptų agentų, tokių kaip „Džeimsas Bondas“ kultiniai filmų šablonai. Storulė slaptoji agentė Siuzan tampa kultiniu juoką keliančiu objektu. Puikus scenarijus, žiūrovui nenuobodu, o gerai atpažįstamos slaptųjų agentų žaidimo taisyklių gairės leidžia kvatoti iš to, kaip režisieriui pavyksta pasukti ir viską iškreipti, kad prajuokintų. Nuo komikės aktorės Melissa McCarthy apskritai labai sunku nuleisti akis – ji jau bendradarbiavo su šiuo režisieriumi, sukurdama įspūdingą vaidmenį komedijoje „Vienas šūvis. Dvi kulkos“ – šiame filme, patikėkite, tikrai yra iš ko pasijuokti.

Apskritai esu gana pretenzingas pramoginei amerikietiškai komedijai, bet kartais švysteli koks filmas, tai juokiesi nuo pradžių iki pabaigos. Po filmo „Ji – šnipė“ norėjosi sušukti: „Greičiau, parodykite dar ką nors panašaus! Nenoriu sustoti juoktis!“

Filme pasirodo ir moterų bei kai kurių vyrų numylėtas Jude Law, kuris sukuria gana netikėtą personažą, nes aktorių retai matome komedijos žanro filmuose. Ir visgi, galvoju, kodėl šio režisieriaus filmai tokie sėkmingi? Kur toji paslaptis? Manyčiau, geras scenarijus, nes režisierius nesistengia parodijuoti kitų filmų scenų, jis perima tam tikras žaidimo taisykles ir sukuria savo istoriją, savo personažus, kurie, dievaži, nustebina net pačius rimčiausius. Labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šiukšlės" / "Trash"

Sveiki, skaitytojai,

Neseniai teko pamatyti ilgai pas mane užsistovėjusį filmą „Šiukšlės“ (angl. Trash) (2014), kurį režisavo, mano akimis, legendinis Stephen Daldry. Taip, tas pats, kuris režisavo filmus „Bilas Eliotas“, „Valandos“ bei „Skaitovas“. Paskutiniu metu režisierius daug laiko skyrė teatrui, todėl jo paskutinis filmas „Nepaprastai garsiai, neįtikėtinai arti“ buvo gerokai mane nuvylęs. Tiesą sakant, to tikėjaus ir iš filmo „Šiukšlės“, o tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl atidėliojau jį pažiūrėti.

O visgi filmas man labai patiko. Taip, jame nėra subtiliojo Stephen Daldry, bet pati istorija gerokai sujaudino. Dirbti kine su vaikais rimtam filmui nėra lengva užduotis, ypač įtikinti žiūrovą. Filmas apie Brazilijos sąvartyno vaikus, kurie įsivelia į kriminalinį įvyki, tik iš pažiūros atrodo įdomi idėja, tačiau jau nebe nauja ir kažkur matyta tiek filmo kompozicija, tiek veiksmas. „Šiukšlės“ pavadinčiau šiek tiek prastesniu brazilišku „Šiukšlyno milijonieriaus“ variantu – vaikai išlupa milijoną ir jų gyvenimas idiliškai pasikeičia. Daug veiksmo, bėgimo nuo parsidavusios ir korumpuotos policijos per miesto lūšnynus, mirčių, smurto ir vilties, kad vaikams pavyks. Esama ir gana abejotinų scenarijuje niuansų, pvz., kapinių mergaitė, kuri trenkia per galvą nusikaltėliui – iš kur? Kodėl toks keistas sprendimas? Abejotina pasirodo ir vaikų kalba – pernelyg literatūrinė, be lūšnyno žargono, o finalinis siužeto sprendimas pasirodė pernelyg naivus ir paprastas, nors filme didžiąją laiko dalį tvyrojo ir įtampa, ir intriga. Filmą taip pat lyginčiau su kitu irgi brazilišku karščiu ir kriminalais alsuojančiu filmu – „Dievo miestas“, kuriame nagrinėjami vaikų ir paauglių nusikalstomas pasaulis, tačiau ir šiam filmui „Šiukšlės“ visgi nusileidžia.

Kaip pas tokį režisierių nebus žymių aktorių? Bus, nors jų vaidmenys visgi labiau antraplaniai. Rooney Mara sukūrė gana vidutinišką ir blankoką personažą, tą patį galiu pasakyti ir apie aktorių Martin Sheen, bet tai tik dėl to, kad tai istorija ne apie juos...

Nepaisant visko prastesnio varianto, ką esu matęs, filmas pakankamai stiprus, jis įtikinamesnis nei „Nepaprastai garsiai, neįtikėtinai arti“. Ateityje norėtųsi, kad sugrįžtu unikalusis S. Daldry ir vienui vienas ekranizuotų ar pastatytu kažką stulbinančiai subtilaus ir įspūdingo.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Burgundijos kunigaištis" / "The Duke of Burgundy"

Sveiki, kino žiūrovai,

„Kino pavasaris“ šiemet suteikė galimybę pamatyti intriguojančią jausmų dramą „Burgundijos kunigaikštis“ (angl. The Duke of Burgundy) (2014) – filmas pavadintas vieno ypatingo drugio pavadinimu. Na, filmas neatsitiktinai lyginamas su „Penkiasdešimt pilkų atspalviu“, nes pasirodė beveik panašiu pavadinimu ir yra palyginimui naudojimas sumenkinti, aišku, „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ ekranizaciją. Nusprendžiau filmą pažiūrėti ne dėl aitrių paklusniosios ir valdančiosios erotinių scenų, kiek dėl pačios estetikos, nes kadrai tiesiog pulsuoja išskirtiniu grožiu.

Visgi nepasakyčiau, kad filmas man labai patiko, jo temos gana siauros, bet kartu ir labai sudėtingos – dviejų moterų erotiniai žadimai, atsidavimas viena kitai, reikalavimai ir nusivylimai stebina ne kiek lesbietiški niuansai, kiek toks keistas gyvenimo būdas. Kartais norėjosi paklausti, ar šios moterys tikrai nori tai daryti, nes pažiūrėjus kartais į „valdytoją“, pasidarydavo gaila, nes akivaizdu, kad jai nei sveikatos, nei noro būti valdančiąja nėra, ko nepasakysi apie įžūlią ir bausmių ištroškusią tarnaitę. Filmas, kas be ko, yra nuostabaus grožio, režisieriui pavyko išgauti niekur nematytą ir neregėtą mistinę dvaro atmosferą, scenų poetiškumą, suderinant subtilius garso takelius. Jau nekalbu apie kai kurias žiūrovams nepatogias scenas – jos iš tikrųjų įtikinamos ir įdomios, bravo aktorių duetui. Būtent vizualumas ir estetika yra šio filmo stipriausios pusės, nes nebesuvoki, į kokį dešimtmetį tave, žiūrove, režisierius nukelia, ar tos seksualumu pulsuojančios aristokratės, kurios rengiasi 6-7 dešimtmečio madomis iš tikrųjų yra tokios pusiau raganiškos, atmiežtos lesbietiškų kerų ir kam jos tas kasmetinis drugių konferencijos suvažiavimas – ar tai kokia raganiška erotiška sekta, ar rimtas mokslininkių darbas? Į daugelį klausimų apskritai žiūrovas negauna jokių atsakymų, o gal jų ir nereikia gauti.

Visgi atmosfera, mįslės, kadrų estetikos pagava, erotika – viskas kuo puikiausiai dera ir yra neįtikėtina. Gal ne visada mane patį domino lesbietiškos moterų santykių analizės, nes ne visada supratau, ką režisierius nori pasakyti – ar tai, kokie šie santykiai sudėtingi, ar tai, kad sadomazochistinių erotinių žaidimų slepiasi prislopintas meilės troškulys? Ar dar kažką? O gal visai nieko? Gal tik gražus rolių flirtavimas? Po filmo iš tikrųjų yra ką pagalvoti, ką režisierius norėjo mums pasakyti, nes filmo metu nelabai yra kada galvoti, nes tiesiog gerte geri tuos poetiškus erotinius vaizdus, nuostabų dvarą, gamtos spalvas ir žaidimus.

Filmas bet kokiu atveju yra išskirtinis meno kūrinys. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 6.7

Maištinga Siela

Filmas: "Poltergeistas" / Poltergeist"

Sveiki, skaitytojai,

Neseniai teko galimybė pamatyti kino filmą „Poltergeistas“ (angl. Poltergeist) (2015) – tai Gil Kenan perrežisuota 1982 metų siaubo filmo naujoji versija. Tiesą sakant, niekada taip ir neteko nuodugniai viso pamatyti legendinės versijos, nes kai buvau mažas, mama uždrausdavo žiūrėti tokius filmus, o vėliau taip ir neatsirado galimybės pamatyti, bet nepaisant nuomonių, kad šioji versija daug prastesnę už klasikinę, vis tiek nusprendžiau pažiūrėti.

Tiesą sakant, siaubo filmas visai „kaip tikras siaubo filmas“ – mažai jame šiurpuliukų, veikėjai nuobodoki, jų logika ir sprendimai filme karkasiniai, trūksta režisūrinių vingrybių, už ką mes turėtume mokėti pinigus, žiūrėdami šią vidutinybę? Nepasakyčiau, kad specialieji efektai labai jau pranoko klasikinę filmo variantą, pažiūrėjus abu anonsus, netgi peršasi iškart mintis, kad šioji versija prastesnė, o juk turėjo būti viskas atvirkščiai. Sunku paskutiniu metu rekonstruoti klasikinius siaubo filmus režisieriams tampa tikru išmėginimu ir net pragaištimi – tiek „Košmaras Guobų gatvėje“ (2010), tiek „Kerė“ (2013) buvo žiūrovus nuviliantys variantai, manau, kad „Poltergeistas“ prisijungs prie šios tradicijos.

Ir visgi filmo pirmoji filmo pusė absoliučiai neįdomi, be jokios intrigos ir primena labai prastą siaubo filmą su itin mažu biudžetu. Iki to momento, kai dingsta paraleliniame dvasių pasaulyje mergaitė, tikriausiai nieko įdomaus filme ir neįvyksta. Po to filmą „į viršų“ ima temti specialieji efektai ir klasikinis filmo siužetas, atsiranda mokslinės fantastikos gairių, bandoma spręsti problemą, nors tėvų reakcijos klaikiai neįtikinamos ir nuobodžios. Trūksta įtampos, o labiausiai šokiruoja berniuko Grifino tekstas ir elgesys, toks jausmas, kad ne vaikas, o kažkoks didvyris besiaukojantis vyras trisdešimtmetis – žodžiu, neįtikina, neįtikina ir neįtikina. Filmo stipriausia puse laikyčiau visgi iš klasikinės filmo pusės paveldėtą normalų siužetą – ištiesta virvė per du realybės lygmenis atrodė išties nekvaila mintis, bet „Poltergeisto“ prisikėlimu ir renesansu filmas nekvepia. Be didesnių pretenzijų sužiūrėjau, pakankamai pateisindamas režisieriaus klaidas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.0

Jūsų Maištinga Siela