Įsimintiniausi ir geriausi 2015 matyti filmai

Sveiki, skaitytojai,

Praėjusieji metai taip pat buvo derlingi filmais – jų sužiūrėjau per 250. Filmų būtų pačių įvairiausių tiek žanrais, tiek specifika, tiek naujų, tiek klasikos juostų. Nutariau kaip ir pernai padaryti trumpą labiausiai įsimintiniausių filmų sąrašėlį, gal kam pravers. Filmo anuomet įvertinimai nebūtinai turi sutapti su patekimu į šį sąrašą, nes daug kas per laiką ir nuolatinius seansus išblunka, todėl šis sąrašas yra apskritai sąmoningai rekonstruojamas pagal potyrius ir prisiminimus, o ne kiekvienas vertinamas iš naujo.

Taigi įsimintiniausi 2015 metais matyti filmai yra:

Sodų valstija (2004)

Žigolo (2013)

Dingusi (2014)

Vaizduotės žaidimai (2014)

Tomas atvyko į kaimą (2009)

Foxcatcher (2014)

Gyvenimo knyga (2014)

Zils Marijos debesys (2014)

Žmogus-paukštis (2014)

Tūkstantį kartų labanakt (2013)

Atkirtis (2014)

Pyragas (2014)

Tarp žvaigždžių (2014)

Pėdsakai (2013)

Vis dar Elis (2014)

Vaizdai ir žodžiai (2013)

Nemiga (2002)

Dykumų gėlė (2009)

Jis tave seka (2014)

Vaikinai iš Rytų (2013)

Yves Saint Laurent (2014)

Šiuolaikiniai žvėrys (2014)

Įsivaizduok (2009)

Adelainos amžius (2015)

Leviatanas (2014)

Ekskursantė (2013)

Numeris 44 (2015)

Karo gėlės (2011)

Ji – šnipė (2015)

Baisieji dvyniai (2014)

Baltas Dievas (2014)

Šiaurės šalis (2005)

Metro Manila (2013)

Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias (2015)

Usnis (1987)

Linkėjimai nuo bedugnės krašto (1990)

Prancūzo leitenanto moteris (1981)

Kirtis dešine (2015)

Ivano vaikystė (1962)

Gelmė (1989)

Laukinė (2014)

Klientas (1993)

Paveldėtojai (2011)

Sirijana (2005)

Jo brolis (2003)

Nulis motyvacijos (2014)

Mirtininkas eina (1995)

Svaigulys (1958)

Amerikos gangsteris (2007)

Marsietis (2015)

Ruandos viešbutis (2004)

Jaunystė (2015)

Geriausi 2015 aktoriai vyrai (nekaltinkit, kad nėra europiečių aktorių, nes sąrašą nulėmė tais metais pamatytas ne vienas filmas su aktoriumi):

Tom Hardy – absoliutus atradimas, tai ką jis daro šiandien kine ir kokiu sukuria vaidmenis mane stulbina.

Channing Tatum – nepaisant „Jupiterė. Nubudimas“ prasto filmo, per metus pamačiau daug filmų su juo ir galiu pasakyti, kad po raumenų mase slepiasi talentas.

George Clooney – „Paveldėtojai“ ir „Sirijana“ buvo „kažkas“, tad tikrai žiūrėsiu jo filmus ateityje.

Benedict Cumberbatch – po „Vaizduotės žaidimų“ šį aktorių tiesiog siurbiu, nesvarbu, kokiame vaidmenyje jis bepasirodytų, jis turi geležies.

Jack O‘Connell – po „1971-ieji“ ir filmo  „Nepalūžęs“ šis britų aktorius išties įsimena nelengvais ir ištvermės reikalaujančiais vaidmenimis.

Geriausios 2015 aktorės (taip pat lėmė filmų peržiūros su jomis):

Meryl Streep – pagaliau pabaigti visi jos „Oskarui“ nominuoti vaidmenys, todėl ji viena iš puikiausių praėjusių metų matytų filmų aktorių.

Juliete Binoche – kasmet pamatau su jau po 2–5 filmus, pernai geriausi jos vaidmenys buvo „Zils Marijos debesys“ ir „Tūkstantį kartų labanakt“.

Mia Wasikowska – nors filmas „Purpurinė kalva“ nebuvo scenarijaus atžvilgiu įdomus, tačiau M. Wasikowskos pasirodymas puikus, dar puikesnė ji buvo „Pėdsakai“.

Susan Sarandon – daug šiemet filmų pamačiau su šia aktorė „Paskutinis Robinas Hudas“, „Klientas“, „Telma ir Luiza“, „Mirtininkas eina“... Nepakartojama aktorė!

Charlize Theron – „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“, „Tamsumos“, „Šiaurės šalis“... Tikriausiai šiemet užbaigiau žiūrėti su ja naujausius ir senus geriausius jos filmus.

Shailene Woodley – naujosios kartos aktorė tikriausiai 2014 atradimas, bet ir pernai teko pamatyti puikių jos vaidmenų, kad ir „Paveldėtojai“, kažkuo trykštanti aktorė.

Julianne Moore – po „Vis dar Elis“ teko nuleisti ašarotas akis, o kur dar 2014 pamatyti jos puikūs filmai.

Sąrašą galima tęsti ir tęsti, bet tai tikriausiai šiandien labiausiai įstrigusios aktorės iš 2015 peržiūrų.

Geriausios dramos (nereitinguotas):

Leviatanas (2014)

Šiaurės šalis (2005)

Vaizduotės žaidimai (2014)

Mirtininkas eina (1995)

Šiuolaikiniai žvėrys (2014)

Vis dar Elis (2014)

Įsivaizduok (2013)

Ivano vaikystė (1962)

Metro Manila (2013)

Atkirtis (2014)

Geriausių komedijų nereitinguotas penketukas:

Ji – šnipė (2015)

Nulis motyvacijos (2014)

Gyvenimo knyga (2014)

Sodų valstija (2004)

Vaizdai ir žodžiai (2013)

Geriausi fantastiniai filmai:

Tarp žvaigždžių (2014)

Marsietis (2015)

Gelmė (1989)

Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias (2015)

Žmogus-paukštis (2014)

Metų nusivylimai:

Neįvardinsiu, tik labiausiai nusivyliau siaubo filmo žanrais – jų mačiau daug, tačiau tik retas, kuris buvo vertas dėmesio.

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2015 metų skaitytos knygos: top 5!

Sveiki, skaitytojai,

Šiaip per metus perskaitytų geriausių knygų sąrašo ir ataskaitos niekada nesudarinėjau, o šiemet kažkaip „panižo pirštai“ parašyti apie tai. Sau pačiam, bet gal kai kam bus įdomu ir Jums. Taigi, neaušindamas klaviatūros sumuoju, kad šiemet perskaičiau 28 knygas, parašiau, mano akimis, ganėtinai plačias apžvalgas, kurias galima jau vadinti recenzijomis, kai kada priartėjančios netgi prie kūrinio analizės. 

Neskaitau masiškai visko, kas papuola, tiesiog prastom knygom gaila laiko, todėl knygą renkuosi itin atidžiai, norisi perskaityti tiek verstinėje, tiek lietuvių literatūroje „grietinėlę“, o vidutiniškos knygos suras vidutiniškus skaitytojus, kuriems bet kokia knyga tiks ir patiks. Kai kada mano pasirinkimą nulėmė įvairios literatūrinės premijos, žinomi vardai, ankstesni skaityti rašytojų kūriniai, o kai kada, pvz. Ruta Sepetys Tarp pilkų debesų absoliučiai komerciniai dėsniai. Kai kada visgi išgirta ir puikiai įvertinta knyga, mano akimis, buvo tiesiog gera ir lyg nieko įspūdingo, todėl išrenkant geriausias tarp 2015 metais skaitytų knygų, varžosi mano sąmonėje daugelis dalykų – stilius, istorija, skaitymo sukeltos emocijos, vertimas, gal net knygos formatas, viršelis... Absoliučiai viskas.

Perskaityta: 28 knygos.

Lietuvių autorių: 11

Užsienio autorių: 17

Poezijos: 3

Prozos: 25

Geriausios grožinės verstinės knygos top 5:

1. Joel Dicker Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą

Kažkodėl nuspręsti nebuvo itin sunku. Labiausiai įsimintina knyga – prancūzų Joel Dicker puikiai kritikų įvertinta ir Prancūzijoje daugybę egzempliorių parduota Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą. Skaitydamas šią knygą patyriau neišdildomą įspūdį – detektyvas, charakteriai, kūrybos lygmenys... Tiesiog Alma littera labai pasisekė, kad būtent ji išleido šią stulbinamą knygą. Gurmaniška, sudėtinga, bet kartu neprarandanti populiariosios literatūros parako, bet ir subrandinta lyg vynas. Priekaištas tik vienas – siaubingai neįdomus ir neoriginalus knygos pavadinimas.

2. Adam Johnson Našlaičių prižiūrėtojo sūnus

Nepaprasta Pulitzerio premijos laimėtojo romanas apie Šiaurės Korėjos realijas. Knyga sukrečianti iki kaulo smegenų, užburianti ir tiesiog meniniu pasauliu neįtikėtina. Tai pasakojimas apie našlaičių prižiūrėtojo sėkmę ir kartu tragediją – gyvenimas, kuris sukuriamas per politinį mitą manipuliacijos ir propagandos dėsniais. Mano akimis tai yra šedevras, net norėtųsi dėti ją į pirmą vietą.

3. Lena Eltang Akmeniniai klevai

Absoliučiai nuostabus atradimas. Vilniuje gyvenanti rusų rašytoja, literatūros žvaigždė Rusijoje ir tik neseniai žinoma lietuvių skaitytojams. Knyga stulbinamos poetinės galios prozoje įsikūnijimas su tiesiog neįkainojamu V. Braziūno vertimu. Skaityti buvo be galo sunku, tačiau jausmas ir potyriai neišdildomi.

4. Margaret Atwood Aklasis žudikas

Šiemet kanadiečių rašytojos M. Atwood knygas perskaičiau net dvi. Visų išgirtą Tarnaitės pasakojimą ir Aklasis žudikas. Tikiu, kad daug kas būtų davęs aukštesnę poziciją Tarnaitės pasakojimui, tačiau man kur kas gilesnė, sudėtingesnė ir mįslingesnė pasirodė jos knyga Aklasis žudikas. Sudėtingos struktūros, išgaubtas haliucinacijų ir tikrovės pasaulis verčia viskuo abejoti. Daugiabriaunis Aklasis žudikas turėtų patenkinti išrankiausius literatūros gurmanus.

5. Fiodoras Dostojevskis Nusikaltimas ir bausmė

Klasika... Tausoju kiekvieną šio autoriaus knygą, nes kiekviena tarsi aukso vertės. Gal nesu patenkintas vertimu, tačiau pati knyga – psichologijos grožinėje literatūroje apraiškos šedevras. Šis rašytojas sielos chirurgas, plunksnos rentgenas. Įstabi ir tiesiog puiki knyga.

Lietuvių autorių knygų top 5:

1. Danutė Kalinauskaitė Skersvėjų namai

Po rinkinio Niekada nežinai tai antroji skaityta ir ilgai laukta D. Kalinauskaitės knyga. Tiesiog vėl atpažįstamos temos, rašymo stilius, egzistencinė namų ir kasdienybės gelmė. Tiesiog puikios rašytojos puiki subrandinta knyga.

2. Donaldas Kajokas Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys

Lengvas, įdomus, intriguojantis romanas, balansuojantis tarp fantastikos ir mūsų „rimtos“ literatūros, kur kuriamas gyvas ir sodrus mitinio pasaulio matmuo su Džeinės Eir vertu siužetu.

3. Laura Sintija Černiauskaitė Medaus mėnuo

Dar viena puiki prozos knyga, kažkaip nepastebėta internautų, skaitančių knygas. Subtili psichologija, kruopščiai išgvildenti psichologiniai niuansai, poetiniai inkliuzai... Tiesiog knygą galima suryti kaip aukštos klasės desertą su vienu prisėdimu. 

 

4. Giedrė Kazlauskaitė Meninos

Įdomi rinkinio kompozicija ir intelektualus kalbėjimas, nesibijant akademinio išprusimo. Juk tiek mažai turime vertų poečių moterų, kurios „apeitų“ savo poezija moteriškumo temas.

5. Andrius Jakučiūnas Servijaus Galo užrašai

Šiaip dvejoju dėl šios pozicijos... Tiesiog nelabai man patiko Undinės Radzevičiūtės Strekaza ir Rasos Aškinytės Lengviausias kažkaip atbaidė kurį laiką neskaityti metų knyga tapusios Žmogus, kuriam nieko nereikėjo. Nesupraskite blogai, tos knygos geros, tiesiog man nesukėlė to skaitymo stimulo ir parako. Na, o Servijaus Galo užrašai buvo išties įdomi knyga, antikinis pasaulis ir kultūra, apimanti filosofines idėjas. Nors, prisipažinsiu, po šios stačiai griebiau A. Jakučiūno Tėvynė ir tiesiog po 20 puslapių padėjau į lentyną, nes klampumas beribis, norėjosi kažko kito... Visgi Servijaus Galo užrašai buvo gera.

Tai tiek.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vatikano įrašai" / "The Vatican Tapes"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas siaubo filmas „Vatikano įrašai“ (angl. The Vatican Tapes) (2015) buvo dar vienas vidutinis filmas, kuris žadėjo eilinę pramogą be didesnio įspūdžio. Debiutinis ilgametražis Mark Neveldine filmas iš esmės pateisino visus mano lūkesčius – prasta režisūra, skurdus siužetas ir scenarijus, dailūs aktoriai. Iš esmės filmas netgi ne vidutiniškas, o ganėtinai prastas, nes filmo įgyvendinimas „copy paste“ iš kitų panašių filmų – intriga konstruojama per tas atgyventas detales, garso takelis (o ar jis išvis buvo bent jau?) nepastebimas ir pilkas.

Išties kardinolai vaikštantys po Vatikano koridorius su ilgomis sutanomis ir kalbantys kone literatūrinėmis psalmių citatomis apie mūsų Viešpaties ir Velnio kovą tiesiog siutino savo neorganiškumu. Tiesiog niekas neįtikino, pradžia filmo absoliučiai pilka, niūri ir neįdomi – mūsų herojė tris kartus patenka į ligoninę, o vėliau tampa kone visos visuomenės šventąja, niekas netikrina nei praeities, nei „pasigulėjimo“ psichiatrijoje... Tiesiog toks šleikščiai iškarpytas filmas, kad tikriausiai vienintelė įdomesnė dalis buvo egzorcizmo atlikimas, bet kaipgi iš Antikristo išvarysi velnią, jeigu jo jau tokia prigimtis? Kiaušinių atrajojimas, krikščioniškos simbolikos žaidimai ir galiausiai neįveiktas blogis...

Skurdus, neįdomus ir prastas šis filmas iš kurio patiko tik pagrindinio vaidmens atlikėja Olivia Taylor Dudley, o visa kita – tiesiog negaiškite laiko.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 37/100

IMDb: 4.5

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Danutė Kalinauskaitė "Skersvėjų namai"

Danutė Kalinauskaitė. „Skersvėjų namai“. – Vilnius: Tyto alba, 2015. 

Sveiki, skaitytojai, 

Po nepaprasto Danutės Kalinauskaitės susipažinimo per jos novelių rinkinį Niekada nežinai, ilgai svarsčiau, ar kada bepasirodys šios autorės knyga, o kai sužinojau, jog Tyto alba rengia Skersvėjų namus, neslėpsiu, tai buvo labiausiai laukiama lietuvių autorių prozos knyga šiemet, kurią nedelsiant čiupau ir įsimečiau į prekybos centro krepšį šalia 40 proc. pigesnių kojinių ir skutimosi peiliukų. Niekada nežinai buvo tikriausiai viena geriausių apskritai kada skaitytų šiuolaikinės lietuvių grožinės literatūros knygų, kurią stačiai dėjau į namų bibliotekos lentyną prie Lauros Sintijos Černiauskaitės, Kristinos Sabaliauskaitės, Vandos Juknaitės, Giedros Radvilavičiūtės ir t. t., kitaip sakant, prie visos moteriškos kompanijos. Tiesiog neištrinama iš atminties, todėl troškau vėlei pasinerti į tą trapų daiktų ir juslių pasaulį, kokį anuomet D. Kalinauskaitė suteikė skaitytojams.

Po septynerių metų pasirodžiusi trečioji rašytojos knyga, negalinti pasigirti apimtimi, ir toliau stebina savo įtaigiai tiksliais žodžių skulptorės nutašytais sakiniais. Žodžių skonis ir kvapas – juslių literatūra jau seniai buvo apraudota ir užberta žemėmis, bet tik ne D. Kalinauskaitės prozoje, kur per kvapų ir skonių stimulus, užkabinant kasdienybės elementus, atveriamos egzistencinės žmogaus paradigmos. Organiškai konstruojamas sakinys, pripildytas pačių įvairiausių spalvų ir daiktų, visai kaip knygos viršelyje, dėl to Kęstutis Navakas savo socialinio tinklapio paskyroje leptelėjo, kad tai savotiška stiliaus perkrova, tačiau, dievaži, kokia graži ir vaiski ta perkrova. Du dešimtmečius vengėm žodžių, įvardijimų, bėgome nuo tvirto epinio pasakojimo, trupinome sakinį, įterpdami elipses, nutylėjimus, mekendami, lemendami ir kitaip bėgdami nuo sklandaus ir verbaline raiška turtingo sakinio, tarsi būtų bijota sutapatinimo su sentimentalizmu, atgyvenusiais neoromantikais ar, neduok Dieve, sovietine it šaltiena sustingusia socialinio realizmo literatūra. Džiugu, kad ne tik su D. Kalinauskaite, bet jaučiama ir iš kitų autorių, kai pamažu į „nukraujavusią“ mūsų literatūrą grįžta tikroviškumas, sodrumas, elegancija, paprastumas ypatingume. 

Lyginant su Niekada nežinai, Skersvėjų namai atrodo šiek tiek kitoniški temomis. Jeigu anoje novelių rinkinyje ryškėjo tylus pasakotojos būdravimas prie mirštančiojo, savotiškas atsisveikinimas su sodybomis, daiktais ir t. t., tai šiame rinkinyje aprašoma tai, kas pasakotojai dar gyva, yra čia ir dabar, neretai šeimos ir giminių rato istorijos, žinoma, neišvengiant novelėse staigių ir netikėtų įvairiausių pasakojimo šuolių į praeitį, „apibėgant lengvą maratoną“ per šeimos narių įdomius biografijos faktus. Bebėgant per tekstą, lengvai atpažįstamos iš ankstesnių kūrinių tik D. Kalinauskaitei būdingos metaforos ir palyginimai, kad ir tos „prakaito kruopos“, todėl Skersvėjų namai, tampa, tiesiogine žodžio prasme, namais, į kuriuos sugrįžta tarsi į savas kertes.

 Rašytoja Danutė Kalinauskaitė.

Autorės proza persmelkta būties erozija, laiko sąvoka čia tampa metafiziniu skersvėju, kuris perpučia namų kambarius, nuskaito daiktuose paliktą informaciją, iš ko ir gimsta novelių istorijos. D. Kalinauskaitė minėjo, kad norėjo įsijausti į kito žmogaus kailį, todėl laikyti noveles autobiografinėmis nederėtų, tačiau autobiografiškumas sietųsi su dokumentika, juk tos pagaulios detalės, žmonių charakterių spalvingumas sunkiai, vien pasitelkus išmonę, sukuriamos taip gyvai ir įtikinamai. Rašytoja yra linkusi stebėti aplinką, rinkti apie žmones informaciją ir ją pertransformuoti, pritaikyti novelių veikėjams, kurie tiesiog „radioaktyviai“ spinduliuoja tikru ir neišgalvotu gyvenimu, skaitytojas nuginkluojamas, jis atpažįsta, tapatina ir tapatinasi, todėl tekstas priartina savo užburiančia autentika, nesvarbu, kad teksto sąranga konstruojama pagal novelės kanonus, tačiau gyvenimo nesukonstruosi ir tiesos nepaslėpsi.

Štai pirmoje novelėje, mano galva, vienoje stipriausių šiame rinkinyje Suvyniok ugnį į popierių, neatsitiktinai pavadinimas prasideda liepiamąja nuosaka, tarsi instrukcija sau pačiam, kaip stimuliuoti ir priimti ištęstoje laiko distancijoje tikruosius namus, kai pasaulis toks margas, tiek daug kultūrų, kaip pasakotoja skaudžiai ir jautriai per Ispanijos miesto gatve kone bėgdama atrenka ir identifikuoja asmeninius potyrius, susirenka iš egzotiškų juslių virtines ir susirenčia namus. Pasakotoja tarsi sraigė, kurios kiautas yra viskas, ką gyvenime surenka ir užčiuopia, ką susideda į  atmintį. Poetiškai ir metaforiškai išlenkta novelės pasakojimo parabolė dar pasižymi ir literatūriniu struktūriniu žaismingumu, saviironija, kai kažkur prieplaukoje belaukiantis Pedras staiga tampa pasakotojai tam tikru sąžinės balsu, netgi stačiokišku, kritikuojančiu ir smūgiuojančiu veidrodiniu atspindžiu: visada buvo ir bus panašiausias į ugnį: nematoma, neužuodžiama, negirdima, nejuntama, nesama, ji slenka ir pakeliui sudegina plėnimis paversdama – vėl dulkėn sugrąžindama princus ir elgetas, vyrus ir moteris, smuikininkus ir siuvėjas, mergaites ir mažus berniukus šilko garbanėlėmis, vagis, kunigus, pornožvaigždes, šachmatininkus, valkatas, kates (p. 32–33).

Iš elementariausios kasdienybės detalių ateina neįtikėtinos istorijos, pvz., novelėje Nekalčiausia archeologija prasideda iš paprasto apsilankymo prekybos centre, kai pirkinių krepšelyje atrandamas svetimas pirkinių sąrašėlis. Na, ir prasideda ištisa istorija, logiškai, dedukciniu metodu pasiremiant radiniu, kuriama ištisa šeimos istorija, visai kaip archeologai, kurie iš radinių sprendžia apie senovės civilizacijas. Novelėje Dryžuoti, sofos pirkimas, jos dryžuotas apmušalas tampa nusikaltėlio ir kriminalinio pasaulio raktu į dar vieną emocionaliai įtemptą ir kone trilerio gaires turintį pasakojimą, kuris vėlgi siejasi su bendru rinkinio namų aplinka, kai į privačią ir saugiai išgyventą teritoriją „įsisuka“ pavojus ir pasikėsinama ne tik į bendrą šeimos turtą, kiek į pačių veikėjų dvasinio būvio ir etines nusistovėjusias normas, išbalansuoja ir atveria saugaus ir nesaugaus žmogaus užkonservuotus gyvenimo įgūdžius, kurių riboms suirus, įvyksta keisti dvasiniai drebėjimai. Tokį skaudų savianalizę bando žodžiais įvardyti pasakotoja, kaktomuša susidūrusi su „savais dryžiais“: Jei dabar, šią akimirką, pagalvojau, skalpeliu braukčiau per tamsą, paprastą tamsą, kurioje nieko nėra, nebent tuštuma, nebent tik vėjas, – almėdamas pliūpteltų šiltas kraujas. Janai, kas tave visą tą laiką pjaustė ir siuvo? Kas taisė, kalė, gręžė, daigstė ir vėl siuvo?... (p. 104). 

Novelėje Pakeleivė, kuri buvo viena įdomiausių ir netikėčiausių, priminė fantasmagorišką pasivažinėjimą su senės vaiduokliu. Šeimos skauduliai ir drama atsiskleidžia per nekaltą vaikų pokštą, gyvas ir unikalus pakeleivės charakteris, kvapai, automobilyje kylanti įtampa, kur skyla kaukės ir veikėjai išsiduoda savo nekantrumą, irzlumą, nepakantumą tarsi garų katilas, kuris nustumia jį slėgusį dangtį. O štai Norėčiau būti Karenina – priešingai, šios įtampos nelieka, tik kažkoks sraunus, vėjo košiamas naivios moters gyvenimas, moters, kuri kažką pakeliui prarado, kažką įgijo, iš esmės primina Liudmilos Ulickajos apysaką Sonečka. 

Skersvėjų namuose norisi sakyti yra visai kaip tikruose namuose, savi charakteriai, sava autentika, savi posakiai, kalbėjimas, kultūra, žodynas, sakinio sodrumas... yra gyvenimas. Puiki knyga, kuri vėl lyg drebėjimas vandenyne pakelia sumigusius literatūroje juslių cunamius ir nuskalauja apžėlusias pakrantes. Belieka surinkti kriaukles ir gintarą; vėl iš naujo permąstyti, kas yra kiekvienam iš mūsų namai, ką jie reiškia, kokią svarbą turi namiškiai, šeima, giminės, kaip jie atrodo tarp namų sienų, kaip jie atrodo nutolę, išvažiavę į svečias šalis, kokią reikšmę turi laikas ir kaip jis mus skaudžiai palaužia, sunaikina ir vėlei atstato ant kojų. Nepaprasta knyga.

Jūsų Maištinga Siela