Knyga: David Mitchell "Sleido namas"

David Mitchell. „Sleido namas“. – Vilnius: Tyto alba, 2016.

Sveiki,

Tiesą sakant, kai pamačiau David Mitchell romaną Debesų atlasas prie nukainuotų knygų skyriaus, šiek tiek susikrimtau, kad ši knyga buvo pernelyg sudėtinga lietuvių skaitytojams. Tokia ji ir buvo – sudėtinga savo struktūra, žanrų įvairove, temomis, tačiau tikram skaitytojui gurmanui Debesų atlasas turėjo tikti ir patikti, o štai man, mačiusiam seserų (kadaise buvusių brolių) Wachowski ekranizaciją, knyga nebepadarė tokio stipraus įspūdžio, tačiau visai kitoks buvo menkai žinomas kitas autoriaus romanas, išverstas į lietuvių kalbą, – Sleido namas.

Romaną išvertė puikiai visų pripažintas vertėjas Laimantas Jonušys, kuris vėl sugrįžo prie šio autoriaus. Vis galvoju kodėl? Knyga skaitėsi taip lengvai, tarsi ji būtų parašyta paauglių serijoje, tarkim, koks stebuklinis ir magijos pilnas Saulėlydis. O kas paneigs, kad Sleido namas neužima populiariosios pramoginės literatūros nišos? Pats autorius viename interviu teigė, kad palyginus Sleido namą su Debesų atlasu, tai Debesų atlasas būtų pagrindinė vakarienė, o Sleido namas – desertas. Galima su tuo sutikti, nes Debesų atlasas kur kas ambicingesnis romanas, tą rodytų ne tik kūrinio kompozicija, bet ir teksto apimtis. Sleido namas taip pat turi apgalvotą struktūrą, kuri patraukli turėtų būti ne tik dinamiškumo trokštantiems skaitytojams, bet ir kino filmo kūrėjams, kadangi medžiaga labai tinkama ekranizuoti puikų siaubo filmą, aišku, jeigu atsirastų gerą viziją turintis režisierius. Tikriausiai sunku skaitant šį romaną, neįsivaizduoti visų juose aprašomų įvykių ne kaip filmą.

Istorija preliminariai apima 1979–2015 metus, pasakojama vis naujame skyriuje naują istoriją kas devynerius metus paskutinį spalio mėnesio šeštadienį, nors laiko diapazonas pasakojime kur kas platesnis, nevengiama skaitytoją nukelti į XX amžiaus pradžią, primenant populiariuosius spiritizmo seansus, pasaulinius karus ir t. t. Pasakojimas konstruojamas klasikinio siaubo elementais, todėl čia nerasite romantizuotų vampyrų ar skraidančių drakonų. Pasirodo, vaiduokliai vis dar gali būti šiuolaikinėje literatūroje įdomūs – dvyniai telepatai Džouna ir Nora, gimę XX amžiuje, randa būdą, kaip gyventi amžinai, tačiau tai turi didžiulę kainą, kurią tenka sumokėti kitų ne tik gyvybėmis, bet ir sielomis. Visas Sleido namo mechanizmas ir atskira gyvybės palaikymo terpė, vadinamu orizonu, autorius pateikia kaip integruotą mokslinės fantastikos elementą į savo siaubo istoriją. Nauji terminai, ezoterinės teorijos pinasi su mokslo žiniomis ir liudijimais apie anapusinį pasaulį, todėl tiems, kurie turi bent minimalių ezoterinių žinių ar bent kartais mėgsta paskaityti www.anomalija.lt puslapį, šis romanas gali autoriaus žadėtu desertu.

 Rašytojas David Mitchell.

Skaitydamas knygą, vis prisimindavau kitas siaubo istorijų knygas. Vienas iš tokių autorių buvo visiems puikiai žinomas Stephen King ir jo romanai. D. Mitchell taip pat turi tos pasakojimo galios, įdomių pasakojimų konstrukcijų, o įvairiuose situacijose atsiskleidžia žmogaus psichologiniai niuansai. Tiesa, kai kada galima suabejoti, ar tik autorius, kurį galima laikyti modernų ir novatorišką, pernelyg nežaidžia populiariosios kultūros dalykais, pvz. skyrius Kriu Kriu, kuriame pasakojama apie apkūniąją Salę. Galima pagalvoti, kad moteris, kuri išgyvena dėl papildomų kilogramų, romaną temptų prie pigių ir lengvų meilės romanų, tačiau akivaizdu, kad D. Mitchell yra idėjų rašytojas. Jam kur kas svarbiau tampa kompozicija ir ekspresija, kuriame jis išties kaip rašytojas yra įdomesnis ir paveikesnis, nei vertinant kūrinio turinį ir prasmę. Apie amžinybę ir galimybę įveikti mirtį, tiesą sakant, Sleido namas nieko naujo nepasiūlo, visą tą amžinybės troškulį galimą pajusti ir Saulėlydžio sagoje.

Galite klausti: o tai kuo Sleido namas įdomus, jeigu jį galima priskirti tai lengvai maginės literatūros nišai? Visų pirma dėl autoriaus mokėjimo sukurti bauginančią aplinką ir atmosferą. Kai kada jo aprašomos situacijos taip įtraukia, kad nesinori paleisti knygos iš rankos, o istorija atgaivina tokius nostalgiją keliančius filmus kaip Interviu su vampyru, kada ryškiais štrichais bėgama per dešimtmečius. Kitas svarbus dalykas – jau minėta žaisminga kompozicija, lengvas pasakojimo stilius, kuriam nereikia daug laiko gliaudyti ir visgi galima patirti skaitymo malonumą. Kur D. Mitchell intelektualumo grūdas? Akivaizdu, kad rašytojas išstudijavęs siaubo istorijas ir šį žanrą, todėl priima šio žanro klasikines taisykles – bauginti žmogų, pasakoti taip, kad įvykiai įtrauktų ir nebepaleistų skaitytojo. Visgi knyga pasibaigė taip, lyg ji būtų scenarijus siaubo kinui. Iš kitos pusės tai mėgstama D. Mitchell tema – gyvenimo tęsimas po mirties, šiuo atveju netgi po vaiduokliškos mirties.

Jeigu reiktų Slaido namą parekomenduoti, rekomenduočiau jį tiek paaugliams, tiek gurmanams, visgi joje yra intelektualumo prado, aiškios amžinosios idėjos, tačiau visgi knyga man pasirodė artimesnė pramoginei literatūrai. Tai, žinoma, nėra blogai, nes knyga gali tapti įdomia atgaiva skaitantiems itin sunkią literatūrą. Sleido namas nuteikia žaismingai, bauginančiai, joje gausu siaubą keliančios ekspresijos ir idėjų. Beveik neabejoju, kad knyga patiks daugeliui skaitytojui.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bridžitos Džouns kūdikis" / "Bridget Jones's Baby"

Sveiki, skaitytojai,

Paskutinioji Bridžitos Džouns nuotykių dalis buvo nufilmuota praėjus 11-12 metų nuo paskutiniosios dalies. Daug kas pasikeitė. Netikėtai penkeriems metams visiškai iš filmavimų ir kino pasitraukusi aktorė R. Zellweger grįžo su trenksmu – įsimintiniausiu Bridžitos vaidmeniu filme „Bridžitos Džouns kūdikis“ (angl. Bridge Jones‘s Baby) (2016). Nors kino kritikai filmą jau spėjo pasitikti gana drungnai, aš neslėpsiu savo simpatijų ir pasakysiu, kad tai tikriausiai geriausia šios trilogijos dalis.

Visų pirma prie filmavimo vairo grįžo pirmosios dalies režisierė Sharon Maguire, kuriai tikriausiai ne veltui buvo patikėta vėl kurti, kadangi antroji dalis buvo gerokai pavažiavusi ir neefektyvi. Prie scenarijaus paplušėjo ir „Oskaro“ laureatė Emma Thompson, kuri dar ir sukūrė ginekologės antraplanį vaidmenį. Viskas su šiuo filmu tikrai gerai: juokas, efektas, situacijos, sugrįžusi R. Zellweger ir galima pamanyti, kad patekai ne į kino salę, bet į kažkokį seną gerą vakarėlį. 

Filmo efektyvumą kuria itin šmaikščios situacijos, susietos su pirmąją dalimi – garso takelis, muzikinis festivalis, kuriame švysteli mega britų muzikos žvaigždė Ed Sheeran bei Bridžitos nėštumo kančios. Nors scenarijus laikosi už absoliučiai banalių siužetinių vingių, būdingų įprastoms komedijoms – kas vaiko tėvas?! – tačiau nuo to žiūrėti liūdniau tikrai nėra. Purvas, pamesti batai ir jau gerai atpažįstama kompanija bando ištempti Bridžitą už ausų. Gerai, meilės trikampio istorija, kad ir kokia ji bebūtų, atrodo gerokai neįdomi, nes akivaizdu, ką myli ir kaip elgiasi mūsų mėgstama Bridžita, tačiau visos klaidos, padarytos darbe išties kelia nemenką juoką, ypač toji taikli konferencija su nuogais užpakaliais – galima išties apsiputoti iš juoko...

Iš esmės tai puiki komedija, pilna efektingų situacijų, kurie kelia didelį juoką. Smagu, kad aktoriai po šitiek laiko vėl grįžo į filmavimo aikštelę ir tas metų atotrūkis, manau, dabar išėjo tik dar labiau į naudą. O pabaigoje užminta mįslė dar lyg ir sako, kad šiai trilogijai sustoti negana, tačiau tai tikriausiai jau priklausys ne nuo filmavimo grupės, o nuo pačios rašytojos.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bridžita Džouns: Ties proto riba" / "Bridget Jones: The Edge of Reason"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu kažkada matytą Bridžitą Džouns istoriją ir noriu pasidalyti antrosios dalies, kuri vadinasi „Bridžita Douns: Ties proto riba“ (angl. Bridget Jones: The Edge of Reason) (2004). Gerai, pradėsiu nepopuliariai saldžialiežuvaudamas, bet iš esmės: tai pati prasčiausia Bridžitos Džouns trilogijos dalis. Šioji antroji dalis tikriausiai mažiausiai pasirodė šmaikšti ir efektinga. Tam, mano galva, įtakos turėjo pasikeitusi režisierė, šįkart filmą kūrė Beeban Kidron, kuri gana aiškiai lygiuosi į pirmosios dalies ištakas, priima aiškias žaidimo taisykles, tačiau išminkyti knygos masę, pasirodo, nėra jau taip paprasta.

Taip, filmas vis dar šmaikštus dėl pačios B. Džouns susimovimo maratono. Šioji dalis kebli ir pačiai B. Džouns, kurios gyvenimą griauna keli dalykai: antsvoris, kuris įvaro savivertės trūkumo dešimtuką ir, žinoma, pavydas, dėl kurio ji ima šliaužioti namų stogais, šnipinėdama savo sužadėtinį teisininką. Paprastai dėl tokio pavydo tokiems žygiams filmuose ryžtasi vyrai, bet Bridžita nebūtų Bridžita, jeigu nesumanytų kažko kvailo. Kvaila – tai gerai, nes toks filmas, žanras ir jam visa tai kuo puikiausiai tinka, tačiau nemenka dalis juokelių jau kažkur matyta ir jie atrodo tokie neefektingi, kad tiesiog kartais galima visai sužiūrėti filmo atkarpas akmeniniu veidu. B. Džouns nuotykiai Pietų Azijoje su šefu ir patekimas į kalėjimą buvo absoliučiai neįdomi vieta, nors turėjo padvelkti kelionių egzotika, o tampomi XXL dydžio „pantalonai“ muitinėje turėjo sukelti juoko paralyžių, bet buvo ne tik kad ne šmaikštu, bet ir nesukėlė menkiausio šypsnio.

Visgi dalyje filmo yra to pirmosios dalies parako, tik ugnis gerokai nugesinta, nors, sako, knyga ne ką prastesnė už pirmąją. Visgi filmą dar verta žiūrėti ir dėl aktorių trijulės, kurie nusifilmavo klasikinėje feministinėje komedijoje, kuri, pripažinkime, įeis į istoriją ne vien dėl antraščių, kad R. Zellweger vaidmeniui priaugo 15 papildomų kilogramų. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela