Filmas: "Sauliaus sūnus" / "Saul fia" / "Son of Saul"

Sveiki, skaitytojai,

Apie Antrąjį pasaulinį karą filmų prikurta begalės. Pasitaiko vis prastesnių, mėgėjiškų, pseudoterapinių, skirtų giminei atminti su menkais aktoriais ir skurdžiu žiūros tašku. Bet visada tame sraute kas nors blyksteli ryškaus ir netikėto, galingo ir stipraus. „Oskaru“ įvertinta vengrų režisieriaus Laszlo Nemes kino juosta „Sauliaus sūnus“ (vengr. Saul fia) (2015), kuri buvo pristatyta „Scanoramoje“ yra tikriausiai tas ryškus blykstelėjimas. 

Vienas retesnių atvejų, kada režisierius sukuria hermetišką aplinką ir leidžia pačiam žiūrovui pagyventi koncentracijos stovyklos sąlygomis, užuot stebint teatrališkas sadistines scenas. Visur stambiu planu slankiojanti kamerą paskui Saulių sukuria ne paaiškinimo apie holokaustą vaizdinį, bet sakyčiau būvį įvykyje. Tai sukrečia, tai nežmoniškai įtaigu ir žiauru. Saulius visur ieško rabino, kad galėtų palaidoti svetimą berniuką, kurį vadina savo sūnumi. Kai mirties tiek daug, kai ji nieko nebereiškia, Saulius dar kažkur pasąmonėje lyg „iš ano gyvenimo“ vis dar veikia pagal žmogiškumo programą. Vėliau paaiškėja, kad ta veikla tėra kažkoks nepaaiškinamas psichologinis impulsas, kada žmogus bando apgauti save, kurdamas bergždžią prasmę mirties akivaizdoje. Neretai Saulių galime laikyti savotišku Sizifu, jo „žygis“ per stovyklą tampa žygdarbiu, tačiau kur visa to prasmė? Žiauriausia šalia tos mirties yra žmogaus melas sau, pasiliekant žmogiškumą kaip galimybę išlikti, tačiau, kaip žinia, koncentracijos stovyklose žmogiškumui ir paaiškinimams vietos nėra.

Prieš keletą savaičių žiūrėjau prancūzų filmą „Gaudynės“ (2010), tai dabar galvoju palyginęs aną filmą su „Sauliaus sūnumi“, kad anas turėtų sudegti iš gėdos. „Sauliaus sūnus“ yra vienas iš stipriausių šia tema filmų europinio kino kontekste ir nerekomenduoti jo žiūrovams, ypač užkietėjusiems kinomaniakams, būtų tarsi nusiųsti juos ne į dušą, o į dujų kamerą.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai" / "Miss Peregrine's Home for Peculiar Children"

Sveiki,

Kultinis amerikiečių režisierius Tim Burton, sukūręs ne vieną filmą hitą-žudiką, šįkart vėl grįžta prie savo mėgstamo literatūrinės pasakos su siaubo elementais žanro „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ (angl. Miss Peregrine‘s Home of Peculiar Children) (2016). Prisipažinsiu, kad man šis režisierius sunkiai įtinka. Man sunku pamėgti jo kūrinius, nes akivaizdu, kad tai kičas su tam tikrais manieringais elementais. Gal ir visai nieko, sakyčiau, juk „Mano gyvenimo žuvis“, kuri absoliučiai panašaus braižo ir pasakojimo pobūdžiu kaip ir naujausias darbas, rodos, susižiūrėjo pakankamai gerai, bet negali būti viskas tas pats ir dėl to gerai. Norisi visgi išvysti T. Burton įdomesnį, evoliucionuojantį, eksperimentuojantį, kokį mačiau jį filme „Didelės akys“.

Grįžtant prie paties filmo, galiu pasakyti, kad filmo pradžia pasirodė ypatingai nuobodi, neefektinga ir tiesiog be įdomesnių provokacijų: viskas daugiau ar mažiau matyta. Gal čia šiek tiek kaltas ir pats scenarijus, o gal ir knyga nėra tokia gera, kurią, beje, turime išsivertę į lietuvių kalbą. Apskritai sakant, filmo „gerumas“ prasideda tik jau įpusėjus juostai arba, geriau sakant, kai pusė salės žiūrovų metę popkornus į šiukšlių dėžes išeina iš salės. Filmas iš esmės prastokas, nes istorija rutuliojasi nuobodžiai, vienas įdomesnis dalykas – ypatingų vaikų gebėjimai, tačiau tų vaikų ne tiek ir daug, kad pajėgtų pritrenkti žiūrovą savo fantazija. 

Pagrindinį vaidmenį sukuria „Berniukas dryžuota pižama“ vaikinukas Asa Butterfield, kuris apskritai nemoka vaidinti. Tikrai, visa jo veido mimika, gestai tiesiog pribloškiamai „pro šalį“, neįtikinantys ir tiesiog, galvoju, netgi turėtų būti gėda pačiam režisieriui, kuris nepareikalavo daugiau iš vaikino, nes daryti tokį falšyvinį personažą sąmoningai yra tiesus šūvis sau į koją. Apskritai be kelių įdomesnių literatūrinių personažų dar vienas geresnis daykas yra efektingosios Evos Green pasirodymas. Ji jau yra dirbusi su šiuo režisieriumi, todėl žino su valgoma druska. Ji išties atrodo bauginančiai įtaigi – jauniesiems aktoriams yra ko pasimokyti, bet kalbant apie pačios Peregrinės personažą, darosi nuobodoka, o jos biografija ir likimas menkai ką besujaudina. 

Apibendrinant galiu pasakyti, kad tai tikriausiai vienas silpniausių Tim Burtin filmų, keli stiprūs pliusai neįtraukė į pasakojimą, kad akivaizdūs brokai tiesiog sunaikina bet kokias žiūrovų simpatijas.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDB: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Gwen Stefani "Cool"

Sveiki, skaitytojai,

Jau ne kartą esu pristatęs Gwen Stefani ir jos dainas. Tiesą sakant, man jos mėgstamiausias solo albumas vis dar tebėra debiutinis 2004 metų albumas. Daina „Cool“ būtent yra iš šio albumo, kuri kaip singlas pasirodė 2005 metų liepos mėnesį. Saldaus balso pop dainininkė itin mėgstama klausytojų ir publikos. Tiesa, paskutiniu metu susigrąžinti jaunųjų klausytojų publiką sekasi ganėtinai sudėtingai, kadangi keičiasi klausytojų kartos ir apskritai pop muzika, kuri vis smarkiau tampo tiesiog šokių muzika. Visgi „Cool“, sakyčiau, yra puikus muzikos kūrinys, kuris lyginamas su 1980 dešimtmečio lengvomis Madonnos bei Cyndi Lauper dainomis.

Tiesą sakant, kūrinys buvo parašytas kur kas anksčiau grupei „No Doubt“, kurioje Gwen Stefani dainavo kaip pagrindinė vokalistė, tačiau tąkart kūrinys nebuvo užbaigtas iki galo, todėl į albumą neįėjo. Galvoju, kad gerai, kadangi dabar galime šiandien pasiklausyti puikios „švarios“ versijos. „Cool“ įvairių šalių topuose užėmė gana aukštas pozicijas, bet numeriu pirmu tapo tik JAV-ose, šokių muzikos Billboard reitinge. Nepaisant to, kad tai ne pats galingiausias atlikėjos hitas, man daina graži ir kelianti ryškius sentimentus, o vaizdo klipas apskritai kaip reta itin tinka dainai. Tokių vaizdo klipų, kuriuose būtų linijinė pavaizduota istorija paskutiniu metu beveik nebepasitaiko, todėl galime klausydamiesi dainos pasižiūrėti ir beveik mini filmą:

Jūsų Maištinga Siela