Filmas: "Ji" / "Elle"

Sveiki,

Prancūzų kinas visada pateikia daug staigmenų. Dažniausiai malonių, todėl tas prancūzų kinas ir yra kaskart vis kitoks, nesvarbu, kokie režisieriai jį bekurtų. Štai „Oskarui“ už geriausią vaidmenį jau nominuota legendinė prancūzų aktorė Isabelle Huppert filme „Ji“ (pranc. Elle) (2016) neatsitiktinai patraukė sudėtingu moters pasauliu. Vaizdo žaidimų kampanijos vadovė turi išties sodrią ir įdomią biografiją: jos tėvas masinių vaikų žudynių kaltininkas, jos motina moka žigolo už santykius, pati išprievartaujama ir bando dar suvilioti katalikės kaimynės vyrą... Tiesą sakant, nuostabus tos kalės moters pasaulis, toks margas ir perteiktas taip subtiliai tiksliai, kad kartais neįtikėtina, kaip aktorė ir režisierius randa instinktyvius psichologinius taškus aštriose situacijose. Vien jau moters elgesys po išprievartavimo ko vertas! 

Kartais šis trileris priartėja prie „50 pilkų atspalvių“ tematikos ir taip nebeaišku, ar pagrindinė veikėja iš tikrųjų ima mėgautis smurto scenomis, ar tik bando kažkaip suartėti su savo skriaudiku. Simboliniai momentai, flirtas, jautrumas ir atgrasus abejingumas, galbūt filmas ir pavadintas neatsitiktinai „Ji“, nes jis apiliuoja apskritai į kontrastingą moters pasaulį: čia ji negailestingai atvira, o čia, žiūrėk, gyvatė, kokių itin reta... Smagu, kad scenarijus labai vykęs ir jis nesudievina moters įvaizdžio ir nepadaro iš jos šventosios, o parodo tokią gyvą, ir blogą, ir gerą. Tiesiog filmas vertas atidos ir, neslėpsiu, susižavėjimo.

Ką aš begaliu pasakyti? Kai filmas turi gerą režisūrą, kai trileris psichologiškai pagrįstas, kai tokia stipri vaidyba, tiesiog belieka mėgautis. Smarkiai rekomenduoju visokio kino gerbėjams, šįkart netgi dėl trilerio keliamos intrigos filmas patiks ne vien gurmanams, bet sveikai jį sužiūrės ir komercinio kino mėgėjai. 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Whitney Houston - "All at Once"

Sveiki,

Senoji geroji Whitney Houston... Įsimenama nuo pat pradžių dėl savo briliantinio balso ir kontrastingo gyvenimo. Ji kaip jūros banga vis sugrįžta pas mane. Neseniai, besirausdamas muzikos parduotuvėje po senus vinilus, aptikau keletą jos plokštelių. Įsigijau iš tos begalinės nostalgijos...

Vienas geriausių ne tik W. Houston albumų, bet kaip teigia muzikos kritikai, vienas geriausių ir populiariausių visų laiko muzikos albumų pavadinimu „Whitney Houston“ 1985 m. W. Houston 2009 metais įėjo į Gineso rekordų knygą kaip daugiausiai moteris atlikėja gavusi apdovanojimų už savo balsą. Na, šiame debiutiniame albume yra išties nerealiai gerų baladžių, už ką tikriausiai visas pasaulis ir pamilo šią atlikėją. „All at Once“ (liet. viskas iš karto) – viena gražiausių W. Houston baladžių, pasižyminti to meto muzikos tradicijomis bei puikiu atlikėjos vokalu. Tikriausiai dėkingas pats laikotarpis, kad suklesti jausmingos baladės, C. Dion bei daugelis kitų baladžių atlikėjų patraukia viena muzikos linkme. Šiandien, kažin, ar jausmingos baladės yra tokios populiarios, tačiau tą, ką darė Whitney devintajame dešimtmetyje, jau įeis ilgam į istoriją.

 Mano Whitney Houston vinilinės plokštelės.

Džiaugiuosi turėdamas jos vinilus, tad šiandien siūlau paklausyti „All at once“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pjūklo ketera" / "Hacksaw Ridge"

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Būna, lauki kokio režisieriaus filmo ištisą dešimtmetį. Tarkim, Mel Gibson naujojo darbo „Pjūklo ketera“ (angl. Hacksaw Ridge) (2016), pastarasis tapo vienu rimčiausiu pretendentu į šiųmečių apdovanojimų derlių. Kažkodėl nestebina, nes amerikiečiai itin mėgsta galingus filmus, aukštinančius jųjų tautos didvyrius, nelygu kaip pažiūrėsi, nes būtent Clint Eastwoodo filmas „Laiškai iš Ivo Džimos“ bandė parodyti Antrojo pasaulinio karo ir japonų pusės patriotiškumą ir, aišku, jam pavyko kur kas geriau nei M. Gibsonui. Žiaurus tas karas ir bijau, kad tokie filmai kaip „Pjūklo ketera“, kurie lyg ir memorialiniai, paremti realių žmonių autobiografinėmis istorijomis, tampa rimtu stimulu ilgėtis karo, heroizmo ir apskritai senojo, labai blogo idiotiško posakio „mirti už tėvynę“ realizavimo ilgesio – tą rodo ir neišprususių lietuvių komentarai, kurie romantiškai ilgisi kraujo, lūžusių kaulų, dvėselėnos, kas iš esmės simbolizuoja jųjų menkavertiškumą ir norą būti didvyriais ten, kur nepamatuotos sąlygos...

Bet ne apie tai, o apie patį filmą. Žinoma, kad tikėjausi iš M. Gibsono kur kas daugiau! Tiesą sakant, net nesuprantu, kodėl šis filmas taip visiems patiko. Tiesą sakant, suprantu, tačiau blaiviu protu nenoriu to pripažinti. Herojiniai kariniai epai apie Antrąjį pasaulinį karą tokia išsemta tema, kad net koktu nuo tų karo didvyrių (šiuo atveju, kas ypač reta – pacefistinį didvyrį!), nes neretai būna didingas epas sukaltas įvairiems kankiniams arba vargšės tėvynės vardan skerdynių „didvyriams“. Jeigu nežinočiau, kad tai M. Gibsonas, manyčiau, kad filmą režisavo S. Spielbergas, nes jau toks panašus braižas į „Karo žirgą“, kad neduok tu Dieve... Neseniai matėme Angelinos Jolie filmą „Nepalūžęs“, kuris gana holivudiniu rakursu papasakojo daug kam amą atėmusią žmogaus istoriją. Panaši ir šio filmo tema ir režisūrinis braižas, tarsi M. Gibsonas ant holivudinių karinių epo klišių statytų atskirą Babiloną. Filmo pradžia siaubingai primena prieš 10 metų ir seniai pasirodžiusias karines juostas, netgi režisūra itin panaši, o scenarijaus šablonai... Kodėl niekas apie tai nekalbėjo? Pagrindinio herojaus pacifistinės nuostatos tiesiog kai kuriose situacijose tampa heroistinė poza – mane kambariokai sumušė, o aš: ups, viršininke, atsitrenkiau į sieną! Arba toji romantizuota meilės istorija su felčere – tų akių susitikimas, romantiniai saldūs žvilgsniai? Tiesiog eilinis filmas su eiline energetika.

Iš esmės filmas prabangiai nufilmuotas, yra dėmesio vertų karinių scenų, tačiau filmas pasirodė tuščiaviduris ir išpūstas, nes menkai jaudino mane pagrindinio veikėjo gyvenimas, išskyrus stipriausios scenos pasirodė tėvo ir sūnaus santykiai bei Biblijiniai ir tikėjimo įvesti motyvai, o visa kita kažkur jau matyta ir regėta, kad net ėmė erzinti tie aiškiai matomi šablonai, o ne ašarą turėjusi išspausti istorija. Visumoje filmas gal ir neblogas, vidutinis, tačiau, mano kuklia nuomone, gerokai pervertintas ir, pripažinkim, tai prasčiausias M. Gibsono darbas originalumo atžvilgiu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela