Filmas: "Žaklina" / "Jackie"

Sveiki,

Su šiuo unikaliu režisieriumi reikia atsargiai, nes jis tiesiog bombarduoja tiesiai į širdį. Niekaip negalėjau atsigauti „Kino pavasaryje“ Pablo Larrain filmo „Klubas“ (2015), kad jo režisūrine galia nė neabejojau, kaip ir neabejojau, kad susitvarkys su „Žaklina“ (angl. Jackie) (2016) ir, regis, įnoringus biografinių ir istorinių filmų kritikus šis jo darbas patenkino su kaupu, bet ar jis patenkina eilinį žiūrovą?

Kiek filmų sukurta apie lemtingą šūvį į prezidentą Kenedį? Taip, begalės ir kaskart jis vis kitoks. Filmas iš Žaklinos, Kenedžio žmonos pozicijos, tačiau istorija vis tiek liko ne apie Jackie, o apie tą patį prezidentą Kenedį – toli režisieriui pabėgti nepavyko. Kad ir kaip jis stengtųsi nevaizduoti Kenedžio, visos emocijos per Žakliną pasakoja daugiau apie patį prezidentą, o ne moters istoriją ir daryk tu ką nori. Kas tam turi įtakos? Pasirinktas vienas centrinis įvykis – prezidento mirtis, apie kurį ir sukasi visas byrantis Žaklinos pasaulis, kad žiūrovui nuolat kyla klausimas: kiek pačioje Žaklinoje yra pačios Žaklinos, o kiek to Pirmosios Ponios ir prezidento sukurto šešėlio? Aš bent pats klausiau: kiek mane jaudina šiame filme subyrėjusios moters tragedija? O tai ne taip jau ir gerai, turint galvoje, kad turėjau pamiršti bet kokius klausimus.

Pats filmas, tiesą sakant, žiūrisi vidutiniškai, visa jo esmė yra genialioji Natalie Portman vaidyba, ant kurios ir laikosi visas filmas. Daug emocijų ir energijos įdėjusi į filmą aktorė sulaukė daug dėmesio įvairiuose kino festivaliuose, ko nepasakysi apie paskutiniųjų metų veteranių mėginimus įsikūnyti, pvz., Nicole Kidman į Grace Kelly ar Naomi Watts į princesę Dianą. Tai kur N. Portman sėkmės priežastis? Tikriausiai režisieriuje, kuris strategiškai surėdė įtikinamą moters portretą, kuris iš esmės patenkino amerikiečių nacionalistų širdis: moteris, kuri drąsiai „atstovėjo“ tragedijos akivaizdoje, slėpdama po baldakimais ašaras. Tipiška. Ir tai amerikiečiai itin mėgsta kine – neslėpkime. Iš esmės visumoje filmas pasirodė vidutiniškas ir vertas žiūrovo dėl emocionaliosios Natalie Portman.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išdavikė" / "The Whistleblower"

Sveiki,

Man kur kas labiau patinka filmai, kurie demaskuoja baltuosius taikos balandžius tų visų organizacijų, kurie atlieka nacionalines „pareigas“, o iš tikrųjų sėja mirtį ir dar didesnes kančias Rytų šalyse, labiau nei tuos amerikiečių didvyrius vaizdavimus kine, kurie „išplėšia“ grynai dėl nacionalistinių paskatų „Oskarus“. Štai filmas „Išdavikė“ (angl. The Whistleblower) (2010) yra būtent tas, kuris yra geras, tačiau niekada nepelnys jokio „Oskaro“, nes amerikietiškoji pusė pavaizduota ne tokia graži, o dar ir režisierė moteris, ryškiai ne amerikietė, tačiau toks filmas, kuris demaskuoja JTO ir prarodo, ką veikia amerikiečių vyrai karo nusiaubtame Sarajeve – prievartauja atvežtines merginas, fotografuojasi, sadistiškai jas kankina ir tyli, atlikdami angelų darbus.

Štai į tokią mėsmalę patenka aktorės Rachel Weisz kuriamos policininkės personažas, kuri pamažu pamato, kas dedasi su žmonėmis ir ką daro beveik visi vedę ir bent po vaiką turintys amerikiečiai vyrai. Filme neapsieita be prievartos, sadistinių scenų, kurios jautresnį žiūrovą gali šokiruoti, tačiau tikriausiai jau pasiilgau tokių filmų, nes anksčiau lyg ir buvau apatiškas ir atbukęs, tačiau dabar vėl „paėmiau giliai į širdį“, nes tie prievartos vaizdai iš tikrųjų veikia. Filmas lyg ir apie sekso vergovę, tačiau didžiausias prieštaros kontrastas tas, kad tą kančią sukelia „geriečiai“ – vilkai ėriuko kailyje. Na, ir žinoma, žiūrovas nebeturi pasirinkimo, kaip tik sirgti už vieną krepšinio komandą t y. moterį, kuri rizikuoja viskuo, kad paviešintų, kas dedasi Bosnijoje. 

Filme aštrių ir žiaurių kadrų netrūksta, kaip netrūksta ir tikėjimo R. Weisz kuriamu personažu, kuris perteiktas irgi ne kaip super didvyrės, bet kaip ne itin vykusios motinos, kuri vis dar turi sąžinę ir ji vis dar šį tą reiškia. Filmas kaip visada parodo, kad nėra didesnio priešo blogiui nei žiniasklaida, nes žinomumas ir paviešinimas sugriauna bet kokį išvešėjusį blogį. Nesunku filmu įtaigumu patikėti, bet dar baisiau, kai filmui pasibaigus, tos žmonių kančios juk niekur nesibaigia, jos yra čia ir dabar, šiuo metu Rytų frontuose, giliai musulmoniškose valstybėse, galgi net jūsų daugiaaukščiame name įkalintos moterys kenčia ir negali grįžti namo. Išties paveikus filmas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Neigimas" / "Denial"

Sveiki,

Prieš kelerius metus teko matyti filmą „Muzikinė dėžutė“ (1989) su puikiąja Jessica Lange, kurioje buvo nagrinėjama Holokausto byla ir vienintelis įkaltis buvo vargana muzikinė dėžutė, o štai filmas „Neigimas“ (angl. Denial) (2016) atrodo vaizduoja vieną didžiausių istorijoje farsų – paneigti, kad apskritai kada nors egzistavo Holokaustas t. y. Hitleris niekada nebandė išnaikinti žydų. Dabar tai skamba istoriškai nesąmonė, tačiau dar visai neseniai, beveik prieš du dešimtmečius visų dėmesys krypo į tokią bylą, kai ieškovas apkaltino istorijos iškraipymu ir teigė, kad dujų kameros neegzistavo ir niekas nenuodijo žydų koncentracijos stovyklose...

Apie tai ir filmas „Neigimas“ – dar viena istorinė svarbi byla, kuri užgriebia Aušvicą ir vieną didžiausių istorinių dėmių – masinių žmonių naikinimą. Vieną pagrindinių vaidmenų sukuria puikioji Rachel Weisz, kurią paskutiniu metu labai pamėgau ir džiugu, kad po pertraukos į kiną grįžta tikrai skirtingais ir įdomiais vaidmenimis! O ką besakyti apie kino veteranus Tom Wilkinson ir Timothy Spall, kurie charakteringai perteikė personažus, rodos, vos nebalansuodami ant parodomojo kičo, tačiau jų stotai išliko neperspausti ir sodrūs. Trijulė kuria gergždžiančios ir apgaulingos antisemitizmu dvelkiančios bylos nagrinėjimo istoriją, kad žiūrovas yra priverstas jausis ne tik nepatogiai, bet iš esmės abejoti, ar mūsų pagrindinė veikėja (realiai egzistuojanti) nėra vedžiojama už nosies savo nusamdytų advokatų, nes atrodo, kad viskas yra jos nenaudai, tačiau, kaip ir galite įspėti, filmo nė nebūtų buvę, jeigu teismas nebūtų nusprendęs teisingai, bet ar nuo to filmas prastesnis ir neįdomesnis?

Nebūtinai. Žavinti aktorių vaidyba, išlaikytas dėmesys detalėms, ne visada suprantamiems opoziciniams santykiams, filmas papasakoja ne tik išskirtinę bylą, bet ir leidžia pasvarstyti, kokią mes istoriją ir tiesas turime šiandien, ir kiek jos istorijoje buvo panašiu būdu pagražintos ir pertransformuotos tiesos? Ką mes iš tikrųjų žinome apie žmonijos praeitį ir istoriją, jeigu ją kuria tokie „mokslininkai“ ar metraštininkai, priprašę iš savo galvos paikų nesąmonių? Filmas įrodo, kokia trapi yra istorinė tiesa ir kad žmonijos atminties neapgausi kvailais išvedžiojimais. Geras filmas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela