Knyga: J. M. Coetzee "Jėzaus vaikystė"

J. M. Coetzee. „Jėzaus vaikystė“ – Vilnius: Sofoklis, 2014.

Sveiki, skaitytojai, 

Recenziją pradėsiu prisipažinimu, kad J. M. Coetzee yra vienas mylimiausių mano rašytojų! Kruopščiai kaip mokyklinukas jį suskaitau ir kartu kiekvieną jo į lietuvių kalbą išverstą romaną tausoju kaip gelbėjimosi šiaudą. Jo romanas Barbarų belaukiant kažkada išties mane sukrėtė, o kiti kūriniai tiesiog pribloškė savo paprastu genialumu, tad visai nenuostabu, kad kiekvienas jo kūrinys nominuojamas prestižiškiausiems pasaulinės literatūros apdovanojimams. 

Leidykla Sofoklis knygų serijoje Kultinės knygos pirmą kartą lietuviškai išleido Jėzaus vaikystė (angl. Childhood of Jesus), kuris originalo kalba pasirodė 2013 metais ir iškart buvo nominuotas Booker‘io premijai. Sunkiausia kalbėti apie labai patikusią knygą, nes visada norisi išryškinti tai, kas joje labiausiai jaudina, pamirštant bet kokias kitas kritines priekabes, panašiai ir su šiuo J. M. Coetzee romanu, kuris, kaip teigia atgalinė viršelio pusė: „ne biblijinė istorija“. Pavadinimas, kaip ir daugelis rašytojų romanų, yra alegorinis ir iš pirmo žvilgsnio nieko bendro su Jėzumi neturi, tačiau turinio prasmės daugiau ar mažiau eina lygiagrečiai, todėl susidaro įspūdis, kad autorius pertransformuoja kitas istorijas ir suteikia jiems kitokį prasmių lauką.

Kaip jau įprasta autoriui, Jėzaus vaikystėje jis pasaulį kuria be aiškiai apibrėžtų ribų, vengdamas politinio konkretumo, tikslių sienų, situacijos ir laikmečio įvardijimo, todėl kaip ir Barbarų belaukiant, kaip ir Maiklo K gyvenimas ir laikai, skaitytojas yra įtrauktas į distopinį pasaulį, kuriame esti kiek ekstremali, karinė jėga grįsta pagrindinių veikėjų pasaulio pertvarkymo principais. Jėzaus vaikystėje taip pat yra šio chaoso ir tik iš tam tikrų užuominų galima numanyti, kad veiksmas vyksta kažkur pietų Ispanijoje, jūrų uoste – aplinkos detales atskleidžia ne ilgi aprašymai, bet veikėjų veiksmai, įpročiai, darbas, bendravimas. Nesunku suvokti, kad J. M. Coetzee Jėzaus vaikystės pasaulis išgalvotas, jis neturi konkretaus istorinio įvykio, tai alternatyvi tikrovė, kuri grįsta daugybe numano karo pabėgėlių kasdienybe, tačiau romane net neminima, kad veikėjai yra karo pabėgėliai, tačiau iš to, kad jie turi pamiršti praeitį, pakeisti istoriją tik dabartimi, galima suvokti, jog ankstesnis jų gyvenimas buvo absoliučiai sugriautas.

Distopinį vaizdinį kuria tam tikros pabėgėlio miestelio-miesto taisyklės, jų malonybinė bendravimo maniera, kurie balansuoja ties absurdiškumo riba: sumenkinamas seksualumas, agresija, aistros... Tarsi eliminuojamos žmogiškos aistros ir tokiame pasakojimo centre atsiduria kiek senesnis nei vidutinio amžiaus vyras su penkiamečiu berniuku Dovydu. Istorija primena kiek kvailo žmogaus, įsikalusio sau į galvą moralines tiesas, kuriomis vadovaudamasis ieško berniuko pasimetusios mamos. Teikdamas savo įsitikinimus apie prigimtinę motinos ir vaiko ryšį, jis suranda absoliučiai nebiologinę vaiko „motiną“ ir pripažįsta savo užduotį atlikęs, vadovaudamasis intuicija, paneigiančią bet kokius sveiku protu suprantamus įstatymus. Toks veikėjo iš pažiūros bukas įsitikinimas kelia skaitytojui pasipiktinimą, netgi švelniai šokiruoja, kaip autorius lengvais potėpiais gali sukurti tokį „mūsų teisingam pasauliui“ prieštaringą veikėją, tačiau nuolat prabrėkštomis minimas noras pamiršti aną sugriuvusį pasaulį, verčia veikėją pasąmoningai vadovautis ne sveiku protu, bet prigimtiniais instinktais, nes anas „sveiko proto“ pasaulis, kaip jau galima nujausti, pagrindinį veikėją ne tik nuvylė, bet ir sugriovė jo gyvenimą.

 J. M. Coetzee.

Kitas keistas dalykas, kuris kirba tarp romano eilučių yra veikėjų verbalinė kalba, kuri pilna biblijinio bendravimo ir didaktinių filosofavimų, kas kiek keistai skamba karo pabėgėlių lūpomis. Matomai pagrindinis veikėjas išsilavinęs, žino krikščioniškojo pasaulio tiesas, tačiau neapleidžia jausmas, kad jis iš maurų arba, kitaip sakant, musulmoniškosios religijos atstovas, tačiau autorius eliminuoja bet kokias aiškias religijos žymes, palikdamas tik filosofinę plotmę, kurioje lyg fotografija tirpale išryškėja kuriama egzistencialistinės literatūros paveikioji galia, kuri supurto skaitytojo žinias apie gyvenimą, kitaip sakant, tai vienas iš distopinių alegorinių romano bruožų. 

Romane neatsiejama pagrindinio veikėjo bendravimas su Dovydu nuo biblijinės alegorijos – vaiko auklėjimas, kalbos ir kultūros priėmimo aiškinimas mažajam žmogui naujojo pasaulio sąrangoje sukelia Mažojo princo efektą, netgi priverčia toptelėti, kaip lengvai per kalbą su vaiku, gali būti išgaubtas ir perduotas pasaulio vaizdinys, prasmės suvokimas. Autorius slysteli skaitytoją ledu: kaip lengvai tą pasaulį galima iškreipti ir paversti jį susipriešinusių įsitikinimų karo lauku. 

Persiritus romanui į antrą pusę, sustiprėja vaiko Dovydo įtaka, kurį rašytojas ima vis labiau mistifikuoti, suteikdamas jaunojo pranašo, netgi naujojo Mesijo įvaizdį. Tiesa, sunku pasakyti, ar tai iš dalies vyksta pasakotojo pastangomis Simono suvokiamoje realybėje ar iš tikrųjų distopinėje istorijoje. Skaičiai ir literatūra, pastangos pamiršti buvusį gyvenimą, perprasti besikeičiantį pasaulį verčia veikėjus imtis nestandartinių mąstymo ir realybės priėmimo strategijų. Alegoriškiausias tampa knygos finalas, kai autorius sufalsifikuoja viską, kas jau buvo lyg ir aišku. Kirba vienintelis klausimas: ar berniukas iš tikrųjų ypatingas ir turi stebuklingų „jėziškų“ galių? J. M. Coetzee iki galo žongliruoja dvilypiškumu, kurdamas nenuspėjamų intuicijų paralelines visatas, integruodamas ir stilizuodamas ne tik biblijinę istoriją, bet ir Servanteso Don Kichotą. Šioje visatoje visi herojai atrodo daugiau ar mažiau Don Kichotais, tik kai kurie iš jų mano esą Sanča Pansomis, bet kokiu atveju, jų tarpusavio santykiai ir kasdienybės filosofija persmelkti pokalbiai ir nuojautos tampa ypatingu moralinių ir amoralių taisyklių kompleksu, leidžiančiu intuityviai pamatuoti skaitytojo suvokiamą ne tik knygos realybę, bet ir nūdienos pasaulį.

Jėzaus vaikystė – kaip visada, J. M. Coetzee išskleista didinga idėja, kuri kažin kokiais paprastais žodžiais tampa stipriu moralinių vertybių alegoriniu užtaisu, kuris verčia piktintis ir žavėtis išgautu demaskuojamosios egzistencinės literatūros radaru. Labai nudžiugau, kai rašydamas šią recenziją, aptikau, jog Sofoklio leidykla jau iš spaustuvės gabena šio romano tęsinį Jėzaus mokyklos metai – tai viena džiugiausių, bent jau man, literatūrinių naujienų šiemet. Labai tikiuosi, kad leidykla, pristačiusi ne vieną J. M. Coetzee romaną, ryšis išversti ir senesnius, dar nė karto lietuviškai nepristatytus romanus. Tai tarsi naujų laikų F. Dostojevskis, kurį reikia turėti kiekvienam aukštą literatūrinę prabą vertinančiam skaitytojui.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svečias" / "The Guest"

Sveiki, skaitytojai, 

Mistiniai trileriai – tai ko reikia rugpjūčio bemiegėms naktims! Vienas toks ir įšoko į mano žiūrimų filmų „traukinį“ – „Svečias“ (angl. The Guest) (2014), kuris pasakoja gana iš pirmo žvilgsnio mažo biudžeto ir pigią istoriją: šeima netenka kario sūnaus ir juos aplankyti ir užuojautą pareikšti atvyksta fronto „draugas“, kuris ima keisti jų gyvenimus. Tobulasis sūnaus draugas ima taip rūpintis šeimos nariams, todėl natūralu, kad kai kuriems ima kilti klausimas, o ko gi jis iš tikrųjų nori?

Tiesą sakant, „Svečio“ stiprioji pusė nėra scenarijus, nes jis nei labai įtemptas, nei painus – tiesiog, regis, režisieriui užteko paprasčiausio scenarijaus, kuris visą filmą laikosi ant to: kas gi iš tikrųjų yra nekviestas svečias ir ar jis turi kokių nors antžmogiškų žudiko galių, kad geba su visais susidoroti? Gal dėl tos nuojautos, kurią gerai pasinaudojo režisierius, pirmoji filmo pusė išties sukelia smalsumą, norą žiūrėti, kur link pakryps pasakojimas, tačiau filmui persiritus į antrąją pusę, kai nuovokioji dukrelė atseka, jog svečias iš tikrųjų jiems meluoja, ima pamažu viskas pernelyg panašėti į jau matytus trilerius su jau numatomu finaliniu akcentu – daug mirčių, susišaudymo ir kraujo.

Iš esmės neblogai trilerio režisūrai trūko – tik painesnio scenarijaus, ypač, kad žiūrovas nenusiviltų finalu, kuris tapo labiausiai nuviliančia filmo dalimi, nes priminė daugelį kitų filmų. Tačiau filme yra ir gerų dalykų, vienas iš jų – aktorius Dan Stevens, visai neseniai „išpuolęs“ iš daugelio aktorių vienodų aktorių būrio ir jau nebe pirmą kartą atsidūręs dėmesio centre. Filmą visgi laikyčiau bendroje sąskaitoje labai vidutinišku.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Milžinas" / "Colossal"

Sveiki,

Vienas beprotiškiausių filmų, kuriuos paskutiniu metu teko matyti scenarijaus atžvilgiu tikriausiai yra ispanų režisieriaus Nacho Vigalongo komedijinė fantastinė drama „Milžinas“ (angl. Colossal) (2014), kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Anne Hathaway ir lietuvių kilmės Jason Sudeikis. Tiesa, jeigu ne Anne Hathaway pavardė, tikriausiai šio filmo niekada sveiku protu nebūčiau žiūrėjęs: atbaido net reklaminė afiša! Tačiau nieko nėra kino pasaulyje geriau už tai, kas kardinaliai pakeičia mano nuomonę.

N. Vigalongo man nepatiko su savo siaubo trileriu „Žirklės“, tačiau „Milžinas“ – visai kas kita. Iš pažiūros scenarijus lyg ir bukas, neįtikėtinai naivus: žaibas pakeičia vaikų gyvenimus ir žaidimų aikštelė staiga tampa nesuvokiamai transformuojanti jau suaugusių žmonių kūnus į pabaisas Seule. Tai išties beprotiška, nes iš pažiūros atrodo netipiška, netgi idėjiškai nevykusiai, tačiau patobulėjusi režisieriaus akis ir ranka sukuria išties įtraukiantį dvisluoksnį pasakojimą: girtaujantys suaugusieji, mušdamiesi vaikų žaidimo aikštelėje, sukelia drugio efektą ir kitoje pasaulio pusėje jie tampa iš rūko išnyrančiomis godziloms prilygstančiomis pabaisomis... Kas vienoje plotmėje atrodo kasdieniškai banalu ir netgi graudu, tas kitoje pasaulio pusėje tampa katastrofiniu reiškiniu. Tas nuo nesvarbaus iki svarbaus balansavimas sukuria keistą atmosferinį filmo audinį, dėl ko jis man labai patiko, kitam žiūrovui, galiu drąsiai teigti, atrodys iš serijos „didesnės nesąmonės nesu matęs“.

Dėl netipinio scenarijaus, dėl to, kad filme nėra tobulų ir gerų personažų, visi kažkiek amoralūs, girtaujantys, pykstantys, netekę vilčių... Gal ir teisinga tokiems nors kartą kine patikėti pasaulio gelbėtojo vaidmenį, atsisakant didvyriškumo patoso ir apsiribojant vaikų žaidimo aikštelės principais. Lengvas, bet toli gražu neprastas filmas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela