Filmas: "Maria Callas: savais žodžiais" / "Maria by Callas"

Sveiki,

Jeigu kas nors būtų paklausęs, kokios tautybės yra Maria Callas (1923-1977), būčiau nė nemirktelėjęs ir atsakęs, kad italų, tačiau tektų raudonuoti, nes ji graikė, gimusi ir augusi Niujorke – tai dar viena staigmena. Staigmena man pačiam buvo, kad paskutinę akimirką sumaniau nueiti į dokumentinį filmą „Maria Callas: Savais žodžiais“ (angl. Maria by Callas) (2017), kuris sumontuotas vien iš filmuotos medžiagos dar esant atlikėjai gyvai.

Filmas išėjo toks, kad sunkoka po jo nereflektuoti, nes asmenybės kulto šešėlis persekioja tave patį. Nežinau, kiek kūrėjui pavyko filmu sukurti asmenybės virsmo istoriją ir kiek joje yra tikrosios M. Callas, tačiau sudurstytas naratyvas iš įvairių laikotarpių ir padarytas nuoseklus kultinės operos solistės portretas tiesiog neišdildomas, netgi jeigu jums absoliučiai nepatinka opera ir jums giliai vienodai toji muzika ir pati M. Callas, tačiau filmas... Jis tiesiog vertas laiko gaišaties, juolab, kad šiemet Kino pavasaryje vaidybiniai „gerieji“ filmai nepaliko tiek galvoje sumaišties, kiek šis dokumentinis filmas. Dar visai neseniai prisiminiau, kad po pusvalandžio kankynės Bohemos operoje tiesiog pabėgau, nes absoliučiai negalėjau apsiprasti su Merūno Vitulskio dainavimu ir pakabintais palubėje subtitrais – nei jaudino, nei skambėjo – atleiskite D. Ibelhauptaute, bet tai tiesa. Tačiau žiūrint į M. Callas stambiu planu ir „piešiant“ jos likimo vingius, nesunku susijaudinti ir dėl jos ypatingo dainavimo.

Daug įdomių faktų apie ją, istorinių momentų, nulėmusių tragiškų asmenybės lūžių, kurie jaudina ir kai kada net sukrečia. Visumoje tai žmogus kaip filosofijos spalva ir skonis, todėl šiemet kaip niekada mėgaujuosi biografine dokumentika. Net nebeverta vardyti, ką jūs išvysite šiame filme, tereikia tiesiog netrukdomai nusiteikti ir meditatyviai pasinerti į istoriją ir muzikines operos užsklandėles tarp M. Callas gyvenimo momentų. Stipru.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sūnaus globa" / "Jusqu'à la garde"

Sveiki,

Kino pavasario atidarymo filmo tapo prancūzų drama „Sūnaus globa“ (pranc. Jusqu‘a la garde) (2017), kuris daugeliui vis primindavo kokį nors jau matytą filmą, tik šįkart kiek kitokią versiją – filmas Venecijos kino festivalyje pelnė sidabrinį liūtą. Tiesą sakant, man irgi priminė šį bei tą – pernai rudenį Scanoramoje matytą A. Zvyagintsev filmą „Nemeilė“, kurio pradžia labai tipiška – vaikas patiria iš tėvų nesantaikos stresą.

Filmo struktūra kažkur irgi matyta ir jausenos neapgauna, jog kažkur viskas lyg kine jau patirta, bet vis tiek susikaupi ir lauki, kas čia atsitiks. Nuo teismo procedūros pereinama prie perspektyvinio pasakojimo ritmo – iš motinos ir tėvo pozicijų. Netrunkame išsiaiškinti, kas šeimoje kelia didžiausią agresiją ir priešingai nei filme „Nemeilė“, šioje šeimoje vaikai turi užnugarį, rūpinimąsi ir meilę, tik kuo viskas pasibaigs, kai vyksta toji nesantaika, o teismo sprendimu vaikas turi kęsti psichologinį smurtą, nes taip nusprendė gerbiamoji teisėja. Nors teisėjos kaltinti irgi negalima – velnio advokatės, gindamos abi puses taip pat atliko savo darbą, aš irgi galbūt nebūčiau priėmęs tinkamo sprendimo išklausęs abiejų pusių, nes paprasčiausiai neįmanoma susidaryti tarp sąvokų tikroviško vaizdo, o vaikų liudijimai staiga tampa ne liudijimais, o tėvų įtakos perversija. Nesunku įsivaizduoti, kokias potekstes pasako šis filmas per pirmąsias 20 minučių.

Filmas rutuliojasi gana lėtai, kaip ir daugelis prancūzų juostų, yra itin plepus. Psichologinė vaiko įtampa, perauganti į tuoj paauglišką maištą, todėl situacija virsta neblogu nervu tampymu žiūrovui, tačiau netgi tada buvęs sutuoktinis, besąlygiškai ar net maniakiškai norintis susigrąžinti šeimą, atrodo nekaltas avinėlis – lyg ir pateisinama, lyg ir suvokiama, kad vyrui reikia tiesiog kreiptis į psichologą ir pripažinti savo pažeidžiamumą, tačiau... Didžiausias emocinis krūvis atitenka paskutinei nakties scenai, kai šitaip, kaip kažkas įvardijo kaip filmo trūkumą, filmas tampa kaip laida „24 valandos“ – socialiniu probleminiu lauku ir todėl filmas „ne gilus“. Su tokiu teiginiu absoliučiai nesutinku ir nors pakęsti pats negaliu „24 valandų“ laidos, visgi tai yra tikroviškesnės problemos nei vėžiu sergantys gangsteriai ar kitos tolimos socialiai temos nuo mūsų supančio pasaulio. Gelmė šiame filme visgi yra gana plati, tik bijau, kad regėdami kasdieninį skausmą tampame atbukę, mus sunku apstulbinti, nes viskas dabar taip vieša, kad tampa kaip kasdienybės dekoracija, todėl tik susidaro įspūdis, kad „ne gilu“. Žiūrint kaip matuosime...

Filmas iš esmės yra geras, nors ir nieko čia lyg ir novatoriško nėra. Sujaudina ir sukrečia, nors tuo pačiu ir erzina, pavyzdžiui, perdėti šalutiniai vingiai, kaip paauglės nėštumas ir t. t. Visgi manau, kad filmui su paskutiniosiomis scenomis pavyko padaryti tai, kas  ir buvo suplanuota – užauginti emocinį pliūpsnį, nepaliekant vietos interpretacijoms, vien tik nuogai veiksmais ir emocijomis grįsta tikrove.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Bebe - Cuidandote [žodžiai / lyrics / letras]

Sveiki,

Sakau Jums tiesiai šviesiai, kad Bebe ispaniškos muzikos pasaulyje yra tikras stebuklas. Jos daina „Cuidandote“ (liet. Rūpinimasis tavimi) yra tokia tarsi lopšinė apie neišsenkančią motinos ir vaikelio ryšio. Man asmeniškai tai yra nuskausminanti baladė, nunešanti kažkur labai toli.

Pabandykite jos paklausyti sutemus namuose, atsigulus tiesiog ant grindų, kad ir daugiabutyje, kad ir šeštame aukšte, kai pasaulis taip beprotiškai sukasi, o tu gyveni šioje jaukioje dainoje. Nežinau, galbūt ji nieko nesukels, galbūt net papiktins, tačiau paskutiniu vėl grįžau klausytis Bebe muzikos iš 2004 metais pasirodžiusio jos debiutinio albumo „Pafuera Teleranas“.

Daina „Cuidandote“ – viena švelniausių ir jautriausių albumo dainų, kuri gali kai kam (ypač tiems, kurie supranta ispanų kalbą) net išspausti ašarą. Tiesiog pasiklausykime kūrinio ir pasimėgaukime kasdienine ramybe, kurios dažnas iš mūsų tikrai užsitarnavome.

Letras / žodžiai

Bebe - Cuindadote

Despacito cuando tú dormías
ella te hablaba, te preguntaba, te protegía.
Ella prometió darte todo
pero sólo pudo darte lo que tuvo.
Para ti lo más hermoso
era amanecer junto a sus ojos
iluminando el mundo.
Pero los pájaros no pueden ser enjaulados
porque ellos son del cielo, ellos son del aire
y su amor es demasiado grande
para cortarlo.

Volaste alrededor de la luna con ella,
le pediste que nunca se fuera
y ella respondió
"mi amor siempre estará cuidándote".

Y la dejaste volar
y tus ojos lloraron hasta doler,
pero sólo tú sabías
que así tenía que ser,
que así tenía que ser.

Ella prometió darte todo
pero sólo pudo darte lo que tuvo.
Y para ti lo más hermoso
era amanecer junto a sus ojos
iluminando el mundo.

Pero los pájaros no pueden ser enjaulados
porque ellos son del cielo, ellos son del aire
y su amor es demasiado grande
para cortarlo.

Y la dejaste volar
y tus ojos lloraron hasta doler
pero sólo tú sabías
que así tenía que ser.
Y la dejaste volar
y sus ojos lloraron hasta doler
pero sólo ella sabía
que así tenía que ser.
Y la dejaste volar
y tus ojos lloraron hasta doler
pero sólo tú sabías
que así tenía que ser,
que así tenía que ser

Jūsų Maištinga Siela

3 priežastis, dėl ko verta gyventi: knygos

Sveiki,

Trečioji priežastis: kai ant knygos stirtos paliekamas mylimo žmogaus raštelis „būk geras“. Na, banalybių banalybė, bet kaip gera! Ant knygų! Atskirų, žodžiais „suvystytų“ pasaulių krūvos, kuriuos dar nenugyvenau, bet trokštu nugyventi. Argi dėl to neverta gyventi? Žmonės tie, kurie mano, kad knygų skaitymas – laiko švaistymas, kad reikia gyventi ir veikti kažką įdomaus. Dažniausiai tie patys sėdi ant sofutės priešais TV, maigo žaidimo kompiuterius, spokso savaitgaliui skirtus tuščius šou, kur kažkas kažką parodijuoja, imituoja, dainuoja, šoka ant parketo... Būk žvaigžde! Būk X factoriumi! Būk anuo ar tuo ir vis tiek metai iš metų tu ant tos pačios sofutės tuščias ir neabejingas tik blizgučiams. Bet tai nepalyginamai nykiau, nei, tarkim, perskaityti kokią nors Sigito Parulskio tekstą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lady Gaga: penkios pėdos ir du coliai" / "Gaga: Five Foot Two"

Sveiki,

Mėgstu dokumentinius filmus apie įvairius dainininkus. Po fantastiško filmo apie Amy Winehouse „Amy“ (2015) nė nedelsdamas nusprendžiau pažiūrėti ir apie vieną labiausiai aptarinėjamų pop atlikėjų pasaulyje – Lady Gaga. Ji bendradarbiaudama su Netflix platforma išleido biografinį dokumentinį filmą „Lady Gaga: penkios pėdos ir du coliai“ (angl. Gaga: five foot two) (2017), kuris aprėpia paskutiniuosius „ramesnius“ atlikėjos gyvenimo metus, įskaitant ir darbą prie „Amerikietiška siaubo istorija“ filmavimo bei „Joanne“ albumo įrašinėjimo darbus ir sugrįžimą į didžiąją sceną.

Kaip jau galite įtarti, filmas atskleidžia pačias intymiausias atlikėjos užkulisius, jos skausmingos meilės išgyvenimus bei šlovę. Labiausiai šokiruoja atlikėją kamuojantys skausmo spazmai ir tikrai nėra lengva stebėti, kaip Lady Gaga iki ašarų iš skausmo raitosi ant lovos, kai tuoj teks žengti į sceną ir dainuoti gyvai. Įvairios pokalbių nuotrupos – tai tarsi Lady Gagos asmenybės mozaikos dalys, atskleidžiančios atlikėjos filosofiją, požiūrį į savo kūrybą, kritiką bei tokias atlikėjas kaip Madonna.

Iš tikrųjų tai tarsi apsinuoginimas tiesiogine ir dvasine prasme. Lady Gaga atrodo iš kažko išsivadavusi, bet kartu dar ir ieškanti savo asmenybės dalies. Tokios atviros istorijos visada jaudina kaip ir filme „Amy“, taip ir čia tiesiog „priaugi“ prie asmenybės ir varstai ją visomis prasmėmis, vertini ir... Galvoji, kiek reikia daug drąsos ir atvirumo, kad galėtum tai parodyti žmonėms, juk tai lyg savęs nė kiek nepasilikti sau, kitą vertus, tai ir atsakas į įvairią kritiką, purvą, kurią kasdien patiria atlikėja. Nežinau, kaip jums šis filmas, bet man jis sukėlė nemažai emocijų ir pamąstymų ne tik apie Lady Gagą, bet ir save patį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ava" / "Ava"

Sveiki,

Apie prancūzų filmą Kino pavasaryje „Ava“ (pranc. Ava) (2017) prikalbėta pačių geriausių dalykų, bet kai rinkausi, kokius filmus žiūrėti dar prieš visus atsiliepimus ir recenzijas, labiausiai abejojau dėl šio filmo, tačiau buvo patogus laikas ir bilietą paėmiau į „Avą“. Netipinis anotacijos aprašas, kuriame teigiama apie pamažu apankančią paauglę, kuri išgyvena savo paskutinę regėjimo vasarą, todėl patiria daug nuotykių.

Tiesą sakant, (nors taip niekada nenutinka), salėje per šį filmą tiesiogine to žodžio prasme „atsijungiau“, prisnūdau penkioms minutėms, o kai atsipeikėjau, vėl mačiau tuos meditatyvinius pajūrio vaizdus – jaunoji koketė vilioja čigoniškos išvaizdos vaikėzą. Nereikia lenkti pirštų ir svarstyti, kur pasuks puolusios ir su motina nesutariančios mergaitės siužetas – pirmasis seksas, pirmieji apiplėšimai ir viskas kaip Dž. Keruako romane „Kelyje“, tik viskas perteikta ne su tokiu užsidegimu, nesgi kam tą vasarą susakralinti, kam poetizuoti pirmąjį seksą, jis buvęs nebuvęs. Poetiški vasariški vaizdai tik pagražina šiaip jau iš esmės prėską juostą. Čia nei provokacijos, nei intrigos, nei kažin kokių aštrių probleminių situacijų, nuo kurių norėtųsi žagsėti ir išprovokuotų nebemiegoti, nes kitąkart nešiuosi „Redbull‘į“ litrinį. Gerai, kelios intymios scenos, kai pagalvoji, kiek turėjo sumokėti tėvams, kad leistų dukrai nusifilmuoti nuogai? Betgi čia Prancūzija, čia žmonės kitokio mentaliteto ir nesudievina perdėtų moralinių normų kaip Marijos žemelėje, tad yra ko pagalvoti apie filmo kūrimo paraštes.

Visgi kai pagrindinė veikėja atsiduria vestuvėse pas taboro čigonus, įtampa, kurios taip trūko filmo pradžioje, išaugo keliasdešimt kartų, bet iš viso to kas? Viskas tas pats, kas ir skaitant anotaciją – apankančios mergaitės vasarėlė su kriminaliniais prieskoniais. Žiūrint į personažą, kuri suvokia apaksianti negrįžtamai, nė neatrodo suvokianti, kad reikia mėgautis tuo suknistu gyvenimu, nes kita vasara bus juoda juoda... Ir tik scena, kai ji eina smilgų laukais su šunimi, atrodo, kad ta gaivališka vasara jai išties amžina ir ji filosofiniame lygmenyje kartu su žiūrovu tą jaučia, bet tai akimirkos blyksnis, visa kita atrodo prėska, neskanu, nuobodoka ir tai nebuvo tas filmas, dėl ko buvo verta tįstis į Kino pavasarį.

Nuoroda į Kino pavasario puslapį ČIA.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ilgesys" / "Ga'agua" / "Longing"

Sveiki,

Buvo daug ko tikėtis iš Izraelio filmo „Ilgesys“ (angl. Longing) (2017), kuris pasakoja tik iš pirmo žvilgsnio tipišką istoriją: po beveik dvidešimties metų vyrukas suižino, kad visą tą laiką jis turėjo sūnų, tačiau jis šiuo metu jau miręs. Tėvas leidžiasi po gimtąjį sūnaus kraštą ir ima tarsi gyventi jo gyvenimą, bandydamas pažinti jį kaip asmenybę... Nuostabus filmo pavadinimas, sakyčiau, neatspindi to fundamentalaus tėvystės prigimties ilgesio, tiesą sakant, filmo pavadinimas labiau provokuojanti perversija, nes filmas labiau komedija, nei melancholiška istorija, kokios galbūt iš pradžių tikėjausi..

Ar filmas geras? Taip, jį pamatyti iš esmės verta, tačiau jo paradoksalumas, kurį reiktų įvardyti kaip vieną stipriausių sudedamųjų filmo dalių, mane žvėriškai erzino. Labiausiai pagrindinis veikėjas, kuris tiesiog suvaikėja, tampa dirbtinai infantilus, visur kišasi, ima įsišokti, visiems pamokslauti, o pabaigoje netgi – o siaube, ar tai įmanoma, - nori savo mirusį sūnų sutuokti su mirusia mergaite. Erzinantis tipas, įsiveliantis į absurdiškas situacijas, kad tiesiog nieko nesiskiria nuo paprastų europietiško tipažo komedijų su amerikietiško absurdo priemaišomis. Kiekvienoje situacijoje veriasi  kažkoks apčiuopiamas dirbtinumas, kuris lyg ir turėtų būti iš tėvų sopulio neadekvatūs sprendimai, bet tampa kažkokiu dirbtiniu šarmu, kuris mane itin erzino ir vertė netgi dirsčioti į laikrodį, kada tas „Ilgesys“ pagaliau pasibaigs.

Nepaisant to, kad filmas manęs asmeniškai nesužavėjo, tikiu, kad dėl to, kad tai Izraelio kinas (o lietuviai jį itin vertina), atras savo žiūrovą. Nors mieliau rinkčiausi tą patį Izraelio filmą „Nulis motyvacijos“, rodytą Kino pavasaryje prieš kelerius metus. Ar „Ilgesys“ atskleidžia tėvystės sunkumus, tikrąją ilgesį? Vargu. Jis skirtas labiau linksminti ir kartais pasižiūrėti į tą skausmą ganėtinai linksmai. Toks keistas derinys, manau, patiks tiems, kurie kine ieško savito paradoksalumo, kai iš esmės du nesuderinami dalykai – skausmas ir komedija – sukuria savitą atmosferą.

Nuoroda į Kino pavasario puslapį ČIA.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela