Spektaklis: "Kas prieš mus" režisierius Jonas Vaitkus

Sveiki,

Neseniai teko dar pernai Klaipėdos dramos teatre paruoštą režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklį „Kas prieš mus“. Pjesės autorius – garsiausias šiuo metu Klaipėdos dramaturgas Gintaras Grajauskas.

Istorija pasakoja apie realiai kažkada egzistavusią trumpą valstybę, kurią bandė valdyti menininkai prie Viduržemio jūros, Kroatijoje (Fiumė miestas). Iš tikrųjų labai gera pjesė ir medžiaga didingam spektakliui, kuris neapsiriboja asmeninėmis smulkiomis problemomis, o trokšta apčiuopti realaus pasaulio vaizdinį, dažniausiai absurdišką troškimą aprėpti ir pakeisti pasaulį pagal savo matymą. Iš tikrųjų šis spektaklis apie didingą troškimą, kuris pavirsta nieku, nes pritrūksta kompetencijų valdyti savo tautą racionalumu ir logika.

Senosios Italijos ilgesys, noras gręžtis į Dantę, į muziką, okupuoto miesto naujasis diktatorius skendi savo paties iliuzijose ir labiau rūpinasi menu nei valdymo politika, vyro uniformos spalva, nei ištekliais ir iždu. Iš esmės spektaklyje vaizduojama amžina priešprieša: menas, kultūra prieš politiką ir griežtą racionalumą, valdingumas prieš estetiką ir meno laisvumą. Nesunku šio spektaklio priešpriešas priskirti nūdienai, kai į politiką nukanka menininkai (prisiminkime Valinsko partiją) ir tai buvo jų drugelių skrydis į liepsnas. Dabar Ukraina turi aktorių prezidentą, nesunku įspėti, kad nieko gero iš to nebus. Kitą vertus, kodėl menininkai iš esmės taurios ir puikios sielos žmonės negali keisti pasaulio, o štai politiniu verslumu pasižymintys bei militaristiniai revoliucionieriai gali? Tai irgi kitas klausimas, susijęs galgi net kiek su archetipiniais dalykais, tokiais kaip vyriškumo klausimas, lyderystės jėga – paskui ką eis eilinis vyras? Paskui menininką diktatorių, ar diktatorių, kuriam reikia mūšio?

Daug paralelių galima įžvelgti šiame spektaklyje, kuriame pagrindinį vaidmenį, kiek primenantį Šekspyro Hamletą, Karalių Lyrą ir kitus pasmerktuosius nesėkmei valdovus bei jų vidines priešpriešas su valstybės valdymo klišėmis, atliko garsus aktorius Rolandas Kazlas. Ką ir bepridursi, jam šitas vaidmuo tiko ir... Ir scenografija atrodė išties gera, įkvėpta renesanso ir senosios Antikos, kurioje vyksta fašistinės Italijos eros maskaradas. Kultūrinių pergalių ir griuvėsių sanklodoje vargšas valdovas vis dar ieško svajodamas kažin kokios tiesos, tačiau viskam yra pasmerktas. Tas aišku jau nuo pirmųjų spektaklio minučių.

Po spektaklio pasidarė šiek tiek liūdna. Ne dėl paties spektaklio, nes jis iš esmės geras, bet dėl tos pačios banaliosios tiesos, kad kažkur spektaklyje radosi toji liūdna tiesa, kad pasaulį gali valdyti tik tam tikro brutalaus vieno sukirpimo valdininkai, fašistai, diktatoriai, prezidentai, o tas jautruolis, kultūros atstovas visada liks kažin kur paspirtas. Kitą vertus, argi nėra didesnė tragedija, kai šalies vairo gviešiasi laukinio liberalizmo ir laisvojo meno atstovas? Kaip ir kiekvienam menininkui, skriejančiam į politinės tiesios iliuziją, lemta galiausiai sudegti kaip drugeliui liepsnose. Bent jau šiame spektaklyje tai jau tikrai.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: šią dieną Clara Barton įkūrė Amerikos Raudonojo Kryžiaus padalinį

Sveiki,

Šią gegužės 21 dieną 1881 metais šešiasdešimtmetė amerikietė Clara Barton Amerikoje įkuria Raudonojo Kryžiaus organizaciją. Vos penkiolikos ji tapo mokytoja ir įkūrė mokyklą, karo apsiausties metais ji kaip slaugė tarnavo Europoje Prūsijos-Prancūzijos kare XIX amžiuje, taip pat turėjo patirties JAV pilietiniame kare. Perėmusi europietišką Raudonojo Kryžiaus modelį, ji įkūrė padalinį JAV ir šis sprendimas pakeitė iš esmės JAV visiems laikams. Šiandien šiai organizacijai JAV tenka sureaguoti kas 8 minutes į piliečių pagalbos šauksmą. Organizacija išgelbėjo milijonus gyvybių.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Robert Menasse apie Europos Sąjungą, demokratiją ir šalies valdymo politiką

Sveiki,

Dažnas nori duonos ir žaidimų, ypač dažnas lietuvis to trokšta iš Europos Sąjungos, nė nesuvokdamas pamatinių šios Bendrijos veikimo principų. Netgi mano senelis įsivaizduoja maždaug taip: reikia gražiai Briuselyje pasakyti, kad mums blogai, ir europarlamentarai turi „parvežti“ problemos sprendimą – dažniausiai tai, žinoma, yra pinigai. Juk mes ES šalis, mus reikia šelpti, kitaip koks tikslas „būti Europoje“?

Literatūros ir meno korespondentas Marijus Gailius kalbina austrų rašytoją Robert Menasse, kuris neseniai svečiavosi Lietuvoje ir pristatė savo romaną apie ES pavadinimu Sostinė. Šiame interviu nemažai paprastų, bet esminių dalykų, kurie paneigia mūsų įsivaizduojamą Briuselio veikimo aparatą. Taip jau yra, kad dažnas tvirčiausią nuomonę turi apie tuos dalykus, kurių neišmano, tad pravartu euroskeptikams, nacionalistams ir tiems, kurie sako, kad Lietuva parsidavė supuvusiems Vakarams ir Briuseliui, paskaityti šį „sveiką“ interviu. Kadangi interviu „sveikas“, jo kaip tik šioji žmonių grupė neskaitys. Juk niekas laisva valia nemėgsta griauti savo kvailų įsitikinimų ir keisti pažiūrų, o tuo labiau pripažinti, kad klydo.

Visgi Leonidas Donskis buvo teisus, sakydamas, kad mums ES gyvybiškai svarbi kaip demokratijos rodiklis ir esminis jos veikimo mechanizmas. Pažiūrėkite, kas nutinka toms mažosioms šalims, kurios tik imituoja demokratiją ir nepriklauso ES? Baltarusija? Balkanai? Šalys, apie kurias mažai ką žinome? Tų šalių žmogaus teisės formuojamos pagal griežtą politikų nuostatą...

Aišku, mes ilgimės botago, nes esame linkę pamiršti, kad labai lengva nacionaliniais „gerumais“ prisišaukti chaosą ir diktatūrą. Nesakau, kad Lietuva itin demokratiška, nes demokratija apskritai netikiu, tačiau tikiu demokratijos iliuzija, tuo patogiu „laisvės“ modeliu, kada nesi tiek suveržtas kaip diktatoriaus režime, bet iš esmės stimuliuoji iliuziją, kad gali kažką nulemti tuose rinkimuose, kad esi svarbus savo šaliai ir ne vien tik mokesčių mokėtojas, tačiau mąstantis žmogus, supranta šios sistemos dūmų uždangą... Bent jau turi (kol kas) žodžio laisvę, gali į lovą pasikviesti kaimynę, pirkti pigesnes/brangesnes dešreles, savaitgalį praleisti prie ežero, negavęs kilpos ant kaklo. Toji demokratijos iliuzija patogi žmonėms ir patogi valdantiesiems. Nepameluosiu sakydamas, kad patogi ir man, tad esu už Roberto Menasse Europos Bendrijos versiją.

Jūsų Maištinga Siela  

Maištingos sielos kalendorius: Šią dieną padaryta pirmoji teleskopu "Hubble" nuotrauka

Sveiki,

Šią dieną, gegužės 20 d., kosmoso tyrėjai 1990 metais gavo pirmąją galingo teleskopo „Hubble“ kosminę nuotrauką. Iš tikrųjų su „Hubble“ kosmoso tyrimą galimą skaidyti istoriškai prieš „Hubble“ ir jau po. Vien šio teleskopo dėka buvo parašyta dešimtimis tūkstančių tiriamųjų darbų, tai istorinis revoliucinis prietaisas, iškeltas daugiau nei puse tūkstančių kilometrų, kad išeitų iš atmosferos ir išvengtų optinio iškraipymo.

Tiesa, prieš jus nuotraukoje ne pirmoji fotografija, nes pirmoji fotografija buvo brokuota, teleskopas iškeltas prastai sufokusuotas ir negaudė tinkamos šviesos, todėl fotografijos buvo neryškios. Tik 1993 metais šis netikslumas buvo pašalintas ir nuo šiol fotografijos „Hubble“ yra tokios pat ryškios, kaip šioji.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Į laisvę išleistas rašytojas Oscar Wild

Sveiki,

Šiandien, gegužės 19 dieną, yra garsaus airių rašytojo Oscar Wild paleidimo iš kalėjimo diena. Tai nutiko 1897 metais, kai garsus rašytojas buvo ilgą laiką kalinamas katorgos kalėjime už homoseksualumą. 1891 metais jis užmezgė santykius su jaunu aristokratu, kurio tėvas apkaltino žymųjį aristokratų vakarėlių liūtą dorovės laužymo nuodėme. Netrukus rašytojas buvo nuteistas už savo aistrą ir tai buvo jo šlovės pabaiga.

Išėjęs iš kalėjimo rašytojas greitai persikėlė į Prancūziją, kur gyveno labai skurdžiai, kol galiausiai 1900 metais mirė nuo meningito.

Jūsų Maištinga Siela

Eurovision 2019 results table / Eurovizijos finalo balsavimo rezultatai, lentelė ir mano pamąstymai apie šį konkursą

Sveiki,

Vakar įvyko 2019 metų Eurovizijos finalas. Sužinojome, kad laimėjo Nyderlandai su jautria ir puikia daina. Gal ir turėčiau, kaip ir kasmet, kažką pakritikuoti, pažarstyti ironijos, sarkazmo, kandžių epitetų atlikėjams, bet, žinote, nesinori. Ir nebematau tikslo, nes iš esmės pakeičiau matymą.

Iš tikrųjų manau, kad viskas buvo gerai. Netgi labai. Buvo gerų kūrinių, kuriuos galbūt klausysiuosi, buvo gerų pasirodymų. Buvo Madonna. Buvo puikių emocijų... Net nežinau, kodėl žiniasklaidos antraštės pas mus bando įskiepyti kažin kokį kritinį mąstymą, bet išeina viena didžiulė šlykščių komentarų, replikų ir savo bukumo demonstravimo kloaka, kurioje skęsta daugelis savimi nepatenkintų ir irzlių tautiečių. Nenoriu būti viso to dalimi. Noriu tik pasidžiaugti puikiais pasirodymais, kurie turėjo žinią – vieni geresnę, aktualesnę, kiti – asmeninę, labiau lokalią, bet visiems mums puikiai atpažįstamą.

Kas lieka per Euroviziją? Begalinis atsipalaidavimas. Nebesinori nei kritikuoti aprangos, nei įvaizdžio, nei dar kažko... Tiesiog viską priimi besąlygiškai, nes supranti, kad daugelis nesierzinančių, laidančių replikų dėl LGBT karnavalo, arba, kad šviesiaplaukiams švedams atstovauja juodaodis, arba, kad prancūzui šoko itin apkūni moteris... Visa tai juokinga, nes gyvenimas vienas didelis pasirinkimas iš įvairovės. Šis konkursas yra savęs „pasimatavimas“. Permąstyk, kiek per visą laidą pagalvojai pozityvių minčių apie dainą, atlikėjus ir apskritai kažką pozityvaus, ir kiek pagalvojai negatyvių „kritiškų“ minčių? Dabar sudėk santykį ir pamatysi, kuo tu iš tikrųjų gyveni – ar esi negatyvi pelė savo kampe, ar esi tiesiog pasauliui atviras žmogus, priimantis save ir kitus. Ir tai neturi nieko bendro su morale, kažkokiomis vertybėmis, apribojimais – tai tik tavo įsitikinimų padarinys, kuris nieko tavęs neapsaugo, o tik įrėmina ir įkalina kvailų įsitikinimų spąstuose. Kitaip sakant, šiemet Eurovizija, man net nežinant, tapo mano dvasinės būklės testu.

Taigi. Konkursu buvau patenkintas. Pasirodymais buvau patenkintas. Jurijumi buvau patenkintas. Laimėtoju buvau patenkintas. Ir viskas buvo liuks.

Viena labiausiai įsimintinų pasirodymų buvo Danos International pasirodymas. Toks gyvas, paprastas, keliantis tą Love in the air efektą. Staiga užsinorėjau būti toje salėje jai dainuojant šią dainą ir pabučiuoti bet ką, kas sėdi šalia, nes... Juk šitaip gyventi gera, nei viskuo bjaurėtis! Pasiklausykime ir pasižiūrėkime šios dainos:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Graham Swift "Vandenų žemė"

Graham Swift. „Vandenų žemė“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 368 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Nors didžiąją dalį skaitinių skiriu būtent pačioms naujausioms knygoms, tačiau būna ir tokių knygų, kurios kaip perkūnas iš giedro dangaus ima ir pačios įkrenta į rankas. Panašiai nutiko perskaičius šiemet išleistą Graham Swift romaną Motinų sekmadienis, kuri niekaip neišėjo man iš galvos, tad ėmiau ieškoti, ką mes dar turime šio puikaus britų autoriaus išleisto lietuviškai. Ir štai aptikau paties Laimanto Jonušio prieš dešimtmetį išverstą romaną Vandenų žemė (angl. Waterland), kuris originalo kalba pirmąkart pasirodė 1983 metais ir yra įtrauktas net į britų mokyklinę programą.

Perskaitęs Vandenų žemę, supratau, kad netikėtai atradau dar vieną metų autorių. Kartais taip būna, kad perskaitai knygą ir supranti, kokia ji gera, puiki, unikali, tačiau nekirba net mintis pasižvalgyti kažko iš to paties autoriaus. Retesnėmis progomis knyga pažadina itin didelį smalsumą. Tokių autorių kūriniai sako: ieškok netoli, o toje pačioje rašytojo kūrybos vagoje ir tu surasti literatūrinę tiesą ir absoliutų skaitymo malonumą. Taip atradau tokius kultinius autorius kaip J. M. Coetzee, Salman Rushdie, G. M. Marquez, Margaret Atwood ir kt. Nuo šiol prie šio sąrašo priskiriu ir Graham Swift.

Vandenų žemė man asmeniškai yra knyga šedevras. Visiškai nepiktnaudžiauju savo vertinimu, kadangi daug tokių epitetų knygoms negaliu priskirti, tačiau Vandenų žemė išties ypatingas kūrinys. Romanas lyginamas su prancūzų rašytojo Philippe Claudel Pilkosios sielos. Tam tikrų pasakojimo manieros panašumų yra, įtariu, kad Pilkosios sielos apskritai labiau „prieinamas“ skaitytojui, kadangi pasakojimo tonusas lengvesnis, o ir struktūra nėra tokia sudėtinga, kokia Vandenų žemė.

Istorija pasakoja apie Didžiojoje Britanijoje esančią rytuose lygumą, kurioje žmonės nuo seno „atsiėminėjo“ sausumą iš vandenų ir dirbo, gyveno, mylėjo ir konfliktavo. Pagrindinis veikėjas istorijos mokytojas daugiabriaunę savo kelių kartų giminės istoriją pasakoja savo mokiniams. Per savo giminės patirtis jis mokiniams pateikia dalines teorines išvadas apie žmogaus gyvenimo laukinę prigimtį.  Charakteriuose, veikėjų veiksmuose skendinti išmintis suteikia teksto prasmei gylio ir sudaro atspindžio efektą – tai pasakojimas pačiame pasakojime.

Iš tikrųjų mėgstu G. Swiftą už jo mokėjimą rafinuotai valdyti pasakojimą, tokia ypatingai mąslia ir kiek lėtoka pasakojimo vystymo strategija. Jo pasakojimas pasižymi filosofija, neatsiejama nuo žmogaus vaizdavimo buitiškojoje tėkmėje, kurioje išryškinami vertybiniai aspektai, tam tikri įsitikinimų prieštaravimai. Kaip ir Motinų sekmadienyje, taip ir šiame romane, autorius kuria subtilią įtampos augimo įspūdį, tarsi per ploną ledą instinktyviai veda prie numanomos tragedijos ir tikriausiai nesumeluosiu pasakydamas, kad pats vedimas, pasakojimo ritmas yra kur kas įdomesnis už pačios tragedijos atskleidimą.

Sujungdamas detektyvinę istoriją apie berniuko mirtį vandenyse, šeimos kraujomaišos tragediją ir itin įtikinamai perteikdamas vandenų bei vietos žmonių savitos kultūros paženklintą mentalinę ir pasaulėvokos atmosferą, G. Swift sukuria tankų ir mąslų epinį pasakojimą. Kas įdomiausia, neapsiribodamas natūralistiniais vaizdiniais, autorius švelniai, kaip poringėse, mistifikuoja. Tai nėra grynasis magiškasis realizmas, veikiau tai (vėlgi kaip ir Motinų sekmadienyje), autorius čiuopia neapčiuopiamą atminties veikimo mechanizmą, kuris iš esmės pas žmones linkęs iškreipti praeities įvykius.

Iš darbo atleidžiamas istorijos mokytojas vietoj Prancūzijos revoliucijos dėsto savo giminės evoliucijos istoriją, primenančią išpažinties istoriją, tačiau neatitinkančią bendrąją mokymo programą. Tai naujojo mokymo metodika – mes negalime daugiau pasakyti apie Prancūzijos revoliuciją, nei mums pasakė apie ją vadovėliai, kadangi neturime empirinio pagrindo, o štai mokytojas pasakoja autentišką patirtį ir galiausiai filosofiškai veda prie tų pačių, kaip ir revoliucijos įvykiai, išvadų, kad istorija ir tos istorijos kūrėjai visada grįžta atgal ir kartoja tas pačias klaidas. Įspūdingai paraleliai papasakota ungurių tyrinėjimo istorija, aprėpianti kelis šimtmečius, toji istorija vėlgi susisieja su paraleliai plėtojamu klausimu „kodėl?“ ir troškimu pakeisti pasaulį revoliucijomis, dėl ko atsiranda naujosios mokinių kartos ir atleidžiamo mokytojo žiūros ir vertinimo konfliktas.

Graham Swift

„O kai istorija nežlugdo savęs ir nespendžia sau spąstų tokiu ypatingai atviru būdu, ji sukuria tą vylingą troškimą grįžti atgal. Ji pagimdo tą benkartą, bet išpaikintą – Nostalgiją. Kaip mes ilgimės – kaip jūs galite ilgėtis vieną dieną, jei tokia diena ateis, – sugrįžti į tą laiką, kai istorija dar nebuvo mūsų pasiglemžusi, kai reikalai nebuvo pakrypę į blogą pusę. Kaip mes ilgimės netgi to auksinio liepos vakaro, kai reikalai jau buvo pakrypę bloga linkme, bet dar nebuvo taip blogai, kaip bus. Kaip mes trokštame rojaus. Motinos pieno. Atitraukti įvykių užsklandą, užkritusią tarp mūsų ir Aukso amžiaus (p. 144).“

Vienas esminių knygos problematinių temų yra tėvų ir vaikų santykiai, kartų konfliktai, tačiau jie atskleidžiami daugiabriaunėmis kiek netradicinėmis prieigomis. Netgi panaudojant šalies pramonės revoliuciją – besikeičiančio pasaulio technika prieš rankų darbo žmones, imperialistinė valstybė prieš demokratinę vartotojišką pokarinę visuomenę – žmones nuolat drasko netvarus ir besikeičiantis pasaulis. Pasakojimo dinamika, laiko šuoliai, įrėminti atskirų supriešinamų kontekstų, kuriuose integruotos žinios enciklopediniais pasažais beletristinio teksto formose įgalina erudicinio teksto sodrumą.

Kodėl linksmybių skleidimas pavirto Pažangos Idėja? Ir kodėl žemių sausinimas rytiniame Fenlende susipynė su Didžiosios Britanijos imperija? Todėl, kad nustatyti zenitą – tai nustatyti tašką, nuo kurio prasideda nuosmukis. Todėl, kad linksmybės niekada nekuria istorijos. Todėl, kad jeigu pastatai sceną, turi parodyti ir spektaklį. Todėl, kad visada turi būti – neneikite, kad visada turi būti, – ateitis (p. 100)“.

Daug dėmesio šįkart skiriama apskritai pedagogikos sampratai. Klausimas, kodėl turime mokėti savo istoriją ir kokią ją iš tikrųjų turime iš tikrųjų yra bendrojo lavinimo probleminis klausimas, kuris knygoje atrodo pagrindiniam veikėjui itin asmeniškas, bet kūrinio visumoje kelia apskritai mokymo problemą. Tą nesunkiai galima susieti su mūsų išbalansuota, nekryptingą, politikų išdarkytą, „išmėsinėtą“ ir iš esmės nebeveiksnią lietuvių švietimo sistemą. „Švietimas yra ne tai, kad tuščios galvos laukia, kada bus pripildytos, ir ne tai, kad išsipūtę mokytojai leidžia šiltas dujas. Tai yra mokytojo ir mokinio priešprieša. Tai, kas nušviečia tarp pirmojo atkaklumo ir antrojo atsparos. Tai ilgos ir sunkios grumtynės su gamtiniu pasipriešinimu (nes gamta niekada nenori mokytis...) (p. 245).“

Knygoje nemažai lytiškumo klausymų, ypač, kai pasakojama apie paauglių išdykavimus prie upės, kurie iš pradžių atrodo kaip nekalti vaikystės žaidimai, tačiau po jais slepiasi seksualinių traumų visuma – abortas, nevaisingumas, sugriauti gyvenimai. Ryškių charakterių galerija, alaus daryklos istorija, stichinių nelaimių kalendorius, pagal kurį gyvena vietos gyventojai, gyventojų prietaringumas, gaisų ir vaiduoklių mistika suteikia pasakojimui vitražinių spalvų ir įspūdžio, kad šiame nekasdieniniame sudėtingame pasakojime viskas yra išgaubta ir iškreipta apgaulingosios pasakotojo atminties, kuri nepatvari ir negali sudėlioti stangraus ir vienalyčio pasakojimo struktūros, todėl yra priversta klajoti po praeities kapinyną, bandant sukurpti pasakotojo tapatybės raidos istoriją.

Didelė ir ambicinga knyga, kuri pateisina gurmaniško skaitytojų lūkesčius. Knyga, prie kurios neprieis ir neperskaitys bet kas, tačiau savo kokybe – pasakojimo technika ir prasmių visuma – iš tikrųjų primena, kaip anotacijoje teigiama, atskirą civilizacijos salą. Vis beskaitydamas prisimindavau gausybę stiprių pasakojimų, tarp kurių sušmėžuodavo – dabar net man pačiam keista – Vaižganto Pragiedruliai. Tam tikrų epinių ir etnografinių bei ryškių personažų visuma sukuria įtaigų jau realiai nebeatkartojamą pasaulį, kuriam jaučiame nostalgiją t. y. apie pasaulį, kuris buvo ir kurio jokiais būdais nebesusigrąžinsi. Priešingai nei Vaižgantas, Graham Swift visą istoriją – man tuo net sunku patikėti – sukūrė tose vietose net negyvenęs, vien iš savo bendrojo išprusimo. Vis viliuosi, kad kas nors išvers ir pristatys G. Swifto Booker premija apdovanotą romaną Last Orders (1996), na, o man vis dar liko neskaitytas lietuviškai išverstas Į dienos šviesą, kurį galbūt patausosiu šių metų pabaigai. Šiaip ar taip įspūdingas rašytojas ir įspūdingas romanas.

Jūsų Maištinga Siela