Aktualijos: Prezidentu išrinktas Gitanas Nausėda, o kas man iš to?

Sveiki,

Kadangi netikiu demokratijos iliuzija, šie prezidento ir europarlamentarų rinkimai man asmeniškai nėra itin reikšmingi. Nemanau, kad bus ir ateityje. Tai iliuzija, suteikta „laisviesiems“ vergams t. y. eiliniams mokesčių mokėtojams. Aišku, galima daug ir nuobodžiai ginčytis dėl tiesos, kurios nežinome, bet... Kas toji tiesa? Užtenka vieno „feiko“ straipsnio apie sugalvotą kokio nors politiko tamsiąją dėmę ir mūsų pasitikėjimas tuo žmogumi pasikeičia. Esame informacijos jėgos formuojamas molis ir linkstame ten, kur papučia vėjelis. Tai apie kokią demokratiją galime kalbėti, kai teisiškai žmogumi yra manipuliuojama, o jis turi rinktis? Demokratijos paprasčiausiai tokios, kokią bandome mokyti ir savo vaikus, nėra. Tai tik susitarimas, o visa kita – interesų grumtynės.

Visgi keletas įdomesnių aspektų išryškėja. Prisipažinsiu, kad buvau už Ingridą Šimonytę, nes jos retorika analitinė, neagresyvi ir diplomatiška. Tą patvirtino ir psichologai analizavę kandidatų pasisakymus. Štai Gitanas Nausėda labiau mėgsta kaltinti, primesti „dėmes“ kitiems, nors čia pat visada „priklijuoja“ diplomatines „susitarimų“ klišes. Protaujantis žmogus jaučia ir girdi, ką sako žmogus, o neišsilavinęs myli akimis ir yra valdomas tradicinių pažiūrų, pavyzdžiui, kad valdžioje būtinai turi būti vyras (kaip ir troboje, taip ir šalyje), o moteris tik gaspadinė.

Kad žmonės renkasi kandidatą ne pagal protą, tą atskleidžia absurdiški straipsniai apie Šimonytės senmergystės etiketę. Tai žemo lygio patyčios, skindančios iš neišprususių, valstietiškų naivuolių. Na, jūs man pasakykite, koks normaliai mąstantis žmogus gali rinkti valdžią iš pavardės moters priesagos? Koks gi skirtumas, ar ištekėjusi, ar išsiskyrusi, ar dar kokia nors lovoje? Kaip tai atsiliepia bendram valstybės atstovavimo darbui? Tas tamsus suluošintas ir smarkiai lytiškumo stereotipais grįstas įsivaizdavimas apie žmones atskleidžia tik tai, kokie tas temas eskaluojantys smarkiai gniuždyti ir tebegniuždomi šių stereotipų. Na, senmergė, ir ką? Ir valio! Vadinasi, daugiau laiko sau, savo smegenims, mąstymui ir darbui, ko iš esmės ir reikia šalies atstovui. Nekomentuosiu G. Nausėdos pozicijos, nes ji iš esmės neturėtų konstruoti jo šeiminio pajėgumo su Šimonyte – tai absoliučiai bergždžias reikalas.

Apskritai pradėjau galvoti, kad nors ir palaikau I. Šimonytę, bet joks šalies prezidentas nepagerins mano paties gyvenimo kokybės, kaip nepagerino Adamkus, kaip nepagerino Grybauskaitė. Nes šiaip ar taip, savo kokybę renkuosi aš pats: kaip reaguoti, kaip jaustis, kaip priimti čia ir dabar, kasdienybę, o kas atstovauja Lietuvai, kuriai iš esmės esu tik mokesčių mokėtojas, man tiek pat rūpi, kiek aš kokiam G. Nausėdai. Supraskime, visi einame į pasaulį be sienų, o patriotizmas-idiotizmas vis dar mus įkalina šiuose rėmuose ir rinkiminiuose smėlio dėžėse, bet... Bet tai kiekvienam tikriausiai pagal savivoką. Mes nieko negalime nulemti iš išorės, galime tik pasirinkdami nuostatą priimti pasaulį arba ne, o visa kita yra sugriaunama, atimama ir iš esmės laikina.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Pastatytas "Chrysler Building" pastatas

Sveiki,

1930 metais atidarytas aukščiausias pasaulyje plytinis pastatas, kurį matote nuotraukoje (su smailia viršūne). Jis vadinamas „Chrysler Building“, jo pastatymas pareikalavo 20 milijonų JAV dolerių. Iki pat 6 dešimtmečio tai buvo aukščiausias pastatas pasaulyje. Jam pastatyti prireikė beveik 4 milijonų plytų bei 29 961 tonų plieno. Dangoraižis turi 77 aukštus, 32 liftus ir beveik 4 tūkstančius langų. Kiti statyti dangoraižiai – jau neplytiniai, todėl iki pat šių dienų pastatas laikomas aukščiausiu plytiniu pastatu. Jis beveik visas priklauso Abu Dabio valstybiniam fondui.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Pagamintas paskutinis Ford T automobilio modelis

Sveiki,

Gegužės 27 dieną 1927 metais buvo pristatytas paskutinis Ford T automobilis, kuris padarė didžiulį perversmą automobilių pramonėje. Netgi dabar per to dešimtmečio filmus vis dar galime pamatyti šio automobilio modelį. Šis modelis buvo sukurtas 1908 metais ir kelis dešimtmečius buvo pati populiariausia transporto priemonė. Vienas toks automobilis kainavo anuomet 850 dolerius, o tai prilygtų šiandien 20 000 dolerių. Po technikos tobulėjimo šio modelio paprasčiausiai buvo atsisakyta...

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Michael Cunningham "Tos valandos"

Michael Cunningham. „Tos valandos“ – Vilnius: Sofoklis, 2015. – 224 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Prieš kelerius metus teko dalyvauti atsitiktiniame facebooke rengtame konkurse, kuriame laimėjau amerikiečių rašytojo Michael Cunningham (g. 1952) knygą Tos valandos (angl. The Hours). Tiesą sakant, nelabai tikėjausi laimėti šios knygos, o laimėjęs tiesiog pasidėjau į lentyną, kur nekėliau keletą metų. Kodėl manęs nesudomino Pulitzerio premija įvertinta knyga? Iš esmės man gana sudėtinga adekvačiai mėgautis knyga, kai esu matęs tos knygos ekranizaciją. O ką jau kalbėti apie išties kokybišką Stephen Daldry ekranizaciją su Maryl Streep, Nicole Kidman ir Julianne Moore, kurių filmas išties matytas ne kartą ir kaskart padaro labai gerą įspūdį.

Štai praėjo keleri metai nuo to karto, kai knygą pasidėjau į lentyną. Neseniai pastebėjau didelę trauką senesniajai, bet dar neišmirusiai rimtų britų ir amerikiečių rašytojų kartai, kurių literatūrinė kalbėjimo būdas ir filosofija smelkia pasakojimą realizmu, kuris perauga be mistinių triukų į metafizinę erdvę ir suteikia progos patirti tiek pasakojimu, tiek knygos veikėjais visuminį tvarios ir amžinos literatūros vaizdinį šiuolaikiškai. Paskutiniu metu toks mano atrastas rašytojas buvo britas Graham Swift, nuo kurio atsispyręs nesuklydau sugrįžęs prie M. Cunninghamo knygos ir pats kaip skaitytojas „atsišviežinęs“, atitolęs nuo ekranizacijos ir pasiryžęs patirti absoliutų skaitymo malonumą.

Visgi beskaitant tam tikras filmo poveikis buvo mano fantazijai. Visgi ponią Braun įsivaizdavau kaip J. Moore, o ponią Delovėj kaip Meryl Streep ir nieko čia pernelyg daug nenukentėjau, tik viduje kirbėjo toji nuojauta, kad jeigu knyga būtų į rankas papuolusi anksčiau nei filmas, literatūrinis įspūdis būtų nepalyginamai stipresnis. Bet gana apie tą filmą...

Tos valandos sukurta iš trinarės pasakojimo struktūros, kurioms skirtos trys skirtingo laikmečio moterys: ponia Delovėj, gyvenanti dešimto dešimtmečio Amerikos didmiestyje, ponia Braun, gyvenanti pokarinėje Amerikoje ir bandanti įkūnyti tobulos žmonos įvaizdį bei pati Virginia Woolf, išgyvenanti savo didžiąją krizę, kuri, kaip žinote, baigiasi savižudybe. Antrasis knygos leidimo viršelis kaip tik ir vaizduoja Virginios Woolf portretą, užlieta vandeniu, – simboliška, nes garsi rašytoja nusižudė upėje, prisikrovusi kišenes akmenų. Tas, kas skaitė V. Woolf knygas, supras, kad autorius rašydamas apie ją ir paralelias moteris, naudoja tą patį psichologinio matmens grožinės literatūros rašymo būdą, kada iš vidinės veikėjos perspektyvos veržiasi kelių požiūrių srautai, kurie subtiliai kontrastuoja su realybe. Pavyzdžiui, tai, ką išgyvena trys moterys viduje, nebūtinai sutaps tų būsenų raiška realybės plotmėje, o tai puikus būdas atskleisti vidines moterų priešpriešas, vienatvę ir savivertės stokos būsenas. Tai giliamintis tekstas, kurioje subtilios detalės tampa per laiką ir erdvę nusidriekusiais visrakčiais, atveriančiais valandas, kurios sujungia panašūs veikėjų patyrimai.

Nors istorija trinarė, jos kompozicija sudėliota taip, kad turėtų bendrą idėjinį jungiantį kontekstą. Visos moterys gyvena tik vieną dieną, veikia pagal tam tikrus literatūrinius šablonus, kaip pavyzdžiui, ponia Braun mąsto apie Virginijos savižudybę, o ponia Delovėj apie pačią Delovėj iš seniai pačios Virginios Woolf parašytos knygos. Perėjimai iš skyrių dažnai būna paženklinti daiktiniais simboliais, pavyzdžiui, laikrodis, kuris fiksuoja kiekvienos moters kritinį tašką dienoje: ponia Braun pabėga į viešbutį; Woolf bando pabėgti traukiniu į Londoną; ponia Delovėj nuo savęs pačios, užkamšydama pobūvio organizavimu, tačiau visoms viltingoms dienos valandoms lemta žlugti. Subtiliausia, kad autoriui pavyko pritraukti mūsų pačių dienas prie tų lemtingų valandų, kada judėdami dienos ritmu kartais prieiname tokią valandą, kada atrodo, jog viską tuoj spjausi, prakeiksi ir pasuksi kita linkme – pabėgsi ir kur nors pradėsi viską iš naujo. Nesakykite, kiekvienam būna tokių valandų ir tos valandos ne pačios saldžiausios.

Rašytojas Michael Cunningham

„Mes renkamės pobūvius, paliekam šeimas ir gyvenam vieniši Kanadoje, kamuojamės rašydami knygas, kurios, nepaisant mūsų talento ir begalinių pastangų, nepaisant pačių didžiausių vilčių, nepakeičia pasaulio. Gyvenam savo gyvenimus, kažką darom, paskui miegam – visa tai taip paprasta ir kasdieniška. Kai kurie iššoka pro langą, nusiskandina ar prisiryja tablečių, kur kas daugiau miršta atsitiktinai, o daugelį mūsų – didžiąją daugumą – sugraužia kokia nors liga arba, jeigu pasiseka, pats laikas. Yra tik viena paguoda: viena kita valanda, kai mūsų gyvenimas, nepaisant visų negandų, netikėtai pražysta ir dovanoja mums viską, ko mes kada troškome, nors visi, išskyrus vaikus (ir gal netgi jie), žino, kad po šių valandų neišvengiamai ateis kitos, kur kas tamsesnės ir daug sunkesnės. Ir vis dėlto mes džiaugiamės miestu, rytu, mes viliamės, labiau už viską, turėti daugiau to paties. Vienas Dievas žino, kodėl mes taip mylime tai (p. 216-217).“

Tos valandos laikoma LGBT temos knyga. Kadangi pati Virginia Woolf buvo biseksuali, o rašytojas Michael Cunningham – gėjus, nesunku suvokti, kad kiekvienas veikėjas turi tam tikrą šio seksualumo pobūdžio. Pats rašytojas nemėgsta būti laikomas seksualinių mažumų rašytoju ir tenka sutikti, kad knygoje vyraujanti tema toli gražu nėra seksualinė tapatumo problema, tačiau veikėjams ji ypač svarbi. Labiausiai LGBT atsiskleidžia ponios Delovėj pasakojimo struktūroje – veikėja gyvena 18 metų su moterimi, jos aplinkoje pilna homoseksualų, minima ir devinto bei dešimto dešimtmečio visuotinė AIDS tragedija. Ypatingas žvilgsnis turėtų būti ir poniai Braun, kuri jaučia trauką moterims, tačiau jos troškimai tampa jai pačiai kančia, ji negali pakęsti savo vyro ir gyvena traumuojančioje saviapgaulėje, kuri veda ją iš proto. Galimas daiktas, kad Virginia Woolf taip pat turėjo panašią traumuojančią seksualinės tapatybės patirtį, nors jos inteligentiškoje aplinkoje netrūko žinančių apie jos simpatijas moterims... Autorius savitu žvilgsniu per XX amžiaus perspektyvą leidžia permąstyti seksualinio atsiskleidimo svarbą kaip dvasinės sveikatos ir harmonijos būseną, reikalingą kiekvienam individui.

Mąslų ir skanų skaitymo malonumą gomuryje paliekanti nedidukė knyga, kuri man priminė K. Ishiguro Dienos likučius. Tos valandos, kuriose žmogus staiga suvokia, kad nuo vieno jo lemtingo sprendimo gali pasikeisti visas gyvenimas, tačiau taip ir neaišku, kas stovi už mūsų ir suteikia tą apgaulę, kad galime nuspręsti – mirti arba gyventi, pabėgti ar likti aukos pozicijoje. Subtili knyga, aukštos prabos ir emocinio intelekto užtaiso kūrinys, kurį skaitai savo malonumui, žinodamas kiekvieną veikėjų vingį ir, netgi žinodamas, kuo viskas pasibaigs, vis tiek mėgaujiesi teksto giliaminte vaga.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Aušros siena" / "The Dawn Wall"

Sveiki,

Kai rinkausi šį filmą, norėjau sau asmeniškai kažin ko įkvepiančio, to, kas išlaikytų mane kasdieniame rutinos ir pastangų sutelkimo rutinoje. Kadangi prieš šį filmą rikiuojasi „rimti“ sunkiasvoriai vaidybiniai filmai, pamaniau, kad vėl laikas įšokti į dokumentikos žanrą ir pažiūrėti šį puikiai kino kritikų įvertintą filmą „Aušros siena“ (angl. The Dawn Wall) (2017), kuris pasakoja apie alpinizmo ikoną Tommy Caldwell – nepranokstamą šios sporto srities profesionalą.

Filmas išties griebia emocijomis. Visų pirma labai teigiamai pateikia Tommy asmenybė. Juk kaip dažnai būna, kada mokykloje silpnai besimokantys, panelių neturintys vaikinai tampa galų gale kokiais nors garažų kurmiais arba statybininkais, tačiau tik ne nurašytasis mūsų veikėjas. Jo ugdoma valia, asmeninė meilės istorija ir veikla tiesiog tampa dar vienu pavyzdžiu, kaip bendrasis ugdymas netinka ypač personalizuotoms asmenybėms, kurie neatitinka pusfabrikačių asmenybių srautą, kokius kuria švietimas. Jo pasiryžimas įveikti kelių kilometrų stačiąją uolą tiesiog užburia savo valios pastangomis, fizine ištverme. Šokiruoja jaunojo alpinisto 2000 metais patyrimu Kirgizijos kalnuose, kai šiam tenka nužudyti žmogų, kad išgelbėtų save... Toji trauma neįsivaizduojama... Kitą vertus pasirinkimo nelabai daug ir būta: mirti pačiam arba gelbėtis.

Antroji pasakojimo dalis taip pat puiki. Jis su ilgamečiu draugu bando pereiti praktiškai plokščią akmens sieną. Kyla klausimas: vardan ko šitaip skaudžiai save alinti ir kamuotis? Ogi dėl tos amžinos euforijos, tos akimirkos, kai kūną užplūsta beribis pasitenkinimas, kad peržengta tam tikra riba, kurios žmogaus fizinės galimybės paprastai negali to padaryti. Tai tas pats, kaip tarp dangoraižių pereiti ištiestą lyną arba šuneliu perplaukti jūras... Tokios fizinės žmogaus galimybės ir užsigrūdinimas įkvepia kiekvienam iš mūsų eiti savo keliu, kad ir kokias užkardas mes besutiktume. Tai buvo filmas toks, kokio reikėjo man šiam vakarui.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Pasirodė pirmasis "Žvaigždžių karai: epizodas IV - Nauja viltis" filmas

Sveiki,

1977 metais šią gegužės 25 dieną pasirodė pirmasis „Žvaigždžių karų“ serijos filmas, kuris padarė perversmą fantastinių filmų kategorijoje. Per pirmąjį savaitgalį filmas surinko pusantro milijonų dolerių ir tapo pelningiausiu to dešimtmečio filmu.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Švedijos karalius Erikas XIV išžudo Sturų šeimą

Sveiki,

Gegužės 24 dieną 1567 metais Švedijos karalius Erikas XIV išžudė įtakingą didikų Sturų šeimą, kuriuos laikė įkalintais, nes manė juos organizuojant sukilimą prieš jį. Aptemus karaliaus sąmonei, jis tapo siautėjančiu bepročiu. Per vieną vakarą išžudė kalinius ir net durklu subadė savo mokytoją Dionisijų Bereuso, kuris bandė sutramdyti beprotį karalių. Galiausiai naktį karalius pabėgo į mišką, kurį rado tik po kelių dienų vilkintį valstiečių rūbais. Karalius proto, deja, daugiau niekada ir nebeatgavo.

Jūsų Maištinga Siela