Maištingos sielos kalendorius: Anglijos monarchijos restauracija, į sostą grąžintas Karolis II-asis

Sveiki,

Šiandien, gegužės 29 d. 1660 metais, buvo rekonstruota Anglijos monarchija. 1651 metais po Pilietinio karo Anglijoje Kromvelis nuvertė Anglijos karalių Karolį II-ąjį (Charles II), nepraėjus nė dešimčiai metų, pasirodo, kad nugalėtojai besą dar blogesni už buvusią monarchiją ir jie ėmė elgtis su valstiečiais dar baisiau. Karoliui pavyko pabėgti į Nyderlandus, kol galiausiai vėl grįžo į Angliją ir jam su tam tikru sutarimu dėl religijos pripažinimo buvo grąžintas sostas ir Anglija vėl tapo monarchine valstybe. Prieš jus – Karolio II-ojo portretas.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Mirė Didžiosios Britanijos buvęs karalius Eduardas VIII

Sveiki,

1972 metais gegužės 28 metais mirė buvęs Didžiosios Britanijos karalius Eduardas VIII. Kuo jis įdėjo į istoriją? Tai pirmasis karalius, kuris savo noru atsisakė šio sosto, kuriame išbuvo 1936 metais kiek mažiau nei vienerius metus. Tai Jurgio V sūnus, gimęs 1894 metais, nugyvenęs gana ilgą savo gyvenimą ir dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare, matęs tikrą pragarą...

Priežastis, kodėl jis atsisakę sosto, buvo nekilminga mylimoji Wallis Simpson, kurios nei artimieji aristokratai, nei tauta nepripažino, todėl jis atsisakė karūnos, kad galėtų ją vesti. Pats buvęs karalius, nors ilgą gyvenimą nugyveno su žmona, buvo pagarsėjęs kaip vedusių moterų meilužis. Jo mirimo vieta sutampa su princesės Dianos – Paryžius, tačiau priešingai nei princesė, jis ten mirė nuo gerklės vėžio.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mes" / "Us"

Sveiki,

Vienas laukiamiausių paskutiniųjų mėnesių siaubo filmų buvo garsiojo filmo „Pradink“, nominuotam „Oskarui“, režisieriaus Jordan Peele filmas „Mes“ (angl. Us) (2019), kuris kino kritikų ir daugelio žiūrovų nepaliko abejingų. Sunku iš esmės kažkuo nustebinti, nes „Pradink“, pripažinkime, atmosferiškai (ir apskritai scenarijus) buvo išties keistas ir dėl to labai geras kino produktas. Iš šio darbo aš mažų mažiausiai tikėjausi bent jau itin gero, nestandartinio scenarijaus, bet...

Bet filmas čia būtent ir suklupo. Ne taip jau nevykusiai, bet lyginant su „Pradink“ šiek tiek kelius nusibalnojo. Visų pirma man tikrai patinka šio režisieriaus atmosferinė stilistika, kuri lyg ir dvelkia banalia „Penktadienis 13“ atmosfera, tačiau pačiais netikėčiausiais momentais, kai turėtų pasiduoti veikėjai paprasčiausiam šablonui, ima jie ir padaro kažką ne pagal klišę, tačiau ne tiek, kad išsimuštų iš siaubo žanro rėmų. Tai režisieriaus savitumas ir man jis patinka abejuose filmuose. Idėja apie antrininkus, primenančius sukilusius šešėlius, kurie žirklėmis nori nusikirpti savo ryšį su žmonėmis, atrodo išties gera, bet tam genialumui ir stipresniam įspūdžiui pristigo kažin kokio išlaikymo. Filme man būta daug trilerio nuobodžių ir ištęstų efektų, pavyzdžiui, kaip toji juodaodžių šeimynėlė vis bėga apokalipsės apsiaustyje per miestą ir visa pasakojimo jėga, atrodo, sutelkta į jų išgyvenimą. Taigi mes turime tą seną triuką „aš bėgu, o mane gaudo“, todėl dvelkia tuo nusibodusiu dešimto dešimtmečio „Aš žinau, ką veikiai aną vasarą“ metodu. Jeigu „Pradink“ buvo labiau išlaikytas ir sutelktas į psichologinį/dvasinį žmogaus pavergimo idėją, tai čia mes turime praskiestą vandeniu idėją, kuri užpildyta klasikiniais trileriui būdingais triukais.

Nors visumoje filmas atrodo išties neblogas ir, pripažinkime, tikrai lenkia daugelį vidutiniškų ir itin prastų holivudinių siaubo filmų, manau, kad „Mes“ yra kiek prastesnis už „Pradink“. Keletas metafizinių idėjų apie siaubo kambarėlyje esančius antrininkus iš esmės nelabai įtikino visoje toje „bėk, kol kojos neša“ suirutėje. Kirbėjo mintis, kad netgi norėtųsi kiek lėtesnio veiksmo, bet labiau išplėtotos idėjos ir tai būtų filmo stiprioji pusė, nes pasaulio ir žiūrovo nebenustebinsi tais pačiais triukais.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Prezidentu išrinktas Gitanas Nausėda, o kas man iš to?

Sveiki,

Kadangi netikiu demokratijos iliuzija, šie prezidento ir europarlamentarų rinkimai man asmeniškai nėra itin reikšmingi. Nemanau, kad bus ir ateityje. Tai iliuzija, suteikta „laisviesiems“ vergams t. y. eiliniams mokesčių mokėtojams. Aišku, galima daug ir nuobodžiai ginčytis dėl tiesos, kurios nežinome, bet... Kas toji tiesa? Užtenka vieno „feiko“ straipsnio apie sugalvotą kokio nors politiko tamsiąją dėmę ir mūsų pasitikėjimas tuo žmogumi pasikeičia. Esame informacijos jėgos formuojamas molis ir linkstame ten, kur papučia vėjelis. Tai apie kokią demokratiją galime kalbėti, kai teisiškai žmogumi yra manipuliuojama, o jis turi rinktis? Demokratijos paprasčiausiai tokios, kokią bandome mokyti ir savo vaikus, nėra. Tai tik susitarimas, o visa kita – interesų grumtynės.

Visgi keletas įdomesnių aspektų išryškėja. Prisipažinsiu, kad buvau už Ingridą Šimonytę, nes jos retorika analitinė, neagresyvi ir diplomatiška. Tą patvirtino ir psichologai analizavę kandidatų pasisakymus. Štai Gitanas Nausėda labiau mėgsta kaltinti, primesti „dėmes“ kitiems, nors čia pat visada „priklijuoja“ diplomatines „susitarimų“ klišes. Protaujantis žmogus jaučia ir girdi, ką sako žmogus, o neišsilavinęs myli akimis ir yra valdomas tradicinių pažiūrų, pavyzdžiui, kad valdžioje būtinai turi būti vyras (kaip ir troboje, taip ir šalyje), o moteris tik gaspadinė.

Kad žmonės renkasi kandidatą ne pagal protą, tą atskleidžia absurdiški straipsniai apie Šimonytės senmergystės etiketę. Tai žemo lygio patyčios, skindančios iš neišprususių, valstietiškų naivuolių. Na, jūs man pasakykite, koks normaliai mąstantis žmogus gali rinkti valdžią iš pavardės moters priesagos? Koks gi skirtumas, ar ištekėjusi, ar išsiskyrusi, ar dar kokia nors lovoje? Kaip tai atsiliepia bendram valstybės atstovavimo darbui? Tas tamsus suluošintas ir smarkiai lytiškumo stereotipais grįstas įsivaizdavimas apie žmones atskleidžia tik tai, kokie tas temas eskaluojantys smarkiai gniuždyti ir tebegniuždomi šių stereotipų. Na, senmergė, ir ką? Ir valio! Vadinasi, daugiau laiko sau, savo smegenims, mąstymui ir darbui, ko iš esmės ir reikia šalies atstovui. Nekomentuosiu G. Nausėdos pozicijos, nes ji iš esmės neturėtų konstruoti jo šeiminio pajėgumo su Šimonyte – tai absoliučiai bergždžias reikalas.

Apskritai pradėjau galvoti, kad nors ir palaikau I. Šimonytę, bet joks šalies prezidentas nepagerins mano paties gyvenimo kokybės, kaip nepagerino Adamkus, kaip nepagerino Grybauskaitė. Nes šiaip ar taip, savo kokybę renkuosi aš pats: kaip reaguoti, kaip jaustis, kaip priimti čia ir dabar, kasdienybę, o kas atstovauja Lietuvai, kuriai iš esmės esu tik mokesčių mokėtojas, man tiek pat rūpi, kiek aš kokiam G. Nausėdai. Supraskime, visi einame į pasaulį be sienų, o patriotizmas-idiotizmas vis dar mus įkalina šiuose rėmuose ir rinkiminiuose smėlio dėžėse, bet... Bet tai kiekvienam tikriausiai pagal savivoką. Mes nieko negalime nulemti iš išorės, galime tik pasirinkdami nuostatą priimti pasaulį arba ne, o visa kita yra sugriaunama, atimama ir iš esmės laikina.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Pastatytas "Chrysler Building" pastatas

Sveiki,

1930 metais atidarytas aukščiausias pasaulyje plytinis pastatas, kurį matote nuotraukoje (su smailia viršūne). Jis vadinamas „Chrysler Building“, jo pastatymas pareikalavo 20 milijonų JAV dolerių. Iki pat 6 dešimtmečio tai buvo aukščiausias pastatas pasaulyje. Jam pastatyti prireikė beveik 4 milijonų plytų bei 29 961 tonų plieno. Dangoraižis turi 77 aukštus, 32 liftus ir beveik 4 tūkstančius langų. Kiti statyti dangoraižiai – jau neplytiniai, todėl iki pat šių dienų pastatas laikomas aukščiausiu plytiniu pastatu. Jis beveik visas priklauso Abu Dabio valstybiniam fondui.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Pagamintas paskutinis Ford T automobilio modelis

Sveiki,

Gegužės 27 dieną 1927 metais buvo pristatytas paskutinis Ford T automobilis, kuris padarė didžiulį perversmą automobilių pramonėje. Netgi dabar per to dešimtmečio filmus vis dar galime pamatyti šio automobilio modelį. Šis modelis buvo sukurtas 1908 metais ir kelis dešimtmečius buvo pati populiariausia transporto priemonė. Vienas toks automobilis kainavo anuomet 850 dolerius, o tai prilygtų šiandien 20 000 dolerių. Po technikos tobulėjimo šio modelio paprasčiausiai buvo atsisakyta...

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Michael Cunningham "Tos valandos"

Michael Cunningham. „Tos valandos“ – Vilnius: Sofoklis, 2015. – 224 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Prieš kelerius metus teko dalyvauti atsitiktiniame facebooke rengtame konkurse, kuriame laimėjau amerikiečių rašytojo Michael Cunningham (g. 1952) knygą Tos valandos (angl. The Hours). Tiesą sakant, nelabai tikėjausi laimėti šios knygos, o laimėjęs tiesiog pasidėjau į lentyną, kur nekėliau keletą metų. Kodėl manęs nesudomino Pulitzerio premija įvertinta knyga? Iš esmės man gana sudėtinga adekvačiai mėgautis knyga, kai esu matęs tos knygos ekranizaciją. O ką jau kalbėti apie išties kokybišką Stephen Daldry ekranizaciją su Maryl Streep, Nicole Kidman ir Julianne Moore, kurių filmas išties matytas ne kartą ir kaskart padaro labai gerą įspūdį.

Štai praėjo keleri metai nuo to karto, kai knygą pasidėjau į lentyną. Neseniai pastebėjau didelę trauką senesniajai, bet dar neišmirusiai rimtų britų ir amerikiečių rašytojų kartai, kurių literatūrinė kalbėjimo būdas ir filosofija smelkia pasakojimą realizmu, kuris perauga be mistinių triukų į metafizinę erdvę ir suteikia progos patirti tiek pasakojimu, tiek knygos veikėjais visuminį tvarios ir amžinos literatūros vaizdinį šiuolaikiškai. Paskutiniu metu toks mano atrastas rašytojas buvo britas Graham Swift, nuo kurio atsispyręs nesuklydau sugrįžęs prie M. Cunninghamo knygos ir pats kaip skaitytojas „atsišviežinęs“, atitolęs nuo ekranizacijos ir pasiryžęs patirti absoliutų skaitymo malonumą.

Visgi beskaitant tam tikras filmo poveikis buvo mano fantazijai. Visgi ponią Braun įsivaizdavau kaip J. Moore, o ponią Delovėj kaip Meryl Streep ir nieko čia pernelyg daug nenukentėjau, tik viduje kirbėjo toji nuojauta, kad jeigu knyga būtų į rankas papuolusi anksčiau nei filmas, literatūrinis įspūdis būtų nepalyginamai stipresnis. Bet gana apie tą filmą...

Tos valandos sukurta iš trinarės pasakojimo struktūros, kurioms skirtos trys skirtingo laikmečio moterys: ponia Delovėj, gyvenanti dešimto dešimtmečio Amerikos didmiestyje, ponia Braun, gyvenanti pokarinėje Amerikoje ir bandanti įkūnyti tobulos žmonos įvaizdį bei pati Virginia Woolf, išgyvenanti savo didžiąją krizę, kuri, kaip žinote, baigiasi savižudybe. Antrasis knygos leidimo viršelis kaip tik ir vaizduoja Virginios Woolf portretą, užlieta vandeniu, – simboliška, nes garsi rašytoja nusižudė upėje, prisikrovusi kišenes akmenų. Tas, kas skaitė V. Woolf knygas, supras, kad autorius rašydamas apie ją ir paralelias moteris, naudoja tą patį psichologinio matmens grožinės literatūros rašymo būdą, kada iš vidinės veikėjos perspektyvos veržiasi kelių požiūrių srautai, kurie subtiliai kontrastuoja su realybe. Pavyzdžiui, tai, ką išgyvena trys moterys viduje, nebūtinai sutaps tų būsenų raiška realybės plotmėje, o tai puikus būdas atskleisti vidines moterų priešpriešas, vienatvę ir savivertės stokos būsenas. Tai giliamintis tekstas, kurioje subtilios detalės tampa per laiką ir erdvę nusidriekusiais visrakčiais, atveriančiais valandas, kurios sujungia panašūs veikėjų patyrimai.

Nors istorija trinarė, jos kompozicija sudėliota taip, kad turėtų bendrą idėjinį jungiantį kontekstą. Visos moterys gyvena tik vieną dieną, veikia pagal tam tikrus literatūrinius šablonus, kaip pavyzdžiui, ponia Braun mąsto apie Virginijos savižudybę, o ponia Delovėj apie pačią Delovėj iš seniai pačios Virginios Woolf parašytos knygos. Perėjimai iš skyrių dažnai būna paženklinti daiktiniais simboliais, pavyzdžiui, laikrodis, kuris fiksuoja kiekvienos moters kritinį tašką dienoje: ponia Braun pabėga į viešbutį; Woolf bando pabėgti traukiniu į Londoną; ponia Delovėj nuo savęs pačios, užkamšydama pobūvio organizavimu, tačiau visoms viltingoms dienos valandoms lemta žlugti. Subtiliausia, kad autoriui pavyko pritraukti mūsų pačių dienas prie tų lemtingų valandų, kada judėdami dienos ritmu kartais prieiname tokią valandą, kada atrodo, jog viską tuoj spjausi, prakeiksi ir pasuksi kita linkme – pabėgsi ir kur nors pradėsi viską iš naujo. Nesakykite, kiekvienam būna tokių valandų ir tos valandos ne pačios saldžiausios.

Rašytojas Michael Cunningham

„Mes renkamės pobūvius, paliekam šeimas ir gyvenam vieniši Kanadoje, kamuojamės rašydami knygas, kurios, nepaisant mūsų talento ir begalinių pastangų, nepaisant pačių didžiausių vilčių, nepakeičia pasaulio. Gyvenam savo gyvenimus, kažką darom, paskui miegam – visa tai taip paprasta ir kasdieniška. Kai kurie iššoka pro langą, nusiskandina ar prisiryja tablečių, kur kas daugiau miršta atsitiktinai, o daugelį mūsų – didžiąją daugumą – sugraužia kokia nors liga arba, jeigu pasiseka, pats laikas. Yra tik viena paguoda: viena kita valanda, kai mūsų gyvenimas, nepaisant visų negandų, netikėtai pražysta ir dovanoja mums viską, ko mes kada troškome, nors visi, išskyrus vaikus (ir gal netgi jie), žino, kad po šių valandų neišvengiamai ateis kitos, kur kas tamsesnės ir daug sunkesnės. Ir vis dėlto mes džiaugiamės miestu, rytu, mes viliamės, labiau už viską, turėti daugiau to paties. Vienas Dievas žino, kodėl mes taip mylime tai (p. 216-217).“

Tos valandos laikoma LGBT temos knyga. Kadangi pati Virginia Woolf buvo biseksuali, o rašytojas Michael Cunningham – gėjus, nesunku suvokti, kad kiekvienas veikėjas turi tam tikrą šio seksualumo pobūdžio. Pats rašytojas nemėgsta būti laikomas seksualinių mažumų rašytoju ir tenka sutikti, kad knygoje vyraujanti tema toli gražu nėra seksualinė tapatumo problema, tačiau veikėjams ji ypač svarbi. Labiausiai LGBT atsiskleidžia ponios Delovėj pasakojimo struktūroje – veikėja gyvena 18 metų su moterimi, jos aplinkoje pilna homoseksualų, minima ir devinto bei dešimto dešimtmečio visuotinė AIDS tragedija. Ypatingas žvilgsnis turėtų būti ir poniai Braun, kuri jaučia trauką moterims, tačiau jos troškimai tampa jai pačiai kančia, ji negali pakęsti savo vyro ir gyvena traumuojančioje saviapgaulėje, kuri veda ją iš proto. Galimas daiktas, kad Virginia Woolf taip pat turėjo panašią traumuojančią seksualinės tapatybės patirtį, nors jos inteligentiškoje aplinkoje netrūko žinančių apie jos simpatijas moterims... Autorius savitu žvilgsniu per XX amžiaus perspektyvą leidžia permąstyti seksualinio atsiskleidimo svarbą kaip dvasinės sveikatos ir harmonijos būseną, reikalingą kiekvienam individui.

Mąslų ir skanų skaitymo malonumą gomuryje paliekanti nedidukė knyga, kuri man priminė K. Ishiguro Dienos likučius. Tos valandos, kuriose žmogus staiga suvokia, kad nuo vieno jo lemtingo sprendimo gali pasikeisti visas gyvenimas, tačiau taip ir neaišku, kas stovi už mūsų ir suteikia tą apgaulę, kad galime nuspręsti – mirti arba gyventi, pabėgti ar likti aukos pozicijoje. Subtili knyga, aukštos prabos ir emocinio intelekto užtaiso kūrinys, kurį skaitai savo malonumui, žinodamas kiekvieną veikėjų vingį ir, netgi žinodamas, kuo viskas pasibaigs, vis tiek mėgaujiesi teksto giliaminte vaga.

Jūsų Maištinga Siela