Filmas: "Pranašas" / "A Prophet"

Sveiki,

Režisierius Jacques Audiard tikrų tikriausias Kanų kino festivalio fenomenas, kadangi paskutinieji jo darbai vis patenka tarp stipriausių filmų: „Kaulai ir rūdys“ (2012), „Dypanas“ (2015) ir tikrų tikriausias paskutinis tarptautinis hitas „Broliai Sistersai“ (2018), dėl kurio ir ėmiausi žiūrėti jo kiek senesnį filmą, apibudinamą kaip patį geriausią režisieriaus darbą „Pranašas“ (angl. A Prophet) (2009).

Slogūs filmai apie gyvenimą kalėjime dažniausiai susižiūri dvejopai. Vieni labai tamsūs, nevykę, neišvystyti, vaizduojantys vien besaikį smurtą ir išgyvenimą, o kiti, pavyzdžiui, „Pranašas“ bando aprėpti ne vien tik tai, bet ir asmeninę pagrindinio veikėjo pasaulį bei kiek šalutinių veikėjų ir sukuria įspūdį, kad esame kažin kokiame tikrai hermitiniame, izoliuotame vakuuminiame pasaulyje, kur galiojo visai kitos taisyklės ir įstatymai. Bet net ir tokiam filmui reikia psichologiškai pasiruošti! Net nesitikėjau, kad filmo pirmosios 30 minučių bus tokios paveikios: ką tik į kalėjimą patekęs vyrukas iš Korsikos (arabas) yra priverstas nužudyti čionai laikinai įmestą gangsterį per intymų lytinį aktą vien skutimosi peiliuku, kurį slepia savo burnoje... Vien tai, kaip žiūrovas įsivaizduoja tą peiliuką laikant burnoje, kyla pagaugai, o pats nužudymo aktas toks tikroviškas, kad nė iš tolo neprimena tų prastų scenų, kai iš perrėžtos gerklės bėga avietinės spalvos braškių uogienė ar pomidorų padažas. Silpnų nervų žiūrovams nerekomenduoju, nes mano „namiškiai“ pabėgo į kitą kambarį, sakydami, kad pasidarė silpna. Vadinasi, paveiku, vadinasi, viskas gerai, taip ir turi būti...

Likusi filmo dalis kėlė šiokį tokį nerimą, nes priverčia spėlioti beveik išprotėjusio jaunuolio psichikos veiksnius; vaikinui vaidenasi ne tik užmuštasis vaikinas, bet ir dar aplanko tam tikros vizijos. Vieną akimirką atrodo, kad jo lemptis tapti kalėjimo sektoriaus karaliumi, perrimti baltųjų valdžią, bet jis nuolat dirba mulu, išeina į laisvę ir vėl veliasi į tas tamsias nusikaltėlių struktūras ir staiga pamišimo baimė, kurią patyrė pradžioje, paverčia jį savotišku kietuoliu, bet... Filmas bando būti dinamišku ir „tirštu“, prifarširuotas kalėjimo taisyklių, įtampos, įvykių ir kiek priminė man tą tirštąjį brazilų filmą „Dievo miestas“ (2002), tačiau antroji filmo dalis dėl hermetikumo visgi ima atrodyti nesibaigiančiu kalėjimo intrigų dvaru, kuriame nuolat naujos misijos, nauja kontrabanda, nauja diena ir viskas pradeda atrodyti be pabaigos, kad veikėjo niekur nebeveda arba veda, mano akimis, pernelyg užvilkintai.

Ypatingai gera pagrindinio aktoriaus Tahar Rahim vaidyba, įvertinta apdovanojimais. Filme jis absoliučiai išlaiko tokią rimtį, kad puiku tiesiog į jį žiūrėti ir pajusti, kaip jo kuriamas veikėjas evoliucionuoja. Tirštas pasakojimas, daug psichologinio ir fizinio smurto, daug kalėjimo istorijos klišių, kurios vėlei leidžia susidaryti prastą ir kraupaus kalėjimo gyvenimo įspūdį. Ir iš tikrųjų, tai tikrai labai tamsus filmas, kuris ir gurmanams, ir mūsų Lietuvos „kietuoliams“, kurie dažniausiai po kokiu nors filmu apie moters nėštumo problemas mėgsta papezėti apie tai, kad filmas „bobiškas“. Tai, sakykime, kad filmas „Pranašas“ labai jau „vyriškas“ (nors man iki šiol paslaptis, kodėl smurtas priskiriamas vyrų pasauliui kaip teigiamas ir kažką įrodantis aspektas), aišku, tai kvailos klišės, bet šiam filmui labai jau tinka. Stipru.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Afera" / "The Hustle"

Sveiki, skaitytojai,

Viena naujausių amerikietiškų komedijų neseniai praėjusių per Lietuvos kino teatrus buvo „Afera“ (angl. The Hustle) (2019), kuriame vėl galėjome išvysti Oskaro laureatę Anne Hathaway ir jau visiems iš daugybės komedijų pažįstamą komikę Rebel Wilson. Istorija pasakoja apie apsukrias aferistes, kurios painiomis ir išgalvotomis istorijomis iš vyrų išvilioja milijonus, tad truputį primena visus tuos šnipų, slaptųjų agentų komedijas, kaip dažnai susimaunama lygioje vietoje...

Filmo siužetas nėra įmantrus ir vietomis gali priminti ne taip seniai rodytą „Aušeno aštuntuką“, kaip moterys taip pat ilgą laiką planuoja aferistines operacijas, tik „Afera“ gal ne toks dinamiškas filmas. Klasikiniu būdu kuriama iš esmės nei originalumu, nei geru scenarijumi, nei režisūrine raiška nepasižymintis filmas – viskas daugiau ar mažiau kažkur matyta. Storulė kvailė ir įžvalgi gražuolė gudruolė susivienija dėl lažybų ir patiria nuostabių komiškų nuotykių, bandydami išvilioti iš jaunuolio pusę milijonų dolerių.

Pradėkime nuo to, kad visi veikėjai, kad ir kokie jie bebūtų ryškūs, jie komedijos šablonai. Vykusias scenas pavadinčiau, kai viena iš veikėjų apsimeta akla, o kita daktare – tikrai galima vietomis smagiai kikenti, susiraičius ant sofos. Šis filmas, kaip ir daugelis komercinių amerikietiškų komedijų, jau kino kritikų sumaltas į miltus ir niekam ne paslaptis kodėl. nes komedija niekuo neišsiskiria, jame juokeliai gana lėkšti, subtilumo jame išties nerasta, bet, velniai rautų, kaip galima iš visos to anekdotiškai sukurptos istorijų virtinės pasijuokti ir pamiršti laikinai šio pasaulio dramas ir tragikomedijas. Man iš tikrųjų šis filmas labai linksmai susižiūrėjo su visais savo trūkumais.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 35/100

IMDb:5.3

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Reamonn - Tonight [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Pradėkime nuo to, kad šios dainos tekstas truputį (o gal net labai) tiesmukas ir banalus: „oooo šiąnakt tu nužudei mane šypsena...“ Nelabai kas, nes primena mokinuką, kuris klišių frazėmis parašė klasiokei meilės laišką, ar ne? Tačiau šioji daina, kuria dalijuosi, man pačiam labiau sentimentali dėl laiko, kai daugiau nei prieš dvylika metų klausydavau jos ir jausdavau kažin kokį pasitenkinimą dėl paprastos pop dainos melodijos. Tokia daina ir išliko!

Daina „Tonight“ 2006 metais liepos mėnesį išleido vokiečių grupė „Reamonn“, kuri gyvavo nuo 1999 metų iki pat 2012 metų. Daugiausiai ši pop roko grupė dainavo angliškas dainas ir turėjo nemenką pasisekimą Europoje. Daina „Tonight“ išėjo penktajame grupės albume ir greitu metu ją pamėgo daugelis romantinės pop muzikos klausytojų. Daina top pirmąsias vietas pasiekė Rumunijoje ir Graikijoje. Rusijoje – antrą vietą.

Lyrics / žodžiai

Reamonn - "Tonight"

She never took the train alone
she hated being on her own
She always took me by the hands
and said she needs me
She never wanted in love to fail
she always hoped that it was real
She'd look me in the eyes and say 'believe me'
And then the night becomes the day
and there's nothing left to say
If there's nothing left to say
then something's wrong

Oh tonight you killed me with your smile
so beautiful and wild so beautiful
Oh tonight you killed me with your smile
so beautiful and wild so beautiful and wild

And as the hands would turn with time
she'd always say that she was my mine
She'd turn and lend a smile
to say that she's gone
But in a whisper she'd arrive
and danced into my life
Like a music melody
like a lovers song

Oh tonight you killed me with your smile
so beautiful and wild so beautiful
Oh tonight you killed me with your smile
so beautiful and wild so beautiful and wild

Through the darkest night
comes the brightest light
And the light that shines
is deep inside
It's who you are

Oh tonight you killed me with your smile
so beautiful and wild so beautiful
Oh tonight you killed me with your smile
so beautiful and wild so beautiful …beautiful
Oh tonight you killed me with your smile
so beautiful and wild so beautiful and wild
So beautiful and wild
So beautiful and wild

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alessandro Baricco "Emausas"

Alessandro Baricco. „Emausas“ – Vilnius: Alma littera, 2010 – 144 p.

Sveiki, skaitytojai,

Žinote, yra pasaulyje tokių knygų, kurias lengva skaityti, nes įvykiai veja įvykius, nes stilius lengvas ir neįmantrus. Yra tokių knygų, kurios turi kažin kokį sodrų ir tirštą stilių, gilią minties prasmę, skvarbią visumos idėją ir jas taip gera gurmaniškai skaityti palengva ir mėgautis. Yra tokių knygų ir rašytojų, kaip italas Alessandro Baricco (g. 1958), kuris kaip kūrėjas apima pirmųjų dviejų knygų tipų diapazoną: filosofinę gelmę ir stiliaus lengvą grakštumą.

Kažkas dar bandė šį, mano akimis, stebuklingą autorių lyginti su Paulo Coelho, kuris, bent jau man, po Alchemiko yra nepaskaitomas autorius, nes nei stiliaus, nei gelmės, vien plokščio pasaulio banalybės. Galima plokštumu apkaltinti ir A. Baricco knygą Emausas (ital. Emmaus), kuriame lyg ir prislopintas poetinis grakštumas, nebėra jūrų platybių, nepasiekiamų svajonių, kukius dalykus galėjome įskaityti ir saviškai patirti jo geriausiuose kūriniuose Jūra vandenynas, Aistrų pilys, Novečentas, City, Šilkas. Nuo 2000 metų autorius gerokai „suplokštėjo“, tačiau...

Tačiau vis tiek jis kaip gėlės žiedas vilioja savo skaitytojus bites. Matyt, iš to ilgesio. Taip, Emausas toli gražu nėra geriausias jo kūrinys, ir vargu, ar rašytojas kada nors beparašys geresnių kūrinių, tačiau romano visuma vis vien daro gerą įspūdį. Istorija pasakoja apie septyniolikmečius aštuoniolikmečius vaikinus, kurie iš tolo stebi Andrė, mergaitę karalienę, gerokai subrendusią jų amžiaus merginą, kurios trokšta visi ir ji neatsisako. Smarkiai erotizuotame romane rasime daug jaunuoliškos aistros, geismo, kuris slepiasi po krikščioniškuoju įvaizdžiu. Vaikinu gaujelė, iš kurios perspektyvos žvelgiama į pasaulį, randasi dvigubo pasaulio standartai: vienas nevaržomas pasaulietinis, o kitas – smarkiai katalikiškų šeimų paveiktas, kone atitvertas pasaulis nuo pagundų, įrėmintas bažnytinių ritualų, senolių slaugos namų. Tačiau geismas abejuose pasauliuose yra tas pats geismas, kuris nori būti išreikštas, todėl jis tampa centrine veikėjų ir nelaimių varomąja jėga.

Iš tikrųjų veiksmas vyksta Italijoje, bet A. Baricco vienas iš tų rašytojų, kuris pasižymi tokia literatūra, kurioje nusitrina nacionaliniai ženklai ir tai, atrodo, gali vykti bet kur. Beskaitant vis dingojosi, kad istorija kažin kokia amerikietiška, vietomis labai priminė Jeffrey Eugenides kultinę knygą Jaunosios savižudės, kada iš vaikinų perspektyvos pasakojama apie šeimą per nuotolį, darant savitas išvadas, idealizuojant veikėjų ydas, moralinius nukrypimus.

Stipriausioji šios jaunatviškos istorijos literatūrinė vertė yra autoriaus mokėjimas aiškinti susipriešinusių pasaulių skerspjūviais – pasaulietinio (realaus, esamo) ir religinio (išgalvoto, bet siekiamo) sankirtomis. Kad ir koks atrodytų patogus, doras, pilnas moralės religinis pasaulis, kurį gyvena „geri“ berniukai, jis pagrindiniam pasakotojui atrodo kažin koks fasadinis. Tikriausiai nederėtų knygos turinio ir pasakotojo tapatinti su autoriumi, tačiau giliai povandeninės literatūrinės prasmių sankirtos suponuoja manyti, kad pats A. Baricco turi ne itin geriausią santykį su bažnyčia, nors kituose jo kūriniuose šių pasakojimo prasmių nėra. Iš ko tai rodosi? Iš to, kaip samprotauja pasakotojas, bandydamas priešpriešomis įvertinti religijos (ne)naudą.

Alessandro Baricco

Emausas – tai miestas, į kurį žygiavo žmonės, kai Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus, kai Dievas žmogaus pavidale buvo nužudytas, dar neprisikėlęs, vadinasi, pats nusivylimo metas, pačios sutemos iki dar vienas gerosios žinios – prisikėlimo. Savotišką meilės, aistros ir praradimų tamsumas išgyvena gauja katalikų berniukų, kurie vis labiau išsižada sekmadieninės bažnyčios ir vis labiau leidžiasi užvaldomi aistros ir pasaulietinio gyvenimo. Aišku, galima tarp eilučių stabtelėti ir pagalvoti, ar dėl tų nelaimių – savižudybės, abortai, žmogžudystės – yra tos pasireiškiančios aistros ar lokaliosios religijos priežastis? „Kuo kuklesnę tradiciją jie mums perduoda, tuo labiau kas dieną stiprėja jų įskiepytas nesąmoningas geismas neribotų siekių – beveik beprotiškas prasmės lūkestis (p. 82).“

Kitas labai svarbus, kone beveik skausmingai knygoje aidintis probleminis laukas – tėvų ir vaikų santykiai, jų nesusikalbėjimas, šeiminis apleidimas „... mus nuginkluoja polinkis savo gyvenimą laikyti tėvų gyvenimo išdava, už kurią esame atsakingi (p. 100)“. Akivaizdu, kad ne šventieji puodus daužo ir akivaizdu, kad neidealiame jaunuolių gyveniman ima kilti ir jų tėvų netobulas gyvenimas – neištikimybė, noras nusižudyti, abejingumas. Jie norom nenorom perima jų ydas ir polinkius, nors sekmadienio bažnyčioje katalikiškai šypsosi vieni kitiems. „Galimas daiktas, dieną mūsų širdys perpildytos gėdos ir pasibjaurėjimo, prasiveržiančio giliai viduje glūdinčiu liūdesiu, – mes kaip įskilę indai, suvokiantys savo slaptus trūkumus (p. 104).“

Galima numanyti, kad romano principas yra supriešinti tikėjimo ir potyrio, siekiamybės ir realaus pasaulio vaizdinius. Iš esmės tai tik būdas, kurį pasirinko autorius, norėdamas atskleisti žmogiškumo prigimtį. Pabaigoje įterpiama transvestito Silvijos istoriją – jį nužudo, tačiau pasakotojas filosofiniame lygmenyje kalba apie žmonių kūnus ir skirtingas prigimtis: kodėl vieni turi tramdyti ir būti tokiais, kokie nėra, o kiti, išėję iš komforto zonos, geba džiaugtis savo kūniškumu, bet už tai yra niekinami?

Labiausiai mėgstu A. Baricco kūrinio minties apibendrinimus kūrinių pabaigose. Kaip ir romane Be kraujo, taip ir Emause, pasakotojas padaro esminius apibendrinimus apie tikėjimą ir praktinį gyvenimą, apie įvaizdžius, kuriais sekame pamesdami savo kelią. Emause tai pati skaidriausia ir kartu skaudžiausia kūrinio dalis, nes romanas ilgą laiką bylojęs apie seksualinį jaunuolių gyvenimą, per jaunuolių patirtis pateikia savas išvadas, kurios ne vien grakščios literatūrinės plunksnos vertas skaitymas, bet byloja ir apie autoriaus gebėjimą emociniu intelektualu apčiuopti, – ko visada tikiuosi iš A. Baricco – nuslėptos ar paslėptas gyvenimiškos tiesos, kuri pasakoja apie mūsų prieštaringą ambivalentiškamą tarp gyvenimo būdo ir noro gyventi geriau, tarp gyvenimą namuose ir būvimą sociume, tarp kūno ir dvasios, tarp meilės ir keršto... Ir tai jis paverčia filosofine minties poezija.

Tiesiog negaliu nepacituoti. „Kur kas aukštesniu – mirties – lygmeniu paženklintas mūsų galutinis ir neatšaukiamas paveikslas, nukryžiuotojo Kristaus paveikslas, – rodos, nesutaikomų kraštutinumų, tėvas sūnus šventoji dvasia, suvedimas į vienatinį lavoną, kuris yra ir nėra Dievas. Iš aporijos par excellence pasidarėme fetišką – vieninteliai visame pasaulyje garbiname mirusį dievą. Ir kaip dabar galėtume neišmokti šio neregėto gebėjimo – ir siekio įveikti bet kokį atstumą? (p. 136).“

Alessandro Baricco – galite jį mėgti, galite ne, – yra savitai genialus rašytojas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eva" / "Eva"

Sveiki,

Yra dvi priežastys, kodėl pažiūrėjau prancūzų filmą „Eva“ (pranc. Eva) (2018): priežastis nr. 1. filmas prancūziškas; priežastis nr. 2. jame nusifilmavo Isabelle Hupper ir Gasparo Ulliel. Lyg ir to pakaktų, kad jau filmą žiūrėti būtų įdomu, nors ir nesižaviu režisieriumi B. Jacquot, kurio teko matyti filmus „Sudie, mano karaliene“ (2012) ir „Kambarinės dienoraštis“ (2015), man regis, jam vis kažin ko trūksta, na, nemoka jis tinkamai užmesti žiūrovams kabliuko, pernelyg jis minkštas, teisingas, galgi net per lėtai snobiškas, toks jausmas, kad jam paprasčiausiai stinga unikalesnio režisūrinio matymo, bet jam kažin kaip sekasi susikviesti man patinkančius prancūzų aktorius.

Tikriausiai nesuklysiu iškart pasakydamas, kad „Eva“ kol kas prasčiausias jo filmas. Apie meluojančią turtingą prostitutę ir buvusį žigolo, kuris pavogė iš merdinčio senuko paskutinį jo knygos rankraštį ir išleidęs savo vardu, tapo itin žinomu, tačiau pats nesugeba nieko intriguojančio parašyti. Tiesą sakant, man filmo scenarijaus užuomazgos patiko, netgi labai – rankraščio pavogimas, purvina sėkmė, po kurios lyg ir dėsningai turėtų sekti savotiškas įdomus demaskavimas ir žlugimas, nes juk vagiams negali amžinai sektis, tačiau scenarijus nubloškia į vaisai kitą kontekstą, prilygstančią iš pirmo žvilgsnio „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Išvaizdus nedorėlis susipažįsta su pagyvenusia prostitute, šneka visokias banalybes, kurias vėliau bando „perkelti“ į savo rašomo teksto turinį... Iš pažiūros daug detalių filme intriguoja ir atrodo grieko vertos, tačiau filme jos tokios padrikos, nesuveržtos dinaminiu ritmu, kad atrodo praskydęs viskis, kuriame ištirpo ledukai ir buvo parą paliktas per vakarėlį ant stalo.

Daugelis prostitutės veiksmų lyg ir paaiškinama – jos tikrasis mylimasis sėdi kalėjime ir atrodo kaip iš Gariūnų, bet iš kur pas ją tie baisūs turtai? Kaip prancūziška! Visa jos vilionė, veikėjo nesėkmės atrodo kiek sapniškos kaip filme „Mergina traukinyje“, kada veikėja viską patiria apsvaigusi, bet pasirodo, jog šiame filme viskas taip ir vyksta lyg būtų tikra. Siužetiškai daug nereikšmingo mėtymosi, bandymo sukurti trilerio ir draminio filmo junginį, tiesa, jis ir sukuriamas, tačiau žiūrovą mažai kuo gali paveikti. Praktiškai žiūrėjosi dėl aktorių ir neblogo scenarijaus idėjinio lygmens, tačiau filmo realizacija nevykusi, veikėjai pilni ydų, vienkrypčiai, plieniniai ir neabejojantys, pernelyg negyvi ir šalti, todėl nesudėtingi ir atrodo kaip iš kitos planetos. Atmosferiškai filmas irgi galėjo būti stipresnis, labiau bauginantis, nes akivaizdu, kad filmas sekė klasikinio trilerio braižą, tačiau viskas truputį pro pirštus...

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 38/100

IMDb. 4.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Greta" / "Greta"

Sveiki,

Tamsiame trileryje „Greta“ (angl. Greta) (2018) režisierius Neil Jordan bando atskleisti beprotišką motinišką instinktą globoti ir mylėti, kai iš tikrųjų moteriai gyvenimas to nesuteikė. Istorijoje pasakojama apie merginą iš Manheteno, kuri metro randa rankinę ir nusprendžia ją grąžinti savininkei, kuri pasirodo tokia miela, kad užsimezga draugystė, kuri netrukus perauga į maniakišką persekiojimą...

Filme pasirodo mano mėgstama prancūzų aktorė Isabelle Hupert ir iškili jaunosios kartos aktorė Chloe Grace Moretz, kurios ir tampa pagrindinėmis šio filmo veikėjomis. Vienas retesnių atvejų, kada žiūrėdamas šį iš esmės vidutinišką filmą, nenoriu absoliučiai analizuoti scenarijaus vingių. Viskas daugiau ar mažiau matyta, ar tai būtų siaubo filmas „Mama“, ar tai būtų serialas „Tarnaitės pasakojimas“ – visur apie tą išaukštintą, neišsipildžiusį motinystės poreikį rūpintis ir prižiūrėti. Manau, filme iš esmės pernelyg tai akcentuojama kaip pagrindinė filmo idėja, į antrą planą nugrūdant kur kas spalvingesnius psichopatės pasireiškimo būdus, kuriuos būtų galima panagrinėti ir atskleisti naujomis spalvomis. Bet trileris yra trileris, todėl jame tvyro klišinių veiksmų ir padarinių sistema – slaptame kambariuke kalinamos merginos (o rankinių vaikinai tikriausiai niekada nesistengia sugrąžinti?) ir sadistinės fortepijono ir kepimo pamokos atrodo kaip lokaliai užbaigtas copy paste nuo kitų istorijos idėjų nugvelbtas irisas.

Visgi filmo persekiojimo scenos, kad ir kaip atrodytų sąlygotos ir neįtikinamos, trileryje jos vis vien veikia ir kelia išties nemenką susijaudinimą ir nerimą merginos atžvilgiu. Maniakinis persekiojimas yra vienas iš tų dinamikos faktorių, kas verčia nenuleisti akių ir negalvoti, kada baigsis filmas, tačiau, kai psichopatė klaikiai naiviai apsvaiginusią „dukrelę“ parsitempia namo, darosi jau daugmaž nuobodu, nes jau aišku, kuo visa tai pasibaigs, tad belieka kantriai sulaukti to numatomo finalo.

Filmas, skirtas pramogai, su žiupsneliu psichologinio ir fizinio smurto, į kurį žiūrėdami jaučiame saugumą, kad viskas vyksta filme, o ne mūsų gyvenime. Itin didelės analizės, kas ir kodėl taip elgiasi, ieškoti nereikia, viskas pateikta jau supjaustyta riekėmis, kad žiūrovas begalvodamas nepavargtų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Arina & Veto Bank - Rain Is Coming Down

Sveiki,

Seniai norėjau pasidalyti šia daina iš vaikystės. Ją atlieka Lietuvos bliuzo karalienė Arina ir grupė Veto Bank „Rain Is Coming Down“. Tiesą sakant, vaikystėje šios dainos nesuprasdavau, nes nemokėjau angliškai, tačiau pamenu, kaip transliuodavo šį vaizdo klipą. Tada man jis atrodė kažin kuo magiškas, bet kartu ir pernelyg pilkai niūrus, gal net gąsdindavo – nežinojau, nei kas tas bliuzas, nei kas tas amerikietiškas baro stilius, kurį matydavau šiame vaizdo klipe.

Šiandien man šioji daina ir vaizdo klipas atrodo kažin kokie stebuklingi. Iš tikrųjų labai gera daina, vis pamirštu, kaip mėgstu bliuzo muziką ir Arina su grupe tai vėlei priminė.

1987 metais susikūrė grupė Veto Bank, o Arina, prie jų prisijungė tik 1990 metais, su kuriais koncertavo dešimtį metų. „Rain is coming down“ dainą parašė Arūnas Navadničėnas 1992 metais. Tais pačiais metais Arina su Veto Bank Jūramaloje laimėjo pagrindinį prizą ir tai buvo neregėtas talento ir dainos junginys, žodžiu, atradimas. Su ta pačia daina Arina „prašlavė“ Lenkijoje ir Rumunijoje, kur susirinko pagrindinius prizus ir netrukus išleido albumą „My Crazy World“, o šiai dainai nufilmavo vaizdo klipą.

Ką aš galiu pasakyti? Senos geros dainos nerūdija, bet kai jos sugrįžta iš užmaršties, jos tampa kur kas daugiau nei tik senomis geromis dainomis.

Jūsų Maištinga Siela