Esu keistų melodijų ir dainų
mėgėjas. Bet kur kas man įdomesnės tos istorijos ir aplinkybės, kai vienokia ar
kitokia daina priveda prie kitų melodijų ir dainų. Viena iš tokių yra – nesijuokite!
– argentiniečių aktorės ir atlikėjos Natalios Oreiro daina „Un
Ramito dė Violetas“ (liet. Puokštė žibučių), kuri buvo įtraukta į 2000
metais pasirodžiusį atlikėjos antrąjį solo albumą „Tu veneno“ (liet. Tavo
nuodai). Užteko paklausyti vos dviejų sykių, kad kitos dienos dieną
praniūniuočiau šią lopšinę primenančią dainą, net ėmiau abejoti, ar tai Oreiros
daina, nes žodžiai skamba kaip eilėraštis.
Dėl vieno neapsirikau – tai tikrai
ne Oreiros daina. Pirmąkart „Un Ramito de Violetas“ pasirodė 1974 metais ir ją
pristatė ispanų atlikėja Cecilia (1948-1976), kuri po kelerių metų žiauriai
žuvo automobilio avarijoje, sulaukusi vos 27 metų. Atlikėja buvo žinoma būtent
dėl šios ją itin išgarsinusios dainos. Dainoje pasakojama apie moterį, kuri
gyvena ilgus metus su nelabai mylimu vyru, kenčia jo išpuolius, tačiau
kiekvieną lapkritį gauna slaptus meilės laiškus iš nepažįstamojo. Ji svajoja
vieną dieną su juo susitikti ir išsiaiškinti, tačiau kaskart laiškai ateina be
atgalinio adreso. Galiausiai dainos pabaigoje mes sužinome, kad tuos laiškus
jai rašinėja jos pačios sutuoktinis...
Daina tapo tokia populiari, kad
ji perdainuota vis kito atlikėjo kas kelerius metus, tad Natalijos Oreiro
versija tėra tik viena versija iš daugybės. Internete aptikau ir tokių dainos
versijų, neoficialių, kada atlikėjai dainuoja tiesiog gyvai gatvėse, įpindami
tai salsos, tai pop, tai tango ritmus. Savo versiją 1996 metais įrašė ir itin
garsus atlikėjas Julio Iglesias, kuris tiesiogiai ją dainavo su tuokart dar
gyva esančia Cecilia. Siūlau tiesiog pasiklausyti pačių įvairiausių atlikimų ir
versijų, galbūt ir jums patiks ši liūdna ir nostalgiška daina.
Natalia Oreiro versija:
Miguelichi López versija:
Sole Gimenez versija:
India Martinez versija:
Origina Cecilia versija:
Žodžiai / Lyrics
Un Ramito de Violetas
Era feliz en su matrimonio
Aunque su marido era el mismo
demonio
Tenía el hombre un poco de mal
genio
Y ella se quejaba de que nunca
fue tierno
Desde hace ya más de tres años
Recibe cartas de un extraño
Cartas llenas de poesía
Que le han devuelto la alegría
¿Quién la escribía versos?, dime,
¿quién era?
¿Quién la mandaba flores por
primavera?
¿Quién cada nueve de noviembre?,
como siempre, sin tarjeta
La mandaba un ramito de violetas
A veces, sueña y se imagina
Cómo será aquel que tanto la
estima
Sería un hombre más bien de pelo
cano
Sonrisa abierta y ternura en las
manos
No sabe quién sufre en silencio
¿Quién puede ser su amor secreto?
Y vive así, de día en día
Con la ilusión de ser querida
¿Quién la escribía versos?, dime,
¿quién era?
¿Quién la mandaba flores por
primavera?
¿Quién cada nueve de noviembre?,
como siempre, sin tarjeta
La mandaba un ramito de violetas
Y cada tarde, al volver su esposo
Cansado del trabajo, la mira de
reojo
No dice nada porque lo sabe todo
Sabe que es feliz, así, de
cualquier modo
Porque él es quien la escribe
versos
Él, su amante, su amor secreto
Y ella que no sabe nada
Mira a su marido y luego calla
¿Quién la escribía versos?, dime,
¿quién era?
¿Quién la mandaba flores por
primavera?
¿Quién cada nueve de noviembre?,
como siempre, sin tarjeta
Labai seniai girdėjau apie šį
serialą, tačiau ilgą laiką atidėliojau, nes nebūdavo laiko pasiūrėti, tai
nebūdavo nuotaikos ir šiaip visokiausių priežasčių atsirasdavo. Kol vieną dieną
vėl facebooke aptikau vienos žymios tinklaraštininkės atsiliepimą apie serialą „OA“
(angl. The Oa) (2016-2019), kurį režisavo ir kūrė pagrindinė šio
serialo aktorė Brit Marling ir Zal Batmanglij, kurie anksčiau dirbo irgi su mistinėmis
istorijomis ir turėjo kūrybinės patirties filmuodami ir rašydami tokių filmų scenarijus
kaip apie paslaptingą sektą pasakojantis „Rytai“ (2013) bei mistinė drama „Mano
balso garsas“ (2011).
Aktorė ir režisierė Brit Marling kine
yra keistas fenomenas. Aktorė, kuri „neša“ mistiką, o didžioji jos karjeros sukurtų
vaidmenų yra būtent mistinių filmų veikėjos, kurios, kaip ir seriale „OA“,
peržengia bet kokias racionalaus proto ribas ir pasakoja apie transcendentinius
pasaulius, dažniausiai apie tai, kas esti už nematomo žemiškojo šydo.
Prisiminkime jos pasirodymą filme „Mano ištakos“ (2014), kur pasakojama apie
reinkarnaciją arba mano pirmąjį susipažinimą su ja filme „Kita Žemė“ (2011). Vieno
filmo tikriausiai negana, norint pažinti specifinę Brit Marling energetiką,
tačiau būtent tų filmų visuma išskiria ją kaip specifinių vaidmenų atlikėją,
žinoma, tai daug ką pasako ir apie pačios aktorės filosofiją bei dvasinę laikyseną.
Dviejų sezonų mokslinės
fantastikos drama „OA“ sulaukė tik du sezonus po 8 serijas. Tiesą sakant,
pirminis dueto sumanymas buvo sukurti iš viso 5 sezonus, kad būtų išskleista
visa serialo idėja ir koncepcija. Brit ir Zal serialo idėją pradėjo kurti dar
2012 metais ir kūrė gerus dvejus metus, tačiau išreikšti visą idėją ant
popieriaus sekėsi gana sunkiai, todėl, siūlydami Netflix kampanijai savo
scenarijų, daug reikėjo ką paaiškinti žodžiais, didelį serialo foninė dalis
buvo sukurta tiesiog filmavimo aikštelėje, o scenarijus buvo tik karkasas. Deja,
po antrojo sezono Netflix nutraukė šį serialą, o Brit ir Zal buvo itin
nusiminę, kad jiems taip ir nepavyko įgyvendinti viso kūrinio sumanymo. Žinoma,
nusivylę liko ir serialo gerbėjai, kurie twitter platformoje skatino grotažymėmis
sugrąžinti serialą į rinką, atsirado net moteris, kuri surengė viešą bado
streiką, kad tik būtų šis serialas sugrąžintas. Bado streiko metu aktorė Brit
Marling su Zal Batmanglij aplankė šią moterį ir pasiūlė vandens bei maisto...
Nepaisant visko, atrodo, Netflix
nebesugrąžins serialo, tad jeigu jis bus vienokiais ar kitokiais būdais
tęsiamas, jis turės visai kitokias platinimo ir prieinamumo formas. Atrodo,
pati Brit Marling įkvėpta tokio palaikymo visgi ieško būdų, kaip šį serialą
atgaivinti. Tiesa, dėl COVID-19 tai gali užtrukti arba tapti visai
nebeįgyvendinama.
Taigi, ką mums siūlo serialas „OA“?
Pirmajame sezone atsiranda Preirė, kuri buvo dingusi 7 metus. Ji grįžta į šeimą
ir save ima vadinti nebe Preire, o Oa, moterimi, kuri per septynerius metus
visiškai pasikeitė, iš neregės ji tapo reginčiąja. Paraleliai pasakojama jos
neįtikėtina dingimo istorija bei vaikystės Rusijoje epizodai. Visas šias
skirtingas pasakojimo dalis jungia mergaitės ir moters „prisilietimas“ prie
mirties. Galiausiai kaip žiūrovą stebina neįtikėtina kalinimo istorija, kai stikliniame
inkubatoriuje, rūsyje, kuoktelėjusio mokslininko kalinami 5 žmonės, priartėję
prie mirties, grįžta į gyvųjų pasaulį ir atsineša tam tikrą judesį, kuris gali
ne tik išgydyti ir prikelti ką tik mirusį žmogų, bet ir perkelti į kitą realybės
išmatavimą. Tai sudėtinga paralelinių pasaulių ir pomirtinio gyvenimo
tyrinėjimo studija, kuri išreikšta be itin didelių specialiųjų efektų, tačiau
labai originaliai. Kartais tai taip neįtikėtina, makabriška ir net juokinga,
kai, pavyzdžiui, mokytoja su probleminiais vaikais atlieka tuos judesius,
tikėdamiesi Oa susieti su inkubatoriuje kalėjusiu Haumeriu.
Sunku pasakyti, kuris sezonas
stipresnis ir įtaigesnis. Kol kas mano atmintyje didesnį įspūdį padarė pirmasis
sezonas, kuris stebino savo mįslėmis ir eklektiškais, atrodo, iš pažiūros
nesuderinamais dalykais. Štai antrajame sezone keičiasi siužetiniai vingiai, ir
kai kurie veikėjai patenka į paralelinę realybę, jie gauna tuos pačius kūnus,
tačiau veikiami ankstesnių kūnų šeimininkų likimai juos įspraudžia į kitokius
vaidmenis. Patiko man antrojo ir pirmojo sezono siužetiniai prasminiai
sujungimai, savotiški persipynimai, nors tenka pripažinti, kad antrasis sezonas
daro didžiulį idėjinį šuolį. Kai atrodo, pirmojo sezono idėja buvo tyrinėti žmogaus
sielos misiją žemėje bei pačią mirtį, tai antrojo sezono užmačios yra tyrinėti „keliautojus“
ne tik viename linijiniame laike, bet ir pasauliuose, bandant įveikti blogį ir
pasisemti patirties.
Vietomis antrasis sezonas priminė
seną gerą „Tvin Pykso mistelio“ serialą, ypač kai į Ninos kūną persikūnijusi
Preirė-Oa ateina į keistą naktinį klubą raudona suknele ir atlieka keistus
mediumės seansus su... milžinišku aštuonkoju. Tiesa, iki galo neperpratau
antrojo sezono paslaptingo namo San Franciske idėjos, kai ten patekęs
detektyvas ieško dingusios Mišelės, mergaitės, pamišusios dėl kompiuterinių
žaidimų. Atrodo, kad pats namas būtų vienas didelis kompiuterinio žaidimo
modelis, pastatytas ant švento požeminio šaltinio, tačiau tie klaidūs
koridoriai – tai vartai (be įprastinių judesių) į kitas realybes ir dimensiją...
Nepasakyčiau, kad labai žavėjausi
šiuo serialu. Kai kada net nesupratau, kodėl aš jį žiūriu, tačiau kai kada
tikrai įsitraukdavau ir mėgaudavausi vis atskleidžiamais mistiniais istorijos
vingiais. Manau, serialas yra Brit ir Zal tyrinėtų mistinių dalykų
sukonstruotas pasaulis, kuris iš dalies budina žmoniją tyrinėti ne tik
mistinius reiškinius, bet ir patį save kaip nemirtingą būtybę, turinčią sielą,
kuri iš gyvenimo į gyvenimą, iš pasaulio į pasaulį keliaujančią būtybę, kuri
kaskart pamiršta, kas ji esanti. Manau, dėl tokio budinančio poveikio serialas
buvo nutrauktas, nes jis pasirodė tam tikriems asmenims „per pavojingas“ – čia,
žinoma, turiu savo konspiracijos teoriją. Bet kokiu atveju, serialo idėja yra
atskleisti sudėtingą angelų-sielų keliautojų istoriją per įvairias realybių
briaunas, papasakoti žmogaus asmenybės istorijos trapumą ir menkalaikiškumą
amžinybėje, kur veikia dualistinės – gėrio ir blogio – jėgos. Manau, nemažai
kam šis serialas turėtų patikti, ypač tiems, kurie domisi ezoteriniais dalykais
ir ieško paaiškinančių realybę ir anapusybę įvairiomis kūrybiškai išreikštomis ezoterinėmis,
filosofinėmis jungtimis.
Atrodo, kad dar visai neseniai
džiaugėmės, jog pernai prestižinę Booker premiją pasidalino britų rašytoja
Bernardine Evaristo už knygą „Girl, Woman, Other“ bei kanadietė veteranė
Margaret Atwood „The Testaments“, kurios knyga ruošiama lietuviškam leidimui.
Įdomu, ar kas nors planuoja išversti ir B. Evaristo romaną?
Štai paralelinė premija –
Tarptautinis Bookeris šiek tiek įstrigo dėl koronaviruso, tačiau dar šį mėnesį
jau turėtume sužinoti, kam bus įteikta ši literatūrinė premija. Kol kas siūlau
labai trumpai susipažinti su ilguoju 2020 metų Booker literatūros premijos
pretendentų sąrašu. Visų literatų ir skaitytojų akys krypsta į Hilary Mental,
kuri trečiąkart pretenduoja tapti Booker laimėtoja. Tiesą sakant, būtų labai
neįdomu, bent man, jeigu Bookerio teisėjai vėl ką nors sumanytų „dvigubo“, o
taip norėtųsi naujų vardų ir vertimų į lietuvių kalbą. Manau, H. Mantel ir taip
su paskutine trilogijos dalimi prasimuš pro daugelį skaitytojų. Bet spręsti ne
man, juolab kad pats neskaičiau naujausios H. Mantel knygos.
Tad siūlau susipažinti su 13
naujų autorių ir jų kūriniais.
Diane Cook – The New
Wilderness
Amerikietės debiutinis romanas
priklausytų niūriems distopiniams romanams apie klimato kaitą. Wilderness‘o
valstijoje netolimoje ateityje gyvena motina ir dukra, kurios kasdien kovoja už
išgyvenimą. Didžiulė oro tarša ardo mažosios plaučius, todėl abi nusprendžia
bėgti iš miesto į gamtą, nors jaunoji dukrelė lengvai adaptuojasi prie naujų klajoklių
genties sąlygų, tačiau motina visa širdimi prisirišusi prie miesto kultūros ir
praeities. Tai knyga apie motiną ir dukrą, jų santykius, kuriems didžiausią
įtaką daro ne tiek kartų skirtumai, kiek gamtos ir miesto priešprieša. Knyga,
kuri apima kelis prasminius lygmenis ir pasakoja mums seną besikeičiančio
pasaulio ir žmonių istoriją...
„Šis gedulingas kūnas“ – tai jau
nebe pirmas T. Dangarembgos romanas, kuris tęsia autorės iš Zimbabvės pamėgtas
temas. Romane pasakojama apie pagyvenusią moterį, kuri yra aiškiaregė ir regi
ateitį, ji atsikrausto į šalies sostinę, nes provincijoje neturi darbo ir
vertėsi labai sunkiai. Čia ji apsigyvena pensionate, nes yra jau sena ir
nuvargusi. Gauna biologijos mokytojos darbo vietą ir bando atsistoti tiek
dvasiškai, tiek finansiškai ant kojų, tačiau niekaip nepavyksta. Ateities vizijos
persipina su karčia realybe ir staiga įgauna visos tautos likimo potekstę:
kapitalizmas įveikia humanizmą, o veikėja palūžta nuo „saldžių“ ateities
lūkesčių...
„Sudegęs cukrus“ – tai romanas
apie motiną ir dukrą, jų toksiškus santykius, pagrįstus išdavyste ir
nesirūpinimu. Anksčiau motina buvo patrakusi maištininkė, ji atsisakė tekėti ir
pabėgo iš turtingų tėvų, kad galėtų tiesiog elgetauti. Bėgiojo paskui šlykštų
menininką (irgi bėdžių) su maža dukrele ant rankų. Po daugel metų ją kamuoja
atminties liga, ji pradėjo pamiršti daiktus, neišjungia dujų, todėl jai nuolat
reikia dukters paramos ir priežiūros. Tačiau ar gali dukra pasirūpinti motina,
kai pati iš jos niekada nieko negavo? Kritikai ir skaitytojai šį romaną apibūdina
kaip itin tamsų, aštrų, skaudų ir šiek tiek cinišką.
Tai kol kas mažiausiai sudominęs
knygos aprašymas. Gal dėl to, kad labai abstraktus... Knygoje „Kas jie buvo“ britų
debiutantas rašytojas pasakoja iš šių dienų perspektyvos apie šiuolaikinį
Londoną, didmiestį, kur tarp betono namų berniukai nori tapti vyrais, o
mergaitės kuo dailiausiomis merginomis. Apie kančias ir troškimus, apie miestą
ir žmones. Kaip supratau, pasakojimai „išbirę“, jie vyksta po visą Londoną ir
veiksmas vyksta scenomis, pavyzdžiui, policijos areštinėje. Knyga pristatoma
kaip itin autobiografiška, vadinasi, autorius lyg ir apie save, tačiau kartu
viskas labai suliteratūrinta, kad atrodytų įtaigiau.
Nieko pernelyg neturiu ko
pridurti. Knyga jau yra bestseleris su įspūdingu goodreads reitingu. Leidykla „Sofoklis“
jau ruošia ir lietuvišką variantą. Tai trečioji „Vilko dvaras“ ir „Įveskite
kaltinamuosius“ trilogijos dalis. Už pirmąsias dvi autorė būtent ir pelnė
Booker Praze apdovanojimą. Romanas, kaip ir ankstesnieji, pasižymi įtaigingu
charakteriu ir smulkiais, pačios autorės ištyrinėtais istoriniais niuansais. Bet
kokiu atveju, tai istorinis romanas, sudėtingas, įtaigus.
Šis airių ir amerikiečių
rašytojas sukuria daugiasluoksnį romaną „Apeirogonas“ apie izraeliečio ir
palestiniečio vyrų draugystę. Romaną kritikai vadina itin muzikaliu, brandžiu,
ambicingu ir kinematografišku, jungiančiu meno, istorijos, kultūrų darinius į
vieną bendrą knygos audinį. Du skirtingi vyrukai netenka savo paauglių vaikų (vienas
žūsta nuo bombos, kitas nuo guminės kulkos) per religinę ir politinę
nesantaiką, todėl ieškodami paguodos, jie, būdami skirtingų tautų atstovai,
susivienija, kad galėtų pasidalyti savo skausmu... Tai kol kas ambicingiausias
ir, kaip kiti teigia, geriausias autoriaus kūrinys.
Ką reiškia būti moterimi kare?
Apie tai rašo jauna rašytoja iš Etiopijos savo romane „Šešėlių karalius“,
kuriame ji gręžiasi į savo šaliai 1935 permainingus metus, kada fašistinės Italijos
valdžia su priešakyje Mussolliniu įsiveržia į Etiopiją ir ją pavergi. Istorija pasakoja
apie šalies karalių, kuris paslapčia pabėga iš savo šalies, apie kare sužeistuosius
prižiūrinčias moterimis, kurios tampa italų okupantų naujaisiais įrankiais. Viena
pagrindinių veikėjų tampa pakvaišusio fašisto aistros subjektyvu, jis pradeda
ją fotografuoti, užuot ją nužudęs...
Amerikiečių rašytojos romanas „Toks
linksmas amžius“ pasakoja istoriją apie afroamerikietę, kuri neteisingai
apkaltinama baltosios rasės šeimos vaiko pagrobimu. Romane gvildenamos
manipuliacinės, rasinės nelygybės ir kitos temos, kurios paskutiniosiomis
dienomis itin krečia JAV visuomenę.
Dar vienas literatūrinis debiutas
Booker Prize sąraše! Šįkart škotų rašytojas D. Stuart vaizduoja Škotiją ano
amžiaus devintajame dešimtmetyje, kada dėl vietos valdžios sprendimų daug darbų
neteko vyrai ir sūnūs. Dėmesio centre – motina, kuri labai myli savo jaunėlį
Shuggie Bainą. Kiti jos vaikai nuo jos nusigręžia, ji prasta motina, kuri
labiau rūpinasi žurnalais, katalogais, bando nustumti rūškaną škotišką
kasdienybę, puošiasi ir kartais save įsivaizduoja kaip aktorę E. Taylor. Visgi
ji pamažu klimpsta į alkoholio liūną, vaikai ją palieka, kaip dažnai nutikdavo
tuo laikotarpiu Škotijoje. Jai lieka tik jaunėlis, kuris dar visai vaikas, bet
stengiasi ja pasirūpinti... Romanas apie darbininkų klasę, sunkus ir niūrus
romanas, apibendrinantis Škotijos istorinį klimatą. Šitą netgi aš norėčiau
paskaityti!
Štai ir pirmoji LGBT tema!
Amerikiečių autorius parašė „Tikras gyvenimas“ beveik apie save patį. Romane pasakojama
apie intravertą, kuris palieka savo šeimą ir spalvotojų bendruomenę, įstoja į universitetą
ir bando susikurti naują tapatybę ir gyvenimą. Čia jis labai atsargiai ima
susitikinėti su moterimis, vyrais ir save laikančiais heteroseksualais. Čia vyrukas
konfliktuoja, išgyvena įvairias patirtis, brandinančias jį kaip asmenybę. Knyga
apie rasinę nelygybę, apie savo bendruomenės išdavystę vardan tikrojo gyvenimo
ir savęs pažinimo, manau, daugelį nepaliks abejingų...
Garsi amerikiečių autorė Anne
Tyler žinoma jau ne dėl vienos knygos, bet šįkart, regis, anot kritikų, ji
pranoko pati save. Romanas „Raudonplaukė kitoje kelio pusėje“ pasakoja apie
itin kruopštų ir besisaugantį, labai savo gyvenimą mėgstantį kontroliuoti
vyruką, kuris negali pakęsti netvarkos. Jis dirba sąžiningai, prižiūri savo
namus ir save, atrodo, kad visas pasaulis sustyguotas pagal jo įsivaizduojamą
tvarką. Tokie žmonės labai tampa pažeidžiami, kai ateina chaosas... Vieną dieną
pas jį pasibeldžia paauglys ir sakosi, kad jis yra jo sūnus. Tai romanas apie
senojo pasaulio matymo sugriovimą ir naujus atradimus.
Dar viena LGBT temos knyga,
kurioje Reičel su Eliza, dvi moterys, itin kruopščiai planuoja ateitį. Jos trokšta
vaikelio per dirbtinį apvaisinimą, tačiau vieną dieną atsitinka keistas
dalykas. Reičel pabunda ir sako, jog į jos akį įrėpliojo vabzdys, o jos draugė
Eliza tuo netiki, nes yra mokslininkė. Galiausiai šis keistas incidentas tampa
tokio masto, kad išsiskleidžia ne tik sugyventinių skirtingi pasaulio matymai,
bet ir subraška santykiai... Knyga „Meilė ir kiti minčių eksperimentai“ išties
netipinė, ji remiasi filosofinėmis idėjomis, kurios atpažįstamos „tarp eilučių“.
Azijiečių kilmės amerikiečių
rašytoja parašė romaną „Kiek šiuose kalnuose yra aukso“ apie Aukso karštligės
laikotarpį. Šeima bėgdama nuo skurdo galiausiai išsibarsto: tėvai miršta, todėl
lieka tik broliai ir seserys. Galiausiai ir jie pasimeta, kol lieka tik brolis
ir sesuo, bandantys palaidoti savo tėvus, tyrinėjantis laukinius vakarus –
buivolus, plėšrūnų pėdsakus. Prasideda brolio ir sesers konkurencija, kuri
išnarplioja šeimos paslaptis... Naujas JAV literatūrinis balsas, pasakojantis
apie Laukinių vakarų laikų šeimą su kiniška mitologine aistra, tai dviejų
kultūrų literatūrinis lydinys, įdomiai ir kur kas platesne prasme nagrinėjantis
rasinius skirtumus ir panašumus.
