Informacija apie albumą: Coldplay – A Head Full of Dreams [Vinyl, 2LP] (2015)
2022 m. sausio 15 d., šeštadienis
2022 m. sausio 13 d., ketvirtadienis
Filmas: "Didžioji laisvė" / "Grosse Freiheit" / "Great Freedom"
Sveiki,
Aktorius Franz Rogowski tikriausiai
po šio filmo man tapo vienu įsimintiniausiu dabarties europietiškojo kino
aktoriumi. Pasirodęs tokiuose neabejingus žiūrovus paliekančiuose filmuose kaip
„Krautuvių valsas“ (2018), „Tranzitas“ (2018), „Undinė“ (2020), „Viktorija“
(2015) ar net paties M. Haneke filme „Laiminga pabaiga“ (2017) dabar jau galima
teigti, jog pagaliau aktorius sukūrė vieną geriausių ir įsimintiniausių savo
vaidmenų filme „Didžioji laisvė“ (vok. Grosse Freiheit) (2021),
kurį režisavo Sebastian Meise.
Istorija pasakojama trimis laiko
atkarpomis 1945 m. 1957 m. ir 1968 m., kada pagrindinis veikėjas už
homoseksualizmą patenka į vyrų kalėjimą. Pirmasis patekimas išties
šokiruojantis. Rusams vos išlaisvinus koncentracijos stovyklą, visus ten
likusius homoseksualus uždarė į kalėjimą. Galiausiai nė jokie areštai, laisvės
atėmimas neužgniaužia Hanso Hofmano seksualumo. Kaskart išėjęs į laisvę,
priešingai nei daugelis teistų homoseksualų, jis ir toliau gyvena pagal savo
prigimtį ir maždaug kas dešimtmetį papuola į vis tą patį kalėjimą. Slenkant metams,
kartojasi ir mezgasi naujos draugystės ir Hansas pripranta prie griežtų
kalėjimo sąlygų. Susidraugavęs su ilgamečiu kalėjimo draugu, kuris užtatuiruoja
jo koncentracijos stovyklos numerį, galiausiai kalėjimo draugą paskutiniaisiais
kalinimo metais gelbsti nuo narkotikų priklausomybės. Jeigu filme tikitės daug
prievartos ir kalėjimo „mačo“ patyčių, manau, nusivilsite. Režisierius koncentruojasi
į maištininką, kuris dėl savo ūmaus būdo kaskart kovodamas už savo įsitikinimus
ir gindamasis patenka į juodą belangę, kuri atima protą...
Įsimintinas bebaimis veikėjas nė
nesitiki stebėdamas, kaip kosmonautai išlipa 1969 metais Mėnulyje, kad visai
netrukus bus panaikintas 175 įstatymas, kuris draudžia homoseksualius
santykius. Palikęs draugą jis išeina į laisvę, visą gyvenimą buvęs niekuo,
atstumtas visuomenės nusikaltėlis vien dėl to, kad yra tas, kas yra, todėl
natūralu, kad Hansas nežino, ką su ta laisve daryti. Paskutinieji kadrai, kai Hansas
apsilanko homoseksualų klube „Didžioji laisvė“ nebestebina, jis perbėga per
rūsyje įrengtas vyrų orgijas, apsižvalgo po nebaudžiamų homoseksualų kultūrą ir
suvokia, kad visą gyvenimą tupdomas į kalėjimą už tai, ko visada norėjo,
nebegalės gyventi šioje kultūroje. Čia kaip prijaukintą vilką atgal paleisti į
laisvę, todėl veikėjas grįžta, kaip aš ir tikėjausi, į savo didžiąją laisvę
nelaisvėje, kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų.
Šiame charakteringame filme išryškinti
gana numanomi maištaujančio veikėjo pasirinkimai, tačiau vaidyba ir gera
režisūra vis tiek sukelia efektą, jog kaip žiūrovas kartu su veikėju išeini į laisvę ir nežinai, ką su ja daryti, nes laisvė be suvaržymo tiesiog
nebetenka prasmės... Filmas istoriniame baudžiamųjų įstatymų ir kalėjimo kontekste
byloja siaubingai absurdiškus dalykus šių dienų tikrovės žmogui. Visą tą laiką,
kol veikėjas kalėjime siuvo patalynę, galvojau: argi ne absurdas, kad kiti
žmonės gali pasikėsinti į tavo laisvę ir nurodinėti, kaip gyventi ir ką jausti, ir net tai pavadinti nusikaltimu? Žiūrint į nūdienos Lietuvą, kurioje dėl LGBTQ
pilna visokiausių homofobinių paraiškų, darosi akivaizdu, kad jeigu ir
įstatymiškai tvarkosi pamažu ši situacija, tačiau „mentaliniai nukrypimai“ ir
požiūris į žmogaus skirtybes tebėra posovietiškai sustabarėję. Gaila, kad
visus tuos norimus daryti pokyčius ir pastangas kai kurie tiesiog nuleidžia
kaip į „propagandos unitazą“. Tačiau... Mes turime kiną ir meną, galimybę
empatiškai susitapatinti ir patirti, ką reiškia būti, kai tau uždrausta būti.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 89/100
IMDb: 7.8
Jūsų Maištinga Siela
2022 m. sausio 12 d., trečiadienis
Filmas: "Belfastas" / "Belfast"
Sveiki,
Koks būtų filmas, jeigu kas pastatytų
apie sovietinį 1949-1950 m. m. Vilnių? Toks pilkas ir šaltas sovietinis, dar
esant Stalinui gyvam. Pilnas baimės ir svetimybės. Galbūt tai būtų spalvomis
kažkuo panašus į Belfaste, Šiaurės Airijoje, gimusio aktoriaus ir režisieriaus Kenneth
Branagh „Belfastas“ (angl. Belfast) (2021), kurį galima įvardyti
kaip tikrą XX a. vidurio odę savo gimtajam miestui. Filme vaizduojamas
Belfastas – didžiausias Šiaurės Airijos miestas, kuriame nuolatos vyko
probleminiai poliniai karai tarp anglų ir airių, o šiame filme ypač išryškėja
religinė katalikų ir protestantų nesantaika. Protestantai jaučiasi viso
Belfasto kvartalo šeimininkai, jie naktimis su deglais patruliuoja ir gąsdina
vietos katalikus išsinešdinti.
Kaip ir visais laikais, taip ir
Belfaste šiais vaizduojamaisiais, religija tėra tik priemonė, ginklas būti
agresyviam, vaizduoti, jog nekenti. Bet ši nesantaika, nors ir svarbi Belfasto
istorinė detalė, iš tikrųjų filmas kur kas šiltesnis ir jaukesnis, nei galima
numanyti. Kvartalo istorija papasakota per jaunos šeimos sunkmetį jauniausio
sūnaus Badžio akimis. Kamera slampinėja paskui berniuką, renka kasdienes
kvartalo istorijas, pirmąsias berniuko meiles, nuotrupomis perteikia gatvėse
vykstantį reketą ir terorą, papasakoja apie finansinius tėvo ir motinos
sunkumus. Kinematografiškai filmas išties žavus, nostalgiškas (jaudai baltos
spalvos) suteikia retrospekcijos įspūdį, tarsi žiūrėtume savotišką intymią
dokumentiką. Vizualiai gražiai nuaustas, sunkiais vaikystės pasirinkimais
perteikta probleminė ašis kartu pasakoja ne tik apie šeimos santykius ir
išgyvenimus, bet ir apie penkto-šešto dešimtmečio Belfastą, bandoma perteikti
jausminį įspūdį, koks jis iš tikrųjų buvo.
Nesu tikras, ar man šis filmas sukėlė
sentimentų pačiam Belfastui, veikiau tai britams ir airiams skirtas filmas,
kurie tikrai suvoks, pajus ir perpras tikrąją šio filmo vertę ir energiją.
Juolab, kad filmas nebuvo nepastebėtas, jis įtrauktas į įvairias nominacijas
apdovanojimuose ir yra laikomas vienu geriausiu kūriniu 2021 metais. Visgi (bent
man) šioje istorijoje kažko pristigo. Turiu galvoje, šis jaukus, vizualus, su
puikiais žinomais aktoriais filmas man asmeniškai nieko naujo nepapasakojo, ko
nebūčiau matęs ar nežinojęs. Noriu pasakyti, kad iš gerųjų filmų tikiuosi bent keletą
dalykų, visų pirma, emocinio sukrėtimo, na, o jeigu to nėra, tai bent
intelektualinių dalykų t. y. žinių praplėtimo, naujų horizontų. „Belfastą“
vertinti belieka, mano nuomone, už taikliai veikiančius estetinius ir
techninius elementus, kurie sukuria filme išskirtinį pasakojimo toną, todėl
filmas meniškas. Net neabejoju, kad daugeliui gurmanų patiks.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 7.4
Jūsų Maištinga Siela
2022 m. sausio 11 d., antradienis
Filmas (trumpametražis): "Pasiruošk su manimi" / "Get Ready With Me"
Sveiki,
Tokių trumpametražių filmų kaip švedų
režisieriaus Jonatan Etzler „Pasiruošk su manimi“ (angl. Get Ready
With Me) (2018) nepamatau daug. Vengiu trumpametražių dėl paprasčiausių
priežasčių, o ypač dėl stereotipų, kad „ką čia per pusvalandį galima spėti
įsijausti ir apmąstyti?“. Tačiau kaskart tais retais atvejais įsitikinu, kad be
reikalo. Prieš pat Kalėdas LRT išleido tris trumpametražius, skirtus jaunimo
pasaulio problematikai perteikti ir vienas iš buvo „Pasiruošk su manimi“ (Kurį
laiką filmas dar bus talpinamas ČIA, todėl galite pasižiūrėti).
Filmas puikiai tinka klasės
valandėlei, pilietiniam ugdymui, literatūros pamokoms, gilesnėms ir aktualesnėms
diskusijoms apie nuolat technologijų veikiamą jaunuomenę. Istorija filme
pasakoja apie mokinę Vendelą, kuri turi savo asmeninę portalą YouTube kanale ir
svajoja, kaip ir daugelis pradedančiųjų mėgėjų influencerių, apie armijas
sekėjų ir komentatorių. Jaunoji Vendela per pamoką pristato mokytoją Luką sujaudinusį
ir šokiravusį vaizdo įrašą apie tai, kaip reikia taisyklingai persipjauti
venas. Mokytojas jaunystėje pats tuo užsiėminėjo, todėl besąlygiškai ima
išgyventi dėl mokinės, beldžiasi į jos namų duris, seka jos profilį, pats
nesuprasdamas, kad tampa tik menkos savivertės, bet internetinės sėkmės
besivaikančios naujos kartos manipuliatorės auka.
Filme scenos „susluoksniuojamos“ gana
šokiruojančiais probleminio kartų elgesio išsišokimais, kuriuose randasi
nemažai mūsų tikrovės. Režisierius taip pat scenas bando sujungti simboliais
(kruvini beržai, per religines giesmes norinčią nušokti mokinę), tačiau filmas
didžiąją savo dalimi gana tikroviškas ir įtikinamas. Silpnų nervų pedagogas
trokšta apsaugoti ir ginti, o nekaltą aukos avele apsimetusi mergioti iš jo
pasipelnyti socialiniuose tinkluose. Šiuolaikinis medijų dėmesio troškulys
verčia net pilkiausiuosius griebtis kraštutinumų dėl populiarumo, nes kitaip
nesi įdomus niekam. Naujas žmogaus tikrovės vertės ir pripažinimo matas nebėra
nauji Dolce and Gabana bateliai, tai persikėlė į internetą: kuo gali sudominti
šokiruodama(s) aplinkinius savo vaizdo įrašais?
Šiaip filmas stiprus dėl savo
aktualijų. Kad ir kaip bežiūrėtumėte (jautresnį gali ir šiek tiek šokiruoti),
filme galime ieškoti ne tik socialinių tinklų elgseną formuojančių faktorių,
veikiau tai tik rezultatas. Galima analizuoti veikėjos santykius su motina (ji
sudaužo telefoną, bet ir vėl nuperka naują, kad mergina kartotų tą patį),
galima diskutuoti apie pedagogo tinkamą elgesį (kodėl jis elgiasi šitaip? kodėl
nesikreipė į tos srities specialistus? Kodėl joks suaugęs nevertino patyčių iš
mokytojo ir t. t.). Galima kalbėti apskritai apie tapatinimąsi su trauma ir
šiuolaikinio jaunimo antipatijos jausmą žmogiškiesiems dalykams... Šiaip vertas
pusvalandžio filmas.
Mano įvertinimas: 8.5/10
IMDb: 6.8
Čia galite originalo kalba peržiūrėti visą filmą (su angliškais titrais).
Jūsų Maištinga Siela
2022 m. sausio 10 d., pirmadienis
Aktualijos: Edita Mildažytė vs. Beata Tiškevič - kodėl mus papiktino toji laida, o Radistai niekada?
Sveiki,
Galvojau, ką pasakyti šia tema. Ir ar
išvis reikia, nes socialiniuose komentaruose tiek prirašyta (ir aš rašiau), kad
tiesiog tas gynybinis instinktas medijose tampa kaip ir reikalu apginti Lietuvą
prieš priešą. Labiausiai mes nepakenčiame pažeminimo ir neteisybės. Ypač, jeigu
tas žmogus populiarus ir turi įtakos kitiems.
Nekalbėsiu apie Editos Mildažytės vairavimą.
Manau, moteriai per skaudi tema, tačiau toji laida su Beata Tiškevič... Kodėl
ji išėjo apskritai į LRT viešumą? Negi niekas nepastebėjo? Peržiūrėjau tą laidą
ir suskubau beatodairiškai ginti Beatos Tiškevič, kuri, kas be ko, toje laidoje
yra tikrąją to žodžio prasme „ant karštosios kėdės“. Bet po kurio laiko
atsikvošėjau ir pagalvojau, bet juk esu Beatą matęs panašioje pokalbių laidoje
su panašiais provokuojančiais klausimais, į kuriuos ji kuo puikiausiai
išsisuko. Ir tos laidos buvo tiesioginės, viešoje auditorijoje. Nieko nepuolu
teisinti. Man atrodo, kad Edita Mildažytė šiek tiek išėjo iš savito žanro,
prisižiūrėjo buvusių B. Tiškevič interviu su jaunaisiais influenceriais, su
kuriais ji šnekėjo apie #NEBEGĖDA, sekso žaislus ir kitus dalykus, ir sumanė,
kad ji – puikus paukštelis ir jai pačiai pravartu su tokia be tabu moterimi pakeisti
laidos toną ir pabūti freak laidų vedėja tik, žinoma, nepavyko dėl kelių
priežasčių.
- a) Edita
Mildažytė niekada nevedė tokių stendapinių be tabu pokalbių.
- b) Iš
laidos vedėjos niekas nesitikėjo (ypač B. Tiškevič) tokių klausimų, todėl ji
buvo nepasiruošusi.
- c) Net
stendapininkai nesako: aš matau, kad tavo kojos kruvinos, o kodėl būdama
feministe, jas skutiesi?
- d) Stendapininkai
neprimeta savo nuomonės, jos susieina su pašnekovo, „susiliečia“ ir makabriškai
prasilenkia, o E. Mildažytė to nemoka. (Prisiminkime, kaip ji išdėstė feminizmo
teoriją apie nupjautas krūtis ir t. t. bei pamokslavo).
- e) Mes
E. Mildažytei po „Bobų vasara“, „Krokodilas“ ir „Bėdų turgus“ laidų keliame
kitokias etines vertinimų normas nei, pavyzdžiui, Rolandui iš Radistų (tai
kaip ir dėl to netikėta kažkiek, pripažinkime) ir šiek tiek segreguojame pagal
amžių ir lytį bei nuopelnus laidos vedėją. Jeigu tą laidą vestų, pvz., Raisa Šarkienė su Radži su tais pačiais klausimais, juk
visi būtų atsipalaidavę.
Jūsų
Maištinga Siela
Filmas: "Piktybinis" / "Malignant"
Sveiki,
Šį keistoką siaubo kriminalinį
trilerį mačiau dar anais metais, tačiau pamiršau padaryti įrašą. Kadangi darau
įrašu ne tik Jums, bet ir sau (atminčiai, kad nesikartočiau), todėl trumpai
aptarsiu James Wan režisuotą filmą „Piktybinis“ (angl. Malignant)
(2021).
Tikriausiai visi esate girdėję apie
piktuosius dvynius, kurie kaip parazitai įauga į sveikojo dvynio kūną? Kai kada
juos pašalina, o kai kada gerasis dvynys taip pat miršta. Moteris, kuri vis
trokšta susilaukti kūdikio, vis gyvena su smurtaujančiu vyru, po vienos
prievartos scenos, ji ima regėti (sapnuoti?) keistą pabaisą, kol galiausiai ji prisipažįsta,
kad buvo įvaikinta ir vaikystėje turėjo nematomą draugą vardu Gabrielius... Ar
Gabrielius grįžo po daugel metų tik kiek kitokiais pavidalais? Ar jis iš
tikrųjų egzistuoja, ar tai tik moters įsitikinimas? Daug klausimų ir hipotezių
galima kelti filmo viduryje, todėl filmas neprailgsta, o kaip tik tampa
įdomesnis ir nenuspėjamas.
Visgi nuobodoki detektyvinių veikėjų
šablonai, seserų ryšys ir kiti 90-ųjų panašaus filmų „kvepiantys“ naftaliniai „pertepimai“.
Pagrindinė veikėja matomai puikiai įsijautusi aktorė, tik vis galvojau, kiek
jai per tuos filmavimus tas perukas buvo nukritęs. Nepaisant tam tikrų
techninių erzinančių detalių, pabaigoje (kadangi apie filmą beveik nieko
nežinojau) ima ir nustebina: viskas susideda gana logiškai ir taikliai, o
galutinis vaizdinys ir kovos priverčia šykštokai pasiraukyti, bet ne todėl, kad
būtų kažkas panašaus į „Pjūklą“, o nuo tos minties, kas iš tikrųjų su ta gražia
didžiaake moterimi dėjosi ir niekas niekada apie tai nė neįtarė. Visgi filmas
fantastinis, išnaudota kiek menkiau siaubo filmuose žinomą teminę nišą.
Scenaristai pasistengė tą ištęsti (gerąja prasme) ir beveik įtikinti, kad
žiūrime filmą apie vaiduoklius ar kerštaujančius iš vaikystės materializavusius
nematomus vaikus. Visgi iki galo visko neatskleisiu, pažiūrėkite, nes filmas
tokiame žanre ne pats prasčiausias, bet ir, žinoma, prikaišiotas struktūrinių
ir techninių šablonų, todėl ne stebuklas.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 51/100
IMDb: 6.3
Jūsų Maištinga Siela