Maištinga siela

2023 m. lapkričio 12 d., sekmadienis

Filmas: "Svaigulys" / "Eld & lågor" / "Swoon"

Sveiki,

Švedų filmą „Svaigulys“ (šved. Eld & lågor) (2019), kurį galėjote pamatyti kino festivalyje Scanorama, o vėliau ir LRT rubrikoje „Elito kinas“, yra tai, ką galima pavadinti europietišku Holivudu, o gal netgi skandinavų Holivudu. Filmą režisavo Måns Mårlind, kuris turėjo aiškią viziją – kontrastingai vaizduoti švedų Antrojo pasaulinio karo išvakares t. y., dvi iš tikrųjų šalia viena kitos gyvenusias šeimas, kurios plėtojo atrakciono parko verslą. Ši istorija paremta tikra istorija ir vaizduoja, kaip susidarė iš priešų sąjunga ir santuoka, tačiau filmas tiek nublizgintas, kad tikriausiai belieka tik toks istorijos nuotrupos, pavirtusios pasaka.

Atmetus istorinius kontekstus, galima sakyti, kad filmas kaip koks švedų „Mulen Roužas“, savitai išpuoselėtas ir spalvingas karnavalas, koks tik begalimas kine su specialiais triukais ir kompiuterine grafika. Tokį kiną Europoje kuria retkarčiais nebent britai, žinoma, dažnai su amerikiečių pagalba. Filme vaizduojama meilės istorija iš esmės yra ta pati „Romeo ir Džuljetos“ istorija. Dvi mirtinai susipriešinusios šeimos kaišioja dėl verslo viena kitaip pagalius į ratus, o prasidėjusi Hitlerio invazija į Europą sparčiai prastina atrakcionų verslą. Tai tarsi Kapulečių ir Montekių istorija, kaip minėjau, perteikta „Mulen Roužo“ spalvomis, viskas labai sąlygiška r labai dekoruota. Atrodo, jog stebime žlungantį verslą, kurį bando išsaugoti abi šeimos, o toje tragedijoje užgimsta tarp jaunosios kartos nauja meilė. Tiesa, sunkiai įmanoma, nes Nini serga bipolitiniu sutrikimu ir dažnai pasineria į chronišką depresiją, o mylimojo motina primeluoja ir atitolina sūnaus laimę. Žodžiu, tikra klasika.

Visgi, kad ir kaip bepažiūrėsi, filmas nuotaikingas, jis laikosi dėl kruopščiai sukurto dekoratyvinio vaizdinio. Mintys, jausmai ir net problemos perteikiamos Volto Disnėjaus spalvomis, ryškinant karnavalo kultūrą. Svarbiausia be meilės yra ir dingstantis karo metu žmonių džiaugsmas, šeimos verslo išsaugojimas, kai nebegali atrakcionai konkuruoti su Europą apėmusiu siaubu. Savotiškas miuziklo „Burleska“ (2010) verslo išsaugojimo motyvas. Visgi daug gražių filme niuansų, klišės ir lėlių namelio efektas pasirinktas tyčia kaip forma perteikti svaiguliui t. y, visų pirma, meilės istorijai, kuri absoliučiai teatralizuota pagal standartus.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

2023 m. lapkričio 11 d., šeštadienis

Filmas: "Kovotoja" / "The Woman King"

Sveiki,

Nedaug nusimanau apie Afrikos istoriją, galima sakyti, viską, ką žinau, tai iš kino filmų, kurie dažniausiai tėra tik tikrosios istorijos interpretacija. Naujas bandymas pažvelgti į tragišką Afrikos žmonių laikotarpį, kai intensyviai XIX amžiaus pirmojoje pusėje vyko žmonių prekyba tarp įtakingų vietos afrikiečių ir anglų, bandoma filme „Kovotoja“ (angl. The Woman King) (2022). Filmą apie karingą moterų gentį režisavo moteris Gina Prince-Bythewood, ir tai nenuostabu, nes, atrodo, Holivudas savaip išpirkinėja amerikiečių kino ilgą ignoravimą dėl lyties ir rasės, tad dabar matome tos kalės atgailavimą. Tai, aišku, savaime nėra blogai, tačiau dažnu atveju kokie kino apdovanojimai nebetenka tikrosios prasmės...

Visgi grįžtant prie „Kovotojos“, filmas remiasi tikra istorija. Iš tikrųjų egzistavo tokia Nasiska ir įtakinga Afrikos Dahomėjos karalystė. Pastaroji imperija išsilaikė iš to, kad patys tiekdavo žmones ir bendradarbiaudavo su vergų pirkliais. Pagrindinė veikėja – kovotoja Nasiska pasiryžo įtikinti karalių, jog atsisakytų šio verslo ir pereitų prie palmių aliejaus prekybos. Žinoma, britams tas nepatinka, nes vergų supirkimas jiems kur kas naudingesnis... Na ir prasideda ilga nuotykių kupina kelionė per karą, sukilimą bei asmeninę Nasiskos istoriją. Netekėjusios ir nepaklusnios moterys tapdavo karėmis, kurios užsigrūdindavo ilgose treniruotėse. Tai savotiška amazonių gentis, ištikima savo karaliui, filme vaizduojama šios genties kultūra ir kaip toji imperija karaliavo.

Visgi filmas sukaltas pagal holivudinius principus, lyg žiūrėtum sužmogintą „Liūtą karalių“, viskas labai aišku: yra blogieji ir yra gerieji žmonės, ambivalentiškų veikėjų čia nesitikėkite. Aišku, įdomiausia visgi čia aktorės Violos Davis sukurta Nasiska, kuri turi ir savo asmeninę tragediją, todėl filme randasi ir spekuliacijos jausmais, gvildenami sudėtingi motinos ir dukters santykiai, tačiau visgi paviršutiniškai, praplaukiant tarp batalinių scenų. Filmas turi visus reikalingiausius madingiausius akcentus: feministinį atspalvį, jog visgi vaizduojamos karės moterys, kurios neretai išspardo šiknas vyrukams, taip pat pagrindinė veikėja toli gražu jau nebe jauna, todėl duoklė patyrusiai aktorei, kurią juk galėjo pakeisti kokia dvidešimtmetė; moteris režisierė, daug juodosios rasės aktorių... Volia! Štai ir visas reikalingas populiarus tolerancijos ir matomumo biskvitas, socialinė žinutė iš kino kūrėjų kalvės.

Visgi, nepaisant šablonų, pati istorija sukurta pagal masinio kino sugestijas, kai viskas taip teisinga, kad nebelieka net pačios Dahomėjos kai vergovės pirklių sostinės, atrodo, jog filmas jau net nebe istorinis, o veikiau išmonė. Visgi nuotykiai, batalijos ir Violos Davis aktorinis meistriškumas įtraukė į pasakojimą, o kol žiūri, net nelabai galvoji apie šio filmo šabloniškumą. Visgi, matyt, filme yra jaučiamos gyvasties, kas leidžia užsimiršti, jog žiūri.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žydrasis kaftanas" / "Le bleu du caftan" / "The Blue Caftan"

Sveiki,

Maroko režisierė Maryam Touzani yra itin savita režisierė, kuriai, sakyčiau, svarbu filmo pasakojime išlaikyti viltį ir šviesą. Šią vasarą matytas jos filmas „Adomas“ (2019) apie nėščiosios musulmonės istoriją, kuri įsiminė kaip vilties teikiantis pasakojimas, nors ir vaizduojamos sudėtingos pasirinkimo perspektyvos griežtoje visuomenėje. Dar griežčiau tikriausiai vertinamas Maroke LGBTQ pasaulis, apie kurį iš dalies pasakoja savo naujausioje dramoje „Žydrasis kaftanas“ (angl. The Blue Caftan) (2022). Kaftanas – tai toks tradicinis afrikietiškas-islamiškas rūbas, kuris turi nepaprastą švelnumą ir yra siuvinėjamas aukso siūlais. Šiandien kaftanus siuva mašinos, tad režisierė skyrė dėmesio ir savo krašto papročiams, vaizduodama jau labai retą dalyką – rankų darbo meistrą Halimą, kuris su žmona turi verslą.

Halimo žmona pamažu miršta nuo vėžio, todėl papildomiems darbams atlikti jie įdarbino pameistrį, su kuriuo Halimas netrukus labai suartėja. Apie Halimo potraukį žmona žino, jis po darbų eina į viešąsias pirtis ir ten susiranda vienadienių nuotykių. Bet visgi... režisierė su nepaprastu jautrumu papasakoja šią istoriją, išvengdama brutalumo. Visas filmas slysta kaip šilkinis kaftano audinys ir probleminiuose santykiuose išryškėja paprastos filosofinės tiesos: jeigu iš tikrųjų myli, leisk kitam būti laimingam.

Marokas konservatyvi šalis, todėl vyrų meilė čionai, priešingai nei daug kur Europoje, yra itin delikatus ir slaptas reikalas, kuris turi būti slepiamas kaip gėdingas faktas. Režisierė šia istorija tarsi išvengia tos gėdos, traumų ryškinimo, visuomenės susiskaldymo ir to, ką galėtume pavadinti „rėksminga“. Sudurstydama modernumą, seksualumo problemas per tradicijas, ji randa formą byloti apie kur kas daugiau, nei seksualumą, bet veikiau apie orumą, pagarbą savo ir kito jausmams. Aišku, filmo finalas, kuris labai tikėtinas buvo vien filmo pradžioje, man pasirodė labai jau melodramatiškai ištęstas ir dirbtinokas – Halimas laidoja savo žmoną su tuo pačiu kaftanu, kurį visą laiką siuvo kartu su savo naujuoju pameistriu. Visgi veikėjai, nepaisant visko, yra nepaprastai švelnūs ir pozityvūs, netgi žmona, kuri slėpė rožinį audinį, taip pat galų gale atsiprašo kaip kokioje pasakoje iš Paulo Coelho knygos. Pagrindinį vaidmenį sukūrė jau režisierės pamėgta aktorė Lubna Azabal, kurią galėjote matyti „Adome“, ji taip pat žinoma iš populiaraus filmo „Moteris, kuri dainuoja“ (2010). Smagu ją ir vėl pamatyti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išvaizda" / "Pasirodo" / "Showing Up"

Sveiki,

Kai kurie filmas būna tokie slogūs, kad atrodo, jog į juos atsimuši kaip į sieną. Režisierė Kelly Reichardt mums, lietuviams, labiausiai žinoma iš Kino pavasario festivalio atidarymo filmo „Pirmoji karvė“ (2019) – pastarasis man irgi padarė nemenką įspūdį, tad ir iš naujausio darbo „Išvaizda“, kai kur galima versti „Pasirodo“, o aš sakyčiau „Paroda“ (angl. Showing Up) (2022), tikėjausi nemažai.

Kaip ir būdinga režisierei, ji neskuba nei šokiruoti, nei pasakoti suktų ir painių siužetų, ji tiesiog vaizduoja, susitelkusi į veikėją, tėkmę, tarsi žiūri, kas iš to išeis. Pagrindinė veikėja – Lizė ir ją suvaidino Michelle Williams, neseniai įgarsinusi Britney Spears audio knygą ir dėl to sulaukusi nemažai pagyrimo. Lizė – menininkė, ji nuomojasi iš kitos menininkės būstą, kovoja su kasdienybės absurdiškumu (neturi karšto vandens, negali nusiprausti), ruošiasi savo skulptūrėlių parodą. Lizės šeima visada šalia, nors, tiesa, jų santykiai sudėtingi. Tėvai išsiskyrę, brolis turi rimtų psichinių problemų, visi menininkai, visi nelaimingi ir užsikapstę darbais ir problemomis. Vieną dieną Lizė pradeda rūpintis balandžiu, kurį apdraskė jos katinas...

Filme, atrodo, nieko nevyksta. Lizė ruošiasi parodai ir laksto paskui savo šeimos problemas. Filmas lėtas, mąslus, vaizduoja kasdienybės tėkmę. Dėmesio centre – Lizė, kuri iš vienos pusės pervogusi iki kaulų, sėdi per dienas savo garaže ir lipdo statulėlės. Žiūrovas stebi jos kruopštumą, jos nuovargį, jos įsipareigojimus. Visgi Lizę įdomi kaip menininkė, nes per ją gimsta menas, kuris vertinamas, kurios geidžia lankytojai, tačiau kaip tas menas atsiranda? Iš tos paslikos menininkės, kuri neturi gyvenimo džiaugsmo? Atrodo, kad Lizės niekas neįkvepia, ji beveik nesišypso. Aktorė Michelle Williams tiesiog puikiai perteikė veikėjos kasdienybės rutiną ir niūrumą su saikingais absurdo elementais, perteikė veikėjos dvilypumą, egoizmą ir bandymus rūpintis kitais, o pabaigoje iš parodos išskridęs sveikas balandis – žinoma, simbolis viso to, ką Lizė nuveikė iki parodos. Bet man tas balandis kaip koks paties žiūrovo išlaisvinimas nuo Lizės rūpesčių, kad belieka atsidūsėti: pagaliau baigėsi filmas!

Filmas paneigia tai, ką paprastai manome apie menininkus t. y., kad jie gyvena pašėlusiai aistringus gyvenimus, patiria nuotykius, kurių patirtis panaudoja savo kūrybai. Ne, šis filmas sako, kad menininko veikla – tai beveik tas pats kanceliarinis darbas, kurį reikia nudirbti, o menininkai susiduria su buitinėmis ir šeiminėmis problemomis, kurias sprendžia kaip ir bet kurie kiti.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 6.4