Albumas: Augustė Vedrickaitė – Kas esi tu (apžvalga)

 

Sveiki,

 

Lietuvoje nėra daug atlikėjų, kurių muzikos albumų laukčiau. Gal kokios Džordanos Butkutės, kuri įdomi dėl savo evoliucijos ir paskutiniu metu sukurtų rokinių skambesių. Žinoma, ir Augustė Vedrickaitė, kuri išgarsėjo 2005 metais, pasiekusi muzikinio šou realybės „Dangus“ finalą, po kurio atlikėja greitai išleido savo debiutinį albumą „Apnuoginta“. Ką aš tuo metu veikiau? Tryniau tikriausiai paskutinius metus mokyklinį suolą ir, gerai pamenu, kaip dainuodavom „Saulė“ arba „Kekšė“ priedainius, nes na kitaip ir negalėjo būti. Tuo metu „Baras“ ir „Akvariumas“ pakeitė muzikiniai realybės šou buvo itin populiarūs, juos žiūrėjo praktiškai beveik visa Lietuva, tad nežinoti, kas yra Augustė, praktiškai buvo neįmanoma.

 

Ir visgi antrasis albumas „Kas esi tu“ išleistas visai neseniai, 2024 metais. Praslinko, atrodo, ištisa epocha, daug kas pasikeitė lietuviškoje muzikoje. Atsiradus internetiniam vartojimui atlikėjai nebegalėjo uždirbti iš albumo pardavinėjimų, nunyko CD pardavimai, daug kas ėmė leisti internetine savo kūrybą ir tik retesnis, kuris išleidžia materialų albumą. Bet sugrįžo vinilinės plokštelės ir atlikėjai vis tiek nenustoja kurti. Augustė taip pat išleido avietinio marmuro vinilinę plokštelę „Kas esi tu“. A pusėje visiškai naujos 5 pop roko dainos, B pusėje jau seniau išleistos ir žinomos 5 dainos. Šiandien pabandysiu apžvelgti visą albumą ir pasižiūrėti, kaip viskas atrodo, įvertinti kiekvieną dainą dešimtbalėje sistemoje. Prie albumo dirbo visiems puikiai žinomi Vytautas Bikus ir Paulius Vaicekauskas.

P. S. Dainos paimtos iš oficialios autorės YouTube prieigos.

1. Saugos mus naktis

 

Vidutinio tempo pop roko daina, kuri primena, kas iš tikrųjų yra Augustė. Ogi rokerė! Su labai panašaus turinio ir skambesio kai kuriomis dainomis ji jau buvo, galima sakyti, susiformavusi tokį įvaizdį albume „Apnuoginta“. Niekas pernelyg nuo to nenutolo. Augustei tinka toks įvaizdis, jos aštrus bliuziškas balsas gerai užpildo saugią, be didelių sproginėjimų dainos aranžuotę. Daina intensyvėja, pamažu auginama rokeriška nuotaika, tačiau galutiniame variante sprogimas neįvyksta (matyt, daugiau eksperimentinės laisvės dainos kulminacijai bus palikta gyviems pasirodymams?). Nepaisant to, daina nebloga, ją malonu klausytis.

 

Mano įvertinimas: 8/10

2. Kas esi tu

Labai įdomi pati dainos pradžia! Tokia užuomina į kažką afrikietiško ar aukštaičių sutartines, kas galėjo būti labiau kaip muzikos motyvas išnaudotas. Būtų įdomu sužinoti, koks būtų viso to rezultatas. Visgi daina išauga į vidutinio pop roko dainą ir ji vėlgi skamba gerai. Man regis, daina labai asmeniška, įtariu, pačios atlikėjos savaip išgyventa. Daina, kuri vadinasi kaip ir visas pats albumas, todėl nori nenori imi laikyti kūrinį viso albumo idėjiniu centru. „Kas esi tu“ vystoma įdomiai, turi savo metalinių tokių pakartojimų (kas esi tu, kas esi tu... tu, tu, tu...), jų galėjo būti dar daugiau ir intensyvėjančių, kurie puikiai veikia ir papildo pagrindinę solo dainos liniją. Pabaigus dainą kilo mintis, jog ji visai gerai suskambėtų duetu su kokiu nors populiariu atlikėju ar atlikėja, bet tikriausiai būtų suardytas tas atlikėjos asmeniškumas.

 

Mano įvertinimas: 9/10

3. Pamiršiu

 

Švelni roko baladė „Pamiršiu“ skamba kaip terapinis atlikėjos kūrinys. Daug atlikėjų leidžia per kūrybą išlieti savo mintis ir emocijas, ir tai tampa tam tikra prasme pasveikimu. Savigyda primena ir daina „Pamiršiu“, kuri skamba tolygiai augančiai ir yra klasiškai tvarkingai sukonstruotas kūrinys. Nežinau tik dėl Augustės paploninto balso, kuris papildo takelį kaip „vėjuota“ lopšinė, skambant gitarai. Gal man norėjosi šiokio tokio sprogimo, „atidaryto“ balso antrojoje kūrinio dalyje, kuris simbolizuotą iš tikrųjų tą pasveikimą ir užmarštį? Pasirinktas saugus variantas, daina kaip miuziklas, kažkur nunešė, gal į tam tikrus grupės „Skylės“ su Aiste Smilgevičiūte „Povandenines kronikas“? Nežinau. Bet daina graži, intymi, jautri. Ypač man patiko kūrinio pradžia.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

4. Pagaląsti nagai

 

Neblogai! Toks hito „Kekšė“ savotiškas vaibas, tęsinys. Neturėti pop roko albume kokios nors chuliganiškos ir agresyvios dainos, tikriausiai nebūtų ir to roko albumo! Visgi „Pagaląsti nagai“ man kaip hitas neskamba, trūksta tiesiog... iškart kabinančio ir staigaus priedainio, kuris „paimtų“ iškart. Bet juk ne visos dainos būna hitais, todėl bendrame albumo sraute kūrinys konceptualiai užpildo tai, ką ir turi užpildyti.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

5.Apsigalvot

Pagaliau pozityvumas! Šią dainą jau įsivaizduoju ir kaip hitą, tą, kurią norisi pasigarsinti, kai važiuoji autostrada prie jūros. Ritmas, žodžiai, sukurta pakylėta atmosfera yra tai, ko reikia klausytojams. Man tai visgi daina apie tai, kad reikia nuvaikyti prastas mintis, nesileisti jų užvaldomam, nes gyvenimas trumpas, reikia stengtis būti ne auka, o tiesiog laimingu čia ir dabar.

 

Mano įvertinimas: 10/10

6.Demonai

 

Visiškai kitokios aranžuotės daina „Demonai“ sukurta ir išleista 2019 metais. Prie jos dirbo Faustas Venckus. Tiesa, taip niekada šios dainos normaliai nebuvau išklausęs, nors žinojau ją esant. Šiuo metu Youtube platformoje artėja prie 70 tūkstančių perklausimų, tad galima teigti, kad tai nebuvo itin didelis hitas. Kuo skiriasi ši daina nuo likusio albumo? Ogi ji iš rokeriško pasaulio mus sviedžia į 80-ųjų sintezatorių erą, kurioje viskas pagal žanro skambesio taisykles. Įsivaizduoju save klausantis šio kūrinio ant bėgimo takelio kokioje sporto salėje. Kūrinys, kuris kažkiek man susišaukia su Donato Montvydo albumo „1987“ garsais.

 

Mano įvertinimas: 7/10

7.Dalelę savęs

Apie šią dainą jau esu rašęs atskirai. Perklausiau vėl ir ji išties puiki. Išleista karantino metu 2020 metais. Skamba puikiai. Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, jog tai vokalinė daina ir tas pasiūbavimas tarp priedainio ir uždainio labai tinka. Ką jau kalbėti apie Miglės šokį vaizdo klipe, kuris iš dalies primena Sios hito „Chandelier“. Daina puiki, mena Augustės stebuklingą pasirodymą ir transformaciją, kai ji „Danguje“ atliko Džordanos dainą „Dėl tavęs“.

 

Mano įvertinimas: 10/10

8.Saulėgrąžom žydės

 

Iki dainos vidurio galvojau, kad daina monotoniškai nuobodoka, tačiau pabaigoje pakeičiau nuomonę. Tikriausiai labiausiai šioje dainoje veikia pats tekstas, kuris vėlgi skausmingas, tačiau teikiantis vilties. Seseriškas ir moteriškas solidarumas, gijimo daina man asocijuojasi su maištavimu prieš tai, kas vyksta Ukrainoje. Nežinau dainos parašymo motyvų ir kontekstų, bet man tekstas labai siejasi kaip protestas prieš karą ir apskritai smurtą. Pasirinktas tekstas byloja daugiskaitos pirmuoju asmeniu, pastarasis nutrina individualumo ribas ir siejasi su koletyviškumu bei tam tikra politine pozicija. Tik nežinau dėl dainos pavadinimo.

 

Mano įvertinimas: 7/10

9. Before You're 6ft Under

 

Daina pristatyta Nacionalinei Eurovizijos atrankai. Kiek pamenu, daina išėjo į finalą ir ją neblogai buvo įvertinę tiek žiūrovai, tiek komisija. Nors praeityje Augustė yra pristačiusi ir geresnių (bent jau man) Eurovizijai dainų (ypač 2007 m. daina „Fate“), šioji irgi nebloga. Aštrus rokerės balsas, atsipalaidavimas scenoje, tvirtas plėšrūnės įvaizdis ir išties belieka pridurti, jog dainos priedainis, nors nieko stebuklingo, bet jis įsimenantis ir nesunku paniūniuoti pasibaigus dainai. Ko gi dar reikia gerai dainai?

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

10.Vėl iš naujo

 

Labai smagus vaizdo klipas! Tipiška augustiška stiliaus ir žanro daina – pašėlusi ir atsipalaidavusi rokerė, kurioje atsipalaidavimas dera su savotišku chuliganizmu. Šiaip dabar Lietuvoje mes neturime stabiliai dainuojančių moterų rokerių, kurių muzika būtų taip matoma, kaip Augustės, todėl atlikėja nepajudinama, turi savo vietą ir veidą muzikos pasaulyje. Beje, labai puikus repo intarpas ir to intarpo sodrus tonas. O tas priedainyje esantis paūbavimas labai dera su nuotaika ir muzika. Išties tai pavykęs kūrinys, hitas.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

 

Šiaip ilgai lauktas albumas „Kas esi tu“ turi savo spalvą ir savitą charizmą. Kaip stipriausius kūrinius išskirčiau „Dalelę savęs“, „Apsigavot“ ir „Vėl iš naujo“. Albume yra pozityvių ir pašėlti tinkančių gabalų, bet nemažai yra ir skausmingus išgyvenimus atspindinčių kūrinių. Yra ir roko, ir roko baladžių, nemažas įvairovės spektras, ką? Bet neatimsi vieno – tai Augustės vokalas ir išskirtinis balsas, leidžiantis kurti specifinį skambesį ir nuotaiką.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Aistė – We Will Rule the World [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Tiesą sakant, man labai nepatiko Aistės pasirodymas su daina We Will Rule the World per Nacionalinę Eurovizijos atranką. Skambėjo ne itin gerai, o pats judesys scenoje, dovanokite, atrodė kaip Brėmeno muzikantai iš seno miuziklo su kadaruojančiais hipiškais rūbais, primenančiais skarmalus iš Humanos. Nei vaizdo, nei muzikos, atrodo, tikras stebuklas, kad Aistė buvo išrinkta į finalą. Žinokite, būta ne vieno pasipiktinusio.

 

Ir kiek kitoks skambesys ir vaizdas šios dainos, kuri neseniai buvo patalpinta su vaizdo klipu. Iš beformės Brėmenų masės staiga atsiranda ir stilius, ir nuotaika, ir balsas ir koncepcija – aštunto dešimtmečio disco stilius su šiokia tokia pretenzija į tam tikras grupės ABBA nuotaikas. Pozityvi daina, visai paklausyčiau kartelį kitą, bet į Euroviziją nesiųsčiau. Pasižiūrėkite patys.

 

Aistė – We Will Rule the World

[lyrics / žodžiai]

 

Jumpy and scary

The fear that they carry

I wanna out

It’s all just too loud

 

They say I’m a baby

Naive as a fairy

I wanna out

I need you around

 

All my fears disappear.

Every time when you’re near

Take me higher and above

‘Cause all I want is love

 

We will rule the world

Together we’ll face it all

Our hearts with never grow old

And we will rule the world

 

‘Cause we’re living up

Living up

Never giving up

Living up

Baby, it’s your chance

Everybody dance now

Clap your hands

 

Catching the fever

Cause you are my hero

Finally found

I am so proud

 

I see things clearer

Cause you are right here now

Finally found

I am so proud

 

All my fears disappear

Every time when you’re near

Take me higher and above

All I want is love

 

We will rule the world

Together we’ll face it all

Our hearts with never grow old

And we will rule the world

 

‘Cause we’re living up

Living up

Never giving up

Living up

Baby, it’s your chance

Everybody dance now

Clap your hands

 

We will rule the world

Together we’ll face it all

Our hearts with never grow old

And we will rule the world

 

‘Cause we’re living up

Living up

Never giving up

Living up

Baby, it’s your chance

Everybody dance now

Clap your hands

 

Jūsų Maištinga Siela

Khaled Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą": du leidimai

 

Kai galvoju apie knygas, kurias dar kada nors norėčiau perskaityti antrąkart, dažniausiai jos visos yra labai seniai skaitytos. Dažnai net vėlyvuoju paauglystės metu arba pabaigus mokyklą. Viena iš tokių Khaled Hosseini sukrečiantis romanas „Bėgantis paskui aitvarą“, kurį pirmąkart „Jotema“ išleido mėlynu viršeliu ir džiugu, kad visai neseniai perleido naujai skaitytojų kartai. Gaila, kad visgi apie šią knygą bent jau aš viešojoje erdvėje beveik nieko nematau ir negirdžiu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Antje Babendererde "Laumžirgių vasara": du knygos leidimai

 

Prieš daugel metų įsigijau dar litais, bet taip ir neperskaičiau vokiečių rašytojos Antje Babendererde romaną jaunimui ir suaugusiems „Laumžirgių vasara“. Tos leidyklos „Gimtasis žodis“, kuri jau seniai nuėjo į kapus, leido stebėtinai gal vizualiai ir nepatrauklia poligrafija, tačiau turinio atžvilgiu (dabar pagaunu) gana gerą vertybiškai formuojamą literatūrą. Jau ko vien vertas Jan Guillou romanas „Blogis“, kuris turėtų būti akylesnės leidyklos perleistas ir kūrinys galėtų tapti mokyklinės programos dalimi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Len Kasten "Ateivių pasaulio tvarka" (Alien World Order)

 Taip!

 

Kartais pagaunu save esantį konspiracinių teorijų šalininką. Bet kokiu atveju, esu įsitikinęs tik vienu, kad ir kokia tiesa ir tikrovė būtų mums diegiama (su visu mokslu, žiniasklaida, išsilavinimu, pasiekimais įvairiuose srityse, istorijos pamokomis su nenuginčijamais faktais) esame taip toli nuo tikrosios tiesos ir tą tikriausiai jaučia daugelis. Tikrovė mums projektuojama melaginga. Iš to atmetimo reakcijos tikriausiai ir formuojasi konspiracinės teorijos, nes žmonės nėra buki, jie jaučia, jog vyksta absurdas.

 

Apie valdančiąją reptiloidų rasę rašo ir Len Kasten savo knygoje „Ateivių pasaulio tvarka“. Ir knyga gana populiari kai kuriose šalyse, tad išvis man kelia nuostaba, kad tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva kažkas išdrįsta išleisti šią knygą lietuviškai, apie kurią niekas beveik nekalbės, nes kaip ir gėdingas reikalas pripažinti, jog atmeti arba bent jau domiesi galima alternatyvia tikrove, kuri galimai daugeliui iš mūsų nematoma. Bet... Šiandien iš nukainuotos krūvos paėmiau šią knygą. Vakar pačiupinėjau, nepirkau, bet nenustojau galvoti, tad šiandien intuityviai grįžau ir pasiėmiau. Žiūrėsime, gal ir perskaitysiu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vonka" / "Wonka"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Pasigendu iš savęs entuziazmo žiūrėti spalvingas visai šeimai skirtas kino juostas, tad neatsilikdamas nuo mados stengiuosi bent jau iš inercijos pažiūrėti vieną kitą komercinį naują filmą, kad žinočiau, kas dedasi dabarties kino pasaulyje. O dedasi tai... kad nieko nauja jame iš tikrųjų nevyksta. Režisierius Paul King pateikė dar vieną praėjusio amžiaus vidurio perdirbinį apie šokolado fabriko įkūrėją, t. y. „Vonka“ (angl. Wonka) (2023). Pastaruoju metu tiek literatūroje, tiek kine vyksta senų dalykų atnaujinimas, perkūrimas, idėjų perrašymai ir miuziklas „Vonka“ nėra kokia išimtis.

 

Iš tikrųjų filmą dar žiūrėjau ir dėl garsiausių aktorių, kurie čia pasirodo. Aktorius Timothée Chalamet, suvaidinęs Vonką, prisipažino, kad filme nors viskas atrodo labai lengva ir svaiginančiai, tačiau niekada filmavimo aikštelėje nėra dirbęs sunkiau, nei prie Vonkos vaidmens. Tai liudija, kad komercinis filmas nors ir smagus bei pilnas klišių, tačiau jį padaryti gerai ir kokybiškai nėra taip lengva.

 

Iš tikrųjų filmas pavykęs. Negaliu palyginti su ankstesne versija, tačiau, manau, išlaikytas tas pats pasakos ir miuziklo motyvas. Vonka atvyksta į miestelį trokšdamas tiesiog žmonėms gaminti šokoladą ir teikti džiaugsmą. Išmokęs iš savo mamos šokolado recepto gudrybių, jis ima konkuruoti su miesto šokolado kartelio baronais, kurie Vonką, aišku, nori išstumti iš rinkos kaip priešą. Įdomus ir komiškas motyvas: bažnyčios kunigas savo išpažinčių budelėje turi slaptą liftą į požemius, kur ir įkurtas Ostino Paverso vertas blogiukų šokoladų bunkeris. Lengvos dainelės, smagūs ir spalvingi karnavališki veikėjai tiesiog perteikia viso filmo gana paprastą vienos linijos ir minties filmo esmę: geriausias ir skaniausias šokoladas yra tas, kuriuo gali nuoširdžiai pasidalyti su kitais, nes tik draugystė, pagarba ir meilė suteikia šokoladui papildomo ypatingo skonio. Aišku, filmas, nors ir maskaradinis, jis puikiai tinka šeimoms, ypač mažiesiems, bet jis visgi nišinis, nes pagal savo žanro specifiką (blogiukai prieš geruosius) yra nišinis ir skirtas masėms, tad nereiktų ieškoti kokio nors stebuklingo išskirtinumo, užtenka tiesiog juoktis ir mėgautis.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Adania Shibli "Menka detalė"

 

Adania Shibli. „Menka detalė“ – Vilnius: Rara, 2023. – p. 112.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Nugalės ne tankas, o žmogus.“

 

Grįžta mano entuziazmas skaityti visas leidyklos Rara knygas iš eilės. Po Mūšiai dykumoje netrukau perskaityti ir palestiniečių prozininkės Adania Shibli (g. 1974) romaną, nominuotą Tarptautiniam Booker Prize, Menka detalė (arab. تفصيل ثانوي), kurią į lietuvių kalbą išvertė kroatų ir arabų kalbų žinovė Julija Gulbinovič. Žinau, Lietuvoje yra degančių neapykanta arba bent jau nemenku izraeliečių teisumu dėl to, kas šiuo metu vyksta tarp Izraelio ir Palestinos. Vėlyvą rudenį teko būti Amsterdame ir mane nustebino didžiulės Palestinos palaikymo akcijos, nors pas mus, pagal amerikiečių žinias piešiamas vienas ir tas pats Izraelio aukos portretas (nieko nuostabaus, juk Izraelis JAV sąjungininkas), o įdomesnės ir kontraversiškesnės informacijos dažniausiai ateina per kokį Kino pavasarį, kai galime meno formomis pamatyti ir kitą perspektyvą. Nenoriu būti politiškas, manau, dažnai esame klaidinami, kai paskęsta tiesa politiniuose interesų laukuose, o iš mūsų tikimasi užimti poziciją ne tik šio regiono konflikto lauke, bet ir tai, kas vyksta Ukrainoje. Neatimsi vieno – literatūra kaip ir kitos meno formos kaip niekas kitas leidžia jautriai perfiltruoti konfliktus humanistiniu filtru ir įvertinti kitaip situaciją.

 

Dviejų vakarų skaitymas labai susisiejo su pačia romano struktūra: vieną vakarą perskaičiau pirmą romano dalį, o antrą – kitą vakarą. Trumputis romanas drioksteli emociškai kaip griaustinis iš giedro dangaus ir labiau primena gerai parašytą apsakymą, nei romaną. Pirmoji romano dalis mus nukelia į 1949-ųjų rugpjūčio 11-13 dienas, kai netoli sienos su Egiptu vaizduojama izraeliečių armija, kuri „išplėšusi“ daug žemių į vakarus formuoja dabarties Izraelio teritoriją, kovodama net su vietos beduinas, vietos arabų klajoklių gentimis, dažniausiai beginkliais, ieškančiais dykumoje ir dykynėse vandens bei pavėsio. Dėmesio centre – karininkas vadas, kuris su pulku įsikuria smėlynuose, nes patruliuoja ir kontroliuoja šį sausumos ruožą. Vieną dieną pulkas aptinka beduinus prie vandens oazės su kupranugariais, juos be gailesčio neginkluotus iššaudo, tačiau į stovyklą parsiveda merginą, kuria nuprausia ir paverčia grupinio prievartavimo auka.

 

Siužeto pirmojoje dalyje ne kažin kiek. Politinių ir istorinių kontekstų taip pat nedaug: vos viena kita data, karininkų ketinimai, vietovardžiai, geografiniai orientyrai. Autorė nepolemizuoja, nefilosofuoja, o kaip literatė susitelkia tik į karininko veiksmų seką, kruopščiai ir nuožmiai kartodama dienos ritualus aprašinėja besikartojančius jo veiksmus. Tiesa, atrodo, nieko nevyksta, bet Adania Shibi stebuklingai sukuria netikėtą įtampą, eliminuodama merginos kankinės jausmus, karininko išankstinius vertinimus, todėl pasakojimas tik iš pirmo žvilgsnio primena Albero Camus Svetimo abejingumą ir šaltumą. Jaudina tai, kad karininkų vadui naktį į šlaunį įkando gyvis (tikėtina, kad voras) ir jis kovoja su fiziniu skausmu, kuris turi įtakos jo sprendimams. Ką iškrės karščio ir drebulio kamuojamas žmogus?  „Mūsų pareiga – užkirsti kelią jų gyvenimui čia, visiems laikams juos iš čia iškeldinti. Juk beduinai nieko nesodina, tik rauna, jų gyvuliai suėda menkiausią užeitą žalią kupstą, jie diena iš dienos naikina ir taip retus žalumos plotus. Tačiau mes padarysime viską, kas yra mūsų galioje, kad suteiktume šioms platybėms galimybę žydėti ir tapti tinkamoms gyventi, užuot palikę jas tokias, kokios yra dabar, – negyvenamas dykvietes (p. 34)“ – sako vadas.

 

Akivaizdu, jog daugelis imasi šios misijos iš idealizmo, įtikėjimo žmonėms neva privilegijuotai suteikta jėga kurti, nugriaunant tariamai matomą neteisingą pasaulį. Romantinis tėvynės statymo ir aukojimosi momentas gajus visur, kur kalba pasisuka apie karą, krašto gynybą, imperijos statybas, o pagrindinis pirmosios dalies veikėjas būtent ir įkūnija tokį pasišventusį idealistą. Kitą vertus, būtent humaniškumą ir užgožia idealai. Pagrobęs merginą, jis žeminančiai ją prie visų lyg gyvulį prausia vandeniu, galima sakyti, įsivaizduoja, kad gali iš demoninio pasaulio žmogų atversti į žmogiškąją, tačiau vadas nepajėgus laikytis humanizmo, todėl per išgertuves paskelbia leidžiantis paeiliui pagal karinius rango susitarimus prievartauti merginą. Prievartos žemę ir kultūrą paaštrina itin karštos dykumų dienos, vandenį ir kraują tuoj pat sugerianti žemė, o vienintelis, kuris jaučia merginos skausmą, pasaulio neteisybę yra benzinu nuo utėlių aplietas šuo, vienintelis sąžinės balsas, kurį vadas paspiria šalin. Šuo labai svarbi pasakojimo grandis, nes jis prieraišus, jis jautrus, be išankstinių sudėtingų įsitikinimų, simbolizuoja viską, kas žmogiška.

Adania Shibli

 

Įdomi pozicija yra pasakojime neanalizuoti merginos jausenų ir būsenų. Aukos emocijos pasakojime eliminuotos, ji tik karo grobis, paversta prievartos auka, kurią galiausiai vadas ir nužudo.  Mums nežinoma, kaip nuo įkandimo besigalynėjančiam karininkui baigėsi, todėl tikimės surasti atsakymus antrojoje romano dalyje, kurioje pasakojami tų pačių kraštų įvykiai po 25 metų, kai viena palestinietė, perskaičiusi spaudoje apie anų laikų įvykius, maniakiškai ima aiškintis, kas nutiko tai merginai. Menka detalė – mergina miršta tą dieną, kai ji gimė prieš 25 metus ir tas tapatinimasis tampa instinktyvia tiesos rekonstrukcijos būtinybe. Autorė suteikia pagaliau moteriai ištisą baimės juslių spektrą, kai ji pasiskolintu automobiliu ir nelegaliu dokumentu vyksta į izraeliečių zoną, išgyvendama visas baimes, įskaitant ir žibalo tvaiko svarbią detalę, daugmaž tą patį, ką išgyveno kita mergina prieš 25 metus. Atrodo, anuomet pasakojime nutildytas balsas pasakojime pagaliau sugrįžta per kitos moters patirtis.

 

Tiesos ieškotojos kelionėje daug mechaninių aprašymų, kurie atrodo hiperbolizuoti savo smulkiais judesiais, bet vienareikšmiškai keliantys įtampą, nes kiekvienas pasirinkimas veda pagrindinę veikėją prie akistatos su tikrove. Praėjo 25 metai, ji savo automobilyje skaito seną žemėlapį ir naują izraelietišką, kuriame pasaulis, kultūra perrašoma politinių invazinių jėgų, tad merginai nesunku paklysti tarp besikeičiančio nesaugaus pasaulio, kuriame iš esmės prapuola pamatinė žmogaus gyvenimo, jo kultūros ir vertybių prasmė. „Tada paimu kitą žemėlapį – aną, rodant šalį iki 1948-ųjų, tačiau, apimta siaubo, užverčiu: palestiniečių kaimai, kuriuos Izraelio išleistame žemėlapyje be ženklo prarijusi geltonio jūra, šiame žemėlapyje pažymėti visu savo gausumu – jų dešimčių dešimtys, jų pavadinimai kone šoka nuo popieriaus man tiesiai į veidą. Vėl įjungiu mašinos variklį ir tęsiu kelią link antro kelionės tikslo (p. 81).“ Pabaigoje veikėja blaškosi po beveik išmirusį kaimą, kurio net nėra tikrovės žemėlapyje, vadinasi, jis tik istorijos nuneštas faktas, kurio niekas nebeprisimins. „Izraeliečių žemėlapis rodo tik toli nuo kelio pabirusius taškus, žyminčius karo pratybų bazes ir šaudyklą (p. 101).“ Šitaip perrašoma istorija, šitaip kita kultūra tankais nugali kitą kultūrą ir nelieka nieko.

 

Autorė meistriška pasakotoja, kuri geba tirštai veikėjų veiksmų sekomis sukurti ne tik įtampą, bet ir nutylėtą veikėjų filosofiją. Kodėl toji mergina susiruošia iš Ramalos į tas žemes, kur anuomet nutiko tas kraupus įvykis, kuris tarp kitų kraupių įvykių tėra tik statistinis įvykis karo kontekste? Kuria psichofizinius ir pasąmoninius veikimo principus, nutapydama juos įspūdingai atsikartojančiomis per du pasakojimo laikus detalėmis (kupranugariai, skalijantis šuo, žibalo kvapas, smėlis...). Tik literatūra gali smelkti tokias aiškias prasmių ar net beprasmių struktūras, kurios už teksto šokiruoja: praėjo 25 metų ir tie, kurie sakė, kad nugalės ne tankas, o žmogus, lygiai po 25 metų, atėjus naujai kartai, atsuka tuos pačius šaunamuosius ginklus ir tęsia nežmonišką savo kovą; praėjo 25 metai, pasikeitė atmintis ir perbraižyti žemėlapiai, tačiau iš esmės karo blogis toliau diktuoja tą siaubingą prievartos ir neteisybės pasaulį, kuriame politika ir idealiai yra aukščiau už žmogų. Ar tikrai nugali žmogus, netgi jeigu jis sėdi tanko viduje ir deklaruoja meilę tėvynei, bet kitą akimirką be gailesčio suvaro kulką kitam į galvą? Knyga, po kurios reikia prisiminti, kad kvėpuoji, visiškai savo prasme išeinanti ir pakylanti virš karo beprasmybės.

 

Jūsų Maištinga Siela