Maištinga siela

2024 m. kovo 4 d., pirmadienis

Filmas: "Amerikietiškas skaitalas" / "Amerikos grožinė literatūra" / "American Fiction"

Sveiki,

Belaukiant „Oskarų“ ceremonijos kaskart apima vis didesnis nuobodulys, nes jau seniai aišku, kad „Oskarai“ nėra joks prestižiškiausias kino apdovanojimų variantas, veikiau politizuotas ir pataikaujantis masėms šou, pats sau tapęs įkaitu. Jau metai iš metų nebestebina, kad nominacijas gauna filmai, kurie sušoka apdovanojimų cirko numerius: jeigu nėra juodaodžių aktorių, jeigu filmas bent antraplaniais aktoriais nepaliečia LGBTQ temos, neskatina lygybės, brolybės, antirasizmo, tada patekti į šią gerai sustyguotą lygą darosi sunku. Nežinau, kiek režisierių „telpa“ į tuos rėmus, tačiau filmų pagal tos virtuvės receptūrą tikrai nemažėja. Sakyčiau, visus esminius komponentus turi filmas „Amerikietiškas skaitalas“ arba kaip kur verčiama „Amerikos grožinė literatūra“ (angl. American Fiction) (2023), kurį režisavo Cord Jefferson. Filmas šiuo metu yra pretendentas tapti geriausiu metų filmu, o pagrindinis aktorius Jeffrey Wright geriausiu aktoriumi.

Jau tampa standartu, kad dėmesio centre vaizduojamos juodaodžių bendruomenės ir gyvenimai būtinai kine iškels lygybės ir rasizmo klausimą. Nors filmas apie literatūros standartus, nes čia kaunasi rimtoji, nelabai populiari literatūra su populiariąja, tačiau pašonėje žiūrovas dar jaučia ir atskirties momentą, kai JAV knygynų lentynose vis dar sukreguojama afroamerikiečių literatūra ir baltųjų – nuo to niekur nepabėgsi.

Visgi retesniais atvejais nutinka, kada filmas, nors ir kuriamas, atrodo, pagal nuleistą receptūrą, visgi ima ir pavyksta. Juk iš vienos pusės kurti filmą apie amerikiečių literatūros kanonus gana rizikinga, nes būsi įrašytas į snobiško kino kategorija – žodžiu, pasitenkinsi tik išskirtiniais kino festivaliais. Visgi „Amerikietišką skaitalą“ sužiūrėjau su dideliu interesu, nes jau seniai iš anglosaksų ataidi tendencija perrašinėti klasiką į naujas versijas, kuriose nebūtų įžeidžiančių žodžių, taip eliminuojant istorinę ir natūralią literatūros raidą. Kaip, pavyzdžiui, amerikiečiai turėtų skaityti XIX amžiaus „Dėdės Tomo trobelę“? Tas delikatus noras nieko neįžeisti, nediskriminuoti verčia perrašinėti kultūrinius raidos etapus, neigti tam tikrus dalykus neigti. Keista, kai kalbėti apie vergiją tampa nepatogu net per studentų istorijos paskaitas, tad visai nenustebčiau, jog kine ir literatūroje greitai rasis, jog plantacijose visgi buvo ir daug baltaodžių vergų, kad juodaodžiai liktų neįskaudinti, nediskriminuojami.

Visgi filmas man daug sako apie tai, kad iš gero noro ir paskatų išeinama į beprotiškas paraštes. Kitą vertus, filmas konstruojamas kaip populiarusis skaitalas, t. y. pagrindinis veikėjas Monkas iš nuobodaus rašytojo tampa besislapstančiu populiariosios literatūros nusikaltėliu rašytoju, kurio geidžia leidybos atstovai. Ar neironiška, kad norint, jog tave pripažintų, turi atsižadėti savo tapatumo ir krėsti cirkus? Tuo pat metu eina ir Monko gyvenimo linija: miršta sesuo, mama sunkiai serga, bandomi santykiai su paplūdimio namų kvartalo kaimyne... Žodžiu, Monko gyvenimas konstruojamas kaip skaitalas, t. y. reikia visko po truputį (nelaimių, mirčių, meilės, vilties, kriminalinės linijos, netikėtos ir lengvos sėkmės...), tačiau režisierius padaro visa tai tokiu neparodijuotu tonu, antitrantiniškai, kad beveik pritari viskam, kas vyksta. Gal dėl to, kad visgi Monkas panašus į žmogų, jį kamuoja ambicijos ir nesėkmės, jis rimtas ir šiek tiek melancholiškos prigimties, todėl žmogiškas, tad lengva tapatintis ir pateisinti.

Visumoje filmas, sakyčiau, labai pavykęs. Puikus ir spalvingas pagrindinis veikėjas išlaiko rimties toną, siužetas pusiau literatūra, pusiau gyvenimas – argi ne taip gyvena tikrieji rašytojai, kurie turi savo agentus? Filmu pavyko išgauti ir periferines problemas, kurios labai stipriai pradeda reikštis Lietuvoje, t. y. troškimas susikurti naujus lygybės ir teisingumo standartus, naikinant praeities negatyvias konotacijas. Ir taip: filmas, kuriame nėra didvyrio.

Mano įvertinimas: 8.5/100

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

2024 m. kovo 3 d., sekmadienis

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 43: įžvelk prasmę mažose detalėse ir tau atsivers pasaulis

Sveiki,

Ką nors pozityvaus!

Pastarąją savaitę praleidau labai juodoje depresijoje ir atskirtyje. Dažnai dėl to, kad tai buvo (ne)sąmoningas pasaulio atmetimas, tačiau į sveikimą visada sugrąžina viso to pripažinimas ir paleidimas. Taip, buvo labai sunku ir juoda, tamsu ir judėjau bei veikiau iš įniršio ir pykčio, prievartavau save taip, kaip mus visada moko: darai, nes REIKIA. O, bet, tačiau...

Reikia vėl pildyti pozityvumo aruodą ir daugiau skirti laiko emocinei sveikatai ir nusiteikimui. Tik apleidi šitą daržą, tuoj viskas ima ir sunyksta, todėl bent jau šio sekmadienio vakarą koncentruojuosi skirti daugiau laiko gijimui ir žaizdoms išsilaižyti, pakilti ir vėlei kurti ir projektuoti tikrovę. Sena tiesa, jog laimė ir gyvenimas susideda iš smulkmenų, tokių, kaip pavaizduota šioje nuotraukoje. Gerai įsižiūrėjus į tą popierinį riebaluotą maišelį, galima pamatyti ištisą pasaulį. Mažas pokytis, kuris tave grąžina į kitokį santykį su tikrove. Viskas buvo, yra ir bus gerai, nes viskas visada viskuo pasirūpinta. Džiaukis gyvenimu.

Jūsų Maištinga Siela

2024 m. kovo 2 d., šeštadienis

Knyga: Antonas Čechovas "Trys seserys"

Antonas Čechovas. „Trys seserys“ – Vilnius: Obuolys, 2019. – p. 144.

Sveiki, skaitytojai,

Žinote, kas buvo įdomiausia skaitant rusų dramaturgijos klasiko Antono Čechovo (1960-1904) dramą Trys seserys (rus. ТРИ СЕСТРЫ )? Mano paties santykis su rusų literatūra, kurią iš esmės labai mėgstu, tačiau susiduriu su kitų požiūriu, kad viskas, kas traktuojama kaip rusų kultūra, reikia rauti su šaknimis. Tiesa, nebežinau, ar berodomas Rimo Tumino puikiai pastatytas spektaklis Trys seserys (anuomet jis buvo pirmasis pamatytas dramos spektaklis Nacionaliniame dramos teatre) pagal to rašytojo pjesę, tačiau įtariu, kad atsiranda kažkoks baisus ir tamsus lietuvių pasimėgavimas trinti ne tik istorinius ženklus, bet ir „tinkamai ir kai kam patogiai“ išakėti kultūros lauką, kuriame liktų tik tai, kas atitinka „teisingas“ politines pozicijas. Jeigu būrys intelektualų ir politikų „nuleidžia“ iš tribūnų požiūrį, jog rusų literatūra yra vos ne būdas palaikyti Putiną, o ją pasigavę žurnalistai išeskaluoja po viešąsias erdves teigiama konotacija, tada tampa natūralu, jog tie, kurie mano kitaip, yra niekinami ir politizuotai subordinuojami.

Labai geras šitai subordinavimo programai pavyzdys yra Balys Sruoga, kuris išvertė šią pjesę į lietuvių kalbą. Vertėjas puikiai žinojo, kaip veikia invazinė carinė valdžia, kiek vargo teko patirti knygnešiams, rašytojams, kultūrininkams būnant carinės Rusijos imperijos sudėtyje ir kuo baigėsi pasipriešinimai XIX a. Bet net ir jis sutiko versti Tris seseris, nes tikriausiai užteko smegenų skirti gerą literatūrą nuo politinio konteksto ir suvokti, – juk B. Sruoga ir pats buvo dramaturgas, statė spektaklius! – kad visgi ne viskas juoda, kas juodai viešai dažoma. Skaitydamas Tris seseris nepalioviau galvoti, kokia siaura, kartais itin idiotiška mūsų viešoji erdvė, kurioje piešiama tik viena tiesa, o visa kita uždažoma juodai. Man tai byloja ne apie laisvą Lietuvą, o apie laisvės imitavimą. Deja, dėl to labai liūdna.

Apie kitokią laisvę A. Čechovas pasakoja per vieną savo garsiausių pjesių seserų Olgos, Mašos ir Irinos gyvenimo istoriją keturių veiksmų dramoje. Po tėvo mirties seserys turi prisiimti atsakomybę kurti savo likimą, tačiau bėgant metams tas likimas slysta joms iš rankų, dūžta likimai ir žlunga viltys. Oskaras Koršunovas knygos įžangoje gerai pastebėjo, kad dramaturgui itin buvo svarbu pabrėžti veikėjų amžių, o pjesėje bėgantis laikas iš esmės išsunkia gyvybines galias ir žmonės miršta nieko gyvenime nenuveikę, nes gyvenimas tiesiog per trumpas laukti. Būtent seserys tą ir daro, jos laukia, kol pagaliau išvyks į Maskvą, kol susiras vyrus, kol atkris sunkūs darbai, kol laimė pati kaip nors ateis į jų gyvenimus, tačiau per pjesės pokalbius tampa aišku, kad viskas iš aiškaus naivumo, rusiško romantizmo pajautos, kuri neatitinka racionaliai sustyguotos tikrovės: kad laimė atsirastų, reikia veikti. Nors veikėjai aristokratai nuolatos tauzija apie darbą, kad darbas išgelbės juos ir pasaulį, idiliškai nuteikia šiaip jau poniškai auklėtas seseris, tačiau darbas jas išsekina, susendina, atima gyvenimo džiaugsmą.

Antonas Čechovas

Iš vienos pusės, galima sakyti, kad pjesė apie idiliškus aristokratus, naivias moteris ir prasilošusį brolį Aleksėjų, Natašą, susirūpinusią vaikais, apie intelektualiai šnekančius pulkininkus ir daktarus, jie kalbasi, geria arbatą ir gyvenimas praeina pro jų lūkesčius ir viltis. Senstelėjusios ir bėdų bei buities išsekintos seserys taip niekada ir neišvyksta į Maskvą. Net ir jauniausioji Irina, pati naiviausia ir, rodos, šviesiausia, pasiduoda ir pasikeičia – tampa niūri ir mąsli kaip ir likusios seserys.

Nors ši puiki pjesė ir apie anų laikų Rusiją (pati pjesė išleista 1901 m.), tačiau veikėjai samprotauja ir savaip pranašauja apie ateitį. Dabar galime „pasimatuoti“ Čechovo pjesės veikėjų prognozę.

„VERŠININAS

Apie ką? Pasvajokime... pavyzdžiui, apie tą gyvenimą, kuris bus po mūsų, praėjus trims šimtams metų.

TUZENBACHAS

Ką gi? Po mūsų žmonės skraidys ore balionais, nešios kitokius švarkus, gal atras šeštąjį pojūtį ir ištobulins jį, bet gyvenimas liks toks pat – sunkus, pilnas paslapčių ir laimingas. Ir po tūkstančio metų žmogus taip pat dūsaus: „ak, sunku gyventi!“ – ir visai kaip dabar bijos ir nenorės mirti (p. 59-60“.

Ir išties, kai pabaigi skaityti A. Čechovo Tris seseris, įtariu, lygiai taip pat ir kitas jo dramas, lieka kažin koks amžinas kirbėjimas, jog buvai anoje epochoje, pajutai vaizduojamų veikėjų beviltišką pasipriešinimą likimui ir tas būsenas labai lengvai atpažįsti savo gyvenime. Gyvenimas dažnai nuvilia, o optimizmas, jeigu nepavirsta aklu pesimizmu, tai vis tiek linkęs išgaruoti ir žmonės tampa labai realistiški ir racionaliai pragmatiški. Ar tai galėtų būti kaip Vyšnių sodas apie laimės praradimą? Galbūt. A. Čechovas niekada savo dramomis nenorėjo įtikti niekam, tai iš dalies galima suvokti kaip protestą prieš tuometinę santvarką, nors rašytojui paprasčiausiai rūpėjo gyvenimiškoji tiesa. O. Koršunovas apie A. Čechovą sako: „Rašydamas veikiau suvokė kaip pareigą sakyti tiesą. Statyti Čechovą – tai diagnozuoti mūsų dabarties ligas, sielos podagras, intonacijomis dirbant tarsi skalpeliais, nes kiekviena čechoviškos dramaturgijos akimirka yra likimo metastazė (p. 5).“ Ar neironiška, jog atsisakydami rusų literatūros kaip kultūros dalies, kuri anuomet buvo viena iš formų priešintis tikrovei ir santvarkoms, mus pačius iš tikrųjų dažnai diagnozuoja kaip besivaikančius vienos mums „suinstaliuotos“ tiesos kvailius?

Jūsų Maištinga Siela