Vinilinė plokštelė: Vaidas Baumila – Vienodai žydi sodai [vinyl / LP] (2025)

 

Informacija apie albumą: Vaidas Baumila – Vienodai žydi sodai [vinyl / LP] (2025) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Jan Blomqvist – Mute [vinyl / 2LP] (2025)

 
Informacija apie albumą: Jan Blomqvist – Mute [vinyl / 2LP] (2025)

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Schiller mit Heppner – Leben... I Feel You [vinyl / LP] (2003)

 

Informacija apie albumą: Schiller mit Heppner – Leben... I Feel You [vinyl / LP] (2003) 

Jūsų Maištinga Siela

Kuo ypatinga Sofi Oksanen knyga "Valymas" ir "Stalino karvės"?

 

Sofi Oksanen romanai „Valymas“ ir „Stalino karvės“ išsiskiria ne tik literatūrine verte, bet ir gebėjimu giliai analizuoti skaudžią istoriją bei jos padarinius, ypač moterų patirtyse. Šios knygos – tai ne tik pasakojimai, bet ir sudėtingų istorinių traumų, tapatybės paieškų ir tylos pramušimo studijos, atskleidžiančios, kaip praeitis persekioja dabartį ir formuoja asmeninius bei kolektyvinius likimus.

Viena iš pagrindinių Oksanen kūrybos ašių – istorinės atminties ir traumos tyrinėjimas. Romane „Valymas“ autorė meistriškai narsto sovietų okupacijos Estijoje padarinius, atskleisdama smurtą, išdavystes ir išgyvenimo kainą, kurią mokėjo moterys. Knyga atveria skaitytojui tamsiąją istorijos pusę, kurioje praeities nuodėmės ir klaidos negali būti lengvai ištrintos ar pamirštos. „Stalino karvės“, nors ir debiutinis romanas, jau rodo autorės gebėjimą nagrinėti tapatybės klausimus, ypač per trijų kartų moterų patirtis. Knyga atskleidžia, kaip rytų ir vakarų kultūrų susidūrimas, sovietinė praeitis ir naujosios tikrovės paieškos sukėlė gėdą, baimę ir nevisavertiškumo jausmą, palikusį gilų pėdsaką visų kartų sąmonėje.

 

Oksanen knygų centre visada atsiduria moterys ir jų patirtys. Jos – ne tik politinių įvykių aukos, bet ir aktyvios veikėjos, kurios kovoja už savo tapatybę, orumą ir išgyvenimą. „Valyme“ moterų kūnai tampa politinio smurto ir persekiojimo įrankiais, o jų tylėjimas – išgyvenimo strategija. Knyga atvirai kalba apie seksualinį smurtą ir prekybą žmonėmis, parodydama, kokia brutalios gali būti politinės sistemos. „Stalino karvėse“ nagrinėjamas valgymo sutrikimų klausimas, kuris tampa simboliu gėdos, kontrolės praradimo ir bandymo susidoroti su praeities traumomis, kurios įsirėžia į kūną ir sielą. Per šias moterų istorijas Oksanen pabrėžia ne tik jų pažeidžiamumą, bet ir vidinę stiprybę bei gebėjimą prisitaikyti prie nepakeliamų aplinkybių.

 

Be to, Sofi Oksanen išsiskiria savo sudėtingų temų gyliu ir rašymo stiliumi. Ji nevengia kalbėti apie tai, kas nepatogu – kolonializmą, totalitarizmą, migraciją, nusikalstamumą. Jos pasakojimo struktūra dažnai yra nechronologinė, kas suteikia knygoms detektyvinės intrigos ir leidžia palaipsniui atskleisti siužeto detales, siejant praeitį su dabartimi. Tai priverčia skaitytoją aktyviai dalyvauti istorijos kūrimo procese, nuolat spėlioti ir ieškoti atsakymų. Oksanen kalba yra išraiškinga, niuansuota ir dažnai niūri, tačiau būtent šis stilius leidžia jai perteikti skausmą, neviltį ir viltį taip, kad skaitytojas negalėtų likti abejingas.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Petras Gražulis liepia moterims paklusti vyrams (kodėl Gražulio rinkėjai idiotai?)

 

Sveiki, skaitytojai ir Petro gerbėjai,

 

Taigi tikslinga šio įrašo auditorija – Petro Gražulio rinkėjai, o dar labiau – rinkėjos, kurios neša savo pasturgalius kaskart balsuoti už Petrą Gražulį, turėtų šią jo citatą, išrėktą piktai pirštu grūmojant Europos parlamente, kaip nors laikyti po pagalve ir kasryt pasižiūrėti, kad nepamirštų savo paklusnumo.

 

„Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg viešpačiui!“ Petras Gražulis

 

Kadangi Petro Gražulio rinkėjos tikriausiai klausosi Gražulio ne tik homofobinių nesąmonių, bet ir tiesioginių paliepimų, tad... belieka savo mylimo politiko paliepimus vykdyti, ar ne? Būti klusniomis vyrams, ypač Gargždų dailiosios lyties atstovės, kurios nešė balsą į balsadėžę tikriausiai to paties paklusnumo vedinos. Man vis dar iki kaulo smegenų nenueina, kaip įmanoma komentuoti ištisai po Petro Gražulio absurdiškais pasisakymais, koks jis teisus, puikus, kaip vėl teisingai pasakė, koks jis patriotas. Įsivaizduojate, Jurgis ir Ona jį laiko patriotu, nes kažkur Lenkijoje neseniai vėl užsiputojų ant gėjų? Žmonės net nesuri tiek sąmoningo proto, kad pasižiūrėtų patriotizmo apibrėžimą... Kur jo citatos iš Šventojo Rašto, kad reikia visus mylėti taip kaip save? Kur atleidimas ir Kristaus mokymas? Ne, Petras Gražulis tiesiog atsirenka citatas iš Biblijos, kad galėtų apsiputojęs vaizduoti krikščionį, bet protaujantys gi mato, kad jis tiesiog kalėjime vyrų prievartautas suluošintas nabagėlis (kuo labai mėgsta visada girtis prieš kameras, kad kalėjęs), palikęs savo nesantuokinę dukrą ir šitaip sulaužęs tikriausiai visus Dievo įstatymus, kokius tik begalima sulaužyti.

 

Tiesiog žodžių iš purvinos burnos neišmesi, tad labai kviečiu pasižiūrėti Pauliaus deMiko sukurtą laidą apie Petro Gražulio gėdingą pasirodymą Europoje. Kaip tokia Žemė gali nešioti? Tai laidai rašau 10 iš 10, ją turi pamatyti visi vaikai, kad suvoktų, kas yra Lietuvoje politika, o labiausiai – Gražulio fanai ir paklusniosios rinkėjos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Dienos citata: Darius Kuolys apie Kristijoną Donelaitį ir poemos "Metai" reikšmę lietuvių literatūrai

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Darius Kuolys neseniai savo straipsnyje tarsi atsako į Kristinos Sabaliauskaitės išreikštą mintį, kad Kristijonas Donelaitis tėra varguolių rašytojas, įdiegtas sovietmečiu, todėl jo reiktų šalintis, nes jis ne apie mus, lietuvius. Tiesą sakant, šįkart Kristinai Sabaliauskaitei nepritariu, tad cituoju D. Kuolį, kuris gina Donelaičio literatūrą.

 

„Juk iš tiesų Donelaitis „Metuose“ vaizduoja ne rezignuojančią, bet už savo išlikimą kasdieniu darbu kovojančią lietuvių bendruomenę. Studijoje „Donelaitis ir Antika“ (2005) kolegė Dalia Dilytė šią bendruomenę įtaigiai lygina su Homero tapoma Troja ir, išnagrinėjusi „Metus“, teigia, kad lietuvių poetas sukūręs tuometinėje Europos literatūroje dar nebūtą naujo tipo epą – didaktinio ir herojinio epų sintezę. Taigi tautinio epo pobūdį, sąmoningai sekdamas Vergilijumi, savo kūriniui yra suteikęs pats Donelaitis, o ne netikę vadovėlių autoriai. Patys „Metai“ yra ne tik nacionalinio, bet ir „socialinio protesto manifestas“, tai tekstas, kuriuo priešinamasi Prūsijos karaliaus ir jo dvarų valdytojų prievartai: sovietmetį ši nuostata nebuvo kūriniui primesta, tik paryškinta.“ Darius Kuolys

 

Visą straipsnį galite perskaityti čia: Darius Kuolys. Nusiginklavimas (IV)

 

Darius Kuolys, gimęs 1962 metais, yra išskirtinė asmenybė Lietuvos intelektualiniame ir kultūriniame lauke. Baigęs Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, kur įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, jis tapo ne tik puikiu literatūrologu ir kultūros istoriku, bet ir aktyviu publicistu bei politikos apžvalgininku. Per savo ilgametę karjerą Darius Kuolys nuveikė daugybę svarbių darbų: nuo akademinės veiklos Vilniaus universitete, kur dėsto iki šiol, iki esminių kultūrinių ir politinių straipsnių, kurie formuoja viešąją diskusiją. Jo kritiškas požiūris į politinius, kultūrinius ir socialinius procesus, gilios įžvalgos apie Lietuvos tapatybę ir nuolatinis raginimas mąstyti kritiškai daro jį nepakeičiama figūra viešojoje erdvėje. Per savo publikacijas, knygas ir paskaitas Darius Kuolys nuosekliai kelia klausimus apie moralę, teisingumą ir valstybės prigimtį, skatindamas brandesnę ir sąmoningesnę visuomenės diskusiją.

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Iš" / "From" (1 sezonas ir 2 sezonas / seasons 1 and 2)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šią vasarą absoliučiai esu įsitraukęs į siaubo mistinį pramoginį serialą „Iš“ (angl. From). Iš pradžių pamaniau, kad apžvelgsiu ir pasidalysiu nuomonę apie pirmąjį sezoną, tačiau serialas taip mane įtraukė, kad iškart pradėjau žiūrėti ir antrąjį sezoną, todėl šįkart apžvelgsiu iškart abu sezonus ir pasidalysiu įspūdžiais.

 

Tiesą sakant, nesu matęs legendinio serialo „Dingę“ (angl. Lost), kuris buvo toks populiarus ir įtraukiantis, anot internautų, kad daugeliui tapo vienu geriausiu visų laikų serialu. Apie jo įtrauką netgi buvo sukurta „Simpsonų“ serija. Kodėl apie tai kalbu? Manau, kad serialas „Iš“ turi panašią sąrangą ir idėją, o prie abiejų serialų dirbo Jackas Benderis, tad kas matė „Dingę“, manau, nesunkiai susies serialą tiek stilistiškai, tiek atmosferiškai su „Iš“.

 

Istorija pasakoja apie paslaptingą miškų mažą miestelį, į kurį atklydę pavieniai žmonės nebegali ištrūkti. Kartą pamatę ant kelio užvirtusį medį, jie aplinkkeliu bando pravažiuoti pro miestelį, tačiau daugiau niekada iš jo nebegali išvažiuoti, nes automobilis tiesiog grįžta į pradžios tašką. Galiausiai sezonas prasideda nuo Džimo ir Tabitos bei jų dviejų vaikų Etano ir Džiulės, kurie atvyksta į užkampį ir galiausiai negali patikėti, kad yra ne tik įstrigę tarp keistai nusiteikusių vietinių gyventojų, bet kad ir naktimis pasirodo monstrai, kurie iš pradžių pasirodo kaip malonūs gyventojai, tačiau priartėję tampą vidurius plėšiančiomis pabaisomis. Nuo jų apsisaugoti beveik neįmanoma, nebent turi akmeninius amuletus su simboliais, kurie apsaugo namus nuo pabaisų...

 

Galų gale visas serialas yra apie to miestelio gyventojų hierarchiją ir susitarimus, kaip kasnakt išgyventi. Kai kurie gyventojai čia įstrigę metus, kai kurie šešerius, o toks keistuolis kaip Viktoras čia gyvena nuo pat vaikystės, tad nėra jokių kitų galimybių ištrūkti, nes visiems reikia nuolat patekti į namus iki saulėlydžio. Savotiškai išgyventojų chuntai vadovauja šerifas Boidas ir Dona. Miestelis turi kunigą, medicinos slaugę ir atrodo šiek tiek keistokai, nes yra pačių įvairiausių profesijų žmonės, kurie ne tik vieni kitiems padeda, bet ir dirba šios mažos socialinės ekosistemos labui: vieni gyvena nuosavuose namukuose, o kai kurie glaudžiasi didžiuliame name ir gyvena komunoje. Taigi didžioji serialo dalis užima ką tik atvykusios šeimos adaptacijai ir taisyklių supratimui, aišku, ne taip lengvai, nes tenka daug ką suprasti, priimti ir apsigludinti su vietos gyventojais.

 

Serialas iš tikrųjų laikosi kelių įprastinių serialams klodų, t. y. kiekvienoje serijoje akcentuojamas koks nors tos vietos gyventojas su savo asmenine drama ir istorija bei paslaptimis bei žaidžia vietovės paslaptimi, kaskart plėsdami paslapčių ir užuominų variantus. Netrukus sužinome ir šerifo Boido gyvenimo tragediją, jo sūnau šaltumą... Iš tikrųjų visų veikėjų nė neaptarsiu, nes jų labai daug ir jie visi daugiau ar mažiau turi savo vaidmenis, charakteristikas, tiesa, kartais pernelyg tiesmukai ir „seriališkai“ niuansuotus. Pavyzdžiui, atrodo, kad veikėjai tyčia dėl parodomosios įtampos nesusikalba, atrodo, galėtų susėsti ir pasikalbėti, sujungti savo istorijas, vizijas ir sapnus, kad pagaliau būtų visiškai išsiaiškinta, tačiau daugelis vaikšto kaip su pilna burna vandens ir nekalba. Iš pradžių man kilo nemažai klausimų, iš kur jie gauna elektros, kaip veikia jų vandentiekis, iš kur jie gauna skalbimų miltelių ir kaip užsiaugina maisto, tačiau per du sezonus pamažu neaiškūs kontekstiniai socialiniai dalykai atskleidžiami ir daugmaž pateisinami.

 

APIE PIRMĄJĮ SEZONĄ

 

Pirmasis sezonas išties įsivažiavo ne taip jau ir lengvai. Pirmosiomis serijomis nebuvau sužavėtas, kadangi veikėjai pasirodė pernelyg elementarūs ir veikiantys kaip kokiame prasme siaubo filme: pasipūtusi paauglė, perdėtas ir isteriškas tėvų rūpinimasis savo vaikais, įkyrūs pasiaukojimai ir cypciojimai, aikščiojimai, hiperbolizuotos išraiškos, tačiau antrojoje sezono dalyje prasidėjo įdomumai. Išties pats įdomiausias dalykas yra ne tiek veikėjų santykių peripetijos (nors pradeda darytis įdomūs ir jie), bet ir visas šios vietovės galvosūkis: kas iš tikrųjų slypi miške, kas iš tikrųjų valdo visą šį miestelį. Nors kai kurios scenos labai jau nuspėjamos ir tam tikrų veikėjų poelgiai, pvz., išbėgimai naktį dėl tėvelio, mamytės ar dukrelės į pavojingą naktį bandant sulaikyti kitiems.

 

Galiausiai pirmasis sezonas iš tikrųjų įsivažiuoja ir įdomiausiais epizodais tampa 7 ir 9 serijos, kurios pateikė daugiausiai dinamikos, paslapčių ir veiksmo. Taigi šio sezono epicentras tampa ant namo stogo iškeltas radijo susisiekimo siųstuvas, bandymas susisiekti su civilizacija bei Saros brolio nužudymas, jos pasislėpimas ir kančios, kančios, kančios...

 

APIE ANTRĄJĮ SEZONĄ

 

Į miestelį įvažiavęs autobusas atvežė naujų ne tik veikėjų, kurie vėlgi nieko negali susigaudyti, bet ir paslapčių. Namo griūtis, kelionės požemiais, padarai ir susikiršinę veikėjai tiesiogine to žodžio prasme patiria net ne depresiją, o nervinį piką. Ypač dėl Saros, dėl kurios kaltės mirė nemažai veikėjų. Jos sugrįžimas iš miško į miestelį viską jaukia. Visgi šis sezonas intensyvesnis ir įdomesnis, nes žiūrovas žino žaidimo taisykles ir yra daugelį veikėjų jau „prisijaukinęs“, žino, kas tai per pasaulis ir kokie daugmaž tyko pavojai. Jau pradeda formuotis netgi kelios tikėtinos teorijos apie visą „Iš“ idėjų pasaulį. Čionai pasirodęs švyturys, į kurį patenka Tabita leidžia manyti, jog „Iš“ lyg ir sukurtas pagal pasakos Mėlynbarzdžio, kuris gyveno bokšte, išžudytų vaikų idėją: kažkas nukankino ir išžudė vaikus, o jų sielos trokšta laisvės ir teisingumo. Bet tikriausiai tai būtų pernelyg primityvu, tad įdomiausia yra dėlioti visos šios istorijos dėliones pagal veikėjų priežastinių pasekmių ryšius, kurie labai jau mistiški. Pavyzdžiui, slaugė Kristi šiame sezone sutinka savo mylimąją, kuri buvo tame autobuse. Kokia tikimybė, kad toks autobusas su pažįstamu ir mylimu žmogumi atvyks į tokį užkeiktą užkampį? Šerifas ir kiti taip pat pradeda susieti vardus, istorijas su savo gyvenimais ir čionai atsidūrusiais žmonėmis. Atrodo, kad ši vieta veikia kaip kokia matrica, kuri žaidžia ir savaip režisuoja šių veikėjų poelgius ir emocijas. Tad nenuostabu, kad viskas pradeda panašėti kaip į kokį slaptą realybės šou, bet...

 

Bet! Yra ir erzinančių šiame sezone dalykų, pavyzdžiui, labai daug vizijų ir pasikartojančių sapnų ir simbolių. Grojanti muzikinė dėžutė, vaikų piešiniai, veikėjai pasilikę vieni ilgėliausiai kalbasi su mirusiais tarsi su savo psichoterapeutais, iš požemių ar iš niekur išlenda nuolat šokanti balerina ir tai jau net nebe taip baisu, kiek tampa patetiškai ištęsta ir vietomis sezonas atrodo duobėtas, užvilkintas, o kai kas nepapasakota iki galo, pvz., Sara ieško molinės figūrėlės, kuri velniškai svarbi, ją sudaužo, bet tuo viskas ir baigiasi, taip per visą sezoną ir neparodoma, ko jai iš tikrųjų reikėjo (nebent paliekama kitiems sezonams?). Erzina ir atsiradęs Rendelo personažas, chuliganiškas maištininkas, kuris nuolat prieštarauja Donai ir elgiasi kaip iš Pravieniškių kalėjimo pabėgęs recidyvistas. Suprantu, kad jis charizmatiškas, bet jis pernelyg kaip veikėjas schematiškas. Iš tikrųjų schematiški ir elementarūs ir kiti veikėjai, tačiau tai populiariojo serialo braižas, jis ir nesiekia itin gilių draminių elementų, tad ir į veikėjus reiktų tikriausiai žiūrėti tik kaip į žaidimo figūrėles.

 

Tiesa, labai jau greitai gyja tie veikėjai! Tikriausiai perverta berniuko kojai reabilitacijos reiktų mažiausiai pusmečio, o jis jau po savaitės vaikšto su ramentu. Perdurtų kepenų šerifo sūnus, kuriam perpiltas kraujas, jau po kelių serijų pasipuošęs tuokiasi! Tam tikra prasme veikėjai pernelyg greitai reabilituojasi, kad neatrodytų amžinai suvargę, nusmurgę ir prie mirties. Tai pernelyg pastebima.

 

Nepaisant tam tikrų šablonų ir erzinančių populiariojo žanro žaidimų taisyklių, man serialas labai patinka ir tuoj leisiuosi į trečiąjį sezoną be jokios pertraukos (!!!). Masina paslaptys, sukurtas unikalus „Iš“ pasaulis ir pasilikusios dar neįmintos mįslės. Manau, kūrėjams pavyko sukurti nenuspėjamo mistinio pasaulio planą, nors ir su jau serialų pasaulyje matytomis priemonėmis. Atmosferiškai ir dėl galvosūkio man serialas kažkiek primena itin mane įtraukusį, deja, taip ir neužbaigtą kūrėjų serialą „1899“ bei trijų sezoną vokiečių šedevrą „Tamsa“, kada norisi serijai pasibaigus žiūrėti jau kitą. Taigi tikiuosi, kad serialo trečiasis sezonas nenuvils.

Pirmojo sezono anonsas.

Antrojo sezono anonsas.

 

Jūsų Maištinga Siela