Žmonių kartos ir klasifikacija: Kūdikių bumas, X, Y, Z, Alfa ir Beta kartos (charakteristika, laikotarpiai, požymiai)

Sveiki,

 

Visai neseniai mano artimame žmonių rate prie stalo pakrypo kalba apie skirtingas kartas, tad nutariau plačiau pasidomėti, kaip, kodėl ir kas pirmasis įvedė šią sistemą, kas apskritai kiekvienai žmonių kartai yra būdinga.

 

Kartų klasifikavimo sistema, žymima raidėmis ir graikiškomis abėcėlės raidėmis (X, Y, Z, Alfa ir Beta), yra neatsiejama šiuolaikinės sociologijos ir rinkodaros dalis. Ši sistema atsirado siekiant geriau suprasti dideles demografines grupes, gimusiais panašiu istoriniu laikotarpiu ir pasidalinusiais esminėmis kultūrinėmis, technologinėmis ir ekonominėmis patirtimis. Klasifikacijos pradininku dažnai laikomas rašytojas Douglas Coupland, kuris 1991 m. išpopuliarino terminą „X karta“ savo romane „Generation X: Tales for an Accelerated Culture“, tačiau ši koncepcija buvo vystoma jau anksčiau. Pati idėja, kad bendraamžių grupės dalijasi bendra pasaulėžiūra, kyla iš 1923 m. sociologo Karl Mannheim darbų, o sisteminis šiuolaikinių kartų tyrimas glaudžiai siejamas su demografais William Strauss ir Neil Howe, kurie sukūrė detalią ciklinę kartų teoriją.

 

Šios klasifikacijos pagrindinė priežastis yra praktinė: ji leidžia analitikams, verslininkams ir politikams tiksliau prognozuoti socialinius, ekonominius ir politinius pokyčius. Kiekviena karta patiria panašius pasaulio formavimo įvykius – karus, ekonomines krizes, naujų technologijų atsiradimą – esminiais gyvenimo tarpsniais (vaikystė, paauglystė, jaunystė), ir tai formuoja kolektyvinį jų požiūrį. Pavyzdžiui, tie, kurie pilnametystę pasiekė recesijos metu, paprastai būna atsargesni finansų srityje. Tačiau reikia pripažinti, kad ši klasifikacija nėra universaliai pripažinta visame pasaulyje. Ji geriausiai tinka Vakarų kultūroms, ypač JAV, Jungtinei Karalystei, Kanadai ir Australijai, kur vyravo panašios demografinės tendencijos, tokios kaip „Kūdikių Bumas“ (Baby Boom). Kitose šalyse, turinčiose kitokią politinę ir ekonominę istoriją, kartų ribos ir pavadinimai gali smarkiai skirtis.

Paspauskite ir padidinsite charakteristiką (arba skaitykite aprašymus)

 

Prieš kalbant apie raides, verta paminėti Kūdikių Bumo kartą (Baby Boomers), kuri apima gimusius maždaug 1946–1964 m. Tai pokario optimizmo ir ekonominio klestėjimo karta, kuri formavo institucijas ir gynė idealus. Būdingiausia charakteristika – didelis skaičius (demografinis „bumbulas“) ir polinkis keisti socialines normas (pvz., pilietinių teisių judėjimas, roko kultūra). Ryškiausios asmenybės yra politikai (pvz., Bill Clinton), menininkai (pvz., The Beatles nariai, Meryl Streep) ir verslininkai.

 

Pirma raidė šioje sekoje – X karta (Generation X), gimusi maždaug 1965–1979 m. Šios kartos pavadinimas kilęs iš Coupland'o, reiškiantis „nežinomąją“. X karta augo tėvams „Boombastams“, kurie daug dirbo, todėl jie dažnai tapo „raktu ant kaklo vaikais“ – savarankiški, skeptiški institucijų atžvilgiu, vertinantys pusiausvyrą tarp darbo ir gyvenimo. Jie atliko esminį perėjimą nuo analoginio prie skaitmeninio pasaulio. Ryškiausi atstovai – tai „grunge“ muzikos veidai (pvz., Kurt Cobain), Holivudo žvaigždės (pvz., Brad Pitt, Sandra Bullock) ir technologijų lyderiai (pvz., Elon Musk).

 

Po jų seka Y karta, arba Tūkstantmečio Karta (Millennials), gimusi maždaug 1980–1994 m. Jie pasiekė pilnametystę tūkstantmečio sandūroje (štai kodėl „tūkstantmečio“), patyrė interneto, išmaniųjų telefonų ir socialinės žiniasklaidos sprogimą. Ši karta dažnai apibūdinama kaip technologiškai išprususia, orientuota į komandinį darbą, bet ir patyrusi ekonomines krizes bei dideles paskolas už mokslą. Jie labiau vertina patirtį nei materialius daiktus. Ryškūs veidai apima popkultūros ikonas (pvz., Beyoncé, Britney Spears, Christina Aguilera, Leonardo DiCaprio) ir skaitmeninio pasaulio įkūrėjus.

 

Toliau – Z Karta (Generation Z), apimanti gimusius maždaug 1995–2009 m. Tai yra „tikroji skaitmeninė karta“ (Digital Natives), kurie nežino gyvenimo be interneto ir socialinių platformų. Jie itin tolerantiški, politiškai aktyvūs, pasižymi trumpesne dėmesio trukme ir moka apdoroti didelius informacijos srautus (dažnai lygiagrečiai). Z karta yra labai pragmatiška ir versli, jiems svarbu autentiškumas. Įžymūs atstovai dažnai kyla tiesiai iš interneto ir socialinių tinklų (pvz., Billie Eilish, „TikTok“ žvaigždės) ar naujosios kartos aktoriai.

 

Sekdami abėcėle, sociologai praleido anglų abėcėlę ir perėjo prie graikų, pavadindami naujausią grupę Alfa Karta (Generation Alpha). Tai yra tie, kurie gimė maždaug nuo 2010 m. iki 2024 m. Ši karta nuo pat mažens auga su dirbtiniu intelektu (DI), išmaniaisiais garsiakalbiais ir visur esančiais ekranais, kurie veikia kaip auklės ir mokytojai. Prognozuojama, kad tai bus labiausiai išsilavinusi ir turtingiausia karta, bet kartu ir labiausiai priklausoma nuo technologijų. Jie yra Tūkstantmečio kartos vaikų atžalos. Dėl jų amžiaus garsenybių dar negalima įvardyti.

 

Paskutinė, kol kas tik prognozuojama, karta yra Beta Karta (Generation Beta), gimsiančioji maždaug nuo 2025 m. iki 2039 m. Numatoma, kad jie bus visiškai integruoti į pasaulį, kur DI ir visiškai autonominės sistemos (pvz., automobiliai, namų ūkio valdymas) bus absoliučiai normali kasdienybės dalis. Socialiniu požiūriu tikimasi didesnės virtualios ir fizinės realybės sintezės, galbūt ir didesnio polinkio į individualizmą, nes daugelis bendravimo poreikių bus patenkinami skaitmeninėje erdvėje.

 

Ši kartų klasifikacija raidėmis yra galingas, nors ir kartais ginčytinas, socialinės analizės įrankis. Ji leidžia pamatyti, kaip didieji istoriniai įvykiai ir technologijų šuoliai formuoja milijonų žmonių mąstyseną ir elgesį. Nors šios ribos ir apibūdinimai nėra griežtai nustatyti akmenyje, jos padeda mums suprasti nuolat besikeičiančią visuomenės dinamiką ir kartų pėdsakus kultūroje, ekonomikoje ir istorijoje.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 140: nėra laiko būti nelaimingam, gyvenimas trumpas

 

Nuotr. Peter Hujar, 1976

Sveiki,

 

Nėra laiko liūdėti.

Nėra laiko apgailestauti.

Raustis praeityje, ieškoti pateisinimų.

Nėra kartais laiko net susižeisti,

Nes po to teks ilgai kapstytis,

Sėdėti pas psichoterapeutą.

Gyvenimas trumpas. Tam paprasčiausiai nėra

Laiko.

 

Nėra laiko vaikytis vaiduoklių,

Savo buvusio atvaizdo,

Bandyti išsaugoti,

Kas neišsaugoma.

Krimstis dėl to –

Prabanga.

 

Nėra laiko liūdėti,

Reikia nueiti saulėtą dieną prie krantinės,

Gal net 1976 metų dieną kur nors Niujorke

Ir šitaip gulėti,

Sudėjus kojas ir nieko neveikti.

 

Jausti vėją ir saulę.

 

Būti be priežasties.

 

Maištinga Siela

Series House of Guinness. Arthur Edward Guinness: The Brewing Baronet and His Secret Life

 

Arthur Edward Guinness: The Brewing Baronet and His Secret Life

Arthur Edward Guinness was born into immense privilege and industrial fortune in Dublin, Ireland, on November 1, 1840. As the eldest son of Sir Benjamin Lee Guinness, 1st Baronet—the man who transformed the Guinness brewery into a global powerhouse—and his mother, Elizabeth Guinness, Arthur was groomed for a life of aristocratic duty. His elite education at Eton College and Trinity College Dublin (TCD) signaled preparation not just for commerce, but for high society and, crucially, politics. This path stood in sharp contrast to that of his younger brother, Edward Cecil Guinness, 1st Earl of Iveagh, who was widely considered the savvier operator, more focused on the intricacies of trade and business.

Upon the death of his father in 1868, Arthur Edward inherited the Baronetcy—a hereditary title in the British nobility ranking below a Baron—and took the reins of the colossal Guinness brewery alongside his brother, Edward. While Arthur may not have possessed his brother’s ruthless business acumen, he proved himself a competent administrator, adept at delegating authority and making strategically sound decisions. Their eight-year partnership was marked by stunning growth; the brewery’s sales doubled, cementing Guinness’s position as the undisputed leader in Anglo-Irish brewing.

Beyond the brewery gates, Arthur Edward Guinness vigorously pursued a political career, following in his father’s footsteps. He secured a seat as a Member of Parliament (MP) for Dublin City and was a staunch Unionist and Protestant, committed to maintaining the union between Ireland and Great Britain—a deeply contentious issue at the time. His legacy of generosity was equally significant: he is best remembered for purchasing, landscaping, and gifting the sprawling St Stephen's Green public park to the city of Dublin in 1877. This philanthropic work, alongside his support for social initiatives and the restoration of St Patrick's Cathedral, underscored his profound influence on Ireland's social and cultural landscape.

Arthur Edward's personal life was inextricably bound to these political and social expectations. In 1871, he married Lady Olivia Charlotte Hedges-White, daughter of the Earl of Bantry. It was a high-society union, celebrated for its extravagant hosting, yet it remained childless. Around 1876, Arthur Edward sold his half-share in the brewery to his brother Edward for a vast sum, stepping away from the business entirely, and in 1880, he was elevated to the peerage as the Baron Ardilaun.

It is precisely his private life and childless marriage that have spurred historical debate and form the dramatic core of the recent Netflix series, House of Guinness. According to biographer Joe Joyce and other sources, Arthur Edward Guinness was likely gay, and his marriage to Olivia was a pre-arranged, intimate-free agreement known as a "lavender marriage" (or mariage blanche). Given that homosexuality was a criminal offence in Ireland at the time, any public disclosure of his true orientation would have catastrophically ruined both his political career and the family’s global reputation.

The series, created by Peaky Blinders author Steven Knight, bravely delves into this familial secret, portraying Arthur (played by Anthony Boyle) as a man forced to hide his same-sex affairs. Knight has publicly maintained that this storyline is "factually true," emphasizing that Arthur was living in an era where openness about his sexuality was impossible. While drawing criticism from some Guinness descendants over its creative interpretation of facts, the series aims to expose the intense drama that simmered beneath the veneer of Victorian aristocracy.

Arthur Edward Guinness died in Dublin on January 20, 1915, at the age of 74. With no direct heirs, the Barony of Ardilaun became extinct upon his death. His life perfectly encapsulates a crucial phase in Irish history, where the unstoppable force of industrial power and political clout collided with the rigid social morality of the age. He left behind a robust commercial legacy and contributed significantly to the nation’s infrastructure, but his deeply guarded personal secrets now offer a compelling subject for modern cultural exploration.

Though he was a great-grandson rather than the founder of the brewery, Arthur Edward Guinness played a pivotal role in shaping the Guinness empire’s global glory and enduring prosperity. Today, he is remembered not just for his lasting political and philanthropic achievements, but as the unlikely hero of a contemporary drama, illustrating the enormous cost of nonconformity in Victorian Ireland.

Asmenybė. Arthur Edward Guinness (Arturas Edvardas Ginesas) asmeninis gyvenimas ir sąsajos su serialu "Gineso namai"

 

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu susipažinimą su pačiomis įvairiausiomis istorinėmis asmenybėmis ir šįkart noriu pristatyti Arturą Edvardą Ginesą. Nebūtinai tiems, kurie mėgsta alų, bet ir tiems, kurie domisi airių kultūra, istorija ir ketina žiūrėti serialo „Guinnesso namai“.

Arthur Edward Guinness gimė 1840 m. lapkričio 1 d. Dubline, Airijoje, klestinčioje šeimoje, kuri jau buvo tapusi pramonės magnatais. Jis buvo vyriausiasis sūnus Ser Benjamin Lee Guinness, 1-ojo baroneto, kuris pavertė „Guinness“ alaus daryklą pasauliniu gigantu, o motina – Elizabeth Guinness. Arthur Edward užaugo privilegijuotoje aplinkoje, mokėsi prestižinėse įstaigose – Ito koledže (Eton) ir Trejybės koledže Dubline (Trinity College Dublin, TCD), o tai rodė, kad jis buvo ruošiamas ne tik verslui, bet ir aukštam aristokratiškam gyvenimui, ypač politikai. Tai kontrastavo su jo jaunesniuoju broliu Edward Cecil Guinness, 1-uoju Iveagh grafu, kurį labiau domino prekybos ir verslo gudrybės.

Po tėvo mirties 1868 m. Arthur Edward paveldėjo baroneto titulą (tai toks žemesnės už barono kategorijos Didžiosios Britanijos kilmingųjų titulas) ir, kartu su broliu Edwardu, perėmė vadovavimą milžiniškajai „Guinness“ alaus daryklai. Nors Arthur Edward nebuvo tas „gudrusis“ verslininkas kaip Edwardas, jis pasižymėjo kaip gabus administratorius, gebantis laisvai deleguoti atsakomybes ir priimti strategiškai svarbius sprendimus. Jo ir brolio Edwardo aštuonerių metų partnerystės laikotarpiu alaus darykla toliau klestėjo, o pardavimai išaugo dvigubai – tai įtvirtino „Guinness“ kaip neabejotiną Anglijos ir Airijos aludarystės lyderį.

Be verslo, Arthur Edward Guinness aktyviai įsitraukė į politiką, tęsdamas tėvo pėdomis. Jis tapo parlamento nariu (MP) Dublino mieste ir buvo uolus unionistas bei protestantas, tvirtai palaikantis Airijos ir Didžiosios Britanijos sąjungą, kas tuo metu buvo jautrus ir prieštaringas klausimas Airijoje. Jo dosnumas filantropijai taip pat buvo didžiulis: jis yra geriausiai žinomas už tai, kad 1877 m. nupirko, apželdino ir Dublino miestui padovanojo didelį visuomeninį parką St Stephen's Green, taip pat rėmė įvairias humanitarines ir socialines iniciatyvas, įskaitant Šv. Patriko katedros restauravimą. Ši filantropinė veikla ir politiniai įsipareigojimai rodo jo svarbą Airijos socialiniam ir kultūriniam gyvenimui.

Arthur Edward asmeninis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su politiniais ir socialiniais lūkesčiais. 1871 m. jis vedė Lady Olivią Charlotte Hedges-White, Bantry grafo dukterį. Tai buvo aukštos visuomenės santuoka, atrodžiusi laiminga ir tapusi žinoma dėl ekstravagantiškų priėmimų, tačiau ji buvo bevaikė. Maždaug tuo metu, 1876 m., Arthur Edward pasitraukė iš alaus daryklos verslo, pardavęs savo dalį broliui Edwardui už didžiulę sumą, o 1880 m. jam buvo suteiktas Ardilaun barono titulas.

Būtent jo asmeninis gyvenimas ir santuoka be vaikų tuo metu sukėlė daugiausiai istorinių diskusijų ir yra pagrindinis naujojo Netflix serialo „Guinness namai“ (House of Guinness) siužeto akcentas. Biografo Joe Joyce'o ir kitų šaltinių teigimu, Arthur Edward Guinness greičiausiai buvo gėjus, o jo santuoka su Olivia buvo iš anksto sutartas susitarimas be intymių santykių, žinomas kaip „levandų santuoka“ (arba mariage blanche). Tuometinėje Airijoje homoseksualumas buvo kriminalizuojamas, todėl viešas tokios informacijos atskleidimas būtų negrįžtamai sugriovęs ir jo politinę karjerą, ir visos šeimos reputaciją.

Netflix istorinėje dramoje „Guinness namai“ (House of Guinness) Arthur Edward Guinness, 1-ojo Ardilaun barono, vaidmenį atliko aktorius Anthony Boyle.

Serialas „Guinness namai“, kurio kūrėjas yra Steven Knight (žinomas kaip „Birmingemo gaujos“ autorius), drąsiai gilinasi į šią šeimos paslaptį, vaizduodamas Arthurą, kurį vaidina Anthony Boyle, turintį homoseksualių reikalų, kuriuos privalo slėpti. Kūrėjas Knightas teigia, kad ši siužeto linija yra „faktiškai teisinga“, pabrėždamas, kad Arturas gyveno laikais, kai negalėjo būti atviras dėl savo orientacijos. Serialas, nepaisant šeimos palikuonių kritikos dėl laisvo faktų interpretavimo, bando atskleisti dramą, slypinčią už blizgančio aristokratijos fasado.

Arthur Edward Guinness mirė 1915 m. sausio 20 d. Dubline, būdamas 74 metų. Dėl to, kad jis neturėjo palikuonių, jam mirus, Ardilaun barono titulas išnyko. Jo gyvenimas atspindi esminį Airijos istorijos etapą, kai pramonės galia ir politinė įtaka susidūrė su griežtomis to meto visuomenės normomis. Jis paliko ne tik tvirtą verslo paveldą, bet ir prisidėjo prie Airijos infrastruktūros, o jo asmeninio gyvenimo paslaptys tapo intriguojančia moderniosios kultūros tema.

Nors Arthur Edward Guinness yra ne alaus daryklos įkūrėjas, o didžiojo verslininko proanūkis, jis suvaidino lemiamą vaidmenį formuojant „Guinness“ imperijos šlovę pasaulyje, užtikrino klestėjimą, ir šiandien yra atmenamas ne tik dėl savo politinių ir filantropinių darbų, bet ir dėl to, kad tapo šiuolaikinio serialo herojumi, iliustruojančiu, kaip sudėtinga buvo būti nekonformistu Viktorijos epochos Airijoje.

Maištinga Siela

Filmas: "Bjaurioji poseserė" ("Bjaurioji pamotė") / "The Ugly Stepsister" / "Den stygge stesøsteren"

 

Sveiki, kino pasaulio žmonės ir praeiviai,

 

Pastaruoju metu esu nutolęs nuo kino. Vakarus „suvalgo“ kokia nors įtraukaus serialo serija, o rimtesniam ir įdomesniam kinui nebelieka laiko. Bet norisi vėlei kino įtraukties, pasinerti į nepriklausomo kino istorijas, nematytas perspektyvas, o labiausiai, noriu likti apstulbęs ir paveiktas. Šitaip nutiko, kai visai neseniai žiūrėjau norvegų režisierės Emilie Blichfeldt filmą „Bjaurioji poseserė“, kai kas verčia kaip „Bjaurioji įseserė“ ar net „Bjaurioji pamotė“ (Norv. Den stygge stesøsteren) (2025).

 

Iš filmo tikėjausi patetiškos rokoko stiliaus juodojo humoro lengvos parodijos su saikingais ir kiek absurdiškais siaubo elementais. Žmonės, nieko panašaus! Filmas „Bjaurioji poseserė“ iš esmės nukelia į tariamą karalystę, kuri tarsi galėjo būti ir visai tikra istorija, įrėminta rokoko stiliaus rūmuose, kuriuose įvyksta Š. Pero pasakos „Pelenė“ interpretavimas. Iš vienos pusės istorija siurrealistinė, iš kitos – kur kas siaubingesnė, nei pasaka. Žanrų sintezė ir stilius – vienas puikiausių šio filmo pavykusių elementų.

 

Visi žino, apie ką pasaka „Pelenė“, šįkart dėmesys ne Pelenei, o vyriausiajai pamotės dukrai  Elvirai, kuri tampa savo motinos grožio projektu. Karalystėje paskelbiama, kad princas ieško nuotakos ir tam be proto imasi ruoštis pačios gražiausios šalies merginos. Jos ruošia šokį, meta svorį, darosi beprotiškai skausmingas operacijas ir visas tas procedūras tenka iškęsti Elvirai, kuri, prisiskaičiusi svajingų pasakojimų apie princą, trokšta už jo ištekėti ir įgyvendinti motinos troškimus. Galiausiai, pagal Pelenės pasakos struktūrą, aišku, jai nepavyksta...

 

Bet svarbiausias dėmesys yra tam, kad Evira yra savo aplinkybių ir tironiškos motinos auka, kas visiškai neakcentuojama literatūrinėje pasakoje. Režisierė hiperbolizuoja „standartinio grožio“ reiklumą, nes būti tobulai, reiškia, gyventi nuolatinėje disciplinoje ir emociniame bei fiziniame skausme. Filme Elvira praryja kaspinuočių kiaušinėlį, kad sulieknėtų, kapoja savo kojų pirštus, kad užsimautų mažesnį batelį, leidžiasi luošinama kaltu, kad nosis neturėtų kuprelės ir badauja, apimta sukurtos obsesijos, kad ji būtinai turi ištekėti už princo. Elvira tampa ne tik motinos projektu, bet ir savo sukurtų troškimų vergė.

 

Tai siaubinga istorija, bet pavykusi taip puikiai, kad stebėjausi viso filmo tekstūra ir provokacijomis. Kiekvienas sprendimas, kiekvienas žingsnis naikinti save dėl tobulumo veda į šių dienų grožio iškreiptus standartus. Filmą riektų pamatyti moterims ir vyrams, kurie gulasi po skalpeliais ir pumpuodami į savo kūną chemiją, nori atrodyti kuo nenatūraliau, o iš esmės tenori paslėpti neįtinkančius trūkumus, kuriuos susigalvojo ir įteigė, norėdami būti kaip ir visi.

 

Filmas nėra didaktinis, tačiau visos jo siaubo formos veda į socialinę šių dienų kritiką. Iš tikrųjų nauja „Pelenės“ interpretacija tampa šių dienų tikrovės iškreipto grožio ir standarto nemaloniu veidrodžiu, apgaubtu prigimtinio kūniškumo, erotizmo, baimių, nuojautų ir obsesijų, kylančių iš spaudimo nebūti bloga, prasta, negraži. Elvira išgyvena daugybę stadijų, kol ją nuveda prie gyvenimo suluošinimo. Filmo pabaigoje ji it elgeta vaikšto ant rankų, bet pagaliau ji šypsosi natūraliai, nes sumokėjo visiško grožio praradimo kainą, bet susigrąžino savo individualumą ir laisvę būti tokiai, kokia yra. Manau, filmas nepaprastai išraiškingai aktualus šiandien, o jo skandinaviška siaubo ekspresija primintų šiek tiek Yorgos Lantimas filmą „Favoritė“: veikėjos varomos pragaištingų obsesijų tampa aplinkybių marionetėmis, o mums, žiūrovams, tiesioginiu mūsų pačių veidrodžiu. Filmas labai patiko!

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 139: mūsų karta pirmoji suprato, kad traumas reikia gydyti

 

Sveiki,

 

Šiandien pagalvojau apie tai, kiek šiandien žmogus ištisai girdi ir kiek iš tikrųjų rūpinasi savo psichine sveikata. Kuo toliau į savo traumų patyrinimų analizę, atrodo, tuo daugiau galima užsikasti tų problemų šaltiniuose. Mūsų karta pirmoji, kuri visuotinai be gėdos ėmė stotis ir pasakoti apie savo traumuotą pasaulį kaip apie savasties tapatybės dalį. Ar tai reiškia, kad mes galime pradėti suvokę savo baimes, skausmą, nerimą iš tikrųjų gyti? Nauja visuomenės perspektyva. Kur visoje toje užima meilė kaip esminė galia ir tapatybės dalis tarp nuoskaudų, traumų, skaudulių?

 

Aš papuošiu savo randus legendomis ir istorijomis, kurios taps naujuoju aš. Ar tai yra tai, kas veda į gijimą?

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 138: apie iliuzijų kančias ir aukštąsias gyvenimo akimirkas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Dažnai galvoju apie vienybės idėją. Kad visi esame kilę iš vieno ir to paties šaltinio, kad pirminė mūsų prigimtinė energija ir intencija buvo daugmaž vienoda, galgi net identiška. Dualumas, į kurį puolėme materializuodamiesi ir tapdami kintančiomis skirtingomis gyvybės formomis mums padovanojo kančias ir džiaugsmą, ašaras ir ekstazę, harmonijos siekį ir baimę kentėti.

 

Visų dalykų matas šiandien mūsų civilizacijoje, mūsų paprastoje kasdienybėje, kur sutinkame tiek skirtingų žmonių, su kuriais nesusikalbame, yra empatija, t. y. gebėjimas jausti kitą, pateisinti, suprasti ir net pateisinti. Empatija kaip tapatumo galia yra pirmykštė, matyt, kilusi iš pačių mūsų pradžių, kai nebuvome dar tokiose formose, kokiose šiandien esame. Iš esmės atskirumas egzistuoja tik šiame matavime, bet esmėje tai tik iliuzija, kaip, beje, ir daugelis kančių, kurios kyla iš atskirties ir kitoniškumo iliuzijos. Tad iš esmės budizmas sako kaip ir tiesą, teigdamas, kad atsikratęs iliuzijų, pasieki nirvaną, t. y. būvį be kančios.

 

Man tik visą laiką knieti, kodėl tai žinodami, medituodami, keisdamiesi mes nesukuriame kančios nutraukimo? Kodėl taip sunkiai patikime iliuzijos nutraukimu, bet taip paprastai priimame destrukciją ir sukuriame kančios efektą, kaip kokie pirmūnai labai greitai susirandame kančių priežastis, šaltinius ir juos įprasminame, ir taip sunkiai – tą džiaugsmingąją pusę? Kartais atrodo, kad ir kiek besistengsi, kad ir kiek bemedituosi, būsi pozityvus, būsi nusiteikęs mintis kreipti į šviesą, o gyvenimas ima ir vis tiek paspendžia savo spąstus grąžindamas prie socialinio intrigų ir įtampų kupino gyvenimo.

 

Reikia tiek daug šviesos, tiek daug taurios energijos, aukštos vibracijos, kad visa tai keistųsi. Praktiškai šiame gyvenime dirbti, valytis, augti ir vėl valytis; dirbti ir augti kaskart vis ilgiau ir ilgiau išlaikant aukštąsias gyvenimo akimirkas kaip patį natūraliausią savo gyvenimo būvį.

 

Maištinga Siela