Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 70: sapnai ir sapnų tikrovė – dovana

 Sveiki,

 

Man patinka miegas ir sapnai. Retsykiais netgi labiau už šią tikrovę, nes sapnuose esu dinamikoje, aplenkiu kasdienybės rutiną, mechanines mintis ir sprendimus, per daug metų įsigalėjusius pagal vieną šabloną, įveikusios nestandartinį kūrybiškumą. Žmonės šioje tikrovėje žino, ko iš manęs galima tikėtis, o sapnuose nežino. Mėgstu veiksmą, labirintus, mėgstu, kai keičiasi pasauliai, situacijos, kai tikrovė man nežinomais ir nesuvokiamais keliais transformuojasi į kitą tikrovę, kurioje veikiu sapnų erdvėje. Įsivaizduojate, koks pasaulis ir nugyventa para be sapnų? Kiek žmonių, kurie sapnuoja ir niekada neprisimena savo sapnų, todėl teigia, kad niekada nesapnuoja? Ko jie iš tikrųjų netenka? Šiandien puiku, kad prisimenu savo sapnus, aštrius ir dažnai trileriui būdingus siužetus, kuriuose galiu būti bet koks. Rytų mistikai teigia, kad sapnuose mes gyvename lygiai taip pat, kaip ir čia, šioje tikrovės pusėje, ir viskas yra realu. Sapnai mano savita tikrovės tąsa, kurią galiu irgi kurti sapnuodamas. Jeigu galiu sąmoningai keisti sapno įvykius ir erdvę, vadinasi, galima keisti ir šią tikrovę.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Astralinis pasaulis" / "Oddity"

 Labi, skaitytojai,

 

Nuo vasaros pradžios, nepamenu, kad būčiau žiūrėjęs nors vieną gerą siaubo filmą, o prastų – ne vieną ir ne du, tad griebiau šįkart pagal rekomendaciją airių režisieriaus Damian Mc Carthy filmą „Astralinis pasaulis“ (angl. Oddity) (2024), kurį tikriausiai derėtų versti labiau kaip „Keistenybė“, nei „Astralinis pasaulis“, bet su pavadinimas, žinote, yra kita politika. Tai europietiško ir airiško siaubo filmo derinys, kuris iš tikrųjų tapo kiek netikėtų ir pranoko daugelį vidutiniškų standartinių amerikietiškų filmų.

 

Istorija pasakoja apie airišką provincialų miestelį, kuriame įsikūrusi psichiatrijos klinika. Dėmesio centre – klinikos daktaras ir jo žmona, kurią vieną naktį jų besitvarkomame naujame būste kažkas uždaužo plaktuku. Istorija rodoma po metų, kai mirusios identiška sesuo akloji dvynė, turinti aiškiaregystės dovaną, pasiprašo pas sesers vyrą nakvynės, kad galėtų pabūti arčiau mirusios sesers... Galiausiai tą lemtingą naktį akloji atskleidžia visas su žmogžudyste susijusias paslaptis.

 

Filmas ledinis, turiu galvoje, kad nejaukus nuo pat pradžių. Airių režisierius nuo pat pradžių, nenaudodamas įprastinių amerikietiškų siaubo triukų, geba sukurti įtampą, o jos, patikėkite, filme tikrai buvo. Net draugas, žiūrėjęs kartu šį filmą, pasakė, kad filmas labai nejaukus. Tikriausiai nerasčiau tinkamesnio žodžio. Tą nejaukumą kuria įtemptos ir netikėtos psichologinės scenos, pavyzdžiui, moteris, kuri bijo į namus įsileisti iš psichiatrijos klinikos vienaakį, tad su juo kalbasi per mažą durų ertmę ir žiūrovas nežino, ar jis pavojingas, ar ne. Arba didžiulė ir kraupi vudų lėlė, prikimšta pačių įvairiausių okultinių ceremonijos dalykėlių, o galiausiai dar kraupesnė tampa psichiatrijos klinika. Daktaras, kuris apsigyvena arklides primenančiame akmeniniame name, erdvine prasme filmui taip pat sukuria šaltą ir nykią erdvę su galimais vaiduokliais ir dvasiomis. Ir tai veikia!

 

Visgi filmo idėja nėra itin novatoriška: mirusiųjų ir gyvųjų pasaulis turi labai trapią ribą ir tik apdovanotieji geba permatyti tikrovės slėpinius. Tas galiausiai ir pavyksta pagrindinei veikėjai, tačiau smagu, kad visgi pabaigoje išvengiama klišių, pavyzdžiui, tik intuicijos vedimi, protaujantys, o ne kvailai pokštaujantys išlieka gyvi – šis filmas šio vyksmo takelio atsisako. Visgi mane stebino miestelio eklektika, jeigu gerai įsižiūrėsite į klinikos darbo erdvę, pamatysite, kad koridoriai ir daktaro darbo stalas tarsi „išnuomoti“ iš kokio XX amžiaus pirmosios pusės muziejaus, daktaras net pacientų korteles veda papkutėse, turi laidinį telefoną, o ant stalo medinį savo vardo užrašą, važinėja vintažiniu automobiliu su senovišku portfeliu, tačiau reikiamomis situacijomis išsitraukia išmanųjį ir sutvarko reikalus taip kaip reikia. Toks sunkiai apibrėžiamo laikmečio hibridas labai stebino – ar tikrai viskas čia gerai apgalvota? Visgi filmas iš savo žanro srities vienas įdomesnių, nors kvaila tikėtis iš siaubo patogių ir malonių scenų. Man „Astralinis pasaulis“ ėmė ir kažkaip suveikė.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.7'

Maištinga Siela 

Serialas: "Žmogžudystė tame pačiame pastate" /"Only Murders in the Building" (1 sezonas / season 1)

Sveiki,

 

Serialo „Žmogžudystė tame pačiame pastate“ (angl. Only Murders in the Building) pirmąjį sezoną sužiūrėjau be didesnės nuostabos ir pretenzijų, trokšdamas tiesiog pramogos, kad serialas būtų dinamiškas, įtraukiantis, bet ne koks nors šedevras, kurį reikėtų sunkiai permąstyti ar analizuoti. Šis serialas jau sulaukė keturių visame pasaulyje pripažintų sezonų, o paskutinysis net rekordinių Emmy nominacijų, todėl, reikia manyti, kad su kiekvienu sezonu „Žmogžudystė tame pačiame pastate“ tik gerės ir gerės. Man šis serialo sezonas turėjo savų privalumų ir savų trūkumų, todėl apžvelgsiu keliais esminiais štrichais, kaip man pasirodė pirmasis sezonas.

 

Pirmiausia serialą pasirinkau dėl didelio populiarumo, gerų vertinimų ir, žinoma, aktorių. Seriale pasirodo pop muzikos žvaigždė Selena Gomez (Mabelė), komikai aktoriai, dainininkai Steve Martin (Čarlis) ir Martin Short (Oliveris), kurie tampa centriniais veikėjais šiame ir būsimuose sezonuose. Šioji trijulė gyvena vienuose prabangiuose nuomojamuose centrinio didmiesčio apartamentuose. Namas didžiulis, jame gyvena įvairiausio plauko asmenys, įskaitant ir čionai apsistojusius Holivudo aktorius ar pasaulinio garso žvaigždes, pavyzdžiui, dainininkas Stingas, kuris nusifilmuoja viename epizode, suvaidinęs patį save. Pirmojoje sezono serijoje Mabelė, Čarlis ir Oliveris susipažįsta lemtingą žmogžudystės vakarą. Jie visi trys vieni kitų nepažįsta, tačiau netrukus išsiaiškina, kad juos vienija didžiulė aistra detektyvinėms tinklalaidžių istorijoms, visi klausosi vieno ir to paties įrašo ir su nekantrumu laukia vis kitos tinklalaidės laidos. Žmogžudystė, kuri įvyksta tą naktį, juos paskatina susibičiuliauti ir įtraukia į tikrovės įvykius, galiausiai jie patys tampa populiarūs detektyvai, kurie kuria savo tinklalaidę.

Kadrai iš serialo.

 

Serialas stengiasi išlaikyti lengvą ir pramoginį koloritą, t. y. pateikti pagrindinius veikėjus kaip lengvai nerūpestingus vyrukus su jaunąja dama priešaky. Trijulė išties komiška, nes nederanti, tačiau jie visi randa pamažu daug paslapčių ir sezonas iš tikrųjų kiekvienoje serijoje pateikia vis naujų ir gan netikėtų detektyvinių hipotezių, aišku, planingai klaidinančių, nes jos tuoj visos sugriūna. Komiškos situacijos ir kraupi žmogžudystė iš tikrųjų išgauna kažką panašaus į animacinį serialą „Skubis Du“ – nepalioviau apie tai galvoti. Kompetencijų neturintys, tačiau kvailą smalsumą ir visur norą tirti, kištis ir atskleisti tiesą veikėjai kaip užprogramuoti tampa karikatūriniais veikėjais. Galiausiai per šį sezoną sužinome, kodėl Čarlis vienišas, kepa kiaušinienę ir kaskart vis išmeta, kodėl Oliveris bankrutavęs ir tuoj jį išmes iš namų, kokias santykių paslaptis slepia Mabelė. Jų biografijos nesudėtingos, bandoma atskleisti ir išbalansuoti jų karikatūras į žmogiškąją pusę, parodyti, kad net ir kvailelius primenantys pseudo detektyvai turi savo skaudžius išgyvenimus ir... tai gana tipiška, tikėtina ir kiek nuvalkiota.

 

Nepaisant to, kad veikėjai žaižaruojantys, mano nuomone, serialas šiek tiek pernelyg infantilus. Čia nesitikėkite kokio nors „išlaužto“ subtilaus britiško humoro, kokį dedasi turintis, tarkim, Puaro. Ne, serialas remiasi amerikietiškų lėkštokų komedijų ištakomis ir to neslepia. Nepasakyčiau, kad ir detektyvinė linija kažin kuo smarkiai ypatinga. Iš tikrųjų smagu, kol žiūri be perstojo seriją po serijos ir viskas teka sava vaga, tačiau atsitraukus nuo serialo ir permąsčius visą jo koncepciją, man pasirodė, kad pirmasis sezonas per lėkštas, nuspėjamas, karikatūrinis ir vietomis beveik priartėjantis prie situacijų parodijų, pavyzdžiui, kaip serialas „Draugai“.

 

Pasigedau įdomesnės pačios serialo idėjos, geresnio ir labiau svaiginančio siužeto, nes dabar iš esmės serialo kūrėjai pelningai gudrauja, pastatydami priešaky populiariąją Seleną Gomez (dėl ko serialą būtinai žiūrės jaunimas) ir senesniąją kartą, iš esmės pataikaudami žiūrovams, jie sulydo Agata Kristi primenančius gana vienplanius siužetinius detektyvinius elementus su amerikietiškos komedijos tradicija. Turime iškeptą puikų ir populiarų serialą visuomenei, tačiau kokybine prasme, jis tik pramoginis, pernelyg lėkštas ir, tiesą sakant, nuspėjamas. Tenka išsiduoti, kad nuspėjau ir šio sezono pagrindinį žudiką, tai buvo pernelyg akivaizdu.

 

Tiesa, mano draugas, kuris irgi žiūrėjo šį serialą, iškart užsimanė antrojo sezono, o aš pasavau, nes reikia truputį atsigauti, pasižiūrėti ko nors įdomesnio ir paveikesnio. Net nežinau, ar verta žiūrėti antrąjį sezoną, tačiau, kai norėsis lengvo ir neįpareigojančio, turėsiu galvoje, kad šis serialas turi ir kitų sezonų, galgi net geresnių už pirmąjį.

P. S. Čia galite lietuviškai paskaityti įdomių faktų apie šį serialą ir filmavimo procesą. ČIA.

Jūsų Maištinga Siela 

Spektaklis "Requiem", režisierius Dmitry Krymov, (Klaipėdos dramos teatras)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šį rudenį savo spektaklių seriją pradedu nuo Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Requiem“, kurį pastatė Dmitry Krymov su lietuvių aktoriais. Tiesą sakant, nebuvau matęs nei šio spektaklio, nei „Fragmento“, kurį režisierius taip pat pastatė su Klaipėdos dramos aktoriais, todėl nežinojau, ko iš tikrųjų reikia tikėtis.

 

Spektaklis sąlyginai neilgas, vos pusantros valandos, vietas gavau pirmoje vietoje ir po ilgos darbo dienos tikėjausi nemenkos įtraukties, kad „nusiplautų“ visa toji kasdienybė. Spektaklis parengtas pagal japonų rašytojo Haruki Murakami romaną „Kafka pakrantėje“. Jį skaičiau prieš kokius ketverius ar penkerius metus ir man romanas, kad ir patiko, tačiau Murakamio literatūra plačiau nesusidomėjau ir nusprendžiau, kad tai paskutinis šansas šiam rašytojui. Režisierius pasiima tam tikrus romano motyvus, t. y. varganą vaikų mokytoją, kuri atsakinga už grupės vaikų mirtis ryžių kalno dauboje. Atrodo, medžiaga sudėtingai psichologiška, nes istorija scenoje prasideda nuo to, kaip mokytoja apklausiama tardytojo.

 

Aktorė Samanta Pinaitytė labai stengiasi perteikti sutrikusios, išsiblaškiusios, didelį šoką ir to šoko neigimą išgyvenančią mokytoją. Tardymas trunka didžiąją dalį šios scenos ir žiūrovas yra „panardinamas“ į bandymus suprasti, kas iš tikrųjų įvyko. Naudojami vietoj vaikų simboliniai pliušiniai žaislai. Pamaniau, kad pernelyg banalu juos visur tampyti, mėtyti, skandinti, tačiau finalinėje scenoje pasirodę persirengę aktoriai pagal tuo pačius žaislus sukelia nemažą efektą, jog įmanoma išdidinti ir priartinti šiaip jau scenoje banaliai atrodančius dalykus ir padaryti virsmo stebuklą. Scenografija apskritai efektingai šiame spektaklyje tvarkoma, ką vien jau reiškia tas maksimalių išbandymų reikalaujantis aktorei Dignai Kulionytei vandens cisternas, kuriame ji nuskęsta vaidindama Ofeliją iš Šekspyro „Hamleto“. O tasai didžiulis medis, į kurį įsipainioja parašiutininkas? Taip pat.

 

Jeigu su scenografija viskas aišku ir pateisinama, tai scenarijus, tenka pripažinti, nepavykęs. Nepatiko ir neįtiko man ir mano kolegai pjesės siužetiniai fragmentų durtiniai, jie atrodė eklektiški, besilaikantys dėl trapios gimusių, mirštamų ir negimusių veikėjų vaikų minties, tačiau kažkas pernelyg sutrūkinėję. Visiškai nepatikęs intarpas apie besikeikiantį rusiškai vyrą, kuris baisiausiais 10 minučių rėkia, kaip užmušiąs parašiutininką, o po to su meile ir nuostaba traukia žaislus, skalbimo mašiną ir pasakoja savo Mašai, kaip visa tai praturtins jų ir jų vaikų gyvenimus. Nelabai tinkama ir Ofelijos scena: kol leidžiamas vanduo, Hamletas bando prisiminti, ar iš tikrųjų Ofeliją mylėjo ir jai ką nors dovanojo, žadėjo. Scena ištęsta iki negalėjimo, veikėjai nesusikalba (čia ir buvo tokia idėja), tačiau kam tiek pastangų dėti tokiai paprastai minčiai? Žiūrovas paliktas tik stebėti ir laukti, kad toji Ofelija kuo greičiau nuskęstų.

 

Patiko pats spektaklio finalas, jis vizualiai ir emociškai apjungia pirmąjį pasakojimo skyrių, tačiau spektaklio visuma labai fragmentiškai sumišusi, besijungianti idėja tampa mikro padrikų novelių, literatūrinių idėjų ir ištraukų hibridiškas chaosas, kuris nesukuria žiūrovui vientiso emocinio išgyvenimo, todėl spektaklis kelia daugiau ne diskusijas ir prasmių paieškas, kiek bandymą po jo suvokti, ar tikrai viskas gerai su scenarijumi? Spektaklis neprovokavo, bet bandė emociškai išsakyti geresniojo pasaulio ateinančioms ir esančioms vaikų kartoms poreikį, atsakomybės svarbą, pasaulis kaip gėrio ir blogio scena, atsiprašymas, kad ankstesnės kartos nepasirūpino pasaulio tobulumu, tačiau „sutrupintas“ scenarijus į kaleidoskopą pavirto vaizdeliais ir etiudais, bet ne Klaipėdos dramos teatro premjeriniu numeriu, kuriuo galėtų didžiuotis.

 

Maištinga Siela

Distopija per sapną: Tikroji žmonijos istorija suklastota; daugiamatė Visata

 

Taigi... Mistinis sutapimas, o gal tiesa?!

 

Pajutau, kad turiu parašyti šį nelabai rišlų tekstą, nes anądien darbe gavau vieną iš tų pagal japonišką (ar kinišką?) tradiciją iškeptų sausainukų, kurių viduje esama kokia nors sentencija. Paprastai kolegos darbe duodami tokį sako: „išsiburk“. Ką gi, išsibūriau. Sausainis imbierinis, ne mano skonio, o juostelėje buvo prarašyta keista pranašystė: „Šiąnakt tu susapnuosi nesumeluotą pasaulio istoriją, kuri visa vyksta vienu metu“. Ką tai, po paraliais, galėjo reikšti? Pasijutau kaip „Metricos“ filme, kai Neo pagaliau pasirenka savo spalvos piliulę.

 

Naktį visgi susapnavau, kad iš tikrųjų sapnuoju, kaip rašau šiuos Maištingos Sielos sakinius. Kaip stoviu sau už nugaros ir matau, kaip visa tai rašosi. Tai keistas jausmas, nes prieš užmiegant, nors nutinka tai itin retai, aiškiai pajutau, kaip fiziškai atsiskiriu nuo savo miegančiojo kūno ir išeinu į balkoną, kuriame per projektorių iš Mėnulio rodo filmą. Per rodomus kadrus parodė Hitlerį, kuris imitavęs savo mirtį (puikiai žinojo, kad karo nebelaimės, todėl režisavo) visgi pabėgo į tolimąją Argentiną, ten pakeitė savo išvaizdą ir susilaukė dukters, kurią pavadino Angela. Dieviškas dukters vardas, sakytum, kaip iš tokio demono, ar ne? Galiausiai dokumentai buvo suklastoti ir Angela gavo Kasner pavardę, o tai yra Angelos Merkel mergautinė pavardė. Aš nežinau, kokios jėgos padarė taip, kad Hitlerio tiesioginė duktė tapo Vokietijos kanclerė, visgi yra jėgų, kurios sutvarko valdžios paveldimumo tąsas, argi ne taip ir su persikūnijusiais karališkosios britų šeimos nariais, kurie šiuo metu labai susiskaldę, nes prisiėmė į šeimą ir sau nenaudingų sielų? Po sapno pasigūglinau Angelos Merkel ir Adolfo Hitlerio nuotraukas, bandžiau surasti panašumų.

 

Visgi tuo metu, kai Servantesas baigė „Don Kichotą“ kitoje paralelinėje laiko linijoje Šekspyras (beje, beveik Servanteso amžininkas) rašo pjeses. Jo istorija, pasirodo, besanti suklastota ir jis nėra joks odos pirštinių amatininko sūnus, o tikrasis Elžbietos I-osios pavainikis, pagimdytas slepiant karalienės nėštumą, štai kodėl motina globojo sūnaus teatrą ir dažnai kviesdavosi jo teatrą, rūpinosi jo išsilavinimu, kitaip nebūtų parašęs visų tų kūrinių. Dar kitaip sakant, Šekspyras galėjo būti tiesioginiu Anglijos sosto paveldėtoju, tačiau kai kas ir vėl pakoregavo laiko linijas ir buvo nuspręsta kiek kitaip.

 

Maždaug 2012 metais Vladimiras Putinas suimamas ir pašalinamas, o į jo vietą pastatomas klonas, sukurtas pagal kažkokį aparatą, panašų į paprastų žmonių 3D spausdinimo mašiną, tik toji technologija tokia išsivysčiusi, kad ji geba spausdinti organus ir ištisus funkcionuojančius organizmus pagal programą, na, o po to Putinui įdiegiama pirmtako kalbėsena ir kiti prisiminimai, tačiau koreliuojami ir valdomi KITŲ politiniai sprendimai. Kas tie kiti? Sunku pasakyti, kai žiūriu, aš sapne matau juos išplaukusius, tarsi neturėtų formos arba ją išmoningai kaip džinai slėptų, nuolat keistų. Tai nepanašu į reptilijų rasę.

 

Beje, Vladimiras Putinas nėra, sako balkoninis filmas mano astralui, pirmasis, kurį pakeitė. Yra daug garsių asmenybių, kurios buvo slapta pagrobtos, o jų vietoj pastatyti klonai, labai panašūs į žmones, o vienas iš skiriamųjų bruožų toks, kad jie negali turėti biologinių vaikų kaip sveikai funkcionuojantis tikras žmogus. Tie klonai vaikšto netgi tarp mūsų, yra tokių ir visai paleistų po žmonių miestus, patys nesuprantantys, kad yra sukurti ne biologiniu būdu. Taip buvo pakeisti keli JAV prezidentai, įskaitant ir Džordžią Bušą vyresnįjį. Arba atsikratoma, jeigu asmuo kenkia sistemai, nenori sutikti su tam tikrais sumanymais, kaip, pavyzdžiui, nutiko Kenedžiui. Ritualinės ir suplanuotos žmogžudystės taip pat buvo įvairiais nuodais, narkotikais ir kitomis priemonėmis Whitney Houston, Michael Jackson, Prince, princesė Diana, Bruce Lee, John Lennon ir kt. Visi jie sukėlė masinį liūdesį, šoką, kuriuo metu žmonės išskyrė daug energijos, pamaitino alkstantį elitą.

 

Filmas iš Mėnulio sapne taip pat parodė, kad žmonių DNR labai seniai buvo pakeista. Sukarpyta laboratorijoje į dvigubą spiralę, nors ji buvo dvylikos, o tai reiškia, kad eliminuoti gebėjimai, pojūčiai ir visatos supratimas, kai bet kokią informaciją galėjo žmogus gauti iš kosmoso. Viso to netekome, esame apriboti ir paliktas dėl dauginimosi tik seksualinis aspektas.

 

Filme mačiau ir daugiau suklastotos istorijos momentų, kurių net negaliu suprasti, nes nesuprantu nei formų, nei tų kitokių dimensijų, nes atmintis pas mane, kaip ir pas kitus dėl reinkarnacijos yra užblokuota, nužeminta, todėl reptilijos ir kitos rasės tuo naudojasi. Jie naudojasi visais žmonėmis kaip kokiais gyvūnais, panašiai kaip mes su gyvuliukais fermose. Bet esmė, kiek supratau, kad materija yra iš tos pačios medžiagos ir netgi tie patys klonai, reptilijos, Hitleris, Putinas, aš ir tu, gyvūnai ir augalai, kuriuos valgome, yra ta pati sąmonė, bendra, bet šiame lygmenyje išsiskaidžiusi. Mes iš esmės ėdame vieni kitus, tik skirtingose formose, o tai yra dėl klaidingo nesusikalbėjimo, išsiderinimo, melo, kuriuo patikėjome, ir genetikos koreliacijos. Viskas, kas vyksta yra tik iš dalies tikra, didelė dalis yra apgaulė, bet tai tik žaidimas, kuris aukščiausiame plane neturi nei gėrio, nei blogio prado, nes tai viena žaidžianti patyrimais sąmonė, todėl, kas vyksta už netikros istorijos, dar nereiškia, kad tai riba, ten taip pat yra tik dar vienas kambarys, kitas lygmuo, kuriame žaidžia įvairios ateivių rasės, į tą tikrovės lygmenį mes taip pat pamažu įleidžiami, tačiau ir grąžinami su ištrinta tapatybės dalimi, todėl nieko apie tai nežinome. Kol kas.

 

Pabudau 4:44 ryto. Pasikartojantys matricoje skaitmenys yra ženklų seka, ji mums primena, kad tikrovė yra suprojektuota, o mūsų užprogramuotas dėmesys valdomas. Tą rodė per mano sapno filmą, tą patvirtina ir šioji tikrovė, kurioje skaitote šias eilutes, atkreipkite dėmesį į skaičių sekas.

 

Likusį laiką negalėjau užmigti, bandžiau suvokti, ką susapnavau. Ar dabar nesapnuoju? Tikrovės pajautimas tapo kitoks. Tai tarsi... vis tai, ką siekei ir žinojai yra nebereikšminga, nes viskas yra išgalvota ir laikina, visa, kas sukurta pradings, tačiau tik ne tame laike, į kurį galima keliauti atgalios ir daryti korekciją, įtaką, naujus tikrovės variantus, kvantinius šuolius. Yra du būdai judėti: vienas, apsimesti, kad tai ir tebuvo sapnas apie išgalvotas tikroves, nurašyti fantazijai, sapnams ir gyventi „normalų“ gyvenimą arba tęsti daugiamatį ir daugiavariantinį pažinimą.

 

Po to skaičiau argentiniečio Borgeso „Fikcijas“, kuriame vienas iš veikėjų į tikrovę iš fantazijos pasaulio įvedė susapnuotą veikėją ir padovanojo jam kitą tikrovės variantą. Panašiai kaip iš vienos visatos į kitą pervežti priekabą apelsinų.

 

Maištinga Siela 

Šios dienos daina: Alejandro y Maria Laura feat. El Kanka – Lugar ideal [letra / žodžiai / lyrics]

Sveiki,

 

Pirmąkart šios dainos išklausiau vos 1 minutę ir iškart įtraukiau į savo grojaraštį. Tiesiog! Kaip jaukiai, intymiai, švelniai ši daina skamba nuo pat pradžių iki galo. Negaliu pasidalyti su jumis.

 

Dainą „Lugar ideal“ sukūrė iš Peru kilusi sutuoktinių pora, kuri scenoje vadinasi Alejandro y Maria Laura. Kartu ši pora jau 20 metų, o drauge dainuoti rimčiau pradėjo 2009 metais. Laikinai dirbdami JAV, Aidaho valstijoje, pamažu jie susidainavo ir koncertavo įvairiuose baruose. Netrukus jie buvo vietinių klausytojų įvertinti ir tapo gana žymūs, nes visi staiga užsinorėdavo paklausyti jų ispaniškai atliekamų dainų. Pora grįžo į Limą, Peru sostinę, ir netrukus gavo argentiniečių prodiuserių pasiūlymų sukurti muzikos albumą ir taip nuo 2011 metų sutuoktiniai pradėjo savo muzikinė rimtesnę karjerą. Debiutinis albumas pateko į Peru geriausiai parduodamų albumų dešimtuką.

 

2024 metų vasarą Alejandro ir Maria Laura išleido jau penktąjį solo albumą, kuriame ir skamba ši daina, įrašyta su ispanų muzikos atlikėju EL Kanka, po pseudonimu slepiasi iš Malagos esantis gitaristas ir dainų kūrėjas Juan Gómez Canca, išleidęs 6 solo albumus. Tiek El Kanka, tiek Alejandro ir Maria Laura jungia įvairius muzikos elementus, vietos folklorą su pop muzikos elementais, tačiau labiausiai jiedu vertinami už tai, kad savo gyvenimo situacijas, patirtis geba gražiai atskleisti dainose. Visos jų dainos yra apie jų pačių santykius, apie vienas kito papildymą, jausmų supratimą ir t. t. Pasiklausykite.

 

Lugar ideal - Alejandro y Maria Laura feat. El Kanka

[letra / lyrics / žodžiai]

 

Al otro lado hay jardines más bellos y verdes

Y yo me lo pierdo

Y tú te lo pierdes

Mi casa en una maleta, casi ni queda planeta

Creo que en cualquier rinconcito pondré mi maceta

pre-chorus

Me voy, me voy, ilusión

Me vuelvo a ir, decepción

Yo ya no sé si hay lugar ideal, o ese lugar soy yo

Me voy, me voy, ilusión

Me vuelvo a ir, decepción

Yo ya no sé si hay lugar ideal, o ese lugar soy yo (O ese lugar soy yo)

chorus

Donde dure el mediodía hasta el amanecer

Donde el tráfico se plante para florecer

Donde la felicidad me pague el alquiler

No sé dónde quede pero pronto para allá me iré

(Donde) Dónde

(Donde) Dónde

(Donde) Dónde

No sé dónde quede pero pronto para allá me iré

verse

Quiero llevarme conmigo la sal de la playa

El sol de los Andes

Vaya donde vaya

Quiero guardarme tu abrazo para llevarlo de abrigo

Y así en los días de frío tenerte conmigo

pre-chorus

Me voy, me voy, ilusión

Me vuelvo a ir, decepción

Yo ya no sé si hay lugar ideal, o ese lugar soy yo

Me voy, me voy, ilusión

Me vuelvo a ir, decepción

Yo ya no sé si hay lugar ideal, o ese lugar soy yo

O ese lugar soy yo

chorus

(Donde)Donde dure el mediodía hasta el amanecer

(Dime dónde) Donde el tráfico se plante para florecer

(Dónde) Donde la felicidad me pague el alquiler

No sé dónde quede pero pronto para allá me iré

Dónde (Dónde)

Dónde (dime dónde)

Dónde

No sé dónde quede pero pronto para allá me iré

(Donde) Dime cuándo cuándo cuándo

Dime dónde (Dime dónde, dónde, dónde)

No sé dónde quede pero ya me fui

 

Writer(s): Alejandro Jose Rivas Alvan, Maria Laura Bustamante De Almenara

 

Maištinga Siela

Šios dienos daina: Katy Perry - I'M HIS, HE'S MINE ft. Doechii [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Po ilgų atlikėjos Katy Perry klajonių televizijoje, kurioje ji ilgą laiką buvo vieno populiaraus muzikinio šou teisėja, ji grįžta su nauja muzika. Tiesa, neatrodo, kad planingai ir užtikrintai, nes naujausias jos įvaizdis ir muzika sulaukė nemažai kritikos. Rugsėjo 20 mėnesį tuoj pasirodys jos visas solo albumas keistoku pavadinimu „143“ – ką jis reiškia, nelabai žinoma, nors atlikėja sako, jog tai moteriškumo įtvirtinimo skaičius, o kodėl toks, neaišku. Kad ir ką tai reikštų. Net Lady Gaga, kuri savo karjeroje yra pateikusi ne vieną kontraversišką scenos ir muzikos koncepciją, buvo galima perprasti. Kol kas aš Katy Perry „neperkandu“.

 

Naujausias jos singlas su vaizdo klipu I'M HIS, HE'S MINE pasirodė šiandien, likus savaitei iki albumo išleidimo ir jai antrina atlikėja reperė Doechii. Tiesą sakant, pirmieji du singlai buvo abejotini. „Woman‘s World“, pirmasis konceptualusis prisistatymas, pavirko internautų mūšiu, nes vieni kūrinį gyrė, kiti peikė. Man asmeniškai jis tiesiog nuobodus, įskaitant ir vaizdo klipą. Regis, Katy Perry tai nė motais ir toliau tikslingai kuria seksualios brunetės įvaizdį. Pati atlikėja jau ne viename interviu teigė, jog siekė šiuo albumu sukurti drąsų ir stiprų moteris reprezentuojantį albumą.

 

Ką gi, tenka sutikti, kad albumo pirmieji singlai, įskaitant ir „I‘m his, he‘s Mine“, yra labai moteriški ir ji pati tikrai atrodo labai moteriška. Koncepcija gal ir būtų drąsi ir įdomi prieš 20 ir daugiau metų, bet tik ne dabar, dabar tai tiesiog pernelyg nuobodu. Lyg ir siunčiama žinutė apie moters nepriklausomybę, valdžią, jėgą, galią dar vieną emancipacijos bangą epochoje po #metoo judėjimo, tačiau pasižiūrėkime kokiais įvaizdžiais? Vėl krutinamas užpakaliukas, Katy Perry vaikšto nuogu torsu ir su stringais bei kitais apatinukais, demonstruoja atsibodusį hiperseksualumą ir jokios iš esmės naujos feministinės idėjos. Viskas, ką Katy Perry reprezentuoja – tai moterį neišlaisvinančios, o, sakyčiau, įkalinančios į seksualumo tipažą koncepciją, lyg vėl grįžtume į Britney Spears iškilimo metus.

 

Nežinau, nebūtų veikęs ir Billie Eilish antiseksualumas, nes jis ne Katy Perry kartos konceptas, būtų keista... Visgi žvelgiant ne tik į šią dainą, bet ir į tris visus singlus, manding, nieko Katy Perry novatoriško nepateikia, bet kad ir didelių hitų, kurie skambėtų be perstojo kaip jos prieš 10 metų išleisti kūriniai, irgi, atrodo, nekvepia. Žaismingi ir su humoru nufilmuoti vaizdo klipai tiesiog slepia gan lėkštokus pop muzikos tekstus, deklaruoja senas idėjas, nedaro didesnio įspūdžio, proveržio. Visgi šioji daina, sakyčiau, iš visų trijų singlų yra toji „geresnioji“, kuri labiausiai patinka, nes jau ne tokia periška, tačiau pašonėje turėti juodaodę reperė (atleiskit, aš ne rasistas), bet ar tai ne per pigus ir jau nusibodęs gęstančios pop atlikėjos koziris, kuris paleistas tik dėl to, kad nieko kombinacijoje įdomesnio nėra? Ką jūs patys manote? Pasidalykite.

 

Katy Perry - I'M HIS, HE'S MINE ft. Doechii

[lyrics / žodžiai]

 

Do-Do-Do-Do-Do, Doechii and Katy up in the spot

Doechii and Katy

 

I'm his queen, I'm his freak

I'm every woman he wants and needs

I'm his dream, I'm his drug

I'm every woman he wants, so what?

I'm his boss, I'm that bitch

I'm every woman he knows exists

I'm his main, I'm his side

I'm every woman that's in his mind

 

La-da-dee, la-da-da

La-da-dee, la-da-da

I'm his, he's mine

La-da-dee, la-da-da

La-da-dee, la-da-da

I'm his, he's mine

 

I can see you flirtin'

Why you overworkin'?

On him like a suntan

Go and get your own man

Thinkin' that we're over (Over)

We only gettin' closer (Closer)

You're creepin' in his DMs

I'm sleepin' in his sweatpants

 

We good, we fine

Don't even try

(Don't you try)

Don't waste your time

I'm what he likes

(What he likes)

 

I'm his queen, I'm his freak

I'm every woman he wants and needs

I'm his dream, I'm his drug

I'm every woman he wants, so what?

I'm his boss, I'm that bitch

I'm every woman he knows exists

I'm his main, I'm his side

I'm every woman that's in his mind

 

La-da-dee, la-da-da

La-da-dee, la-da-da

I'm his, he's mine

La-da-dee, la-da-da

La-da-dee, la-da-da

I'm his, he's mine

(Doechii)

 

What you tryna do? Baby, lock in

We could get it in, you could bring a friend

Hoes so pressed when I step in the spot

I'm so possessive and nonchalant

Upper echelon, pullin' up in the shade

If you try to vibe with him, might catch a fade

I be so aggressive and narcissistic

You know I'ma slide on a ho about a big D

Baby, we good

 

We good, we fine

Don't even try

(Don't try)

Don't you try

(Don't try it)

Don't waste your time

I'm what he likes

(What he likes)

What he likes

(What he likes)

 

I'm his queen, I'm his freak

I'm every woman he wants and needs

I'm his dream, I'm his drug

I'm every woman he wants, so what?

I'm his boss, I'm that bitch

I'm every woman he knows exists (Yeah)

I'm his main, I'm his side

I'm every woman that's in his mind

 

La-da-dee, la-da-da

La-da-dee, la-da-da

I'm his, he's mine

La-da-dee, la-da-da

La-da-dee, la-da-da

I'm his, he's mine

 

Maištinga Siela