Filmas: "Marta Mersi Mei Merlen" / "Martha Marcy may Marlene"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą su labai žiauriai, bent jau man, nepatogiu pavadinimu „Marta Mersi Mei Merlen“ (Martha Marcy May Marlene) (2011 m.). Šis filmas visai netyčiomis įkrito į mano filmų repertuarą ir pelnytai džiaugiuosi, kad įkrito, nes praleidau geras kupinas keistos psichologinės įtampos valandas. Filme pasirodo garsiųjų dvynukių Olsen‘ų jaunėlė sesuo Elizabeth Olsen, kuri, dievaži, ne taip kaip vyresnėlės, iš tikrųjų sužavėjo ir atliko itin sudėtingą, įdomų ir įtaigų jaunos merginos vaidmenį, kuri papuola į keistą sektą, joje ji „atiduodama“ kaip ir visos čia atkeliavusios merginos į vieno vyro seksualinių geidulių guolį, o baisiausia, kad mergina jį įsimyli ir galvoja, kad tai yra normalu, jog tokia yra meilė, pagrįsta pasitikėjimu, kai tau plaunamos smegenys, bet mergina pabėga pas savo seserį, kuri turi susikūrusi mums įprastą gyvenimą, tačiau ten ji jaučiasi kaip beždžionė tarp žmonių ir viską daro ne taip, kaip reikia, yra netaktiška, nedrovi, nekultūringa, tačiau mergina slepia paslaptis iš sektos...

Iš tikrųjų labai gražiai surėdytas filmas, tiek siužeto struktūra, laikų sumaišymas, tikroviškumas, emocinė įtampa, kurie leidžia pasinerti į visiškai svetimą gyvenimą ir juo gyventi, patirti net prisilietimus. Filmą be jokios abejonės laikyčiau stipriu, kuriame mažai Holivudui būdingų mechanizmų, panašių filmų jausenas buvau apčiuopęs „Vinterio kaulai“, „Tyrenozauras“, „Antroji žemė“ ir pan. Pasikartosiu, kad patiko Olsen vaidyba, ši aiškiai perspjovusi abi sesutes, kurių paskutinių metu nebematau jokiose komedijose, sugebėjo užsitarnauti geros aktorės vardą ir, regis, dabar skinsis kelią į karjerą tik rimtuose filmuose, tai ir gerai, to jai ir linkiu. Didelis maladiec režisieriui, operatoriui. Man asmeniškai svarbiausia, kad siužetas suderintas su jausena, kurią galimą apčiuopti, išgyventi. Šįkart filmas teikė per heroję ir baimę, ir nerimą, ir pavydą, ir stiprybę... Tiesa, filmo pabaiga šiek tiek netikėta, nes taip įsižiūrėjau, kad „pliūkšt“ ir pasipylė raidės, pagalvojau, gal blogą kino versiją žiūriu – be pabaigos, bet po to suvokiau, kad tokia ir turi būti pabaiga – tai ne klausimų, bet nuojautų pabaiga, o ji visada tokiuose filmuose pasitvirtina.  

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas: "Veidrodėli, veidrodėli... Snieguolės istorija" / "Mirror, Mirror"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Veidrodėli, veidrodėli... Snieguolės istorija“ (Mirror, Mirror) (2012 m.). Kaip visada turiu į savo repertuarą įtraukti šeimyniško, fantastinio ir, tiesą sakant, nuobodaus. Galima pagalvoti, kad esu visai nusistatęs prieš pramoginio turinio filmus, o jų daug pas mane repertuare nėra, bet šįkart ėmiau ir pažiūrėjau, nes trailer‘is pasirodė šmaikštus, o ir teko prieš tai skaityti trumpą interviu su Džiulija Roberds (Julia Roberts) apie tai, kad ji baisiai nenorėjusi piktos pamotės ir raganos vaidmens, nes panašiuose, suprask, nesąmonėse nevaidina ir nenori prasidėti. Pasak aktorės, tik filmo režisierius įtikinėjimo dėkaa, ji nustojo „laužytis“ ir pabandė surizikuoti. Nors filmas skirtas visai šeimai, pati Roberts tikino, kad šio filmo savo dvyniams vaikams nerodysianti, nes jis neatitinka jos auklėjimo pobūdžio turinio. Ir iš tikro filmas galbūt ir skirtas „dideliems“ vaikams ir pramoginio Holivudinių pasakinių ekranizacijų mėgėjams.

Be jokios abejonės filme įvykiai interpretuojami gerokai kitaip nei pasakoje „Snieguolė ir septyni nykštukai“, prifarširuotas įvairiausios standartinio humoro „mėsomis“, kurios balansuoja tarp nuotykinio ir animacinio filmo briaunelių. Šiaip pasakysiu „nevyniodamas į jokią vatą“, kad per visą filmą sudomino tik kelios scenos ir piktoji ragana, kurios vaidmenį sukūrė Dž. Roberts, ji vienintelė man atrodė tokia „atsipūtusi“, charizmatiška ir įdomi, o jau apie Snieguolę ir jos apmokymus nykštukų sektoje geriau iš vis patylėsiu, kaip apie nuogą princą, kurį vargšą vertė nekartą po triusikais stovėti prieš kameras. Man kur kas labiau patiko filmas „Raudonkepuraitė“, kurį mačiau prieš metus su siaubo filmo elementais. Šis spalvingas, margas, pagal skonį šmaikštus filmas galbūt patiks pramoginio filmo mėgėjams, o galbūt ir tiems, kurie nori tik šiaip atsipūsti, prastumti valandas. Žiūrėjosi iš pradžių lyg ir įdomiai, tačiau po to filmas „užvilkino“ savo laiką ir pačią istoriją ir buvau bepradėjęs snūduriuoti, bet galų gale sulaukiau pabaigos, kuri mane šiek tiek nužudė – indiško Bolivudo šokiai karalystėje, kai blogoji ragana pranyko skradžiai žemės. To ir betrūko – reikėjo dar tik sarių ir paslaptingo gymio merginų. Dabar belieka tikėtis, kad kita versija „Snieguolė ir medžiotojas“, kuri jau atėjo į kino teatrus, bus kur kas geresnė.

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 46/100
IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Albumas: BEBE "Un pokito de Rocanrol"

Sveiki visi,

Jau esu kažkada prieš milijonus metų čia rašęs apie velniškai talentingą ispanų dainininkę Bebe (Mažylė), tiesa, labai neįprastu slapyvardžiu. Apie ją galite pasiskaityti sename mano straipsnyje spustelėję ČIA. Mane kone ištiko šokas, nes BEBE paskutinįkart palikau besilaukiančią kūdykio ir tikrai maniau, kad naujo albumo artimiausius 5 metus tikrai neišleis, nes BEBE jau tokia laisva kūrėja, kad ji savo albumų ir kūrybos „neprievartauja“ ir kuria tik tada, kai „užplaukia“, kaip sakant. Ir kaip nustebau, kai peržiūrinėdamas jos senus klipus Youtube saite aptikau negirdėtų dainų, net nustėrau – albumas jau visą pusmetį rinkoje! Tad susizgribau kaip susigėdinusi gaspadinė, kuri nepakvietė svečių atsisėsti prie stalo, siųstis albumą ir vertinti, vertinti, vertinti...

Tai proga kaip tik pareklamuoti BEBE kūrybą ir pristatyti jos naująjį albumą, kuris vadinasi „Un pokito de Rocanrol“ (Truputis rokenrolo), prieš tai buvę du jos albumai: „Pafuera Teleranas“ (2004 m.) ir „Y“ (2009 m.) buvo labai sėkmingi, ypač pirmasis debiutinis albumas, kuris ir man asmeniškai yra pats mylimiausias ir geriausias jos darbas, pastarasis „liečia“ socialines ir dvasines žmogaus temas. Naujausias albumas, kuris pasirodė šiais metais, šiek tiek šokiravo BEBE gerbėjus, nes spaudoje iškart pasirodė labai didelė kritika dainininkei, kadangi dainų tekstai tapo visiškai beprasmiai, kažkokie vaikų sapaliojimai ir nebeliko tos BEBE, kuri užgimė 2003 – 2004 metais, kai diskai tapodavo platininiais ir auksiniais. Albumas „Un pokito de Rocanrol“ buvo prastai parduodamas, praktiškai nesėkmingas dainininkės karjeroje, daug kas nusivylė ir pan.

Mano asmeninė nuomonė yra tokia, kad CD ištiko tas pats kaip su Christinos Aguileros albumu „Bionic“, dainininkė norėjo paeksperimentuoti, išreikšti save ir kuo mažiau būti priklausomai nuo to, ką nori girdėti ir matyti žmonės, nes tik tokia kūryba, kuri išreiškia tuometinę kūrėjo dvasinę būklę ir raišką yra priimtina, tikra, nesumeluota. Manau, BEBE nesusimovė, tiesiog ji neatitiko žmonių skonių, kurie buvo pripratę prie stulbinamų BEBE dainų tekstų ir ritmo. Šįkart albumas man pasirodė labai kondensuotas, iš esmės žaismingas, kryptingas – juk dominuoja rokenrolo stiliaus dominavimas tiek muzikoje, tiek ritmikoje, tiek žodžiuose. Iš esmės man iš 11 dainų patinka dvi, kurias klausau ir klausau, jos tokios pašėlusios ir pakvaišusios, kad įtraukiu prie mėgstamiausių BEBE dainų! Nežinau, kaip Jums patiems, bet aš iš BEBE tikėjausi kažko kito, bet vertinu ir šį jos kūrinį, kuris tikriausiai bus ir pačiai dainininkei paskata vėl kurti kažką kitokio. O kas žino, gal artimiausiu metu mes išvysime naują jos albumą, kuris sudrebins muzikos pasaulį. Šiuo metu dainininkė BEBE keliauja su šiuo albumu, skatina jos pirkimą, dainuoja įvairiuose baruose ir pan. Žmonės su džiaugsmu prisimena senąsias jos dainas ir mielai jų klausosi.

Šįkart susidūriau su labai griežta autorinių teisių apsauga, todėl visų dainų Youtube online negalite išgirsti, nebent tik trumpas demo versijas, kurias galite pasiklausyti paspaudę ČIA.

Na, o čia galite pasižiūrėti legalių video ir kai kurių komisijas „praėjusių dainų“, mano vertinimai pabaigoje.

Bebe – K.I.E.R.E.M.E.

Bebe – Me Pintare

Bebe – Adios

Bebe – Mi Guapo

Mano vertinimai:

1 ABC                   6/10

2 Adios                  10/10

3 Me Pintare           9/10

4 Sabras                 10/10

5 Compre/Paga       7/10

6 Mi Guapo             7/10

7 K.I.E.R.E.M.E.    10/10

8 Der Pelo               6/10

9 Que Carajo           7/10

10 Tilin                     6.5/10

11 Yo Fumo             8/10

Taigi, išvedus albumo dainų vertinimą, išėjo 7,8. Darau išvada, kad albumas yra tarp vidutinio ir gero albumo vardo, bent jam man. Ir iš tikrųjų yra tokių dainų, kuriuos drąsiai įtraukiu į geriausius BEBE kūrinius, bet ir yra tokių, kuriuos užsimerkęs greitai praleisčiau pro ausis, sakydamas next. O šiaip iš esmės albumu esu patenkintas ir mielai turėčiau jį materialų ant savo stalo.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Raudono pledo maniakas

Labutauskiai,

Turiu raudoną pledą, į kurį mėgstu įsisupti kaip lėliukė į kokoną. Apsirengęs arba nuogas: ryte, vakare arbe per pietus, kai geriu kavą, arbatą ar kažką stipresnio... Esu raudono pledo žmogus ir tikiu, kad turiu pusbrolį, kuris kažkur šioje Visatoje turi oranžinį pledą, kurį visada užsimeta ne tik dėl to, kad šaltoka, žvarboka, bet tiesiog, kad yra mano giminaitis ir mes šitaip pasisveikiname. Argi nenuostabu turėti pusbrolį? O kas jei pasaulyje yra kur kas daugiau pusbrolių ir pusseserių, kurie turi panašius pledus, tik skirtingų spalvų?

Tiesa, pledas ne mano, jį paliko mano biologinė pusseserė, kurį jį atsinešė slaptam savo ir vaikino pasimatymui, kad galėtų pasitiesti ant žolės. Po to pledą paliko man, sakydama, kad jį atsiimsianti paskui. Belaukiant, įsimylėjau tą pledą – toks lengvas, švelnus ir ryškiai raudonas... Aišku, atėjo tas „paskui“ ir ji to pledo nebepasiėmė. Dabar laukiu kito „paskui“ ir bijau, kad jis bus tikresnis už pirmąjį „paskui“, o man tas pledas taip patinka, netgi per daug...

Raudonas pledas – ar begali būti kažkas nuostabiau?

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com  

Sausumos liga arba kaip pasigaminti ilgesį per vieną dieną

Sveikučiai,

Sako, yra jūros liga, kai plauki ir tave nuolatos pykina. Kitus pykina važiuojant autobusais, pavadinau tai, sausumos liga. Argi gaila sugalvoti naują ligą, kai pasaulyje ligų sąrašai nemažėja ir nemažėja?

Man patinka važiuoti autobusu tik tada, kai manęs nepykina ir nenoriu į tualetą (tai man nutinka retai), tad važiuoti atrėmus galvą į autobuso langą man labai patinka, tada kažkur važiuoji ir nebesvarbu kur. Patinka, kai kažkas šmėžuoja kelkraščiuose – medžiai apsirengę metų laikais, trobesiai, stotelės, kuriose nėra žmonių. Patinka jei dar lyja, jei lietus taip plaka stiklą, kad net tikriausiai stiklo odai skauda, vis tiek man labai patinka. O jei dar kvėpuoji, tai aprasoja stiklo lopinėlis, bet garai tuojau pat ištirpsta kaip šerkšno vaiduokliai... Ir, kad jūs žinotumėt, kaip man patinka kartais taip važiuoti, kad net nebesinori pagalvoti, kad reikės išlipti iš autobuso, kad vėl reikės vaikščioti, kvėpuoti lauko oru. Tai tarsi gimimas, kai pervažiavus Lietuvą vėl reikia „atitirpinti“ kojas ir reikia lyg prisiminti, kaip vaikščioti. Ir visa tai yra gimimo atkartojamas, toks mažas, trapus ir nepastebimas... Išlipus ir vėl reikia prisiminti, kaip reikia vaikščioti lyg kūdikiui po naujos reinkarnacijos, todėl geriau jau važiuoti aplink visą Pasaulį saugiame autobuse, kažko šilto viduje nelyginant motinos įsčiose ir paskendusiam savyje, šmėžuojant pakelių dantiraščiams, tada ilgesys pats pasigamina, toks keistas ilgesys žvelgiant ir kartu nežvelgiant pro langą. Geriau neišlipti, geriau negimti, geriau nebevaikščioti, tiesiog važiuoti... tiesiog važiuoti... tiesiog važiuoti...

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite brūkštelti: cirkininkas@gmail.com

Atėjo apsirengęs vėju

Labas visiems,

Šiandien buvo Žemaitijoje gan vėjuota, bet vis tiek nuėjau ant kalvos, ten atsiveria puikus peizažas, be to, mano medis auga vienišas tarp smilgų. Atsiguliau pasideginti. Smilgomis bėgiojo vėjas, toks basas, palaidas, paikas, koks dažniausiai būna aprašomas pirmuosiuose Salomėjos Nėries eilėraščiuose. Ir tikrai, net prisnūdau prieš saulutę – tik vabalai visokie ėmė rėplioti ant rankų ir kojų, bet bandau sau priminti – tegu sau, tegu patyrinėja, juk nėra žmogaus matę, juk mums mėnulyje irgi kažkieno valia buvo leista apsilankyti ir niekas Armstrongo ranka nesutraiškė.

Guliu sau prieš saulutę, bandau kažką gražaus susikurti mintyse ir staiga kad praeis gūsis smilgomis ( o jos tokios sunkios ir apsiputojusios violetinėmis žiedadulkėmis), kad net pašokau išsigandęs. Galėjau prisiekti, kad girdėjau ateinant šunį – smilgos taip plakėsi viena į kitą, kad rodės, jog šuo cimpina.

Matot, net vėjas belakstydamas gali apsimesti šunimi – nenusigąskite!

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite kaip visada parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Pelenai ir sniegas" / "Ashes and Snow"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti režisieriaus Gregory Colbert filmą „Pelenai ir sniegas“ (Ashes and snow) (2005 m.). Jau seniai interneto platybėse aptikdavau fantastiškų dvasingų nuotraukų ir nė įtarti negalėjau, kad jos iš tikrųjų yra kadrai iš nuostabaus filmo „Pelenai ir sniegas“, kuriam reikia ypatingai nusiteikti ir pasiruošti, nes šiaip filmo su popkornais ar apsistačius kavos puodeliais ar mamos uogienės stiklainiais nepatariu žiūrėti – prie filmo netinka užkandžiai, netinka jį žiūrėti ir prisirijus, o savo nelaimei – privalgiau plovo, o žiūrint tuos nuostabius norėjosi jaustis truputį alkanam...

Be jokios abejonės, kad ši dokumentinė „drama“ yra meditacinio pobūdžio filmas, skirtas išgyventi save ir Žemėje egzistuojančią išmintį ir evoliuciją. Žemė – pilna gyvybės, pradedant nuo vandens ir baigiant smėlynais ir juose visur esti žmogaus, jo buvimas, jo santykis su kitomis gyvybės formomis. Filmas buvo kažkas nuostabaus, nes nebuvau matęs nieko panašaus, na, šiek tiek gal priminė filmą „Gyvenimo medis“, vaizdų asociatyvumą, tačiau šis filmas yra skirtas totaliam išjautimui. Viename kadre taip užsižiopsojau, berods tai buvo kaip induistės maudosi su drambliais upėje, ir praradau laiko nuovoką... Filmas deklaruoją pagrindinę, sakyčiau, Visatos dėsnį – visi esame vienas kūnas. Labai nedaug teksto, o pastarasis aforizmų tipažo, kuris dar labiau subrandina filmo vaizdus, leidžia juos sujungti, išryškinti pagrindinę mintį. Be galo gražiai nufilmuotas – tai žmogaus ir visos Žemės nesibaigiantis šokis, puikus garso takelis ir sepijinė filmo spalva, Rytų kultūros filosofijų ir kultūrų dvelksmas.

Sunku pasakyti, ką išgyvenau žiūrėdamas, nes manau, kad kiekvienas tai išgyvena vis kitaip. Kitam filmas primins, koks jis vienišas pasaulyje, o aš bandžiau prisiminti, (filme kalbama apie prisiminimą), jog buvome banginiais, buvome drambliais, buvome vėjais, lupome persiką ir viskas yra mumyse, mūsų sielos įrašuose. „Rašau laišką savo svajonėms“ – sako filmo pasakotojas, įdomi mintis, jei sukūrėme svajonę, vadinasi, ji taip pat nori turėti kontaktą su mumis, kad ją puoselėtume, bendrautume su ja. Filmas pilnas virsmo, judesio, dvasinių aliuzijų... Ar bereikia pasakyti, kad filmą gali žiūrėti ir nemokėdamas kalbos, tiesiog mėgautis, nusiteikus tiesiog pasigrožėti vaizdais, idėjomis, spalvomis.

Mano įvertinimas: 10/10
IMDb: 8.4 

Jūsų Maištinga Siela,