Filmas: "Paleistuvė" / "Tart"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Paleistuvė“ (Tart) (2001 m.). Žiūrėjau šį filmą ir prisiminiau, kad labai seniai visgi esu jį matęs per televizorių, tačiau tai buvo taip seniai, kad teko viską išgyventi iš naujo. Filmą laikyčiau vidutiniška drama, kuri disponuoja jaunimu ir bando parodyti jaunimo problemas – pirmasis seksas, pritapimas, populiarumas, narkotikai, draugystė. Iš esmės, tai filmas, kuris bent man neparodė nieko naujo to, ko nebūčiau matęs kituose filmuose apie jaunimą. Kažkuo net šiek tiek man „susirišo“ su kitu, šiek tiek stipresniu filmu – „Prozako karta“.

Na, filmo pavadinimas išties iššaukiantis, gal dėl to sustojau ir pagalvojau – šunys matė, pažiūrėsiu. Ir pažiūrėjau. Po seanso taip ir nesupratau – ar praturtėjau kažkuo, ar šiaip „prastūmiau“ laiką, nes iš dramos beveik nieko neliko, herojai irgi kažkaip nei jaudino, nei per daug sudomino, o juk filmo braižas pasirinktas jaudinti. Čia siužetas taip pat toks vidutiniškas, moralas dar vidutiniškesnis ir viskas man išliko tokiame nieko neišsiskiriančiame lygyje, kad tiesiog taip ir tegaliu lengvabūdiškai kaip tikra paleistuvė atsiliepti apie filmą – šiaip sau. Galvoju, kad filmas aktualus arba paauglių tėveliams arba patiems paaugliams, kurie mėgsta viskuo, kas pavojinga eksperimentuoti. Neįžvelgiau praktiškai jokios meninės vertės, o jos lyg ir nereikėjo, nes filmas, ir taip aišku, kokiu tikslu ir kokiai auditorijai sukurtas. Kino gurmanas pasakysiu atvirai – next movie, o šiaip mažiau besidomintiems kinu – kodėl gi ne?

Mano įvertinimas: 6/10
IMDb: 4.6

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas: "Nekaltybė" / "Innocence"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti belgų ir prancūzų bendrą kino filmą „Nekaltybė“ (Innocence) (2004 m.). Ši kino juosta 2005 metais buvo pasirodžiusi ir „Kino pavasario“ repertuare, o pasaulyje yra iškovojusi ne vieną festivalio apdovanojimą. Tai keistas dramos ir dar keistesnės mistikos derinys, kuris iš esmės mane nustebino, įtraukė ir išlaikė iki pat pabaigos. Retai pamatysi „tokio braižo“ kūrinį, kuriame viskas lyg ir normalu, bet visą filmą tave lydi baimė, jog vis dėlto, kažkas su tomis mergaitėmis daroma negerai. Prisidėsiu prie daugelio nuomonės ir pasakysiu, kad visą filmą nuoširdžiai galvojau, kad jos seksualiai pardavinėjamos į mergaičių (internatinę?) mokyklą ateinantiems vyrams... Bet geriau tikrai pamatyti patiems ir įsitikinti, kaip iš tikrųjų ten buvo su tomis mergaitėmis. Iš esmės filmas manipuliuoja ir lėbauja, flirtuoja ir baugina žiūrovą – tikriems pedofilams yra, tikriausiai, į ką akis paganyti...

Šiaip filmas tikrai ne kiekvienam, sakyčiau, šįkart tik tikriems kino gurmanams, nes pastebėjau, kad daugelis filmo net nesuprato, norėjo aiškios ir konkrečios minties, o minties iš tikrųjų nėra, filmas yra dėlionė, žaidimas, spėlionė, ir nuojautos bei versijos. Jokių komentarų, jokių išvadų, jokių taškų ant „i“ – jas susikuria tik pats žiūrovas. Bet filmas ne tuo žavus, čia stipriai padirbėta prie siužeto ir vidinės emocinės įtampos, kuri irgi vienam gali atrodyti nuobodi, o kitam net dvasinis kriminalas. Manau, kad juosta tikrai pakankamai išraiškinga, įdomi, verta pamatyti ir pabūti su tomis uždarytomis mergaitėmis keistoje mokykloje, kurioje mokinama tik biologijos ir šokio. Čia nėra charakterių, personažai statiški, kartais teatrališki, tačiau tai kažkodėl netrukdo, netgi sakyčiau, labai tinka kurti vidinei filmo įtampai – o kas gi iš tikrųjų vyksta toje mokykloje? Gal kiek ir naivu vedžioti smalsumo ištiktą žiūrovą, bet tas naivumas pasitvirtino, neerzino ir teikė malonumo. Tai neeilinė drama, su keista režisūra, išmone. Gal ne šedevras, bet tikrai džiugu, kad pamačiau. Aišku, daug kilo klausimų, kam tokie dalykai, kaip spalvoti kaspinai, kam atgabenti naujokes mediniuose karstuose ir pan., čia išryškėja daug simbolikos, kuri irgi filmui duoda nemažai keistumo.

Smagu buvo išvysti kino filme dar tada tik kylančia kino žvaigždę Marion Cotillard. Apie filmą daugiau lietuviškai rasite ČIA.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepaprastai garsiai ir neįtikėtinai arti" / "Extremely Loud and Incredibly Close"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Nepaprastai garsiai ir neįtikėtinai arti“ (Extremely Loud and Incredibly Close) (2011 m.). Pradėsiu pesimistiškai, nes iš tikrųjų nusivyliau režisieriumi Stephen Daldry, kuris sukūrė tokius filmus kaip „Bilis Eliotas“, „Valandos“, „Skaitovas“. Manau, kad su šiuo filmu režisierius padarė žingsnį atgal ir net geroka žingsnį. Visų pirma pasirinkta tema – Rugsėjo 11 – osios padariniai Amerikoje, nereikia nė sakyti, tema labai „plati“ ir nuvalkiota. Suprantu, sumanymas gal ir nieko, parodyti viską vaiko akimis, tačiau manęs tai neįtikino. Pavadinimas ir pats trailer‘is lyg ir nemažai žadantis, tačiau žiūri filmą ir galvoji, kažkur kažkas matyta, kažkas subanalinta, kažkas skolinto ir pan.

Vaiko ir tėvo santykiai – pavaizduoti gan įdomūs, tačiau paties vaiko charakteris išluptas lyg iš kokios fantastikos, šiek tiek net siejosi su Oskarui nominuotu filmu „Hugo“. Berniuko charakteris pasirodė visiškai negyvenimiškas, sufantastintas – berniukas, kuris dėl tėvo atminimo „daro žygdarbius“, kai iš tikrųjų tokie vaikeliai sėdi namuose ir ašaroja prisiminę tėvelius, jis keliauja po visą Niujorką ir iš užuominų ieško tėvo atseit paliktos užduoties. Gal siužetas ir „originaliai“ skamba, tačiau jis toks netikėtas iš šio režisieriaus, toks suholivudintas, subanalintas, kad iš rimtos dramos liko tik vidutiniška drama vienkartiniam pasižiūrėjimui. Nesakau, kad filmas visiškai jau „bum, bum, tarara...“, tačiau mano manymu yra kur kas geresnių darbų. Tiesa, filme pasirodo ir legendiniai Tom Hanks ir Sandra Bullock, tačiau jų vaidmenys čia epizodiniai ir praktiškai filmo neišgelbsti.

Siūlau pasižiūrėti vidutiniškų dramų mėgėjams.

Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 46/100
IMDb: 6.9 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nenuoramos" / "Restless"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Amžinybė“ (Restless) (2011 m.), pastarasis dalyvavo ir Kanų kino festivalyje, tai iš esmės tikėjausi kitokio lygio iš šios dramos su romantiškumo prieskoniais, bet tiesą sakant, šiek tiek nusivyliau, nes juosta pasirodė tokia vidutiniška. Filmo siužetas mirtinai jau nuvalkiotas ir, net sakyčiau, atsibodęs – įsimyli du jaunuoliai, mergina serga vėžiu ir belieka laukti, kol sergančioji galiausiai gaus galą. Filmas kažkodėl nė kiek nesujaudino, nors buvo visai smagu žiūrėti, bet tikėjausi kur kas daugiau...

Veikėjai man pasirodė iš pradžių netgi įdomūs, tokie žargoniškai tariant „paplaukę“, vienas mato vaiduoklius, kita kliedi apie paukščius, lankosi kapinėse ir pan. Įdomūs personažai ir jų pomėgiai, tačiau laikui bėgant iš jų nieko nebelieka, jie tampa vienodi, statiški, jų dialogai šabloniški, o charakteriai susilieja. Manau, kad kylančioji Mia Wasikowska atliko vidutinišką vaidmenį – gaila jos nurėžtų ilgų plaukų, atrodė visą filmą nepaprastai sveika ir gyvybinga, kaip sergančioji vėžiu. Enocho personažas, kurį atliko Henry Hopper‘is irgi manęs neįtikino, pasirodė toks dirbtinis, statiškas, vidutiniškas ir blankus... Taip, filme yra įdomybių, mirusio japono vaiduoklis, keisti bendravimo ir vienas kito išjautimo niuansai, tačiau viskas kažkaip praplaukė ir didesnio užtaiso nebeliko. Manau, viską slopino noras dramą išlaikyti romantiškumo gniaužtuose, kas iš esmės subanalino kino filmą ir priminė ištisas virtines filmų – „Saldus lapkritis“, „Įsimintinas kelias“ ir t.t.

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 47/100
IMDb: 6.8 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Projektas X" / "Project X"

Sveikučiai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Projektas X“ (Project X) (2012 m.). Lietuvoje šis filmas pristatomas kaip „Pagirios Las Vegase“ režisieriaus darbas, bet patikrinau, jog tai visiškai skirtingi režisieriai, nežinau, kodėl čia taip apgaulingai reklamuojamas filmas, bet galiu pasakyti, kad scenarijus ir braižas kažkodėl netgi labai susisieja. Žinot, šį filmą taip smagiai sužiūrėjau, kad net pats nustebau, kad vadinamasis „tūsas“ visgi turi smagios „smarvės“. Be jokios abejonės, filmas atstovauja pramoginio ir komercinio filmo bagažui, tačiau buvo taip smagu žiūrėti nieko neįpareigojančio ir tokio, iš kurio nieko nesitiki, tiesiog praleidi linksmai laiką. Tuo atveju, vertinu, kad filmas visai vykęs, nes jis bent jau man suteikė smagumo, juoko, atsipalaidavimo – to man tąkart ir reikėjo.  

Žiūrint filmą, reikia žinoti, kad jame yra nemažai lėkštų „bajerių“, nuogybių, paaugliškos „krušliavos“ ir panašiai, bet nieko kito ir nereikia tikėtis. Juokingi ne tiek personažai, kiek pats pasilinksminimo faktas, po kurio rezultatas visiems jau aiškus nė nežiūrėjus filmo – nekaltas pasilinksminimas pasibaigė viso kvartalo suniokojimu. Net įsiminiau kelias citatas iš šio filmo: „Šūdas niekada nesensta“; „Jis geras vaikas, bet jis nevykėlis“; „Atsiprašau, biče, kad Tau gimtadienio proga nupirkau liemenėlę...“ ir pan. Grubus, stačiokiškas vaikinukų bendravimas ir nuolatinis noras išdulkinti kokią mergą – N16 mažų mažiausiai.

Filmą rekomenduoju žiūrėti nuliūdusiems, paniurėliams ir šiaip tokių filmų mėgėjams, kurie nori tiesiog pasijuokti iš lėkštų ir kartais neįtikėtinų juokelių.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 48/100
IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas: "Duok man ranką" / "Donne-Moi la Main"

Sveiki visi,

Šiandien noriu nukeliauti į prancūzišką kiną ir pristatyti filmą „Duok man ranką“ (Donne-Moi la Main“ (2008 m.). Tai taip pat tikriausiai lietuviams beveik niekam nežinomas kino filmas, kuris pasakoja apie: „Filmas pasakoja apie du brolius dvynius Antuaną ir Kventiną, kurie iškeliauja į mamos laidotuves. Jie augo be jos ir jos nepažįsta. Autostopu, slėpdamiesi sunkvežimio priekaboje, traukiniuose, jie keliauja iš Prancūzijos šiaurės į Ispaniją. Kelyje jie susitinka įvairių žmonių, o taip pat paaiškėja neįprasti santykiai tarp jų pačių – meilė ir neapykanta, pavydas ir aistra, egoizmas ir abejingumas atsispindi juos lydinčiuose peizažuose...“

Šiaip filmas iš esmės man patiko – netradicinis pasakojimas apie dvynių tarpusavio santykius. Ne, čia nekvepia incestu, kaip galbūt galima pagalvoti iš aprašymo ar filmo afišos, tačiau brolių vaizdavimas neretai keistai dirgindavo, nes jis pakankamai glaudus, intymus, o kartu ir nutolęs. Filme nusifilmavo du identiški dvyniai, kuriuos praktiškai galėjai atskirti tik iš ant vieno vaikino esančio rando prie antakio. Du labai panašūs ir kartu labai skirtingi aštuoniolikmečiai – vienas nuolatos piešia, o kitas – skambina lūpiniu instrumentu. Filmas ganėtinai ilgesingas, melancholiškas. Nežinau, ar tokie būna dvynių santykiai, tačiau vietomis jie man pasirodė netikroviški – mažai kalbama, daug tylos, o juk keliauja broliai, kurie turėtų šį bei tą apie gyvenimą kalbėtis, o dabar jie tokie šaltai statiški, nors neišvengta ir peštynių, broliškų muštynių, šiokio tokio gyvesnio ir natūralesnio santykio. Norėjosi, kad šioje kelionėje jie iš vaikėzų kažkiek subręstų, taptų galbūt dvasiškai artimesni, tačiau „nueitas“ kelias, manding, personažuose nieko neišsprendė, nors ir įgijo tvirtumo, daugiau patirties, šį bei tą sužinojo apie save, tačiau pabaiga toli gražu nėra viską apsprendžianti ir paliekanti platesnį lauką žiūrovams patiems nuspręsti.

Nesakyčiau, kad filmas – stebuklas, tačiau jis man kažkuo patiko, gal dėl savo keisto liūdnumo, gal dėl tos kelionės tranzavimu, kuriame patiriama daug įdomių ir keistų nuotykių, sutinkami žmonės... Tikriausiai man pačiam to norisi gyvenime – keliauti, kažkur, vardan kažkokio tikslo ir nieko nebijoti, nes gyvenimas yra kelionė. Taip, kažką šis filmas manyje palietė, todėl jis man ir patiko. Manau, kad europietiško kino gerbėjai galėtų pažiūrėti šį filmą, gal ir jiems patiks.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 50/100
IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas: "Blūmingtonas" / "Bloomington"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Blūmingtonas“ (Bloomington) (2010 m.). Retai kada į mano rankas įkrinta, švelniai tariant, lesbietiškas filmas, o gal tiksliau reikia sakyti – filmas apie lesbietes. Man, besidominčiu žmogaus seksualinės tapatybės klausimais kino industrijoje, galiu pasakyti, kad filmo režisieriai dažniausiai patys būna gėjais ir lesbietėmis ir kuria filmus apie seksualinę tapatybę. Tiesa, nesu garantuotas kokia tiksli Fernandos Cardoso seksualinė tapatybė, tačiau turiu įtarimų, kad jai buvo ganėtinai malonu svinguoti „Blūmingtono“ juostą – režisierė moteris.

Kalbant apie patį filmą, galiu pasakyti, kad filmas iš tikrųjų mielas. Gražios ir pakankamai išraiškingos pagrindinės herojės, ypač Allison McAtee, kuri atliko seksualios ir pavojingos dėstytojos vaidmenį. Iš esmės tai pasakojimas apie merginos ir moters meilę, viena iš jų – studentė, o kita – griežta dėstytoja, kurios susitinka ir beregint greit pasimyli ir nusprendžia, jog joms gera būti kartu. Nežinau kodėl, bet man filmas kvepia šiek tiek pačios režisierės autobiografiniais niuansais, juolab, kad ir pačiame filme studentė – garsi TV šou laidų vedėja, dėl jos karjeros, ką tik užsimezgę gražūs homoseksualūs santykiai, ima irti. Tai gan paprastos konstrukcijos filmas ir jeigu tai nebūtų  kalbama apie lesbietes, manau, filmas būtų iš vis nepastebėtas „rinkoje“, nes pati istorija gan vidutiniška, paspalvinta romantiškumo prieskoniais, gyvenimiškais kivirčais, kurie „išsvinguoja“ siužetą ir matome, kaip kinta herojų emocijos, tačiau dvasinių atskleidimo neužčiuopiau. Filmą tokį ir laikyčiau – vidutinišką, lengvam laiko praleidimui, visai ne taip, kaip prieš metus matytame Julio Medem „Kambarys Romoje“. Filmas veikiau popsinis, o meninės prasmės, sakyčiau, nelabai ir yra.

Rekomenduoju šiaip lengvesnio filmo ir lengvos draminės (telenovelinio pobūdžio) filmo mėgėjams.

Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela