Filmas: "Elnių medžiotojas" / "The Deer Hunter"

Sveiki, kino žiūrovai,

Amerikiečių režisierius Michael Cimino iš dalies remdamasis Remarko romanu „Trys draugai“ sukuria filmą „Elnių medžiotojas“ (angl. The Deer Hunter) (1978), kuris laikomas vienu geriausiu tų metų filmu. Filmas gavo daugybę apdovanojimų, o jame pagrindinius vaidmenis sukuria legendiniai Holivudo veteranai: Robert de Niro, Meryl Streep, Christopher Walken ir kt. Tikriausiai negalėjau nepamatyti šios juostos, nors ilgai atidėliojau, kadangi labai gąsdino trijų valandų seansas, tam reikia tikrai nusiteikti, ypač, kai žiūri originalo kalba.

„Elnių medžiotojas“ gana toli nuo romano, kurį irgi yra tekę skaityti, sakyčiau, paimti tik atmosfera ir keletas motyvų, tačiau tai visai kita istorija. Iš pradžių jausmas buvo gana keistas. 40 minučių trunkančios vestuvių scenos, su palaiminimu, baliumi ir visišku nusilakimu. 40 minučių džiaugsmo, fiestos, kurios toli gražu nebeprimena santūrių šiuolaikinių vestuvių. Džiaugsmo atmosfera begalinė, bet jau tada aišku, kad filmo pabaigoje herojams teks verkti. Kita valandos pusė susmūgiuoja emociškai. Jaunoji karta, jaunoji vyrukai paimami į karą Vietname, kur sukrečiantys įvykiai, mirtys ir „Rusiškos ruletės“ žaidimai galutinai palaužia jaunuolių psichiką. Netektys, praradimai, kraujas atima iš jų tai, ko jie šioji karta turėjo geriausio.

Kadras iš filmo "Elnių medžiotojas".

Paskutinė valanda skirta susitaikymui, vilties susėmimui, tačiau pasaulis niekada veikėjams nebeatrodys toks, koks buvo. Jie pasikeitė ir moterys, mylimosios, kurios liko namie, tai jaučia, bet nežino, kaip padėti savo vyrams. Tai ištisa amerikiečių epocha, kai karas nusineša viltį... Ilgas, gilus filmas su gera režisūra, puikia aktorių vaidyba. Nors filmas šiek tiek užtęstas, bet tai tikriausiai pasirinkta sąmoningai, norint pajausti pasikeičiančios epochos slenksčius. Holivudo veteranai neįtikėtinai jauni, gražūs ir talentingi. Meryl Streep – ak, koks grožis, netgi brutalusis Robert de Niro man šįkart patiko. 

Filmas neabejotinai iš klasikinės prabos, kuriam reikia atsidėti, reikia nusiteikti, nes nuotaikos keičiasi tik kas valandą, reikia mėgautis tėkme, draugystės idile, jos praradimais, meile, kuri bus pažeista ir niekada nebus tokia, kokios nusipelnė herojai. Šiaip iš tikrųjų stipri juosta, leidžianti patirti gero kino malonumą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Košmaras Guobų gatvėje 2: Fredžio kerštas" / "A Nightmare on Elm Street Part 2: Freddy's Revenge"

Sveiki,

Dėl šventos vaikystės, kai iš tikrųjų bijodavau užmigti, nes prieš akis regėdavau šio filmo vaizdinius, vėl norėjau sugrįžti ir atgaivinti prisiminimus, nutariau pažiūrėti „Košmarą Guobų gatvėje 2: Fredžio kerštas“ (angl. A Nightmare On Elm Street part 2: Freddy‘s Revenge) (1985). Pirmosios dalies nežiūrėjau, nes ją atsimenu puikiai ir matęs ne kartą – tikra siaubo klasika, ko nepasakysi apie 2010 metų naująją ekranizaciją. Antroji dalis buvo sukurta žaibiškai IX dešimtmečio viduryje, tačiau, manding, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, nė iš tolo neprilygsta pirmajai daliai.

Pirmieji kadrai – mokyklinis autobusiukas, kuris balansuoja ant uolos tikriausiai yra vieni stipriausių filmo kadrų, o visa kita tiesiog kažkoks pasityčiojimas. Nepatiko. Filmas kažkoks be atmosferos, siužetas labai lėkštas ir jo realizacija labai banali, nors „grūdą“ filmas turėjo – Fredis fiziniu pavidalu iš sapno erdvės persikelia į realybę, tačiau viskas suskubėta, atmosferos neišlaikyta, o siaubo scenos nė iš tolo neprilygsta pirmtakui. Viskas atrodė fragmentuota, sukarpyta, o vaidyba... Apie vaidyba galiu tik patylėti, nes tiek antraeiliai aktoriai, tiek pagrindinis aktorius Marck Patton, kuris po šio filmo kaip ir baigė aktoriaus karjerą – ir pačiu laiku – buvo baisesnė už patį filmą! Ir jei ne aktorė Kim Myers, kuri visą filmą buvo stulbinamai panaši į jaunąją Meryl Streep, tai buvo laiko su kolega diskutuoti, ar nebus tais metais M. Streep pasidariusi plastinės ir apsimetusi kita aktore, tai tikriausiai viduryje filmo būčiau ir užmigęs.

Tikrai, žiūrovai, mane labai nuvylė šio legendinio filmo tęsinys. Nepatiko nei aktoriai, nei siužeto realizavimas, nei vaidyba, nei atmosferos nebuvimas... Tiesiog tuščias laiko gaišimas. Ar bereikia sakyti, kad tai tikriausiai pati silpniausia „Košmaras Guobų gatvėje“ dalis? Tokia silpna, kad bijau bežiūrėti kitas dalis...

Mano įvertinimas: 2.5/10

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išlaikyk šviesą" / "Keep the Lights On"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti ir pristatyti kino filmą „Išlaikyk šviesą“ (angl. Keep the Lights On) (2012), kurį režisavo Ira Sachs, kuris jau įsirašė į kino industriją kaip LGBT filmų kūrėjas. Jo filmas „Išlaikyk šviesą“ pasakoja apie vieną gėjų porą ir jų sudėtingus santykius, paveiktus narkotikų ir kitų kvaišalų.

Filmo problema nėra LGBT prisitaikymas ar visuomenės pripažinimas. Šioji terpė jau seniai laisva ir savaime suprantama kaip normatyvinė, bet netikėtai filme iškyla priklausomybė narkotinėms medžiagoms. Vienas iš „šviežios“ poros vaikinų yra priklausomas nuo kvaišalų, jis dingsta iš namų savaitėmis, o kitam belieka jo ieškoti ir melstis, kad nieko neatsitiktų, o sugrįžus maldauti, kad vėl grįžtų į reabilitacijos kliniką. Žodžiu, šioji pora susiduria su gana dažna problema, su kuria susiduria ir hetereseksualios poros.

Kadras iš filmo "Išlaikyk šviesą".

Aišku, filme yra gana daug laisvamaniškos erotikos, kuri apskritai dažnai kine vaizduoja homoseksualųjį pasaulį be tvirtų vertybinių pamatų, žmonės nėra monogamiški, prisirišę kūniškai vienas prie kito ir tai neleidžia sudaryti tvirtus santykius, bet kartu randasi nauja santykių tvarka, neslepiant savo meilužių ir būnant su partneriu sąžiningiems iki galo.

Filmas iš esmės primena prieš keletą metų matytą irgi LGBT tematikos juostą „Weekend“ (2011), tik čia formuojama kita problematikos sprendimo plotmė – ar meilė gali išgelbėti narkotikais paramstytus santykius? Kiek reikia laiko suvokti, kad žmonėms, turintiems kitokį santykį su realybe, nepakeliui? Neprasta režisūra, problemos vaizdavimas, dialogai. Labai patiko danų kilmės aktoriaus Thure Lindhardt vaidyba, kuris pademonstravo aukštą pilotažą, kad nė akimirkai nesuabejojau, jog heteroseksualus aktorius filme iš tikrųjų homoseksualus. Iš tikrųjų tai gana nebloga tema, filmas ir vaidyba.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaikystė" / "Boyhood"

Sveiki, kino žiūrovai,

Žinote, kažką sunku kalbėti apie filmus šedevrus. Nedaug jų kasmet sulaukiame, bet šis filmas neabejotinai bus šedevras ir įeis kaip viena geriausių kino juostų į kino klasikos vandenyną. Režisierius Richard Linklater, man kuo puikiausiai žinomas iš nuostabios trilogijos „Prieš saulėtekį“, „Prieš vidurdienį“ ir „Prieš saulėlydį“ – tai juostos nufilmuotos kas dešimt metų su tais pačiais aktoriais, kurie sensta kartu su vis nauja dalimi. Regis, režisieriui visgi patinka žaisti su aktoriais ir laiku, nes jo naujausias filmas „Vaikystė“ (angl. Boyhood) (2014) buvo filmuota net 12 metų, stebint kaip iš tikrųjų aktoriai auga ir sensta.

Šedevras jau vien dėl to, kad niekas nėra nieko panašaus sukūręs ir tikriausiai dar ilgai nesukurs. Tai novatoriškas režisierius, savotiškas genijus. Beveik 3 valandas trunkantis filmas, kurį sužiūrėjau naktį, beveiki iki paryčių, man leido pajausti tai, ką sunku sutikti filme – tikrovišką, nemistifikuotą laiko poslinkį. Rodos, prieš akis būtų prabėgusi mano paties vaikystė. Nepaprastai subtilus, gyvenimiškas siužetas, augantys ir besikeičiantys aktoriai, atradimai, sustabarėjimai, atsiskleidimai, užsidarymai, gyvenimiški pokyčiai, socialiniai, politiniai reiškiniai... Tiesiog filmas „Vaikystė“ leido prabėgti ne tik per berniuko augimo etapus, bet ir Amerikos dešimtmečio svarbiausius pokyčius nuo Rugsėjo 11 d., Obamos išrinkimo į prezidentus iki ekonominės krizės pabaigos. Būtų labai keista, jei filmas negautų bent „Oskaro“ nominacijos. O jau kokie nuostabūs aktoriai parinkti, kaip jie auga kartu su kiekvienu posliniu. Nustebau atradęs kaip aktorę Patricia Arquette, jau nekalbu apie Ellar Coltrane, kuris tiesiog augo kartu su filmu.

Motinystė, vaikystė, šeimos sudėtingoji padėtis, problemų sprendimų ir pasimetimų momentai ir kt. Režisierius sukūrė ištisą gyvenimo evoliucijos spiralę, kuriai abejingi neliks daugelis žiūrovų. Be jokių didesnių įmantrybių, šokiruojančių įvykių, žmogžudysčių ar kraujo, bet jautriai, esmingai, kasdieniškai papasakoti ne kasdienišką mūsų gyvenimą.

Tai tiesiog filmas, kurį neverta pamatyti, bet tiesiog būtina. Nerekomenduoju, bet primygtinai verčiu. Pažiūrėkite.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 100/100

IMDb 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Undinė" / "Ondine"

Sveiki, kino žiūrovai,

Režisierius Neil Jordan, kurį žinau kaip „Bizantija“ ir „Interviu su vampyru“ kūrėją, mane nustebino šiuolaikiška drama „Undinė“ (angl. Ondine) (2009), kuri mus nukelia į gana šiaurietišką, atokią ir šiukščią Airijos uostą ir pasakoja keistą istoriją apie tinkle įsipainiojusią merginą.

Iš pradžių taip ir neaišku, kaip ši istorija bus rutuliojama. Ar čia iš tikrųjų švystels fantastiniai motyvai, ar čia režisierius sumaniai rezga kažkokį trilerį. Neįtikėtinai gera filmo atmosfera, siužetas! Bet iš vis labiausiai patiko subtili, kartais netgi naivi, iki skausmo neįtikėtina, bet ir kartu labai įtikinama metaforika. Šitaip įdomiai susieti pasakos, mito, legendos apie undines ir „selfes“ istoriją su kriminalinio pobūdžio istorija. Labai patiko ir vienišo alkoholiko gyvenimo istorija, jo begalinis švelnumas sunkiai sergančiai dukrelei, visa ta uostamiesčio atmosfera, lyg po uostą vaikščiotų kažkas pardavęs sielą, nebetikėdamas viltimi ir geresniu gyvenimu.

Kažkaip manęs visai netrikdė ir neerzino retkarčiais demonstruojamas naivumas, kai personažas nepatiki mergina, mąstosi esant ją kaip savo vaizduotės sukurtą vaizdinį, nors visi realybės parametrai sako, kad visa tai tikra, bet smegenys aptrauktos lengendomis ir mitais. Žodžiu, įdomus realybės ir postrealybės lipdinys, pasakojimo maniera, kuri šiam režisieriui neįtikėtinai pavyko. Šiaip nemėgstu šaltų šiaurietiškų kino juostų, bet šis labai patiko, dar ilgai po seanso galvojau apie filmą. Paveikė.

Patiko ir pagrindiniai aktoriai. Jau nešneku apie airių aktorių Colin Farrell, jis visuose filmuose turi kažką magiško. Šįkart labai įdomi man buvo lenkų kilmės aktorė Alicija Bachleda, kuri sukūrė rumunės undinės vaidmenį. Ši aktorė nėra labai žinoma, bet be jokios abejonės tai jos ryškiausias blykstelėjimas kine.

Šiaip rekomenduoju keistokų dramų mėgėjams ir kino gurmanams. Yra kuo pasidžiaugti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela