Tikriausiai esu matęs
kone visus didžiausius Steven Spielberg darbus. Nežinau, kas savo emociniu
paveikimu gali pralenkti jo šedevrą „Šindlerio sąrašą“, tačiau jo kiti
projektai ne ką mažiau didesni ir ambicingesni. Filmas „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ (angl. Close encounters of the Third Kind) (1977). Kaip ir epopėja „Svetimas“,
užsimezgusi aštuntajame dešimtmetyje, taip ir šis filmas yra neabejotinos
naujos mistinės siaubo istorijos kino industrijos pagrindas, ant kurio užaugo
ištisi filmai apie ateivius, ne visada nusiteikusius draugiškai.
Tiesa, dar nemačiau šio
režisieriaus filmo „Ateivis“ (1982), tačiau jis, kaip šis filmas, vertinamas
labai aukštai tiek pačių žiūrovų, tiek kino kritikų. „Artimi trečiojo laipsnio
kontaktai“ išties įspūdingas filmas, kuris aplenkia daugelį šiuolaikinių filmų
apie ateivius. Puikus scenarijus, specialieji efektai, paslaptingumas, įtampa,
komedijos elementų intarpai, bet visų genialiausia tikriausia yra tai, kaip
papasakota ši istorija. Beveik pustrečios valandos besitęsianti juosta
prikausto dėmesį kone nuo pradžių iki pabaigos. Patiko! Ir visai neapsirikau
pasirinkdamas tokį seną kiną, priešingai, labai praturtinau savo matyto kino
amplitudę. Visgi filmą buvau matęs arba bent dalį matęs vaikystėje, tačiau
pažiūrėjau jį visai kaip naują.
Aišku, filmo finalas
išties įspūdingas, ypač kalno papėdėje įrengta ateivių nusileidimo aikštelė. Gal
pasirodė pabaiga šiek tiek ceremoniškai ištęsta, priminė delegacinį paradą be
įvykių, tačiau stebina pats vizualumas, sureikšminimo momentas, kadrai ir montažas.
Sakyčiau, pačiame pasakojime taip pat dabar jau esama nereikalingų kadrų,
ištęstumo, bet čia tik dėl to, kad esame pripratę prie greitesnio tokio tipažo
kino, tačiau sakau Jums, kad filmas tikrai vertas ne tik gurmaniškos akies, jis
įdomus turėtų pasirodyti ir paprastam žiūrovui. Praleidau puikiai laiką.
Paskutiniu metu beveik
nebežiūriu serialų ir, štai, netikėtai perskaičiau recenziją savaitraštyje
„Literatūra ir menas“ apie serialą „Looking“ (2014-2015),
kurį siūloma versti kaip „Laukimas“
arba „Žiūrėjimas“ – labiau būčiau
linkęs sutikti su pirmu variantu. Tiesą sakant, paskutiniu metu pradėjau
žiūrėti daug LGBT tematikos filmų, „Kino pavasaris“ bus prie šio prisidėjęs
irgi, todėl nutariau pažiūrėti šį mini serialą, kol dar esu „ant bangos“ ir nepersisotinau
šia tematika.
Serialas „Looking“ iš
tikrųjų primena 2000-2005 metais amerikiečių serialą „Queer as Folk“, kurį
surijau prieš gerus penkerius ar šešerius metus ir tiek pat laiko nebežiūrėjau
jokio šia tema serialo. Tiesą sakant, tokių projektų nė nebuvo kurta, taip,
pavieniuose serialuose vis populiariau įvesti kokią nors homoseksualią
siužetinę liniją, kuri dažniau pasiteisina kaip skirtingos sluoksniuotos
visuomenės peizažas ir, ko čia slėpti, reitingams pakelti. Panašiu kelių ėjo
tokie serialai kaip „Ozas“ ar „Begėdis“, „Sostų karai“, „Amerikietiška siaubo
istorija“ ir pan., net Lotynų Amerikos muilo operose jau tai tampa norma, jei
ne kliše. Dabarties patys „kiečiausi“ ir populiariausi serialai nebeapsieina be
LGBT siužetinių štrichų.
„Looking“ išsiskiria
tuo, kad visas serialas apie gėjus ir jis skirtas, drąsu sakyti, bet pažiūrėjus
pirmą sezoną, akivaizdu, kad daugiau homoseksualių žiūrovų rinkai, nors jis
gali pasirodyti visai įdomus ir kitiems. Pažiūrėjau pirmąjį sezoną, kurį sudaro
viso labo 8 serijos, nesiekiančios nė 30 minučių, bet to tikriausiai užteko,
kad susidraugaučiau ir priprasčiau prie trijų San Franciske gyvenančių draugų
Patriko, Augustino ir Domo gyvenimo tėkmės, buities ir santykių problematikos. Antrasis
sezonas jau pailgėjo iki 10 serijų, tačiau po jo amerikiečių kanalas HBO
pranešė, kad serialo kūrimas ties šiuo sezonu ir sustos, nebebus pratęstas. Nors
serialo reitingai nuo 330 tūkstančių išaugo iki 2 milijonų žiūrovų, visgi
kanalas nebesutiko pratęsti. HBO apskritai serialų milžinas, kurio kiti, gal
kiek ambicingesni projektai sulaukia kur kas didesnio dėmesio.
Taigi šis serialas apie
tris draugus kartu ir kiekvieną atskirai su savo „meilėmis seilėmis“, darbais,
rūpesčiais. Net nežinau, man asmeniškai, norom nenorom vis tiek lyginasi su „Queer
as Folk“, tik šis serialas galbūt labiau solidesnis, paprastesnis, jame mažiau
sluoksnių. „Looking“ jau nebegvildena taip akivaizdžiai tėvų ir gėjų vaikų „susitaikymo“
temos, AIDS, viešumos ir kitų dalykų, kurie Amerikos visuomenėje per kelis
dešimtmečius gerokai pakito ir homoseksualų gyvenimas tapo toks įprastas, kaip
ir heteroseksualų. Ypač San Franciske, kuris pagarsėjęs kaip vienas
liberaliausių ir atviriausių homoseksualų miestų pasaulyje. Čia herojai eina į
darbus, kalbasi su šefais, lankosi darbo metu pažinčių svetainėse, flirtuoja,
bučiuojasi gatvėse ir daro viską, ką daro heteroseksualai gyvenime,
nesibaimindami gauti „į dūdą“. Toji kova už būvį, pripažinimą, paradų eisena
liko kažkur praeityje ir, atrodo, kad pasaulis pasikeitė ir visuomenė kažkaip
išsilygino ir niekas nuo to nenukentėjo nei finansiškai, nei morališkai. Atmosfera
tiesiog tapo normali homoseksualams, kas žino, gal šiek tiek seriale idealizuojama,
bet turint galvoje San Francisko lygį ir atskirus LGBT kvartalus, rajonus,
nieko nuostabaus čia lyg ir nevaizduojama.
Kas už to lieka, kai
LGBT žmonės pagaliau išsikovoja sau vietą po saule? Ogi nieko. Niekas vaikų iš
gatvės negrobė, niekas nieko neišprievartavo, o nugrimzdo tik asmeninių
problemų lygy: ištikimybės periferijos, santykių ir atsidavimo klausimai, noras
prisirišti, atsikratyti vienatvės, priklausomybė narkotikams ir t. t. – žodžiu,
viskas, kas aktualu ir heteronormatyvioje visuomenėje.
Pažiūrėjus keletą
serijų, tampa akivaizdu, kad pagrindinis šio serialo žmogus visgi yra Patrikas,
kurį vaidino „Normali širdis“, „Ledo šalis“, „Amerikiečių snaiperis“ filmuose bei
kurį laiko buvo serialo „Choras“ žvaigždė Jonathan Groff. Iš pažiūros labai
simpatiškas, ramus ir patrauklus Patrikas turi vieną ydą – jis žūtbūt trokšta
susirasti partnerį, todėl nuolat persistengia, norėdamas atrodyti geresnis ir
nuolankesnis, nei yra iš tikrųjų, kol galiausiai neatsiduria tarp lotynų
amerikiečio Ričio ir savo šefo Kevino. Savotiškas meilės trikampis, įrėmintas
homoseksualų vertybių ir moralių lūžiais bei lipdiniais.
Pagrindiniai serialo personažai. (iš kair. Augustinas, Patrikas ir Domas).
Aktoriai serialo pristatymo šventėje.
Kadras iš serialo.
Kadras iš serialo.
Aktorius Jonathan Groff, suvaidinęs Patriką.
Aktorius Murray Bartlett, suvaidinęs Domą.
Aktorius Murray
Bartlett suvaidino Domą – vidutinio amžiaus vyruką, kuris dar vadinamas „dude“.
Jis tarsi atstovauja tai vidutinei kartai, kurie dažniausiai patys turi vaikų,
tačiau yra pakankamai susitupėję, žino, ko nori iš gyvenimo, tačiau ne visada
likimas jiems nutiesia teisingus sprendimus, partnerius ir žmones. Jo
personažas gal mažiausiai homoerotiškas, nes jis neretai šalia savo moters
Doris, kuri palaiko jo gyvenimo pasirinkimus, nepaisant, kokie jie bebūtų. Jis
atidaro restorano verslą, susipažįsta su vyresniu floristu, bet jaučiasi
kažkoks pasimetęs tarp kartų ir ne visada pripažintas.
Aktorius Frankie J.
Alvarez sukūrė Augustino vaidmenį – patį maištingiausią ir „manieringiausią“ iš
visos trijulės vyrukų. Jis jau turi partnerį, su kuriuo gyvena ir palaiko gana
liberalius santykius, jie nesibodija susirasti seksui trečio partnerio,
pašniokšti narkotikų ar patraukti „žolytės“ – viską, ką retkarčiais daro ir
heteroseksualios poros, tačiau serialui einant į priekį, darosi aišku, kad jų
liberalūs santykiai tėra tik idilė ir jie balansuoja ant skyrybų slenksčio,
todėl vyksta staigi žmogaus profesinė ir meilės krizė, kuri tikriausiai dar
labiau bus atskleista antrajame sezone.
Taigi apie šiuos tris
vyrukus sukasi visas „Looking“ pasaulis, kuris iš esmės niekuo nesiskiria nuo
heteroseksualios visuomenės – tos pačios problemos, tos pačios krizės, tie
patys atradimai. Tai kam tada verta žiūrėti šį serialą, jeigu viskas tas pats
per tą patį? Gal dėl to, kad praplėstume šio pasaulio įvairiapusiškumo
suvokimą. Mums labai patogu ir saugu sudėlioti viską į lentynas ir atsikratyti,
nemėgti, nekęsti, tai, kas ne lentynėlėse, tačiau nepriklausomai nuo mūsų
požiūrio, nuostatų ir kitų įsitikinimų, egzistuoja visai kitos ribos, atėjusios
iš to paties gamtos fondo, o jeigu norite, iš to paties Dievo, patinka tai, ar
ne – tai egzistuoja be mūsų pačių pritarimo ir netgi arčiau negu įsivaizduojame.
Šiandien noriu trumpai,
kaip visada, pakomentuoti kino filmą „Dievai
ir monstrai“ (angl. Gods and Monsters)
(1998). Na, tikriausiai daugelis kinomanų yra susidūrę su režisieriumi Bill
Condon, kuris žinomas kaip „Kinsey“, „Svajonių merginos“ ir „Brėkštanti aušra.
2 dalis“ kūrėjas. Filmas „Dievai ir monstrai“ yra laikomas vienas sėkmingiausių
jo darbų, apdovanotas „Oskaru“ kaip geriausias adaptuotas scenarijus, o
aktoriai Ian McKellen ir jau šviesios atminties Lynn Redgrave buvo nominuoti už
savo vaidmenis šioje juostoje.
Kiek filmas yra
šiandien įdomus ir aktualus – sunku pasakyti, tačiau biografinis žanras su
savotiškomis interpretacijomis išties gali sužavėti. Filmas nei šokiruoja, nei
atskleidžia kažko nematyto ar negirdėto, nėra čia ir akis žlibinančios
erotikos, bet paveikumo visgi esama nemažai. Dialogai – ant viso šito „sėdi“
visas filmas. Subtilūs, kone britiški dialogai, su įvairiomis potekstėmis, nors
retsykiais, kalbant apie homoerotikos derinius, pokalbiai tampa vaikiškai
naivūs – ypač jaunojo sodininko pozicija. Kalbant apie jaunojo kominio aktoriaus
Brenden Faser pasirodymą tokiame solidžiame filme, galiu pasakyti, kad
nepaisant jo fizinių duomenų ir slaptos jo istorijos ir žaizdos apie potyrius
Korėjos kare, jo būvimas filme buvo pats silpniausias iš trijulės. Ne visada jo
vaidyba ar charakterio vaizdavimas mane įtikindavo.
Filmas išties geras.
Apie režisierių, kuris sukūrė legendinius senuosius filmus apie Frankeinšteiną.
Tiesa, koks pats režisierius buvo tais metais, kai buvo kuriami jo garsiausi
kūriniai – nežinoma, nemanau, kad adaptuotas scenarijus leidžia daug ką spręsti
ir apie paskutinius James Whale gyvenimo metus, apie tikruosius monstrus, sukurtus
senatvinės, vienatvės, depresijos, ligos ir psichotropinių vaistų poveikio. Nepasakyčiau,
kad filmas mane kažkuo labai nustebino ar nudžiugino. Taip, filmas geras, yra
nemažai jame gerų dalykų, bet tikriausiai išlepau ir norėjosi kažko kitko ir
tie vidiniai subtilūs monstrai pasirodė pernelyg simboliniai, nei tie, kurie iš
tikrųjų, kaip pagal scenarijų, regis, turėjo būti, suėsdami žmogaus asmenybę
iki pamatų. Gurmanams, manau, filmas vis tiek turėtų patikti, bet man „Kinsey“
biografija buvo kur kas įdomesnė ir kaip filmas atrodė stipresnis.
Šįkart apie gana ilgai
lauktą filmą „Septintasis sūnus“
(angl. Seventh Son) (2015). Prieš
daugel metų teko matyti to paties režisieriaus Sergey Brodov „Mongolas“ (2007)
ir iškart galiu pasakyti, kad pastarasis buvo nepalyginamai geresnis. Nežinau,
ar Holivudinė tradicija, ar kas kita „Septintąjį sūnų“ pavartė siužetinių
klišių kratiniu ir gana tuštoku filmu.
Regis, šis filmas lyg
ir žadėjo būti vienu geriausiu paskutiniu metu vizualiuoju filmu, bet,
sakyčiau, kad viską sugadino kvailokas ir tuštokas siužetas, kuris priminė
devinto dešimtmečio fantastines čekų pasakaites, kur viskas savose vietose, kur
gėris įveikia blogį, kur maža refleksijos ir kur viskas einasi pagal tam tikrą
pasakos formulę. Nuo-bo-du. Garsūs Holivudo aktoriai irgi ne ką gelbėjo. Netgi
Julianne Moore, kurią laikau fantastiška aktore, man pasirodė nuobodoka,
įspausta į gražų kostiumą, tačiau jos personažas vienkryptis, nuspėjamas ir
pernelyg įprastas, kad tiesiog norisi pridengti akis. Tą patį galiu pasakyti
apie „Doriano Grėjaus portreto“ aktorių Ben Bames – jo personažas nuobodus,
klišinis. Žinoma, čia aktoriai visiškai nekalti, nes kitaip kitose juostose jie
nebūtų sulaukę tokios sėkmės, tiesiog pati istorija jiems niekaip neleido
pasireikšti įvairiapusiškai.
Yra gražių grafinių ir
vizualių kadrų – šiokie tokie aplodismentai grafikų specialistams, bet istorija
pernelyg nyki. Jau nebe tie kino laikai, kad milijonus kainuojanti juosta
galėtų sau leisti kurti ištisus dešimtmečius nekintančios pasakojimo formulės
pasakojimus. Filmas bedvasis, trūko intrigos, provokacijos, įdomesnių siužeto
vingių, todėl filmas tapo vienos akimirkos reginiu, po kurio kūrinys paskęsta
kitų filmų sraute. „Piktadarės istorija“ šiuo atžvilgiu buvo kur kas įdomesnis
filmas.
