Filmas: "Ji – šnipė" / "Spy"

Sveiki, kino žmonės,

Tikriausiai nepamenu, kada paskutinį sykį žiūrėjau tokią juokingą komediją ir raičiausi iš juoko. Filmas „Ji – šnipė“ (angl. Spy) (2015) buvo smūgis tiesiai į juoko tašką. Kritikai jau sutinka, kad komedija išties vykusi, man tiesiog belieka paantrinti jų liaupsėms. Režisierius Paul Feig išties nuostabus pramoginės komedijos režisierius, kad ir kokio scenarijaus besiimtų, jam visada pavyksta žiūrovą prajuokinti iki ašarų, ar tai būtų vestuvės „Sunokusios pamergės“, ar tai būtų detektyvai „Vienas šūvis. Dvi kulkos“. 

Šįkart parodijuojami slaptų agentų, tokių kaip „Džeimsas Bondas“ kultiniai filmų šablonai. Storulė slaptoji agentė Siuzan tampa kultiniu juoką keliančiu objektu. Puikus scenarijus, žiūrovui nenuobodu, o gerai atpažįstamos slaptųjų agentų žaidimo taisyklių gairės leidžia kvatoti iš to, kaip režisieriui pavyksta pasukti ir viską iškreipti, kad prajuokintų. Nuo komikės aktorės Melissa McCarthy apskritai labai sunku nuleisti akis – ji jau bendradarbiavo su šiuo režisieriumi, sukurdama įspūdingą vaidmenį komedijoje „Vienas šūvis. Dvi kulkos“ – šiame filme, patikėkite, tikrai yra iš ko pasijuokti.

Apskritai esu gana pretenzingas pramoginei amerikietiškai komedijai, bet kartais švysteli koks filmas, tai juokiesi nuo pradžių iki pabaigos. Po filmo „Ji – šnipė“ norėjosi sušukti: „Greičiau, parodykite dar ką nors panašaus! Nenoriu sustoti juoktis!“

Filme pasirodo ir moterų bei kai kurių vyrų numylėtas Jude Law, kuris sukuria gana netikėtą personažą, nes aktorių retai matome komedijos žanro filmuose. Ir visgi, galvoju, kodėl šio režisieriaus filmai tokie sėkmingi? Kur toji paslaptis? Manyčiau, geras scenarijus, nes režisierius nesistengia parodijuoti kitų filmų scenų, jis perima tam tikras žaidimo taisykles ir sukuria savo istoriją, savo personažus, kurie, dievaži, nustebina net pačius rimčiausius. Labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šiukšlės" / "Trash"

Sveiki, skaitytojai,

Neseniai teko pamatyti ilgai pas mane užsistovėjusį filmą „Šiukšlės“ (angl. Trash) (2014), kurį režisavo, mano akimis, legendinis Stephen Daldry. Taip, tas pats, kuris režisavo filmus „Bilas Eliotas“, „Valandos“ bei „Skaitovas“. Paskutiniu metu režisierius daug laiko skyrė teatrui, todėl jo paskutinis filmas „Nepaprastai garsiai, neįtikėtinai arti“ buvo gerokai mane nuvylęs. Tiesą sakant, to tikėjaus ir iš filmo „Šiukšlės“, o tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl atidėliojau jį pažiūrėti.

O visgi filmas man labai patiko. Taip, jame nėra subtiliojo Stephen Daldry, bet pati istorija gerokai sujaudino. Dirbti kine su vaikais rimtam filmui nėra lengva užduotis, ypač įtikinti žiūrovą. Filmas apie Brazilijos sąvartyno vaikus, kurie įsivelia į kriminalinį įvyki, tik iš pažiūros atrodo įdomi idėja, tačiau jau nebe nauja ir kažkur matyta tiek filmo kompozicija, tiek veiksmas. „Šiukšlės“ pavadinčiau šiek tiek prastesniu brazilišku „Šiukšlyno milijonieriaus“ variantu – vaikai išlupa milijoną ir jų gyvenimas idiliškai pasikeičia. Daug veiksmo, bėgimo nuo parsidavusios ir korumpuotos policijos per miesto lūšnynus, mirčių, smurto ir vilties, kad vaikams pavyks. Esama ir gana abejotinų scenarijuje niuansų, pvz., kapinių mergaitė, kuri trenkia per galvą nusikaltėliui – iš kur? Kodėl toks keistas sprendimas? Abejotina pasirodo ir vaikų kalba – pernelyg literatūrinė, be lūšnyno žargono, o finalinis siužeto sprendimas pasirodė pernelyg naivus ir paprastas, nors filme didžiąją laiko dalį tvyrojo ir įtampa, ir intriga. Filmą taip pat lyginčiau su kitu irgi brazilišku karščiu ir kriminalais alsuojančiu filmu – „Dievo miestas“, kuriame nagrinėjami vaikų ir paauglių nusikalstomas pasaulis, tačiau ir šiam filmui „Šiukšlės“ visgi nusileidžia.

Kaip pas tokį režisierių nebus žymių aktorių? Bus, nors jų vaidmenys visgi labiau antraplaniai. Rooney Mara sukūrė gana vidutinišką ir blankoką personažą, tą patį galiu pasakyti ir apie aktorių Martin Sheen, bet tai tik dėl to, kad tai istorija ne apie juos...

Nepaisant visko prastesnio varianto, ką esu matęs, filmas pakankamai stiprus, jis įtikinamesnis nei „Nepaprastai garsiai, neįtikėtinai arti“. Ateityje norėtųsi, kad sugrįžtu unikalusis S. Daldry ir vienui vienas ekranizuotų ar pastatytu kažką stulbinančiai subtilaus ir įspūdingo.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Burgundijos kunigaištis" / "The Duke of Burgundy"

Sveiki, kino žiūrovai,

„Kino pavasaris“ šiemet suteikė galimybę pamatyti intriguojančią jausmų dramą „Burgundijos kunigaikštis“ (angl. The Duke of Burgundy) (2014) – filmas pavadintas vieno ypatingo drugio pavadinimu. Na, filmas neatsitiktinai lyginamas su „Penkiasdešimt pilkų atspalviu“, nes pasirodė beveik panašiu pavadinimu ir yra palyginimui naudojimas sumenkinti, aišku, „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ ekranizaciją. Nusprendžiau filmą pažiūrėti ne dėl aitrių paklusniosios ir valdančiosios erotinių scenų, kiek dėl pačios estetikos, nes kadrai tiesiog pulsuoja išskirtiniu grožiu.

Visgi nepasakyčiau, kad filmas man labai patiko, jo temos gana siauros, bet kartu ir labai sudėtingos – dviejų moterų erotiniai žadimai, atsidavimas viena kitai, reikalavimai ir nusivylimai stebina ne kiek lesbietiški niuansai, kiek toks keistas gyvenimo būdas. Kartais norėjosi paklausti, ar šios moterys tikrai nori tai daryti, nes pažiūrėjus kartais į „valdytoją“, pasidarydavo gaila, nes akivaizdu, kad jai nei sveikatos, nei noro būti valdančiąja nėra, ko nepasakysi apie įžūlią ir bausmių ištroškusią tarnaitę. Filmas, kas be ko, yra nuostabaus grožio, režisieriui pavyko išgauti niekur nematytą ir neregėtą mistinę dvaro atmosferą, scenų poetiškumą, suderinant subtilius garso takelius. Jau nekalbu apie kai kurias žiūrovams nepatogias scenas – jos iš tikrųjų įtikinamos ir įdomios, bravo aktorių duetui. Būtent vizualumas ir estetika yra šio filmo stipriausios pusės, nes nebesuvoki, į kokį dešimtmetį tave, žiūrove, režisierius nukelia, ar tos seksualumu pulsuojančios aristokratės, kurios rengiasi 6-7 dešimtmečio madomis iš tikrųjų yra tokios pusiau raganiškos, atmiežtos lesbietiškų kerų ir kam jos tas kasmetinis drugių konferencijos suvažiavimas – ar tai kokia raganiška erotiška sekta, ar rimtas mokslininkių darbas? Į daugelį klausimų apskritai žiūrovas negauna jokių atsakymų, o gal jų ir nereikia gauti.

Visgi atmosfera, mįslės, kadrų estetikos pagava, erotika – viskas kuo puikiausiai dera ir yra neįtikėtina. Gal ne visada mane patį domino lesbietiškos moterų santykių analizės, nes ne visada supratau, ką režisierius nori pasakyti – ar tai, kokie šie santykiai sudėtingi, ar tai, kad sadomazochistinių erotinių žaidimų slepiasi prislopintas meilės troškulys? Ar dar kažką? O gal visai nieko? Gal tik gražus rolių flirtavimas? Po filmo iš tikrųjų yra ką pagalvoti, ką režisierius norėjo mums pasakyti, nes filmo metu nelabai yra kada galvoti, nes tiesiog gerte geri tuos poetiškus erotinius vaizdus, nuostabų dvarą, gamtos spalvas ir žaidimus.

Filmas bet kokiu atveju yra išskirtinis meno kūrinys. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 6.7

Maištinga Siela

Filmas: "Poltergeistas" / Poltergeist"

Sveiki, skaitytojai,

Neseniai teko galimybė pamatyti kino filmą „Poltergeistas“ (angl. Poltergeist) (2015) – tai Gil Kenan perrežisuota 1982 metų siaubo filmo naujoji versija. Tiesą sakant, niekada taip ir neteko nuodugniai viso pamatyti legendinės versijos, nes kai buvau mažas, mama uždrausdavo žiūrėti tokius filmus, o vėliau taip ir neatsirado galimybės pamatyti, bet nepaisant nuomonių, kad šioji versija daug prastesnę už klasikinę, vis tiek nusprendžiau pažiūrėti.

Tiesą sakant, siaubo filmas visai „kaip tikras siaubo filmas“ – mažai jame šiurpuliukų, veikėjai nuobodoki, jų logika ir sprendimai filme karkasiniai, trūksta režisūrinių vingrybių, už ką mes turėtume mokėti pinigus, žiūrėdami šią vidutinybę? Nepasakyčiau, kad specialieji efektai labai jau pranoko klasikinę filmo variantą, pažiūrėjus abu anonsus, netgi peršasi iškart mintis, kad šioji versija prastesnė, o juk turėjo būti viskas atvirkščiai. Sunku paskutiniu metu rekonstruoti klasikinius siaubo filmus režisieriams tampa tikru išmėginimu ir net pragaištimi – tiek „Košmaras Guobų gatvėje“ (2010), tiek „Kerė“ (2013) buvo žiūrovus nuviliantys variantai, manau, kad „Poltergeistas“ prisijungs prie šios tradicijos.

Ir visgi filmo pirmoji filmo pusė absoliučiai neįdomi, be jokios intrigos ir primena labai prastą siaubo filmą su itin mažu biudžetu. Iki to momento, kai dingsta paraleliniame dvasių pasaulyje mergaitė, tikriausiai nieko įdomaus filme ir neįvyksta. Po to filmą „į viršų“ ima temti specialieji efektai ir klasikinis filmo siužetas, atsiranda mokslinės fantastikos gairių, bandoma spręsti problemą, nors tėvų reakcijos klaikiai neįtikinamos ir nuobodžios. Trūksta įtampos, o labiausiai šokiruoja berniuko Grifino tekstas ir elgesys, toks jausmas, kad ne vaikas, o kažkoks didvyris besiaukojantis vyras trisdešimtmetis – žodžiu, neįtikina, neįtikina ir neįtikina. Filmo stipriausia puse laikyčiau visgi iš klasikinės filmo pusės paveldėtą normalų siužetą – ištiesta virvė per du realybės lygmenis atrodė išties nekvaila mintis, bet „Poltergeisto“ prisikėlimu ir renesansu filmas nekvepia. Be didesnių pretenzijų sužiūrėjau, pakankamai pateisindamas režisieriaus klaidas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Poniutė kaime" / "New in Town"

Sveiki,

Visai atsitiktinai „prie alaus“ pažiūrėjau lengvą komediją „Poniutė kaime“ (angl. New in Town) (2009), kurį rodė per TV. Jeigu ne Renee Zellweger, kuri privertė sustabdyti maigomus TV kanalus, tai tikriausiai šio filmo taip niekada ir nebūčiau pamatęs, tiesą sakant, nieko pernelyg ir nebūčiau praradęs. Siužetas labai paprastas: miestinė atkeliauja į Minesotą, šaltą kaimiškos kultūros miestelį ir čia susidraugauja su vietiniais gyventojais... ir įsimyli. Ir viskas. Paprasčiau nei Bridžitos Džouns dienoraštyje, ar ne?

Iš esmės filmas labai lengvas ir lengvam vakarui su prastu siužetu, tipiniais veikėjų charakteriais. Filmas siauras, vietomis nuobodus, kad užmigti galima, o situacijos retkarčiais tokios nejuokingos ir prastos, kad nežinau, ką gėrė scenaristai, rašydami istoriją šiam filmui. Kino kritikai juostą jau kadaise sumalė į miltus ir yra už ką malti. Filmo neišgelbėjo nei žavingoji Renee Zellweger, kurios vietoje neretai įsivaizdavau Sandra Bullock, tačiau net šioji nebūtų filmui pakėlusi kartelės. Prasta režisūra, prastas scenarijus, prasti charakteriai ir viskas labai prisvilę. Žodžiu, komedija nevykusi, nesistengta sukurti ir pateikti kažko įdomaus ir neregėto, todėl filmui baigiantis (ir alui taip pat) ėmiau džiaugtis, kad tai tebuvo lengvo ir tuščio turinio juosto, o „karė“ stiliaus R. Zellweger šukuosena vietomis ją darė panašią į Jennifer Aniston, todėl nebesupratau, ar man jau dvejinasi dėl alkoholio akyse, ar šiaip ją kartais pakeisdavo tikroji J. Aniston.

Bet kokiu atveju, jeigu norite prastos komedijos su gera aktore – prašom. Verta žiūrėti tik dėl jos, bet tikrai ne dėl paties filmo. 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 29/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela