Filmas: "Vienodi" / "Lygūs" / "Equals"

Sveiki,

Dar viena „Kino pavasario“ repertuaro juosta pavadinimu „Vienodi“, kai kur verčiama kaip „Lygūs“ (angl. Equals) (2015). Na, ši fantastinė drama susilaukė nemažos kritikos iš lietuviškos auditorijos, o ir kino kritikai ne itin gausiai apdovanojo vertindami šį filmą, tačiau dėl šventos ramybės ir puikiai žinomų aktorių vis tik nusprendžiau pažiūrėti, kas jau tokio prasto šioje juostoje. Ogi viskas nėra taip blogai, kaip gali atrodyti. Nedidelio biudžeto slogios atmosferos filmas apie vieną iš mūsų civilizacijos baigčių – elitinė valdžia pavergia žmones, svaigina psichotropiniais vaistais ir atima iš jų žmogiškuosius pojūčius, ypač meilę.

Jausmų slopinimas tampa esmine šio filmo idėja, tačiau jos mastas nesudrebina žiūrovo, kaip antai prieš ketvertą metų pristatytoje britų dramoje „Tobulas jausmas“, kai pamažu iš žmonių atimami pojūčiai. „Vienodi“ visgi labiau remiasi mokslinės fantastikos elementais – uniformos, užslopinta vergovė, modernūs pastatai, ryški socialinė atskirtis tarp laukinių ir turtuolių. Iš esmės tai filmas distopija – priminė netgi J. Melniko romaną „Tolima erdvė“, gal kiek netgi G. Orwelio kūrybą, tačiau tai nėra blogai. Atmosfera taip pat šiam filmui tinka, nors ji kiek ir atrodo pernelyg simboliškai steriliai niūri, norėtųsi ryškesnės idėjos generavimo, nes siužetas apsiriboja ypatingos aplinkos diktuojamos meilės tragedijos, o norėtųsi kur kas didesnio idėjinio užmojo.

Šiaip filme pasirodo pirmo ryškumo jaunosios kartos aktoriai Kristen Stewart ir Nicholas Hoult, kurie, manau, kuo puikiausiai susitvarkė su savo uždaviniais. Ir jeigu jūsų jų vaidyba šiame projekte neįtikino, tai tikriausiai ne juos reiktų kaltinti, bet tą pernelyg nuspėjamai užpildytą siužetinę liniją, kuri apsiriboja „Romeo ir Džiuljetos“ meilės linija tomis ypatingomis socialinės sąlygomis. Tiesą sakant, niūrių distopijų esu matęs kur kas prastesnių už šį filmą, kurie kino kritikų buvo įvertinti kur kas aukščiau už šią juostą, tad man asmeniškai filmai patiko, nors kažin ko daug ir nesitikėjau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Florence" / "Florence Foster Jenkins"

Sveiki,

Ilgai laužyti galvą, pažvelgus į šios dienos repertuarą Forum Cinema, ką išsirinkti ir pasiūlyti draugams, neteko. Pirmu taikiniu visiems pasiūliau pamatyti kritikų geru žodžiu minimą britų režisieriaus Stephen Frears filmą „Florence“ (angl. Florence Foster Jenkins) (2016), kuris jau pasigavo sensacingą antraštę, jog puikioji Meryl Streep tikriausiai už šį vaidmenį bus nominuota dvidešimtajam „Oskarui“. Gal ir bus, o gal ir ne, juolab kad po filmo ir taip aišku, kad ši legendinė aktorė yra nominuota ir už prastesnius vaidmenis, pvz., „Gilyn į mišką“.

O šis filmas, pasirodo, pasakoja apie realiai gyvenusią turtingą ponią, kuri absurdiškai traukdavo operos arijas ir visi norėdami ją pamaloninti, meluodavo, kokia ji nuostabi dainininkė. Absurdiška, tačiau auksinė Don Kichotiška medžiaga kino filmui! Ir taip padaryta išties gerai, nes medžiaga patikėta puikiam ir prityrusiam režisieriui, kuris iš šios asmenybės sukalė tragišką komediją, kuri mums papasakoja taip skaniai ir proporcingai išdėliojant liūdnos ir linksmos scenos, taip analogiškai atseikėjant tragedijos ir komedijos dermė, kad tiesiog imi galvoti, kad tai net ne filmas, o desertas, kur pramoginis skonis susilieja su veteraniška aktorių ir kūrėjų komandos įdirbiu. 

Iš tikrųjų M. Streep puiki dainininkė ir jos parametrai nuostabūs, tačiau filme jai tenka parodijuoti, imituojant F. F. Jankins balsą ir tai jai sekasi kuo puikiausiai. Kažkodėl man šis jos amplua priminė kitą puikų jos vaidmenį filme „Džiulė ir Džiulija“ (2009), o finalas – „Tikri dalykai“ (1998), tad visai nenustebčiau, kad „Oskaro“ nominacija pasibelstų į jos namus dar kartą. Filme mane nustebino Hugh Grant, kuris kaip tikras britų džentelmenas įtaigiai blaškėsi tarp meilužės ir atsidavimo savo gyvenimo moteriai, tikrai vertas akies šis jo vaidmuo. 

Filme viskas puiku – kostiumai, istorija, britiškas subtilus humoras, aristokratiškai lengvabūdiška atmosfera, čia iš žmogaus tragedija virstantis į smagią parodiją, čia vėl verčianti suklusti. Manau, tai tikrai gera juosta tiek gurmanams, tiek populiaraus kino žiūrovams. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 71/1000

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš, Olga Hepnarova" / "Já, Olga Hepnarová"

Sveiki,

Dar vienas filmas iš šių metų „Kino pavasario“ repertuaro – čekų juosta „Aš, Olga Hepnarova“ (ček. Já, Olga Hepnarová) (2016). Apie legendinį senąjį čekų kiną esu girdėjęs nemažai, tačiau vis dar nėra galimybės pamatyti geriausius jų darbus, tačiau labai džiaugiuosi, kad pagaliau pavyko prisikasti prie šiuolaikinio čekų kino ir pamatyti tikrais biografiniais faktais vaidybinį filmą apie Olga Hepnarovą (1951-1975), kuri savo laiku buvo nuteista mirties bausme, kai ši kerštaudama ant žmonių automobiliu sutraiškė dešimt žmonių.

Lėtas ir nespalvotas kinas atgaivina Čekiją – tuos kultūrinius sąstingio dešimtmečius, kai nuobodulys ir politinė sistema ilgam įšaldė žmones. Jauna mergina Olga gydosi nuo depresijos, ji yra lesbietė ir turinti bėdų dėl asocialumo, todėl daug kam atrodo keista. Motina medikė jai nuolat išrašo emocijas slopinančių vaistų, tačiau pamiršta paprastą motinišką švelnumą... iš esmės filmas apie nemeilės suluošintą jauną žmogų, kuriam ypatingame kritinėje gyvenimo atkarpoje reikia ypatingo palaikymo, tačiau jaučia šiurkštumą ir menkinimą, todėl nemeilės galia sulaukia atoveiksmio. Galima analizuoti, kiek prie viso to prisidėjo lesbietės tapatybė, bandymas gydytis vaistais, tačiau tai turinio dalykai, kurie kiekvienam iš mūsų prieinami vis kitaip.

Kalbant apie filmą, jis – meniškai apgalvotas, turintis savitą koloritą ir bent jau man priminė lenkų „Oskarą“ pelniusį filmą „Ida“ – lėti juodai balti kadrai, ryški socialinė skurdo aplinka, atšiaurumas iš aplinkinių žmonių iš tikrųjų sukuria gana šaltą ir asocialią asmenybę, kuriai nelemta patirti tikros meilės ir saugumo. Nesu tikras, ar man toks kinas, kur daugybė statiškų pauzių dialoguose ir bendravime patinka – gal jis ir sukuria psichiškai suluošinto žmogaus gylį, tačiau aplinkinių abejingumas sukuria išties slegiančią atmosferą, kad net galvoji, ar nepersistengta. Bet kokiu atveju „Aš, Olga Hepnarova“ yra nestandartiška biografinė juosta tiek savo raiška, tiek pačia netikėta istorija. Verta žiūrėti vien dėl lenkų kilmės aktorės Michalina Olszanska, kuri sukūrė išties pilną rinkinį pačių įvairiausių nemeilės psichinių ir psichologinių traumų turinčią merginą, įskaitant prie viso šio sluoksniuoto pyrago dar ir homoseksualios asmenybės tapatybę sąstingio laikais.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 6.9

Jūsų Maištinga Siela