Knyga: Myrto Azina Chronidi "Išbandymas"

Myrto Azina Chronidi. „Išbandymas“ – Vilnius: Alma littera, 2017.

Sveiki,

Dalia Staponkutė, išvertusi Kipro rašytojos Myrto Azina Chronidi romaną Išbandymas, iš esmės pratęsia savo pačios literatūra pradėtą Kipro kultūros sklaidą Lietuvoje. Žymi Viduržemio jūros salos rašytoja pelnė Europos Sąjungos literatūrinę premiją, kas padėjo šiam kūriniui suskambėti kitomis ES kalbomis. Romanas, netelpantis į jokius žanro rėmus, pristatymuose akcentuojamas dėl savo formos unikalumo, o jeigu unikalumo, vadinasi, žanrų samplaika, jeigu žanrų samplaika, vadinasi, tekstas bus apsunkintas, tačiau kas baidosi žanrų difuzijų, tas niekada literatūros atradimų fronte negeria pasitenkinimo dėl naujo atradimo šampano.

To šampano troškulio vedamas, perskaitęs prekybos centre per išmanųjį keletą paskubomis rastų internetinių komentarų, griebiau įtartinai ploną knygą ir įsimečiau į pirkinių krepšį. Spontaniški pirkiniai, paskaičius vien atgalinę knygos viršelį, man iš esmės nebūdingi, tačiau knygos apimtis nebaugino, o ir eksperimentuoti, kaip ir pati knygos autorė, galiu sau retkarčiais leisti, tiesa?

Tiesą sakant, pažintis su egzotiško krašto literatūra (pagaliau tai ne Homeras, ne Sofoklis ir ne Dantė!), o kažkas išties šiuolaikiško ir įmantraus. Šįkart nepabijosiu vartoti žodžio įmantraus, nes romanas dvelkia eksperimentine literatūra – tokios neturime daug nei verstinės, nei lietuvių literatūros aruode. Eksperimentinis tekstas tarytum terapinio rašymo nuotrupos, kiek priminė sudėtingą Lenos Eltang romaną Akmeniniai klevai, kada skirtingų pasakojimų fragmentus jungia asociatyvus skaitymas, persipynę simboliai, pasikartojantys veiksmai, tačiau priešingai nei L. Eltang romane, kipriečių rašytoja nesistengia išvystyti sukarpyto naratyvo kruopščiai ir palieka daugybę pasakojime žiojančių skylių ir netgi vilkduobių, nuo kurių skubresnis skaitytojas ne visada gali pasijusti užtikrintas, jog tikslingai suvokia teksto prasmes.

Kitą vertus, galbūt eksperimentinės literatūros tikslas ir yra išmaišyti malkoje kortas taip, kad skaitytojas ir nesudurstytų visų naratyvinių prasmių arba kiekvienas juos sudurstytų kaip geba, todėl Išbandymą kur kas lengviau perskaitys kiprietis arba graikas nei statistinis lietuvis. Ar tai kerta per šios knygos pasirikimą skaityti ar neskaityti? Kerta. Nestabilumas Išbandyme epasireiškia kaip žaismingas kortų dėliojimas, daug keistų poetizuotų meilės pasakojimų, kuriuose išryškėja pietietiškos kultūros niuansai, aidi ir turkų 1974 metais okupuoto šiaurinės Kipro dalies istorinės aimanos bei aliuzijos į pietiečių rašytojus klasikus bei į tai, kas suponuoja pačiai autorei. 

 Myrto Azina Chronidi.

Gausybė tekstų pradžiose pateiktų epigrafų, citatų, kurios kaip niekada neerzina, bet papildo tekstą, rodo, kad tekstų konjunkcijas dar geriau pajus apsišvietę literatūrologai, pvz., vienas skyrius skirtas amerikiečių poezijos novatorei Sylvia Plath ir jos santykiams su vyru. Išimti iš jos eilėraščio frazių fragmentai naudojami M. A. Chronidi tekste, kurie persipina, papildo vienas kitą ir kuria savotišką tekstinę interpretaciją, grožinę eseistiką, vėliau S. Plath simboliai (mėnulis, veidrodis ir t. t.) nukeliami ir į kitus kiprietės tekstus ir galiausiai visi fragmentai tampa eksperimentiškai „šokantys“, tik iš pirmo žvilgsnio nebevaldomi, bet intuityviai „suvesti“ į reikiamas „vietas“. Tiesą sakant, toks eksperimentas nėra jokia novacija, nes autorės inovacija – tik pasirinkti įvaizdžiai ir temos šiam eksperimentui, bet net skaitant neteikia atpažinimo džiaugsmo, taigi kur tarp tų vilkduobių yra geroji šio romano pusė?

Sakyčiau, kad kalba yra viena stipriausių šio romano dalių. Žinoma, reiktų laurų vainiką dėti ir Daliai Staponkutei, kuri vertė, tačiau būtent Myrto Azina Chronidi, pasirinkusi ypač poetišką kalbą, nesibodi senų ir pigių meilės romanams būdingų klišių, kurios stebina savo nuvalkiotais įvaizdžiais, pvz. „Norėjau, kad jo siela paglostytų man veidą, dar kartą paliesdama mano lūpas, glostydama man plaukus, nuplaudama baimę, gėdą ir sąžinės graužatį (p. 32)“. Esama ir visai netikėtų, originalių palyginimų, pvz. „Saulė, kylanti virš kalnų ir panaši į apvalų bulvės traškutį, traukiamą iš maišelio... (p. 11). Tarp netikėtumo ir nuvalkiotumo atsiranda ir tai, kas iš esmės geba patraukti skaitytoją – tai egzotiškumo dvelksmas, sumišęs su religijų, Kipro krašto kultūrinėmis priemaišomis. Daug kur gelbsti autorės ir vertėjos išnašos, tačiau netgi man jų būta kai kur per mažai, ypač, kai imta naudoti mitologinius ir tautosakinius įvaizdžius, nusakant sunkiai suprantamoms pasakojimo transformacijoms, kurios kai kada atrodo bereikšmės ir manieringos, norint sukelti poetišką sakralumo įspūdį.

Tiesą sakant, man šis literatūrinis eksperimentas Išbandymas nepriimtinas – pažaidžiau ir gana. Jeigu jums, kaip ir man, labiau patinka stabili literatūra, siūlanti ne žaismę, ne laisvas asociacijas, juslių literatūrą ir nepažintų kraštų kontekstus, kurių istorija aiškinama išnašose, bet priešingai – geidaujate stipraus naratyvo ir epinio pasakojimo stabilumą turinčią literatūrą, tada Išbandymo nesirinkite, nes tikriausiai jį pralaimėsite taip, kaip aš pralaimėjau, užvertęs paskutinį šios knygos puslapį, pasakęs gėdingus žodžius: „Ačiū Dievui, kad tokia trumpa knyga!“

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Jėzaus vaikystė"

J. M. Coetzee. „Jėzaus vaikystė“ – Vilnius: Sofoklis, 2014.

Sveiki, skaitytojai, 

Recenziją pradėsiu prisipažinimu, kad J. M. Coetzee yra vienas mylimiausių mano rašytojų! Kruopščiai kaip mokyklinukas jį suskaitau ir kartu kiekvieną jo į lietuvių kalbą išverstą romaną tausoju kaip gelbėjimosi šiaudą. Jo romanas Barbarų belaukiant kažkada išties mane sukrėtė, o kiti kūriniai tiesiog pribloškė savo paprastu genialumu, tad visai nenuostabu, kad kiekvienas jo kūrinys nominuojamas prestižiškiausiems pasaulinės literatūros apdovanojimams. 

Leidykla Sofoklis knygų serijoje Kultinės knygos pirmą kartą lietuviškai išleido Jėzaus vaikystė (angl. Childhood of Jesus), kuris originalo kalba pasirodė 2013 metais ir iškart buvo nominuotas Booker‘io premijai. Sunkiausia kalbėti apie labai patikusią knygą, nes visada norisi išryškinti tai, kas joje labiausiai jaudina, pamirštant bet kokias kitas kritines priekabes, panašiai ir su šiuo J. M. Coetzee romanu, kuris, kaip teigia atgalinė viršelio pusė: „ne biblijinė istorija“. Pavadinimas, kaip ir daugelis rašytojų romanų, yra alegorinis ir iš pirmo žvilgsnio nieko bendro su Jėzumi neturi, tačiau turinio prasmės daugiau ar mažiau eina lygiagrečiai, todėl susidaro įspūdis, kad autorius pertransformuoja kitas istorijas ir suteikia jiems kitokį prasmių lauką.

Kaip jau įprasta autoriui, Jėzaus vaikystėje jis pasaulį kuria be aiškiai apibrėžtų ribų, vengdamas politinio konkretumo, tikslių sienų, situacijos ir laikmečio įvardijimo, todėl kaip ir Barbarų belaukiant, kaip ir Maiklo K gyvenimas ir laikai, skaitytojas yra įtrauktas į distopinį pasaulį, kuriame esti kiek ekstremali, karinė jėga grįsta pagrindinių veikėjų pasaulio pertvarkymo principais. Jėzaus vaikystėje taip pat yra šio chaoso ir tik iš tam tikrų užuominų galima numanyti, kad veiksmas vyksta kažkur pietų Ispanijoje, jūrų uoste – aplinkos detales atskleidžia ne ilgi aprašymai, bet veikėjų veiksmai, įpročiai, darbas, bendravimas. Nesunku suvokti, kad J. M. Coetzee Jėzaus vaikystės pasaulis išgalvotas, jis neturi konkretaus istorinio įvykio, tai alternatyvi tikrovė, kuri grįsta daugybe numano karo pabėgėlių kasdienybe, tačiau romane net neminima, kad veikėjai yra karo pabėgėliai, tačiau iš to, kad jie turi pamiršti praeitį, pakeisti istoriją tik dabartimi, galima suvokti, jog ankstesnis jų gyvenimas buvo absoliučiai sugriautas.

Distopinį vaizdinį kuria tam tikros pabėgėlio miestelio-miesto taisyklės, jų malonybinė bendravimo maniera, kurie balansuoja ties absurdiškumo riba: sumenkinamas seksualumas, agresija, aistros... Tarsi eliminuojamos žmogiškos aistros ir tokiame pasakojimo centre atsiduria kiek senesnis nei vidutinio amžiaus vyras su penkiamečiu berniuku Dovydu. Istorija primena kiek kvailo žmogaus, įsikalusio sau į galvą moralines tiesas, kuriomis vadovaudamasis ieško berniuko pasimetusios mamos. Teikdamas savo įsitikinimus apie prigimtinę motinos ir vaiko ryšį, jis suranda absoliučiai nebiologinę vaiko „motiną“ ir pripažįsta savo užduotį atlikęs, vadovaudamasis intuicija, paneigiančią bet kokius sveiku protu suprantamus įstatymus. Toks veikėjo iš pažiūros bukas įsitikinimas kelia skaitytojui pasipiktinimą, netgi švelniai šokiruoja, kaip autorius lengvais potėpiais gali sukurti tokį „mūsų teisingam pasauliui“ prieštaringą veikėją, tačiau nuolat prabrėkštomis minimas noras pamiršti aną sugriuvusį pasaulį, verčia veikėją pasąmoningai vadovautis ne sveiku protu, bet prigimtiniais instinktais, nes anas „sveiko proto“ pasaulis, kaip jau galima nujausti, pagrindinį veikėją ne tik nuvylė, bet ir sugriovė jo gyvenimą.

 J. M. Coetzee.

Kitas keistas dalykas, kuris kirba tarp romano eilučių yra veikėjų verbalinė kalba, kuri pilna biblijinio bendravimo ir didaktinių filosofavimų, kas kiek keistai skamba karo pabėgėlių lūpomis. Matomai pagrindinis veikėjas išsilavinęs, žino krikščioniškojo pasaulio tiesas, tačiau neapleidžia jausmas, kad jis iš maurų arba, kitaip sakant, musulmoniškosios religijos atstovas, tačiau autorius eliminuoja bet kokias aiškias religijos žymes, palikdamas tik filosofinę plotmę, kurioje lyg fotografija tirpale išryškėja kuriama egzistencialistinės literatūros paveikioji galia, kuri supurto skaitytojo žinias apie gyvenimą, kitaip sakant, tai vienas iš distopinių alegorinių romano bruožų. 

Romane neatsiejama pagrindinio veikėjo bendravimas su Dovydu nuo biblijinės alegorijos – vaiko auklėjimas, kalbos ir kultūros priėmimo aiškinimas mažajam žmogui naujojo pasaulio sąrangoje sukelia Mažojo princo efektą, netgi priverčia toptelėti, kaip lengvai per kalbą su vaiku, gali būti išgaubtas ir perduotas pasaulio vaizdinys, prasmės suvokimas. Autorius slysteli skaitytoją ledu: kaip lengvai tą pasaulį galima iškreipti ir paversti jį susipriešinusių įsitikinimų karo lauku. 

Persiritus romanui į antrą pusę, sustiprėja vaiko Dovydo įtaka, kurį rašytojas ima vis labiau mistifikuoti, suteikdamas jaunojo pranašo, netgi naujojo Mesijo įvaizdį. Tiesa, sunku pasakyti, ar tai iš dalies vyksta pasakotojo pastangomis Simono suvokiamoje realybėje ar iš tikrųjų distopinėje istorijoje. Skaičiai ir literatūra, pastangos pamiršti buvusį gyvenimą, perprasti besikeičiantį pasaulį verčia veikėjus imtis nestandartinių mąstymo ir realybės priėmimo strategijų. Alegoriškiausias tampa knygos finalas, kai autorius sufalsifikuoja viską, kas jau buvo lyg ir aišku. Kirba vienintelis klausimas: ar berniukas iš tikrųjų ypatingas ir turi stebuklingų „jėziškų“ galių? J. M. Coetzee iki galo žongliruoja dvilypiškumu, kurdamas nenuspėjamų intuicijų paralelines visatas, integruodamas ir stilizuodamas ne tik biblijinę istoriją, bet ir Servanteso Don Kichotą. Šioje visatoje visi herojai atrodo daugiau ar mažiau Don Kichotais, tik kai kurie iš jų mano esą Sanča Pansomis, bet kokiu atveju, jų tarpusavio santykiai ir kasdienybės filosofija persmelkti pokalbiai ir nuojautos tampa ypatingu moralinių ir amoralių taisyklių kompleksu, leidžiančiu intuityviai pamatuoti skaitytojo suvokiamą ne tik knygos realybę, bet ir nūdienos pasaulį.

Jėzaus vaikystė – kaip visada, J. M. Coetzee išskleista didinga idėja, kuri kažin kokiais paprastais žodžiais tampa stipriu moralinių vertybių alegoriniu užtaisu, kuris verčia piktintis ir žavėtis išgautu demaskuojamosios egzistencinės literatūros radaru. Labai nudžiugau, kai rašydamas šią recenziją, aptikau, jog Sofoklio leidykla jau iš spaustuvės gabena šio romano tęsinį Jėzaus mokyklos metai – tai viena džiugiausių, bent jau man, literatūrinių naujienų šiemet. Labai tikiuosi, kad leidykla, pristačiusi ne vieną J. M. Coetzee romaną, ryšis išversti ir senesnius, dar nė karto lietuviškai nepristatytus romanus. Tai tarsi naujų laikų F. Dostojevskis, kurį reikia turėti kiekvienam aukštą literatūrinę prabą vertinančiam skaitytojui.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svečias" / "The Guest"

Sveiki, skaitytojai, 

Mistiniai trileriai – tai ko reikia rugpjūčio bemiegėms naktims! Vienas toks ir įšoko į mano žiūrimų filmų „traukinį“ – „Svečias“ (angl. The Guest) (2014), kuris pasakoja gana iš pirmo žvilgsnio mažo biudžeto ir pigią istoriją: šeima netenka kario sūnaus ir juos aplankyti ir užuojautą pareikšti atvyksta fronto „draugas“, kuris ima keisti jų gyvenimus. Tobulasis sūnaus draugas ima taip rūpintis šeimos nariams, todėl natūralu, kad kai kuriems ima kilti klausimas, o ko gi jis iš tikrųjų nori?

Tiesą sakant, „Svečio“ stiprioji pusė nėra scenarijus, nes jis nei labai įtemptas, nei painus – tiesiog, regis, režisieriui užteko paprasčiausio scenarijaus, kuris visą filmą laikosi ant to: kas gi iš tikrųjų yra nekviestas svečias ir ar jis turi kokių nors antžmogiškų žudiko galių, kad geba su visais susidoroti? Gal dėl tos nuojautos, kurią gerai pasinaudojo režisierius, pirmoji filmo pusė išties sukelia smalsumą, norą žiūrėti, kur link pakryps pasakojimas, tačiau filmui persiritus į antrąją pusę, kai nuovokioji dukrelė atseka, jog svečias iš tikrųjų jiems meluoja, ima pamažu viskas pernelyg panašėti į jau matytus trilerius su jau numatomu finaliniu akcentu – daug mirčių, susišaudymo ir kraujo.

Iš esmės neblogai trilerio režisūrai trūko – tik painesnio scenarijaus, ypač, kad žiūrovas nenusiviltų finalu, kuris tapo labiausiai nuviliančia filmo dalimi, nes priminė daugelį kitų filmų. Tačiau filme yra ir gerų dalykų, vienas iš jų – aktorius Dan Stevens, visai neseniai „išpuolęs“ iš daugelio aktorių vienodų aktorių būrio ir jau nebe pirmą kartą atsidūręs dėmesio centre. Filmą visgi laikyčiau bendroje sąskaitoje labai vidutinišku.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela