Vinilinė plokštelė: Kylie Minogue - Golden [Vinyl, LP] (2018)

Informacija apie albumą: Kylie Minogue - Golden [Vinyl, LP] (2018)

Vinilinė plokštelė: Years & Years - Communion [Vinyl, 2LP] (2015)

Informacija apie albumą: Years & Years - Communion [Vinyl, 2LP] (2015)

Vinilinė plokštelė: Spice Girls - "Spice" [Vinyl, LP] (1996)

Informacija apie albumą: Spice Girls - "Spice" [Vinyl, LP] (1996)

Vinilinė plokštelė: Sonny and Cher - "Greatest Hits" [vinyl, LP] (1972)

Informacija apie šį albumą: ČIA

Filmas: "Papuolei" / "Tag"

Sveiki,

Kai norisi „prastumti laiką“ arba neįpareigojančiai tiesiog pasijuokti, renkuosi dažniausiai amerikietišką komediją. Reaguoju įvairiai, kartais net bukiausia komedija gali sublizgėti įdomiomis spalvomis, gal to ir tikėjausi iš amerikietiškos komedijos „Papuolei“ (angl. Tag) (2018), kuri sukurta pagal tikrą istoriją apie vaikinų gaują, kuri dar nuo kiemo vaikystės laikų žaidžia gaudynes, kurios nusidriekusios per visą jų gyvenimą. Trumpi dokumentiniai kadrai filmo pabaigoje tai patvirtina.

Tačiau pats filmas mažai ką turi bendro su realybe, ji „sukalta“ pagal pramoginį principą, kurioje suaugę vaikinai elgiasi kaip nebrendylos. Aktoriai surinkti iš tipažinių panašių projektų, tokių kaip „Pagirios Las Vegase“ ir kitų filmų, tad net amplua nenustebina, jie nesudėtingi, vienkrypčiai, perdėtai komiški lyg žiūrėtume ne komediją, o perspaustą parodiją. Nieko nuostabaus, nes tokios komedijos tonas amerikiečiams itin būdingas. Visos tos gaudynės ganėtinai smagios, kai kada sublyksi ir viena kita gera dialogo kombinacija, vykęs juokelis, tačiau visumoje filmas atrodo skystokas dėl lėkštų ir vis atsikartojančių su tais pačiais aktoriais charakterių tipažo ir tie amerikietiškos kultūros atributai, be kurių reta komedija neapsieina: be lėkštų seksualinių juokelių, žalytės rūkymo ir kt., ką per tokius filmus jau priimame vos ne kaip savo atpažįstamos kultūros reiškinį.

Visgi tai karnavališkas ir dinamiškas filmas, juk šiaip ar taip tai yra gaudynės. Kai kada smagios, kai kada perspaudimas nesukelia absoliučiai jokios reakcijos, kai kada pernelyg viskas nuspėjama. Tokių komedijų visgi pasirodo kasmet po keliasdešimt, visos jos panašaus tono, panašios dinamikos, tad išskirtinumo ir itin didelio linksmumo nesitikėkite, nebent esate tik išskirtinai tokio masinio kino gerbėjas.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Deganti Misisipė" / "Mississipi Burning"

Sveiki,

Atrodo, kad 1962 metai tai dar ne taip ir seniai, tačiau netgi tuo laikotarpiu pietinėse JAV valstijose klostėsi itin sunki juodaodžių integracija į lygiateisišką visuomenę. Užkietėję pietiečiai kaip  įmanydami engė ir net persekiojo juodaodžius, prasikalsdami įstatymams. „Deganti Misisipė“ (angl. Mississippe Burning) (1988) yra paremtas realiais įvykusiais įvykiais vietos apylinkėse apie tris nušautus jaunuolius, kuriuos nužudė vietos šerifo mafija.

Iš esmės filmas primena kitus juodaodžių ir net vergovės filmus. Ryškiausiai tikriausiai būtų prieš kelerius metus matytas filmas „Selma“ (2014). Daugybę nominacijų ir apdovanojimų pelniusi „Deganti Misisipė“ yra, manyčiau, labiau detektyvinio braižo istorinis filmas, kuris tik iš dalies apčiuopia tuokart įsisenėjusias nuo vergovės panaikinimo laikų juodaodžių teisių problemas. Kitą vertus šio filmo scenarijus puikus, ir puiki jo realizacija. O koks jaunutis atrodo čia aktorius Willem Defoe ir dukart „Oskaro“ laimėtoja Frances McDormand! Visgi negalėjau piktintis absoliučiai iš konteksto ir logikos iškritusia scena, kai patyręs FTB pareigūnas galiausiai išgauna iš moters prisipažinimą, kur paslėptas kūnas, net neparūpinęs jai apsaugos, skuodžia į pergalę ir šlovę, o žmona sumušama iki sąmonės netekimo. Koks policininkas liudytojai neparūpins apsaugos? Filme yra, gal dėl efektingumo, gal dėl to, kad iš tikrųjų taip vyko 1962-aisiais, keletas tokių keistų logikos ir veiksmų iš FTB pareigūnų neatitikimo.

Visgi filmas lėtas, detektyvinio stiliaus, su žiaurumo kontekstais, kur moralė ir siauraprotiški rasistiniai įsitikinimai, dangstomi Biblijos eilutėmis ir kreivomis nacistiniais šypsniais. Ką galima galvoti per filmą apie to meto pietiečius civilius gyventojus? Kad jie nieko nesiskiria nuo Hitlerio pasekėjų, nes idėjos tokios pats. Filmas emociškai paveikus, įdomus iki paskutinės minutės.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Knygų klubas" / "Book club"

Sveiki,

Lengvo romantinio turinio komedijos su galybe kino jau garbaus amžiaus kino legendomis darosi vis labiau populiarūs. Bet tenka pripažinti, kad jie tipažiniai, kaip antai sukviesti vienos senosios kartos kino aktorius ir papasakoti istoriją apie tai, kad ir susenus gyvenimas tęsiasi, jeigu gebi nusipirkti protezus ir turi sveikatos bei noro. Panašaus tipažo yra ir filmas „Knygų klubas“ (angl. Book Club) (2018), kuris savaime aišku, nėra apie tai, kaip moterys perskaičiusios knygas diskutuoja, jos dar ir gyvena, patiria nuotykius, neretai seksualinius, įkvėptus „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“.

Visgi nepaliaujamai stebėjausi, kiek tos moterys išgeria vyno. Jos geria visur ir visada (kaip per „Santa Barbarą“, kai veikėjai nepaliaujamai vaikščiodavo su šampano taurėmis), visą parą ir niekada nenusitašo. Be to, visi personažai pasiturintys, bet kada laisvai skrendantys lėktuvais iš miesto į miestą ir toli gražu neprimena lietuviškos realybės. Scenarijus, tiesą sakant, jau po keliolikos minučių smarkiai nuvilia – keturios moterys tarsi gyventu vienu ritmu, filmo kulminaciniai taškai, nusivylimo akimirkos erzinančiai sutampančios ir nuobodžios. Ir jeigu ne tas faktas, kad jos skaito mazochistinio sekso bestselerį ir bando iš dalies elgtis taip kaip knygos personažai, manau, kad nieko šiame filme nelieka. Nejaudina nei pagrindinės aktorės, nei jų istorijos. Romantika lėkšta, juokingų situacijų, bent jau man, buvo labai mažai.

Ko galbūt tikėjausi? Tikėjausi sudėtingesnių veikėjų gyvenimų ir pateikties. Rimtas pavadinimas šiam filmui galėjo atverti kokybišką komediją apie intelektualias moteris, kurios staiga pasidavė gyvenimo džiaugsmui (kaip, pavyzdžiui, būna W. Alleno filmuose), o išėjo nuobodi nuspėjama komedija su senų aktorių brigada, kurioms scenarijus tikriausiai buvo parašytas arba iš nostalgijos, arba iš gailesčio, nes nebegali gauti kitų vaidmenų. Verdiktas labai paprastas: jeigu galite žiūrėti kitą komediją – žiūrėkite. Aš asmeniškai labai rekomenduočiau pažiūrėti komediją „Klystkeliai“ (2004) ir palyginti su šiuo lėkštu blynu.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela