Šios dienos daina: LP - Girls Go Wild [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Šįkart dalijuosi amerikiečių atlikėjos LP vienu naujesniu hitu „Girls Go Wild“. Smarkiai prieš kelerius metus pasaulyje išgarsėjusi su daina „Lost On You“, atlikėja ilgą laiką buvusi nusivylusi dėl savo nepripažinimo, atrodo gerokai atsigavusi ir įkvėpta naujų kūrybinių vėjų. Daina „Girls Go Wild“ iš esmės atitinka ankstesniojo albumo koncepciją – būti itin jautriai asmeniška, kalbėti apie meilę moterims ir savo santykius su jomis.

Pernai vasarą pristačiusią dainą gana gerai pasitiko muzikos kritikai. Nors ji nepranoko ir kažin, ar kada pranoks savo populiarumu „Lost On You“, tačiau LP jau įsitvirtinusi, ypač Europoje – tą rodo gausūs jos koncertiniai turai ir minios žmonių. Šiuo metu man „Girls Go Wild“ tokia jauki ir maloni daina, kad galbūt klausosi įdomiau už pačią „Lost On You“. Kaip jums? Pasiklausykite:

Žodžiai / Lyrics

LP - "Girls Go Wild"

I've been caged, I've been hounded, I've been hunted and tamed
I'm the outlaw of outside and ready to rage
I'm in search of the heart I can eat to renew me, yeah
And I'm dazzled by all of the things that undo me

Girls go wild on the West Coast
"Come on baby, let's go"
That's what she said
Sunshine brighter than blind love
It's all in the name of the wild wild west

Take my love, take my soul, you just take what you can
When we fuck now, it feels like you don't understand
Tell you what, it don't suck, and I need you right now, yeah
You're the one that I want, so I won't make a sound

Girls go wild on the West Coast
"Come on baby, let's go"
That's what she said
Sunshine brighter than blind love
It's all in the name of the wild wild west

I really love you
You know I really do
Whatever happens, I hope you're happy too
I really love you
So what you wanna do?

Girls go wild on the West Coast
"Come on baby, let's go"
That's what she said
Sunshine brighter than blind love
It's all in the name of the wild wild west

(It's all in the name of the wild wild west)
I really love you
You know I really do
Whatever happens, I hope you're happy too
I really love you
So what you wanna do.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: William Faulkner apie skaitymą ir rašymą

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien dalijuosi genialaus JAV rašytojo William Faulkner (1897-1962) patarimu, kaip kiekvienam iš mūsų reiktų pradėti rašyti savo gyvenimo knygą. Pirmiausia, ką jis nurodo – tai intensyvus ir visapusis skaitymas. Tikriausiai neįmanoma absoliučiai parašyti bent vidutiniškos knygos, neperskaičius daugybės knygų. Taigi, manau, W. Faulkner tikrai teisus.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Saulius Skvernelis prie vodkos apie mokytojų atlyginimus

Sveiki,

Šios dienos citata iš tikrųjų jau tikra Sauliaus Skvernelio stigma ir nuvalkiotu posakiu tapęs jo gėdos indikatorius, kuris sušvito per pernai vykusį mokytojų streiką, bet artėjant balsavimui verta ir vėl tą indikatorių įjungti ir pamiršusiems priminti. Man atrodo, kad žinau, už ką tikrai nebalsuosiu – už Lietuvos gėdą Saulių Skvernelį.

Vienintelis šios personos koziris rinkimuose – suokalbis apie pensijų didinimą. Gal bobulencijos ir užkimš balsadėžes apibraukusios Skvernelio vardą, tačiau mąstantis normalus lietuvis – tokių dar turėtų visgi šalyje būti – neleis pareigūniškai mąstančiam tardytojui sėsti už šalies vairo. Kitą vertus, jis daugiau gėdos ir galios turi būdamas Premjeru. Bet kokiu atveju, šio žmogaus neturėtų politikoje būti apskritai.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: plastike įsipainiojęs vėžlys nori šį bei tą pasakyti apie teršalus

Sveiki,

Mane vis dažniau ir dažniau pasiekia visokie vaizdai apie plastiko poveikį vandenynams ir žemei. Nors Europos Sąjunga jau ėmėsi įstatymiškai mažinti šios medžiagos rinką, tačiau, manau, to negana. Šios dienos nuotraukoje vėžlys, įsipainiojęs celofaniniam maišelyje, kuriuos begėdiškai prekybos centruose plėšom iš punto, kad jame galėtume įdėti bananą. Jau nusipirkti bananą be plastiko nebeįmanoma, nes sąmonėje prigiję, kad atseit tai jau nehigieniška, o ir svarstyklės susiteps nuo ant žievės užpurkštų riebių pesticidų. Fui...

Šiandien perskaičiau, kad vienas vyrukas Vilniuje iš upės ištraukė per 11 valandų darbo 128 padangas. Kiek laiko jos ten kaupėsi ir dumblėjo? Vieta gerai žinoma – upės pliažas, kuri visi užpakaliukus sumerkę karštą dieną pliušku-pliušku. Savų pačių šiukšlėse. Užterštumas beribis. Per žinias šiandien parodė reportažą apie Baltijos dugną, kuri panaši į jūros gyvūnų koncentracijos stovyklą – kilometrais nuskendusių tinklų, laivų kapinynas ir visokių gelžgalių labirintai, kuriuose įsipainioję jūros gyventojai tyliai gaišta... Jau nešneku apie plastiko ir gumos kalnus.

Balandžio pabaigoje dalyvavau „Doram“ akcijoje. Tvarkėm miškelio pakraštį. Tą pačią dieną per žinias pasakė, kad bus didžiulėmis baudomis baudžiama už atliekų išvertimą ne vietoje. Einu po savaitgalio į darbą, sutvarkytame mūsų pačių rankomis miškelio pakraštyje matau išpiltas naujas šiukšles – kalnas margų skudurų ir atliekos maišuose. Nieko nei nubausi, nei paprotinsi. Visada atsiras „šaunesnių“ šiukšlintojų, kuriems vis vien.

Kur visame tame akstinas? O man ne vis vien. Nei imant naują plastikinį maišelį bananui, nei traukiant padangą iš apsamanojusios pamiškės. Yra ranka, kuri teršia, ir yra širdis, kuri nori, kad to nebūtų. Ir šioji nuostata laimi, nes šiaip ar taip, sąmoningumo tik daugėja.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ką aš padariau, kad to nusipelniau?" / "¿Qué he hecho yo para merecer esto?"

Sveiki,

Dar vienas ispano režisieriaus Pedro Almodovaro nematytas senesnis filmas „Ką aš padariau, kad to nusipelniau? (ispan. Que he hecho yo para merecer esto?) (1984), kuris pasakoja apie buities užgožtą moterį, kuri vartoja įvairius psichotropinius vaistus, kad atlaikytų nuolat nepatenkintus namiškius. Pagrindinį vaidmenį sukuria P. Almodovaro vadinama mūza Carmen Maura, pasirodžiusi daugelyje jo filmų.

Iš tikrųjų filmas neprilygsta geriausiai režisieriaus komedijai „Moterys ties narvų krizės riba“ (1988), tačiau vis tiek smagu griūti iš juoko, kurio nesistengiama dozuoti. Iš tikrųjų tai filmas, kuris atitinka ankstyvojo Pedro Almodovaro stilistiką – daug sveiko juodojo humoro ir erotikos. Nors kur kas labiau jis man įdomesnis kaip aštrių dramų kūrėjas, bet ir jo komedijos lygiai tokios pat savitos, spalvingos. Šiame filme režisierius naudoja įvairius savitus simbolius, kaip antai driežas ir neatrodo, kad šeimos nariams nors kiek rūpėtų moralė, priešingai – veikėjai tiesiog gyvena moralės dugne – kaimynė prostitutė, dvylikametis sūnus atiduodamas pedofilui dantistui, vagiama iš turčių ir t. t. Vienintelis dalykas, kas rūpima, yra vargšės motinos buities vergės problema, ji irgi nori ir privalo atsipalaiduoti, o to negalėdama padaryti, ji tiesiog palūžta. Tada įvyksta almodovariškas efektas – būtinai koks nors nesąmoningas kriminalinis įvykis, kuris pamasinamas absurdiškomis kičinėmis ir klišinėmis aplinkybėmis.

Visgi tai yra komedija, ar tai būtų kriminalas, ar pasityčiojimas iš perdėtų moralinių nuostatų. Yra tikrai nemažai vykusių juokelių, kokių tikrai nepamatysi ir neišgirsi amerikietiškose komedijose, pavyzdžiui: „Dieve, tu man taip primeni savo mirusį tėvą, – sako senoji motina savo sūnui, – kai nusiauni batus ir po kambarį pasklinda tokia pati kojų smarvė, kad net nebelieka kuo kvėpuoti.“ Kaip visada P. Almodovaro kine centre esti moterys, charakteringos, netgi šiek tiek apstatytos klišėmis, kurios padeda sukurti dar labiau įsimintinesnius ekspresyvius vaidmenis.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Metų laikai" / "Iklimler" / "Climates"

Sveiki,

Vienas žymiausių ir labiausiai pripažintų turkų režisierių Nuri Bilge Ceylan‘as vis dar po šio Kino pavasario ir jo pribloškiamai filosofinio realistinio filmo „Laukinė kriaušė“, kuris man niekaip neišeina iš atminties, paskatino pažiūrėti dar nematytus jo darbus. Šįkart vieną senesnių jo darbų pavadinimu „Metų laikai“ (turk. Iklimler) (2006), kuris pasakoja apie vienišą vyrą, kuris niekaip neįstengia sukurti šeimos, todėl blaškosi tarp moterų. Jo blaškymąsi emocionaliai iliustruoja besikeičiantys metų laikai ir skirtingos meilės paieškos scenos.

Prisipažinsiu, kad buvau nusiteikęs išties daug prastesniam N. B. Ceylano filmui nei „Laukinė kriaušė“ ar Auksine palmes šakele pelniusiam „Žiemos miegas“ (2014) ar tas pats „Trys beždžionės“ (2008) irgi kadaise matytas per Kino pavasario festivalį. Ypač mėgstu filosofines gelmes siekiančius filmus, kurie nepraranda realizmo pasakojimo plotmės, kur iš veikėjų veiksmų ir veido krūpčiojimų galima pasidaryti atskiras potekstes... Taigi panašaus braižo tikėjausi ir iš „Metų laikų“. Tiesą sakant, tą ir gavau, tačiau šiame filme režisierius dar nėra savo didžiausios kūrybinės galios zenite, atrodo, kiek plokštesnis. Ypač užsižaidžia simboliais ir ištęstais liūdnais filmo pradžios kadrais, kada griūvančių santykių apsuptyje porelė klajoja po griuvėsius... Netgi pamaniau, kad vėlei žiūriu labai panašią Angelina Jolie ir Brad Pitt filmo „Prie jūros“ versiją ir vėlei teks iškęsti tas tylias santykių erozijos pauzes. Bet po 15 minučių kankynės pamažu ima ryškėti senojo gerojo Ceylano režisūros kontūrai. Beje režisierius pats šiame filme atlieka pagrindinį vaidmenį kartu su žmona.

Už ką mėgstu filmą „Metų laikai“? Už tą nepakartojamai menišką ir įtampos kupiną sekso sceną, kai vyras grįžta pas buvusią meilužę ir bando ją pašerti riešutais, o viskas baigiasi žvėrišku seksu ant grindų, kur nesuprasi, ar tai toks aistros protrūkis, ar jau prievartos aktas... Tokia galinga toji scena leido man prisiminti David Lyncho filmą „Blue Velvet“ (1986), kuriame pro durų plyšį su vienu iš veikėjų taip pat stebime keistą sadistinių pakraipų sekso sceną... Visa kita „Metų laikuose“ truputį blyšku. Pagrindinis klausimas: ko reikia tam vyrui? Ko jis tose moteryse tikisi? Seksualinių motyvų? Gavęs sekso, jis vėl lekia pas kitą ir taip kaip voverė viename rate. Tačiau akivaizdu, kad už trumpalaikio pasitenkinimo esti kažin kokia kita prasmė, kurią nori atskleisti Ceylanas. Ir tą prasmę, manau, kiekvienas žiūrovas susikurs pats.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Apkaltintas žmogžudyste" / "Making a Murderer" (2 sezonas / season 2)

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu beveik nebežiūriu serialų. Ne dėl to, kad jais nusivilčiau, bet tiesiog šiam žanrui reikia begalės laiko, tačiau šio dokumentinio serialo tiesiog negalėjau praleisti. Amerikiečių serialas „Apkaltintas žmogžudyste“ (angl. Making a Murderer) po kelerių metų pertraukos sulaukė tęsinio.

Tiesą sakant, sunku patikėti, kad tai dokumentinis serialas, nes po serialo peržiūros, atrodo, kad realių žmonių tragedija tiesiog tapo vaidybinio serialo išraiška. Neįtikėtinai geras serialas, parodantis Amerikos, kuri toli gražu nėra svajonių šalis, sudėtingos ir smarkiai korumpuotos teisėtvarkos užkulisius. Istorijos centre – amerikietis Steven Avery, kuris antrąkart nuteistas neteisingai už žmogžudystę, tačiau advokatai negali jo ištraukti iš sudėtingos teisėsaugos gniaužtų. Tai serialas, kuris parodo ne tik supuvusios sistemos veikimą, bet pasakoja ir asmeninę žmogaus tragediją, ypač Steveno jau senų ir vos judėti galinčių tėvų istoriją.

Jau nebekalbėsiu apie šios sveiku protu nesuvokiamos bylos beprasmybę, nes apie ją viskas pasakoma pirmajame sezone, kurioje Stevenas antrąkart nuteisiamas ilgiems dešimtmečiams už tai, ko nepadarė. Kai atrodė, kad jau nieko nebegali padaryti, šiame sezone Stevenui pradeda atstovauti itin JAV garsi advokatė Kathleen Zellner, kuri suteikia naujų vilčių ir šansų Stevenui. Itin aštria nuovoka ir analitiniu mąstymu pasižyminti nusikaltimų tyrėja iš naujo tiria bylos aplinkybes ir randa daugybę teisminių procesų pažeidimų, naujų bylos įkalčių, kurie paneigia Steveno bausmę ir atrodo, kad net ieškovas Ken Kratz tuoj pridės į kelnes ir vis labiau gelbėdamas savo kailį, neria į viešumą ir parašo apie Steveną knygą ir pristato jį kaip seksualinį maniaką. Žodžiu, istorija purvina be pabaigos...

Jeigu primojo sezono paskutiniojoje serijoje žiūrovui permetama liūdna žinutė, kad nieko iš bylos nebeįmanoma išpešti, tai šiame sezone K. Zellner taip nuodugniai ištiria kiekvieną detalę, kad serialas tampa atskira detektyvinį filmą primanančia istorija. Tai puiki galimybė pamatyti, kaip nesurežisuotai iš tikrųjų dirba tikri nusikaltimų tyrėjai ir, žinoma, serialo kūrėjams vėlei pavyko įpilti nemažai žibalo į ugnį, kadangi su kiekviena serija sklinda ta žinutė, kad visas tas Steveno gyvenimas yra vienas didelis nelaimingo žmogaus, atsidūrusio netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku, tragedija. Ir dar baisiau – atsiranda skeptikų ir „heiterių“, kurie smerkia ir iš tikrųjų jį laiko žmogžudžiu, kai tikrasis nusikaltėlis – jį teoriškai jau šiame sezone išnarplioja K. Zellner, tačiau jos tikslas nesuversti įkalčius naujam žmogui, bet įtikinti teisėjus, jog Stevenas iš tikrųjų nekaltas.

Kai atrodo, kad jau viskas ranka pasiekiama, Valstijos teismas atmeta naują bylos nagrinėjimą ir šitaip sezonas su daugybe naujos atrastos medžiagos užšaldomas ir atidedamas. K. Zellner rašo apeliaciją ir ruošiasi naujam raundui – tuo maždaug ir baigiasi sezonas. Aišku, šalia nuolat pasakojama ir Steveno sūnėno Brendano suėmimo tragedija, kurio byloje kovoja kita advokatė su savo komanda – tai irgi tragedija be pabaigos... 2019 metais, jau pasirodžius antrajam šio serialo sezonui, buvo paskelbta, kad teismas imsis iš naujo nagrinėti Steveno bylą. Ar bus trečiasis sezonas? Galimas daiktas, nes tai viena įdomiausių bylų, kokių man yra tekę apskritai žiūrėti. Serialą rekomenduoju apskritai, kas domisi sistemomis, detektyvinėmis istorijomis, žmonių teisėmis... Žinokite, yra tikrai ką pamatyti ir apmąstyti.

Antrojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela